UNESCO pasaulio paveldas. Šį kartą – dokumentinis

Lietuviškieji Vilniaus istorinis centras (senamiestis), Kuršių nerija (bendra paraiška su Rusijos Federacija), Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinis lankas (bendra 10 valstybių paraiška) priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui, į kurį įtraukiamos išskirtinės vertės, svarbios visos žmonijos dabarties ir ateities kartoms nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės. Nematerialiojo paveldo vertybės – ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, svarbūs konkrečioms bendruomenėms, yra fiksuojamos UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Į jį yra patekusios lietuviška kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės bei lietuviškos sutartinės.

Turime ir trečiąją paveldo rūšį – dokumentinį paveldą. Jam skirta UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ ir atskiras UNESCO dokumentinio paveldo sąrašas – tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“. Šis registras mažiausiai žinomas Lietuvoje, bet keliantis daugiausia ginčų ir nesutarimų pasaulyje. Dokumentinis paveldas ir „Pasaulio atmintis“ ir yra šio straipsnio tema.

Programos istorija prasidėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje, pasibaigus Šaltajam karui, pasauliui tikint, kad ilgalaikė dviejų blokų priešprieša nebepasikartos. Amerikiečių filosofas Francis Fukuyama tuo metu skelbė „istorijos pabaigą“, o vakarietiškos liberaliosios demokratijos pergalė pasaulyje tarsi ir nekėlė abejonių. Tuo metu Vladimiras Putinas dar dirbo demokratu laikyto Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako administracijoje, Vakarų pasaulyje niekam nežinomas modžahedas Osama bin Ladenas dėliojo tik pirmuosius „Al-Qaeda“ kontūrus, beveik niekam nerūpėjo klimato kaita, o studentus Pekino Tiananmeno aikštėje sutraiškiusi Kinijos komunistinė valdžia laikyta pasaulio marginalais. Tai buvo geras laikas kalbėti apie savo šalies, Europos ir pasaulio istoriją.*

Kuršių nerija priklauso UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui. Astos Stirbytės nuotrauka

Programos atsiradimo aplinkybės

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos interneto svetainėje rasime įdomų faktą apie tai, kad „Pasaulio atminties“ programos atsiradimą iš dalies inicijavo Lietuva: „1991 m. mūsų valstybei tapus UNESCO nare, iškilmingos ceremonijos, vykusios Generalinės konferencijos metu, pasiūlymą pradėti vykdyti dokumentiniam paveldui skirtą programą pateikė inauguracinį pranešimą skaitęs tuometinis kultūros ministras Darius Kuolys. Ši idėja subrendo trijų žmonių mintyse ir pokalbiuose. Tie žmonės – tai minėtasis Darius Kuolys, nuolatinė atstovė prie UNESCO, šviesaus atminimo ambasadorė Ugnė Karvelis ir tuometinis UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas informacijai ir komunikacijai Henrikas Juškevičius. Idėją UNESCO valstybės priėmė su didžiausiu susidomėjimu.“

Šios inauguracinio pranešimo idėjos tapo UNESCO programa „Pasaulio atmintis“, kuri oficialiai pradėta vykdyti 1992 m. ir kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti dokumentinį paveldą nuo sunykimo. Pirmuoju programos vadovu tapo Kanados istorikas ir archyvaras Jean-Pierre’as Wallot (1935–2010). Programos Tarptautinis patariamasis komitetas į pirmąjį pasitarimą susirinko 1993 m. Lenkijos Pultusko mieste. Pasitarimo metu, bendradarbiaujant su Tarptautine bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija (IFLA), buvo inicijuotas „Pasaulio atminties“ programos įgyvendinimo gairių rengimas. Pirmoji gairių versija, parengta Jan Lyall, Stepheno Fosterio, Duncano Marshallo ir Roslyn Russell, publikuota 1995 metais. Tais pačiais metais įkurtas ir tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“.

Baltijos valstybių dainų ir šokių šventės įtrauktos į Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka

Dokumentų išsaugojimas ir prieigos gerinimas

UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ veikla vykdoma keliomis pagrindinėmis kryptimis. Tai – pagalba šalims narėms išsaugant svarbų dokumentinį paveldą, tarptautinio registro „Pasaulio atmintis“ pildymas ir dokumentinio paveldo prieigos skatinimas, skaitmeninant dokumentus ir skelbiant juos virtualiojoje erdvėje. Programai vadovauja ir sprendimus dėl UNESCO tarptautinio registro „Pasaulio atmintis“ papildymo priima Tarptautinis patariamasis komitetas, kuris yra tiesiogiai pavaldus UNESCO generaliniam direktoriui. Programos įgyvendinimą užtikrina programos sekretoriatas ir valstybėse veikiantys nacionaliniai „Pasaulio atminties“ komitetai.

Kaip jau supratote, „Pasaulio atminties“ programos ir registro objektas yra dokumentinis paveldas – objektai, kuriuose kas nors sąmoningai užfiksuota, užregistruota ar dokumentuota, „dokumentai arba dokumentų grupės, turinčios reikšmingą ir tvarią vertę bendruomenei, kultūrai, šaliai arba apskritai žmonijai“, „nepagražintai primenantys pasaulio įvykius, visuomenių raidą, valstybių klestėjimą, diktatūrų žlugimą, kultūros išlikimą ir svarbiausius pasaulio įvykius nuo seniausių laikų“. Jie yra apibrėžiami kaip kilnojamojo paveldo objektai, kuriuos galima išsaugoti atminties institucijoje (gyvi objektai negali būti pripažinti dokumentais).

Dokumentą sudaro dvi tarpusavyje susijusios, bet šiek tiek skirtingos dalys: informacinis turinys ir laikmena. Turinys – tai „ženklai arba kodai (tokie kaip tekstas), vaizdai (statiniai arba judantys), garsai, kuriuos galima nukopijuoti arba perkelti kitur“, ir „virtualieji dokumentai, tokie kaip interneto svetainės, saugomos serveriuose“. Laikmena yra priemonė, kurioje išsaugomas turinys, ji gali turėti savarankiškas estetines, kultūrines ir (arba) technines savybes. Paprastai sakant, tas pats turinys gali būti išsaugotas skirtingose laikmenose, laikmena gali būti neutrali arba didinti ar mažinti turinio vertę. Turi būti galimybė keisti dokumento laikmenas, tačiau – dažniausiai – perkėlimas iš vienos laikmenos į kitą yra ne tiek kopijavimas, kiek dokumento perkodavimas, kurio metu dalis informacijos visgi prarandama.

Martyno Mažvydo „Katekizmas“ yra pirmasis dokumentinio paveldo objektas, kuris 2006 m. buvo įrašytas į programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Vilniaus universiteto bibliotekos archyvo nuotrauka

Tarptautiniame registre – unikalus paveldas

UNESCO svetainėje teigiama, kad „tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ įrašyti dokumentai arba jų kolekcijos: rankraščiai ir dokumentai, menantys kolonijinius laikus, liudijantys valstybių istoriją, garsių rašytojų, poetų, kompozitorių kūriniai bei asmeniniai laiškai ir kiti pasaulinės reikšmės dokumentai “. Iš viso įrašyti 432 dokumentinio paveldo objektai (iš jų 383 teikti kaip individualios, vienos šalies paraiškos ir 49 – kaip jungtinės, kelių šalių paraiškos). Jei žiūrėtume pagal šalis, daugiausia dokumentinio paveldo objektų registre turi Vokietija ir Jungtinė Karalystė (po 23), Lenkija – 17, Nyderlandai ir Korėjos Respublika – po 16, Austrija – 15, Rusijos Federacija – 14, Kinija, Prancūzija ir Meksika – po 13. Palyginimui: Latvija – 3, Baltarusija – 2, Estija – 1.

Tai yra unikalūs dokumentai: „kaligrafiniai rankraščiai senosiomis arabų ir persų kalbomis, finikiečių alfabetas, Rigvedos raštai, viduramžių laikotarpio rankraščiai apie mediciną ir vaistus, Kanados Kvebeko seminarijos dokumentų kolekcija, dokumentai, liudijantys Sueco kanalo statybą, Australijos kalinių istoriją, Nobelio šeimos archyvas, XIX a. Lotynų Amerikos fotografijos, pašto ženklai, garso, vaizdo ir kitokio pobūdžio dokumentinis paveldas“.

Tarptautiniame registre „Pasaulio atmintis“ rasime 3 dokumentų rinkinius, susijusius su Lietuva: Baltijos kelio dokumentus (įtraukta 2009 m., bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška); Radvilų archyvus, Nesvyžiaus bibliotekos kolekciją (įtraukta 2009 m., bendra Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos Federacijos, Suomijos ir Ukrainos paraiška) ir Liublino unijos aktą (įtraukta 2017 m., bendra Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Ukrainos paraiška). Lietuva taip pat prisidėjo teikiant Meksikos aškenazių bendruomenės tyrimų ir dokumentacijos centro XVI–XX a. kolekcijos paraišką (įtraukta 2009 m.).

Informacinio karo priemonių poveikis

Tokia yra šviesioji UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ dalis. Tačiau šiuo metu tarptautinė programos dalis yra sustabdyta. Artimiausiu metu laukiama sprendimų ir tikėtina, kad tuo metu, kai šis tekstas bus publikuotas, sprendimus jau žinosime. Kas įvyko?

Turbūt tiesiog pasikeitė pasaulis. Perfrazuojant F. Fukuyamą – istorija nesibaigė. Vietoje dvipolio Šaltojo karo laikų pasaulio turime daugiapolį šiuolaikinių galių pasiskirstymą. Skaitmeninių technologijų plėtra ir tinklaveikos visuomenės formavimasis išaugino daug lokalių ir globalių tapatumo bendruomenių. Ir daugelio jų atspirties tašku tapo „Pasaulio atminties“ programos objektas – dokumentuose užfiksuota praeitis. Taip pat susiformavo naujas tikrovės reiškinys – informacinis karas. Sakysite, anokia čia naujiena tas informacinis karas? Juk propaganda, dezinformacija, kova informacinėmis priemonėmis, galų gale pati informacija egzistuoja ne mažiau laiko negu žmonija.

Kodėl tik dabartinius konfliktus vadiname informaciniais karais? Manau, svarbiausias pokytis yra tai, jog anksčiau informacinės priemonės buvo naudojamos kaip pagalbinės kitokio pobūdžio (dažniausiai – ginkluotuose) konfliktuose. O informaciniame kare šios priemonės yra pagrindinis ir neretai vienintelis naudojamas ginklas. Šių laikų pasaulyje teritorijos kontrolė reiškia ne vien fizinę, bet dažniau – protų (ir kartu sprendimų) kontrolę. Tad žmonių protai yra pagrindinis informacinio karo taikinys. Informacinio karo nauda yra „netradicinė okupacija“ („protų okupacija“). Pirmiausia tai galimybė kontroliuoti nugalėtą teritoriją, demokratinėmis priemonėmis priimti joje sprendimus ir naudoti jos resursus fiziškai nesant tos šalies teritorijoje.

Kitos galimos ir siekiamos naudos yra „informacinė sumaištis“ (kitos šalies gyvenimo sutrikdymas naudojant atitinkamą informaciją), visuomenės socialinio kapitalo silpninimas (įvairiopas kitos šalies visuomenės vidinių konfliktų skatinimas, neleidžiantis priimti efektyvių sprendimų), savo šaliai palankių kitos šalies piliečių grupių kūrimas ir stiprinimas, siekis išlaikyti kitos šalies piliečių kultūrinę priklausomybę savajai (pavyzdžiui, Rusijos) erdvei, išsaugoti naudingas kitos šalies piliečių mąstymo formas, šablonus ir kt. Ir vėlgi istorija, su ja susiję dokumentai, šiuolaikinių žmonių santykis su praeitimi tampa vienais svarbiausių šiuolaikinių informacinių karų objektų.

Tai tiesiogiai palietė UNESCO programą „Pasaulio atmintis“. Dar 2013 m. prasidėjo diskusijos ir UNESCO paskelbė pranešimą spaudai „Atsakas į kritiką, kilusią dėl paskutiniųjų dokumentų įtraukimo į UNESCO „Pasaulio atminties“ tarptautinį registrą“. Tačiau programos lūžio tašku galėtume laikyti Kinijos ir Japonijos ginčą dėl Nandzingo žudynių dokumentų, kurių rinkinį 2014–2015 m. paraiškų teikimo ciklo laikotarpiu Kinija pasiūlė įtraukti į tarptautinį programos registrą. Nandzingo žudynių metu (1937–1938 m.) miestą užėmę japonų kariai vykdė masines gyventojų žudynes ir prievartavimus. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, skirtingų šaltinių teigimu, jis siekė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tūkstančių žmonių.

Po aštrių diskusijų dėl Nandzingo žudynių dokumentų klausimas dėl skirtingų praeities interpretacijų tapo esminis. Tai atsiliepė ir Lietuvai. 2016 m. UNESCO tarptautiniam registrui „Pasaulio atmintis“ pateikta bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos paraiška „Sibire rašytų laiškų ant beržo tošies Baltijos šalių kolekcija, 1941–1965 m.“ buvo atmesta.

Nacionalinio komiteto veikla ir registras

Vis dėlto, nepaisant sudėtingos situacijos tarptautiniu „Pasaulio atminties“ lygmeniu, nacionalinių komitetų veikla vykdoma ir nacionaliniai registrai yra pildomi. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos svetainėje rašoma, kad „Pirmasis Lietuvos nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“ buvo įsteigtas 1996 m., o 2003 m. komiteto veikla buvo atnaujinta, jo pirmininke išrinkta tuometinė Lietuvos mokslų akademijos [bibliotekos] Rankraščių skyriaus vedėja (šiuo metu direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams) dr. Rima Cicėnienė“. Lietuvoje įsteigtas ir nacionalinis „Pasaulio atminties“ registras. Pirmieji dokumentai ir jų kolekcijos į registrą įrašyti 2006 metais.

Pirmuoju dokumentu tapo Martyno Mažvydo „Katekizmas“, kurio vienintelis Lietuvoje originalus egzempliorius šiuo metu saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Į nacionalinį registrą iš viso įrašyti 74 dokumentai ir jų rinkiniai: 36 iš jų pripažinti regioninės (europinės) ir 38 – nacionalinės reikšmės dokumentais.

Kvietimai teikti paraiškas į nacionalinį registrą skelbiami kartą per dvejus metus. Artimiausias kvietimas numatytas 2021 metais. Svarbiausi kriterijai, kuriais remiantis dokumentai įtraukiami į nacionalinį registrą, yra šie: objekto sukūrimo laikas, sukūrimo vieta, kūrėjas (asmuo ar asmenų grupė), turinys, svarba lituanistikai, dokumento forma ir stilius. Pagal Lietuvos nacionalinio registro „Pasaulio atmintis“ nuostatus, ypatingas dėmesys atrenkant įtrauktinus į Nacionalinį registrą objektus skiriamas raritetams (retiems išlikusiems tam tikro laikotarpio ar rūšies pavyzdžiams), objektų vientisumui (vertinama, ar objektas išlikęs visas, ar tik jo dalis, ar jis pakitęs, apgadintas ir pan.), išlikimo grėsmei (svarstoma, ar būtinas budrumas jo saugumui garantuoti, net jeigu objektas yra saugioje vietoje).

Taigi programa „Pasaulio atmintis“ gyvuoja toliau. Galbūt optimizmo yra mažiau nei 1992-aisiais, tačiau tikrovės suvokimo – neabejotinai daugiau. Programos ir registro stagnavimas tarptautiniu lygmeniu skatina ieškoti naujų programos egzistavimo formų ir formatų. Vienas jų galėtų būti regioninis, sietinas su kultūriniais regionais, kurių bendros istorinės patirtys, jas liudijantys dokumentų rinkiniai ir jų komunikavimas yra labiau konsoliduoti. Mūsų kraštuose tai galėtų būti buvusios Abiejų Tautų Respublikos kultūrinė erdvė.

* Rengiant šį tekstą, naudotasi informacija iš UNESCO ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos interneto svetainių. Taip pat remtasi japonų mokslininkės Ryoko Nakano 2018 m. straipsniu „A failure of global documentary heritage? UNESCO‘s ‘memory of the world’ and heritage dissonance in East Asia“, publikuotu leidinyje „Contemporary Politics“ (DOI: 10.1080/13569775.2018.1482435). Už konsultacijas dėkoju Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato darbuotojai Miglei Mašanauskienei.

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.