Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Arkivysk. K. Kėvalas: ištikus išbandymui pasaulį gelbėja Dievas

Vysk. Kęstutis Kėvalas kalba „Palaiminimų šeštadienyje“ Šilutėje 2019 m. gegužės 18 d.

Vido Venslovaičio nuotrauka

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Telšių vyskupas ir Kauno arkivyskupas nominatas Kęstutis KĖVALAS

Štai jau ilgiau nei mėnuo gyvename karantino sąlygomis. Kokiais patyrimais su vyskupu pasidalija kunigai? Ką jie išgyvena? Turbūt ir tomis dienomis į juos kreipiasi patarnavimų prašantys tikintieji, bet ar nepyksta, kai kunigas atsisako aukoti šv. Mišias bažnyčioje ar įvykdyti kokį kitą prašymą?

Šiuo metu ir kunigai, ir parapijos gyvena labai neįprastomis sąlygomis. Yra labai liūdna šv. Mišias aukoti tuščioje bažnyčioje, o ir žmonės į ją užeina tarsi slapčiomis. Kunigus lydi nuogąstavimas, kas bus toliau, kaip reikės išgyventi, juk kunigo tarnystė ir pragyvenimas visiškai priklauso nuo žmonių, kurie ateina į bažnyčią. Žmonės pakankamai sąžiningai laikosi karantino reikalavimų ir nesigirdi, kad reikalautų kunigo laužyti šiam laikui privalomas sąlygas. Daugelis gerai supranta, kad kunigas gali aukoti šv. Mišias įvairiomis žmonių prašomomis intencijomis, tačiau negali pakviesti dalyvauti žmonių kartu. Paprastai, kunigas praneša dieną, kurią šv. Mišios bažnyčioje bus aukojamos, o žmones prašo tą dieną jungtis maldoje dvasiniu būdu.

Vyskupai paskelbė, kad laidotuvių šv. Mišios už mirusįjį aukojamos nedalyvaujant žmonėms, o apeigos atliekamos tik kapinėse. Miestuose turbūt paprasčiau, o kaimuose laidotuvių šv. Mišios be žmonių turbūt jaučiamos kaip didžiulė tuštuma, tarsi tikinčio žmogaus laidotuvės be Bažnyčios kaip sovietmečiu su slaptomis šv. Mišiomis. Gal patartumėte, kuo tą tuštumą užpildyti?

Į šv. Mišias už mirusį yra pakviečiami tik artimiausi žmonės. Yra stengiamasi išlaikyti būtiną atstumą tarp žmonių ir būnant bažnyčioje. Dauguma supranta šį prašymą, nes ir žmonės paprastai saugosi, kad nesudarytų sąlygų pavojui užsikrėsti. Yra įvairių iniciatyvų, kurios šiuo metu taikomos. Pavyzdžiui, šv. Mišios yra aukojamos už mirusįjį bažnyčioje ir tuo pačiu metu yra transliuojamos interneto pagalba į laidotuvių namus, kur mirusysis yra pašarvotas ir yra susirinkę šeimos nariai. Šiuo metu vyskupijos kurija negauna nusiskundimų, kad Bažnyčia būtų apleidusi liūdinčius žmones dėl artimo mirties. Kiekvienu atveju yra tariamasi, kaip geriau būtų galima surengti laidotuves, kad šeima būtų paguosta, o mirusysis būtų oriai palydėtas į amžinybę.

O iš ko išsilaiko kunigai, jei nėra per šv. Mišias rinkliavų, nors ir jos aukojamos visomis užsakytomis bei toliau užsakomomis intencijomis. Bet ar jų šiuo metu gali būti pakankamai?

Šiuo metu kunigai išsilaiko iš anksčiau prašytų aukoti šv. Mišių arba išteklių, kurie buvo atidėti, kaip liaudis sako, „juodai dienai“. Niekas neturi atsakymo, kas bus toliau, kadangi nesant Bažnyčios rinkliavų ir šv. Mišių užsakytų intencijų netrukus bus labai sunku išlaikyti parapijas ir patiems kunigams išsilaikyti ypač nedidelėse parapijose. Labai tikimės, kad karantino laikas ilgai neužsitęs ir galėsime grįžti į normalų gyvenimo ritmą. Bažnyčia šiuo atžvilgiu solidarizuojasi su visuomene: žmonėmis, kurie praranda darbą, įmonėmis, kurios nebeišgali mokėti žmonėms atlyginimų, pagaliau sergančiaisiais, kurie baiminasi dėl ateities. Nors ir ištekliai šiuo metu yra labai sumažėję, pasitikime Viešpačiu, kad Jo malonė padės įveikti šią negandą. O mes patys šiuo metu peržiūrime mūsų veiklų ir išlaidų prioritetus, kad gyventume, kiek tai įmanoma, taupymo režimu.

Karantinas Nidoje.

Nuotraukos autorius Gedmantas Kropis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kai kurie klebonai turbūt buvo numatę ir pradėję įvairius remonto darbus, tikėjosi, kad per Šv. Velykas surinks nemažai aukų tiems darbams paremti. Ką dabar patariate tokiems kunigams?

Šiuo metu kunigams esame patarę pristabdyti remonto darbus ir pirmiausia atsižvelgti į žmones, kurie yra įdarbinti mūsų parapijų ir vyskupijos veiklose. Tos išlaidos, kurios buvo numatytos remontams, dabar atskiriamos kaip „gelbėjimo fondas“ mokant atlyginimus ir padengiant būtiniausias išlaidas. Visiems aišku, kad šiais metais Velykinės rinkliavos nebus [interviu rengtas prieš Velykų iškilmes – red.], o ji dažnai sudaro pagrindinį visų metų rinkliavų biudžetą. Todėl finansai dabar skiriami tik išgyventi, o ne naujiems projektams vystyti. Visiems kunigams patariame ieškoti naujų būdų, kaip kviesti žmones prisidėti prie parapijų veiklos gyvavimo. Tai daugeliui mūsų nauja ir nėra pakankamai aišku, kaip mums tai pavyks. Tačiau tikimės, kad šis iššūkis ir mūsų ateities gyvavime padovanos naujas galimybes palaikyti parapijas ir jų veiklas.

[…]

Uolių katalikų turime mažiau negu 10 procentų save katalikais įvardijančių. Absoliučią daugumą sudaro tie, kurie į bažnyčią ateina 1-2 kartus per metus, per didžiąsias šventes, o prieš Velykas išdrįsta ir išpažintį atlikti. Ar nebus taip, kad po šiųmečių Velykų jie išvis pamirš ateiti į bažnyčią?

Taip, yra ir tokių nuogąstavimų, kad žmonėms, kurie ir taip retai ateina į bažnyčią, šis karantinas tik paskatins įprotį ir toliau neateiti į bažnyčią. Tačiau negalime nepastebėti fakto, kad šis laikas neišvengiamai suteikia galimybes pagalvoti apie gyvenimo prasmę, visų mūsų egzistencinį dužlumą, apie žmogaus mirties paslaptį. Kiekvienas iš mūsų šiuo laiku nejučia pagalvoja ir apie save bei savo artimuosius, kai girdi žinias apie pandemijos aukas. Nors sakome: „Dieve, apsaugok!“, bet šiandien, deja, nė vienas iš mūsų nėra apdraustas nuo galimo užsikrėtimo. Tad kokia viso šio ypatingo laiko prasmė? Žmonijos patirtis rodo, kad dažnai atsigręžimas į Dievą vyksta ne tada, kai viskas gerai sekasi ir yra saugu, bet kai žmogus patiria savo bejėgiškumą. Tada tiesiog natūraliai malda kyla į Dievą, kaip vienintelį Gelbėtoją. Senas jūreivių posakis liudija: „Kas nėra skendęs, nėra meldęsis“. Dabar įvairios bejėgiškumo patirtys yra persmelkusios visą pasaulį. Tačiau šis laikas gali būti gera galimybė naujiems atsivertimams, atsigręžimui į Dievą, naujam Bažnyčios, jos švenčių prasmės atradimui, gilesniam Velykų supratimui.

[…]

Pastarosiomis dienomis išaiškėjo, kad nemaža mūsų tautiečių dalis elgiasi labai neatsakingai – nesilaiko karantino apribojimų, kartais net su vaikais laisvai vaikšto gatvėmis, nors turėtų būti saviizoliacijoje. Gal grįžusieji iš užsienio labiau myli seniai matytus vaikus, o ne save, aplinkinius?

Jei žmogus nesilaiko karantino sąlygų reikalavimų, jis serga puikybės liga. Taip žmogus visiems rodo, kad jo tai neliečia, jis yra „kitoks“ nei kiti, kurie „bijo“. Tai – dvasinės ligos forma. Mes galime būti sveiki fiziškai, tačiau sirgti dvasiškai. Tai – nepagarba, nemeilė ir net kenkimas ir sau, ir kitam žmogui. Jei mes norime būti sveiki ir nesusargdinti ypač mūsų silpniausiųjų, ypač vyresnių žmonių, turime paklusti bendrai sutartiems reikalavimams, kurių dabar laikomasi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nuo mūsų asmeninio elgesio priklauso, kiek tęsis karantinas. Juk užtenka tik vieno užsilikusio viruso nešiotojo atvejo, ir viskas prasideda iš naujo. Vaikai taip pat turi likti savo šeimų aplinkoje, nes, kaip Italijos tyrimai rodo, toks gausus užsikrėtimų skaičius galėjo išplisti per vaikus, kurie galbūt nejaučia viruso požymių, tačiau juos atneša į šeimas savo seneliams, kuriems ši liga ypač pavojinga. Taigi, kai girdime, kad tiek daug žmonių pasaulyje miršta nuo šio viruso pasekmių, ar nereikėtų susimąstyti, kad neatsakingas vieno elgesys kitam gali kainuoti gyvybę? O juk visi esame girdėję tą įsakmų „Nežudyk!..“

Karantinas Zarasuose.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Vyskupai ragino šiomis karantino dienomis pasirūpinti vienišais, sergančiais giminaičiais ar kaimynais, kad jie neliktų be maisto, pagalbos ar paprasto žmogiško bendravimo, kad ir telefonu. Tai – svarbus artimo meilės darbas. Yra įvairių kitų būdų. Kokie gražūs pavyzdžiai Jus patį nustebino?

Išgirdau, kaip vienos parapijos jaunimas nuperka vyresniems parapijiečiams maisto ir atneša jiems į namus. Girdžiu, kaip stropiai „Carito“ valgyklos Lietuvoje verda varguoliams maistą ir duoda jį išsinešti. Žmonės pasidalina istorijomis, kaip kaimynai vieni kitiems atneša savo pagaminto maisto. Ateina žinių, kad šeimos dabar naujai atrado maldą drauge, atsiliepę į Lietuvos vyskupų raginimą kiekvieną vakarą 20:00 val. skambant bažnyčių varpams melsti Šv. Juozapo, Šv. Šeimos Globėjo, dangiško užtarimo. Iš Italijos atskriejo istorija, kur jauni netikintys gydytojai, matydami virusu sergančio kunigo pavyzdį, atrado tikėjimą. Šis kunigas ligos patale skaitė Šventąjį Raštą, jį skaitė ir savo gydytojams, pats mirė, tačiau paliko jauniems medikams tikėjimo pavyzdį. Dabar šie jauni žmonės renkasi maldai drauge darbo vietoje. Tai – istorijos, kur Dievo malonė veikia įvairiais būdais. Tik šios malonės kontekste gali paaiškėti, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Galbūt net galima šiek tiek paaiškinti, kodėl tai vyksta…

Jūsų, kaip Kauno arkivyskupo, ingreso iškilmės Kauno Arkikatedroje buvo numatytos balandžio 13 dieną. […]

Taip, ingreso iškilmės buvo numatytos balandžio 13 dieną, tačiau dėl Lietuvoje paskelbto karantino laiko jos yra atidedamos. Preliminari atidėjimo data dabar yra birželio 24 diena, kai visa Bažnyčia švenčia Šv. Jono Krikštytojo iškilmę, o Kauno arkivyskupija – ir savo Dangiškojo Globėjo Šventę. Tačiau, tai tik planuojama data, ar bus galimas ingresas tą dieną, parodys tolimesni įvykiai. Aišku, tikimės, kad tuo metu pandemija jau bus suvaldyta. Įžengimo į Katedrą apeigos yra svarbus momentas ir simboline, ir praktine prasme. Vyskupas pareigas pradeda eiti tik po ingreso iškilmės. Jos esmė – naujasis Ganytojas yra Bažnyčios pristatomas bendruomenei, o bendruomenė, atstovaujama kunigų, vienuolijų ir pasauliečių, prisistato savo ganytojui. Tai – viešas veiksmas, kur liturgijos metu yra perduodamas vyskupui pastoralas – ganytojo lazda, kaip ženklas, kad nuo šio momento jis yra atsakingas už vadovavimą vyskupijai.

Jūs žinomas ir kaip laisvosios rinkos specialistas (apgynėte teologijos daktaro disertaciją tema „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimus Annus“), esate Lietuvos laisvosios rinkos instituto tarybos narys, todėl norėčiau keleto dalykų ne vien kaip vyskupo paklausti. Prieš maždaug dešimtmetį išgyvenome ekonominę krizę, kuomet vargingiems teko labiau susispausti, kai kurie turtingieji, labiau išnaudodami savo darbuotojus, sumažinę jiems atlyginimus, bet padidinę darbo apimtį, nes kitus atleido, patys dar labiau pralobo. Taigi ekonominė krizė kai kam sunešė milijonus. Be abejo, ne visur taip buvo, bet kas tokiose vietose dirbo, puikiai tą matė. Ką darbuotojų nevertinantiems darbdaviams pasakytumėte dabar, vėl atsiradus kitai krizei?

Pradžioje viskas atsiremia į meilės įstatymą. Jei žmogus gyvenime nesilaiko Kristaus priesako „Mylėkite vieni kitus“, tai iš karto pasirodo jo elgesyje, veiksmuose, laikysenoje kitų atžvilgiu. Darbdavys pirmiausia turi pats atsiminti, kad yra priklausomas nuo savo darbuotojų. Ką gali nuveikti jis vienas, jei neturės šalia savęs darbuotojų, kurie juo pasitiki, jaučia pagarbą ir palaikymą? Jei darbdavys negerbia savo darbuotojų, tai savo rankomis pjauna šaką, ant kurios sėdi. Laisvosios rinkos esmė yra laisvi mainai, kuriuose abi gėrybėmis besimainančios šalys laimi. Jei viena iš jų pralaimi ar yra skriaudžiama, tai nėra nei laisvos rinkos, nei mainų. Tai yra žmonijos jau išbandytos „ekonominės sistemos,“ kurios nepasiteisino, tai vergovė ir baudžiava.

Darbuotojas ir darbdavys yra tų pačių laisvųjų mainų dalis. Darbuotojas siūlo savo talentus, darbą, laiką – darbdavys – atlyginimą už tai. Jei darbdavys sugalvoja išnaudoti savo darbuotojus, jis elgiasi ne tik nemoraliai, tačiau ir neracionaliai. Juk jo darbuotojai dirbs be entuziazmo, „dairydamiesi pro petį“, kur galėtų išeiti ieškodami naujo darbo. Ir net jei darbdavys sako: „Eikite, eilė laukia norinčių pakliūti į šią darbo vietą“, jis klysta, nes netrukus ir kitas žmogus, pajutęs išnaudojimą, dirbs „atbulomis rankomis“. Pasipelnymas kitų sąskaita Šventajame Rašte yra vadinamas sunkia nuodėme prieš patį Dievą. Tai turi atsiminti tie, kurie atsakingi už savo darbuotojus. Tačiau ir darbininkai turi suprasti darbdavius. Juk nebūtinai būti darbdaviu reiškia išnaudoti darbuotojus. Šiomis dienomis jie yra patekę į labai sunkią situaciją – kaip išmokėti žmonėms atlyginimus, kai nėra lėšų? Juk iš vienos pusės darbdavys nori išlaikyti darbuotojus, nes išbandymo laikui praėjus iš karto reikės darbo rankų, o iš kitos pusės neaišku, kiek tai tęsis ir ar leisti įmonei rizikuoti bankrotu ir tada ji nebegalės tęsti veiklos, net jei karantino laikas praeis? Dabar yra labai sunkių sprendimų metas. Todėl turime vieni kitus užjausti ir suprasti, kad turime kantriai drauge ištverti šį laiką.

EPA nuotrauka

Turime pripažinti, kad ši krizė kai kam visai nepakenks, o atneš tik naudos. Bet jau atsiranda tokių veikėjų, kurie nesibaimindami nei Dievo, nei valdžios, uždarbiauja iš šios nelaimės. Ką pasakyti tokiems žmonėms, kurių gyvenimo tikslas – nenusakomas godumas? O gal mūsų valdžia kalta, teigianti, kad ji negali kištis ir daryti įtaką verslui, nes esą gyvename laisvosios rinkos sąlygomis?

Žmonėms, kurių gyvenimo tikslas yra godumas, galima priminti evangelijos pasakojimą apie žmogų, kuris tik ir kaupė turtus bei statėsi papildomus klojimus, Dievas tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk. 12, 20). Taigi, tai – išminties stoka. Toks žmogus eikvoja savo gyvenimą netinkamam tikslui. Laisvosios rinkos sąlygomis valdžia turi palaikyti laisvo veikimo taisykles, nes jei to nebus, dominuos prievarta. Kitais žodžiais tariant, jei nėra aiškių įstatymų, kurie saugo žmones, neįmanoma ir laisva rinka. Tada nėra įmanoma laisvų mainų visuomenė, nes dominuoja ne įstatymo tvarka, bet stipresniojo tironija. Taigi, jei valdžia atsisako savo priedermės saugoti įstatymo viršenybę, ji gali sudaryti sąlygas žlugti lygiaverčiams mainams tarp žmonių, o tada visuomenė rizikuoja prarasti pačią demokratiją ir patekti į totalitarizmo pagundą.

Europos Komisija vis kėlė triukšmą dėl siaubingos, protu nesuvokiamos turtinės nelygybės ir socialinės atskirties mūsų šalyje. Lietuvoje patiriame pasibaisėtiną socialinę atskirtį, prieš nekrikščionišką ir nehumanišką savininkų bei darbdavių požiūrį į savo darbuotojus. Didžiųjų bendrovių savininkai maudosi neįtikėtinoje prabangoje, o žmonių atlyginimai – vieni mažiausių Europos Sąjungoje pagal vienam žmogui tenkančią BVP dalį. O dabar esame priversti pripažinti, kad epidemija nesirinkdama sulygina turčių ir vargšą, šaunuolius ir nevykėlius… Argi ne taip?

Tai – jaunos valstybės iššūkiai. Mūsų gyvenimo įgūdžiai demokratinėje visuomenėje dar nėra taip išvystyti kaip kituose Vakarų kraštuose, kurie skaičiuoja jau net kelis šimtmečius gyvavimo demokratijos sąlygomis. Todėl pusiausvyros tarp socialinių visuomenės grupių dar nesame pasiekę. Tačiau kaip ir kiti kraštai, kurie šiandien didžiuojasi socialine gerove ir dėjo dideles pastangas, kol atras visuomenės optimalų bendrystės tarp įvairių socialinių grupių būvį, taip ir mes turime atrasti šį būdą, kaip mažinti socialinę atskirtį. Atrodo, kad jau dabar ši pandemija verčia permąstyti mūsų prioritetus. Tikimės, kad bus ir pozityvių jos vaisių, būtent labai aiškus suvokimas, kad mes visi esame labai vieni nuo kitų priklausomi ir koks pavojingas yra visuomenėje susiskaldymas ir socialiniu, ir finansiniu pagrindu.

[…]

Nuo ligos galima pasveikti, bet suluošinti gyvenimai dėl bankrotų, netekto verslo, nutrūkusių santykių gali jau ir nebeatsikurti. Gerai, jeigu karantinas truks mėnesį, bet jeigu tęsis keturis mėnesius, metus, buvusios Lietuvos gali ir nebelikti. Ar galime įžvelgti ką nors gero?

Šis laikas mus visus verčia peržvelgti gyvenimo prioritetus, veikimo būdus, akyliau pažvelgti į gyvenimo prasmę. Taip, pandemija padarys žalos. Tačiau krikščionis yra tas žmogus, kuris net ir sunkiausiose gyvenimo situacijose ieško naujų galimybių. Jei vienos įmonės negalės tęsti savo veiklos, kursis kitos, kitu pagrindu. Žmonėms yra duotas kūrybiškumas, iniciatyva ir pašaukimas įdirbti šį pasaulio sodą tokį, kokį mes jį randame prieš savo akis. Jau šiandien galime įžvelgti pozityvių aspektų. Vis daugiau žmonių atranda interneto teikiamas galimybes bendrauti, dirbti, mokytis nuotoliniu būdu. Gal mes galime daugiau laiko skirti šeimai, sutaupydami laiką, kurį skiriame kelionėms vykdami į įvairius susitikimus ir posėdžius? Gal turėsime laiko giliau pažvelgti į save? Gal atrasime naujus būdus užsidirbti duonai, apie ką anksčiau nesame pagalvoję. Tai – vis naujos galimybės kurios, manau, šiuo metu atsivėrė visiems mums naujo išbandymo kontekste.

Karantinas Varėnoje.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kaip žiūrite į vis pasireiškiantį politikų susiskirstymą į pozicijas ir opozicijas, tuščią kritiką, kabinėjimąsi, trukdantį sklandžiai veikti karantino metu?

Susiskaldymas ir tuščia kritika yra labai dideli trukdžiai, ypač kai reikia ypatingo susitelkimo. Jei žmonės ieško priekabių kritikuodami kitų darbą, gali būti, kad jie dangsto savo neveiklumą. Todėl reikia labai didelio atsargumo šiomis dienomis, kad nebūtume tie, kurie prisidedame prie situacijos sunkinimo. Yra daug geriau, pasak posakio, naktį uždegti žvakę, negu keikti tamsą. Jeigu ką galima didingo nuveikti, tai tik kartu. Žmonės turi suprasti, kad dabar skirstytis į pozicijas yra labai pavojinga, nes mes rizikuojame prarasti brangų laiką, kuris reikalingas šiuo metu padėti mūsų silpniausiems broliams ir seserims.

Badai, marai ir karai prieš kelis šimtmečius krikščionių buvo suprantami kaip Dievo bausmės ženklai. Dabar mes kaip Dievo bausmės jų nevertiname, bet jie verčia suklusti ir daug ko savęs paklausti. Kokius klausimus Jūs sau užduodate ir kokius atsakymus į juos randate?

Dievas ir toliau veikia šiame pasaulyje. Yra paslaptis, kodėl pasaulį ištinka įvairios kančios, bet kaip krikščionys mes žinome, kad iš Kryžiaus ateina Prisikėlimas. Tai – Velykų slėpinys. Tik krikščioniška teologija gali paaiškinti, kad kančia gali būti išganinga, ir net joje atsiskleisti Dievo malonė. Be tikėjimo tai neįmanoma paaiškinti. Dievas pasaulio nebaudžia, bet ištikus išbandymui jį gelbėja. Žmogus pats save įstumia į įvairias kančios formas. Tačiau Dievas gali kančia pasinaudoti, kad prakalbintų žmogų. Dažnai tik trapumą išgyvendamas žmogus atranda Dievą. Tik šiuo atžvilgiu gali suprasti, kodėl Dievas leidžia tokią situaciją kaip ši. Iš šio pasaulinės pandemijos išbandymo gali kilti nesuskaičiuojami būdai, kaip Dievas prakalbins žmones, kaip į gera keisis pasaulis, kaip daug bus kitaip negu buvo. Tai – vaisiai, kuriuos gali paaiškinti tik įvykiai, kuriuos minime ir švenčiame Didžiąją savaitę ir Velykų šventę.

Turbūt mums teko nelengvas išbandymas, ne vieną net ir užkietėjusį ateistą slapčia verčiantis užduoti sau anksčiau atsainiai, lengva ranka nustumiamus klausimus: kokia gyvenimo prasmė, jei vis tiek anksčiau ar vėliau mirsiu? Kur yra Dievas, kai skauda ir baisu? Kokią išeitį ir prasmę Jis gali pasiūlyti situacijoje, kai visi troškimai arba jau buvo patenkinti, arba tiesiog nublanksta prieš neregimo pavojaus egzistencijai grėsmę? Ką apie tai manote?

Kur yra Dievas, kai pasaulyje yra kančia? Atsakymas – Dievas yra ant kryžiaus. Dievas kenčia drauge. Jis tai norėjo mums pasakyti pats žengdamas ant kryžiaus ir priėmęs mūsų dalią. Jei šis Dievo prakalbinimas nejaudina, tai niekas negalės atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą. Jėzus stengėsi kančią mažinti gydydamas ligonius, guosdamas sužeistas širdis, net prikeldamas mirusius. Bet kai jis pats negalėjo jį ištikusios kančios sumažinti, Jis ją priėmė. Jis priėmė kryžių ir pasitikėjo Dievu, kad nebus apleistas. Taip jis rodo, ką mes turime daryti su savo gyvenimu ir savo kančia, net jei visi troškimai buvo patenkinti šiame pasaulyje, niekas negalės patenkinti troškimo „nežūti nebūtyje“ ir įveikti mirtį, o tik Dievas. Todėl, ką gali pasiūlyti žmogui Dievas, jei juo netiki arba jau nieko nebesitiki iš šio gyvenimo? Jis gali pasiūlyti Amžinybę. Dievas siūlo gyvenimą su prasme ir gyvenimą be pabaigos. Niekas žmogui negali pasiūlyti daugiau. Tai gali tik Dievas. Žmogaus gyvenimo prasmė yra atrasti šią tiesą ir priimti Dievo kvietimą amžinai meilės bendrystei.

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas.

Telšių vyskupijos nuotrauka

Arso klebonas Šv. Jonas Marija Vianėjus yra sakęs: „Žemėje esame trumpam – lyg būtume užėję apsipirkti. Ten, viršuje, yra mūsų namai, o čia – pakelės užeiga“. Turbūt reikia ir apie tai mąstyti? Ypač dabar, sulaukus Šv. Velykų, kai prisimename Kristaus Prisikėlimą ir įsigiliname į jo esmę?

Taip, apie tai ypač mums primena šis pasaulinio išbandymo laikas. Jis primena mūsų trapumą. Jis dar kartą primena, kad mes čia neturime pasiliekančio būsto. Didžiausias viso šio iššūkio vaisius turbūt ir bus iš naujo permąstyta mūsų gyvenimo prasmė. Tačiau šio laiko vaisius bus iš naujo atrasta Velykų prasmė, Kristaus žengimas per kančią ir mirtį į Prisikėlimą. Šie metai dar ryškiau mums pabrėžia, kokia didelė vilties dovana pasauliui yra Velykos! Tik prisikėlęs Kristus gali atsakyti į pačius sudėtingiausius mums iškilusius klausimus. Jis mus guodžia, kad ir po šio kančios ir išbandymo laiko mūsų laukia Velykos!

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.