„Alkoholis ir lošimai ėjo koja kojon.“ Ovidijaus istorija

„Motina, kai gerdavo, kažkiek galėjo prižiūrėti mane, bet aš rinkdavausi praleisti daug laiko kieme“, – taip jis prisimena savo vaikystę. Be to, daug laiko Ovidijus praleisdavo prie kompiuterio.

„Būdavo nuolatinis bėgimas nuo šeimyninio gyvenimo, kuriame vyravo chaosas, – sako jis. – Dariau, ką noriu, ir tai neišėjo į gera – suaugau be disciplinos, atsakomybės“, – kalba Ovidijus.

„Išgėriau akloholio, kai man buvo dvylika ar trylika metų. Mamos nebuvo namie, radau sidro, su draugu išgėrėm po stiklinę“, – prisipažįsta jis.

Nuo dvylikos Ovidijus gyveno su alkoholio atsisakiusiu tėvu. „Tėvas mane išgelbėjo nuo tos aplinkos“, – prisimena vyras. Tačiau Ovidijus mano, kad tuo metu jau turėjo daug baimių ir nepasitikėjimo savimi.

„Kiekvienais metais vartojau daugiau alkoholio. Reikėjo vis mažiau priežasčių išgerti“, – pasakoja vyras.

Pabaigęs mokyklą Ovidijus išsikraustė iš tėvo namų. Užėmęs į Londoną išvažiavusios sesers butą, jis pradėjo audringą gyvenimą. „Kaip vaikystėje dariau, ką noriu, nes niekas nekontroliavo – devyniolikos atsirišo visi pavadėliai. Gėriau namuose, kiek noriu, vedžiausi namo, ką noriu“, – atsimena Ovidijus.

Sulaukus dvidešimt vienų, kai jau galėjo pakliūti į kazino, Ovidijaus gyvenime atsirado nauja problema – lošimas. „Ten šansų laimėti nėra“, – sako Ovidijus. Pažaidęs keletą mėnesių jis nebeturėjo iš ko lošti. „Alkoholis ir lošimai ėjo koja kojon“, – pasakoja Ovidijus.

Laikui bėgant jo situacija blogėjo. Ovidijus pasakoja, kad pritrūkus pinigų pradėjo pardavinėti savo daiktus, manipuliuoti artimaisiais. Vyras ėmė gerti vienas namuose, atsisakinėti susitikimų su žmonėmis: „Jie man siūlo kažkur eiti, o aš noriu gerti ir lošti.“ Po truputį jis prarado draugus. Izoliacinis gyvenimas – lošti ir gerti – man greitai sukėlė depresiją.“

Ovidijus keletą kartų bandė žudytis. Po to jis pirmą kartą pateko į psichiatrinę ligoninę, artimųjų prašomas prabuvo ten keletą savaičių. „Jokių pokyčių nenorėjau“, – dalinasi Ovidijus.

Išėjus gyvenimas vėl buvo koks buvęs. „Neprisiimdavau jokių atsakomybių. Dirbdavau dažniausiai padavėjo darbą, padirbu du–tris mėnesius, man atsibosta, susipykstu su kuo nors – išeinu“, – pasakoja Ovidijus.

Bandymas žudytis buvo ne vienintelis – lūžio momentai kartodavosi kas pusmetį. „Dar du kartus teko atsidurti psichiatrinėse, – pasakoja Ovidijus, – bandžiau sąmoningai gydytis.“

„Vienas šviesus momentas per pastaruosius aštuonerius ar devynerius lošimo metus – sugebėjau negerti nė lašo pusę metų. Bet nors negėriau, vis tiek kartais lošdavau“, – pasakoja Ovidijus.

Dabar vyras yra pirmojoje savo ilgalaikėje reabilitacijoje. Pasiekęs dugną, Ovidijus stengiasi ieškoti pagalbos ir kantriai laukia pagerėjimo.

Daugiau informacijos apie „Minesotos“ programą.

Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų, dirba sielovadininkų, psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų komanda. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmus sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Svarbi bendruomenės veiklų dalis skirta darbui su Lietuvos parapijomis, ja siekiama skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims bei jų artimiesiems galimybes ir mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą.

Bendruomenės tapatumas yra paremtas krikščionybės mokymu, kuris yra svarbi gyvenimo bendruomenėje dalis, tačiau bendruomenė atvira visiems, paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Kun. Kęstutis Dvareckas, bendruomenės vadovas

El. p. [email protected]

Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. p. [email protected]

Tel. +370 699 68 409