2020 04 21

Danguolė Gervytė RA

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Nenoriu į mokyklą, arba Kaip virusas graužia tradicinį ugdymą

Ses. Danguolė Gervytė / Bernardinai.lt nuotrauka

Po pirmos karantino savaitės sakiau, kad nenoriu grįžti į mokyklą. Po mėnesio nuomonės nepakeičiau, gal tik turiu patikslinti, kad nenoriu grįžti į tokią pačią mokyklą, kokią palikau. Neslėpsiu – man netgi patinka dirbti nuotoliniu būdu, nors iššūkių netrūksta ir pasiilgau gyvo kontakto su mokiniais bei kolegomis. Mokykla niekada nebus freelancing darbas, nes joje svarbiausia yra santykis. Virtualybė tik sukuria santykio iliuziją arba laikinai jį pakeičia, palaiko, iki kol ateis „geresni laikai“. 

Nepaisant to, kad virtuliai pabuvau mokinių ir kolegų namuose, darbo kambariuose, virtuvėse ir net miegamuosiuose, gyvo santykio, rankos paspaudimo, prakaituotų sportinių batų kvapo, šypsnio ir budinčio mokytojo aukštakulnių kaukšėjimo koridoriuose niekaip virtualiai nesukursi. Sutinku su vienu kolega, kad „darbas mokykloje iš namų“ yra toks pat kalambūras kaip saldus sūrelis arba kojų rankšluostis. Buvimas šiandieniame kosmose, savotiškame mokslinės fantastikos filme, kai „dirbame mokykloje iš namų“, leidžia pažiūrėti į mūsų paliktą realybę iš šono, atsitraukus. Ir galbūt paskui gebėsime pasirinkti „grįžti“ kitaip ir net kitur. Juk mokykla nėra neišvengiama duotybė, ją kuriame tam tikrame laike ir kontekste

Kaip mes tapome IT specialistais per dvi savaites

Prasidėjus karantinui vienos mokyklos puolė stačia galva į nuotolinį mokymą, kitos davė sau laiko susiorganizuoti, pakeisti tvarkaraščius, „perdėlioti“ mokytojų darbo valandas, dalyvauti webinaruose, kurie pirmas dvi savaites užtvindė visų mokytojų namus. Tiek pirmieji, tiek antrieji, nepaisant pasiruošimo startui, išėjo į eterį taip, kaip galėjo. Ir būtent ten vyko tikrasis mokymasis: kaip valdyti klasę nuotoliniu būdu; kaip zoome grąžinti mokinį į laukimo kambarį, jeigu jis nesilaiko taisyklių; ką daryti su reikalaujančiomis tėvų žinutėmis; kaip paskirstyti optimaliai mokymosi krūvį, kaip valdyti savo darbo laiką ir ar visada galima virtuliai „įsileisti į savo namus“ 300 mokinių ir t. t. Taip per antrąją mokymo savaitę mokytojai atliko priverstinę pedagoginę nuotolinio mokymo praktiką. Ir nesvarbu, kad webinarų vedėjai siūlė kvalifikacijos pažymėjimus, kvalifikacija įgyjama tik dirbant, o ne mokantis, kokios yra nuotolinio mokymosi rūšys arba kada jis atsirado (buvo ir tokių mokymų, tarsi to išmanymas man padėtų kitą dieną „susijungti“ su septintokais). 

Prasidėjus nuotoliniam mokymuisi paaiškėjo, kad ir mūsų mokiniai nėra tokie „išmanūs“, kaip mums atrodė. Informaciniam raštingumui nepakanka aprūpinti vaikus IT technologijomis. Davus meškerę reikia išmokyti ir žvejoti. O gebėjimas atsisiųsti žaidimą ar įsidiegti iš Google play parduotuvės mobiliąją programėlę dar nėra sėkminga žvejyba. Piktinasi tėvai ir patys vaikai yra sutrikę, kai mokytojas paprašo atliktą užduotį, pavyzdžiui, lietuvių kalbos rašinį, Word formatu atsiųsti kaip prisegtą dokumentą. Taip ir su mokytojais, kurie puikiai apsiperka Aliexpress ir staiga sutrinka, kai reikia įsidiegti kokią nors nuotolinio mokymosi programėlę. Ši patirtis yra mums karantino pamoka: informacinių technologijų kursas turi būti ne nuo penktos, bet nuo pirmos klasės. Problema ne ta, kad mokykla neišmoko vaikų, bet kad pati bendrojo ugdymo programa neatlaiko laiko iššūkių. Jeigu per pandemiją ne vienas žmogus, naudodamas IT technologijas apgynė daktaro disertaciją, įstojo į aukštesnę studijų pakopą, tai ką reiškia nuotolinė abiturientų lietuvių kalbos įskaita prieš egzaminus? Kaip tapome IT specialistais per savaitę, taip ir toliau tokiu pat pagreičiu turime tobulinti savo kompetencijas ir auginti mokinius, nes skaitmeninis pasaulis yra mūsų pasaulis. Jis netrukdo nei efektyviai mokytis, nei bendradarbiauti. Tikiu, kad, grįžę į mokyklas, nesudėsime į dėžutes planšečių, neatjungsime sukurtų platformų, nepamiršime prisijungimų online užduotims ir neprarasime gebėjimo valdyti dokumentus debesyse. Ne vienas pamatėme, kad mokykla per dvi savaites įžengė į dvidešimt pirmąjį amžių, jeigu skubėsime, grįšime atgal į dvidešimtą. 

Ugdymo turinys ir tai, ko mus moko gyvenimas, arba Pagiriamasis žodis nieko neveikimui

Per pastarąsias dienas, kai švietimo vadovai pažadėjo anksčiau užbaigti mokslo metus, mokytojai sunerimo, kad „neišeis programos“. Gal pernelyg prasčiokiška pasakyti „ir kas čia baisaus“, bet aš tikrai manau, kad nėra tragedijos, jeigu antrokas neišmoks dalybos šiais metais, o nuo šios temos pradės trečią klasę. Ar pagalvojame, kokią jie gyvenimo pamoką mokosi per karantiną? Čia įgyjamos kompetencijos ir įgūdžiai neaprašyti jokiuose aprašuose, o prisirišdami prie programų, siųsdami krūvas užduočių, neleisdami tiesioginėje vaizdo konferencijose aptarti su vaikais jų patirties, reflektuoti situaciją, apgaubiame juos gyvenimo išmintimi. 

Green Chameleon / Unsplash.com nuotrauka

Iš šio pasyvaus ir lėto gyvenimo galime išmokti labai daug apie save, kitus, pasaulį. Tai kodėl to neišnaudojus. Suprantu, kokį nuostolį patiria muzikos mokyklos, dailės studijos ar sporto būreliai. Jie desperatiškai bando nuotoliniu būdu šokti baletą, irkluoti ar žaisti futbolą. Bet kai kuriems vaikams yra tikra dovana nelėkti iš vienos veiklos į kitą. Suaugusieji galvojame, kad visada svarbu būti užimtam, taip mes mokome vaikus nuo mažens būti „busy people“ (liet. užimtais žmonėmis), nes svarbus ir vertingas tas, kuris neturi laiko, negano debesų ir nuolatos lavinasi. 

Tik pamiršome, kad vaikui (o ir suaugusiajam) labai svarbu turėti laiko nieko neveikti. Reikia laiko pamąstyti, pažiūrėti pro langą, patysoti ant sofos ir ramiai sugalvoti, kad noriu skaityti knygą arba dėlioti milžinišką dėlionę. Karantinas išgelbėjo vaikus nuo per didelio ugdymo sureikšminimo ir asmeninio susireikšminimo, kaip perspektyvus žmogus pirmadienį po pamokų turi šokti baletą, antradienį – piešti galvas „iš natūros“, trečiadienį – eiti į baseiną, ketvirtadienį – pas korepetitorių ir t. t. O dabar yra laiko skaityti knygą, važinėti dviračiu, ilgai vedžioti šunį, knibinėti paprastus vaikiškus darbelius arba tiesiog nieko neveikti. Medis užauga, kai ateina jam laikas ir galima daigą tempti į viršų, pešioti, bet nuo to augimas nespartės. Labai norėčiau, kad karantinas mus išmokytų ne vartoti veiklas, būrelius, studijas, bet augti savu ritmu siekiant asmenybės brandos ir autentiškumo. 

Kai kurių elitinių mokyklų administracija sudarė didelius mokinių srautus dailės, dorinio ugdymo, technologijų videopamokoms, skyrė po vieną valandą vietoje ugdymo plane esančiu dviejų ar trijų. Tos pamokos yra srautinės, nes reikia taupyti laiką „rimtesniems“ dalykams. Aš esu įsitikinusi, kad dabar kaip niekados svarbus dorinis ar meninis ugdymas ir ne dėl žinių, o pagalbos reflektuojant išgyvenamą laikotarpį, dėl erdvės pokalbiams ir asmeniniam santykiui. Karantinas leidžia „pamatyti iš šono“, koks nevisagalis yra mokslas nematomo viruso akivaizdoje. Mes per daug buvome įsitikinę žmogaus supergaliomis, o pamiršome, kad išmintis nėra lygu akademiniam žinojimui. Jokiu būdu neaukštinu tingios rezignacijos katastrofų akivaizdoje, bet tikiu – kaip akistatoje su pandemija supratome, jog mokslas nėra visagalis, tai ir mokykloje suprasime, kad ne vien akademinės spekuliacijos suteikia brandos ir išminties. Išmintis nepriklauso tik nuo išeitos dalyko programos ar atliktų užduočių kiekio.

Kas yra „normalu“?

Pirmąją nuotolinio mokymo savaitę gimnazijos, kurioje dirbu, administracija gavome daug padrąsinančių ir dėkingumo laiškų iš mokinių tėvų. Mokyklos gavo ir pasipiktinusių tėvų laiškų, kuriuose reikalaujama čia ir dabar suvaldyti mokymosi krūvius, priversti mokytojus vesti vaizdo pamokas, mokyti kiekvieną vaiką individuliai realiu laiku. Lieka retorinis klausimas: ar visiems (ne tik pedagogams), persikėlusiems dirbti iš įstaigų į savo svetaines, virtuves ar miegamuosius, ėjosi kaip sviestu patepta? Ko gero, ne. Taip ir mokytojams ne visada viskas pavyksta. Ir tai yra normalu. Juk šalia IT kompetencijų, šeimos gyvenimo ir pačių mokytojų multitaskinimo tarp klasės ir savų vaikų dar yra ir asmeninės emocijos, nerimas, atsakomybė, kaip ir visų žmonių. 

Nesuspėję persikelti į nuotolinį mokymą, patys mokytojai norime ir iš mūsų reikalauja tėvai bei visuomenė tobulo darbo, apsigaudami, kad nemokėti, nežinoti yra ne tik normalu, bet kartais ir sveika. Tai nuima karūną mokytojų visažinybei ir yra daug sveikesnė ir labiau asmenybę ugdanti patirtis nei kvalifikaciniai kursai. Yra mokytojų, kuriems toks darbo būdas tinka ir patinka, kaip yra ir vaikų, kurių pasiekimai paaugo per nuotolinio mokymosi mėnesį. Ne vienas mokytojas yra nustebęs, kaip uolumu klasėje nepasižymintys ar dėmesio nekoncentruojantys vaikai sistemingai ir nuosekliai dirba nuotoliniame mokyme ir daro pažangą. 

Nuotolinis mokymas atskleidė dar vieną mūsų vaikų gebėjimą (arba negebėjimą) – tai savarankiško darbo įgūdžius, savidiscipliną ir veiklų planavimą. Kaip kai kurie iš mūsų, suaugusieji, viską atiduotume, kad tik galėtume dirbti freelanceriais, taip pat yra vaikų, kurie geba valdyti savo laiką ir planuoti darbą, o asmeninė laisvė ir galėjimas dirbti tada, kai tau patogu, ir taip, kaip nori, yra jų mokymosi ir darbo būdas. Tai kodėl jo nepaisome, versdami visus dirbti grupėse? Mes apsigauname tikėdami aktyvaus mokymosi, nuolatinio žadinimo, stimuliavimo, darbo grupėse skatinimo panacėja. Mokymasis kartais yra gebėjimas išsėdėti (galima ir išgulėti) valandą skaitant tekstą, mokantis užsienio kalbos žodžių ar pan. Kartais džiaugiuosi, kad nebesu mokinė ir niekas manęs šešis kartus per dieną (tiek vidutiniškai yra pamokų vidurinės mokyklos mokiniams) nebando „suaktyvinti“, neverčia dirbti aktyviais metodais ir įsivertinti po kiekvienos atliktos užduoties. Mokytojai, kuriems toks darbas jau buvo įprasta normalybė, nuotoliniame sutriko. Tikiuosi, kad po pandemijos šiuolaikinė pamoka bus ta, kurioje dar daugiau personalizuojamas ugdymas, kur yra daug laiko individualiam darbui gilinantis ne į plotį, bet į gylį. Kodėl pamoka negali trukti pusantros valandos, o visos pertraukos po pusvalandį? Kodėl nepadaryti „nuobodžių“ pamokų, kur mokomės dirbti savarankiškai? Kodėl neįvesti individualios mokinių mentorystės, kurioje vaikas planuoja ir kelia sau ugdymosi tikslus?

Dirbdami virtualiose mokyklose matome,kaip vaikai jau pasiilgo klasės draugų ir mokytojų. Tai jiems yra svarbiau negu „suaktyvintos ir inovatyvios“ pamokos. Nejaugi neglosto mokytojos širdies, kai devintokai zoomo pamokoje tau sako: „Mokytoja, kaip miela jus matyti!“ Arba kai sužinai, kad vaikas kasdien veda pavedžioti šunį kuo arčiau mokyklos, apsukdamas ratą aplinkui tvorą ir vis galvodamas, kaip jau norėtų grįžti į mokyklą. Bet tai nereiškia, kad turime grįžti į penkių dienų mokymosi savaitę, kur visa diena rimuojama į keturiasdešimt penkių minučių posmus. Šitas laikotarpis yra puiki proga švietimo ekspertams ir praktikams permąstyti, kaip kitaip gali atrodyti mokykla po pandemijos, o ne ieškoti, kaip greičiau ir bet kokia kaina turime grįžti į „normalybę“. Gal reikėjo pandemijos, kad išdrįstume pamatyti, kad mokyklos kartais skęsta po biurokratinėmis normomis, rekomendacijomis, patarimais ir ekspertų išvadomis ir yra įtikėjusios savo metodų nepakeičiamumu. O metodai, darbo būdai gali keistis, „normalu“ nėra pastovus dalykas, tai tik mūsų susitarimas. Tai, kas yra nepakeičiama ugdymo procese, tai tarpusavio santykis, kad ir kokiomis priemonėmis jis būtų kuriamas. 

Feliphe Schiarolli / Unsplash.com nuotrauka

Nekomercinis pasiūlymas sau ir kitiems pabaigai

Tas desperatiškas noras grįžti į „normalybę“, nors nebežinome, kas yra normalu, yra pulsuojantis visuomenėje. Nors nujaučiame, kad tai, kas buvo normalu, rytoj vargu ar bus „normalybė“. Tą desperatišką norą gyventi kaip gyvenus atspindi eilės prie atsidarančių pramoninių prekių parduotuvių, paslaugų teikimo įstaigų ir pan. Skubėjimas atgal į mokyklas irgi grįstas būtinybe atgaivinti ekonomiką, kuri dabar sustingo ir laukia mūsų, paklaikusių dėl vartojimo. Danijoje jau atidarė mokyklas, išskirstė mokinius mažesnėmis grupėmis, sudarė slenkančius atvykimo, išvykimo ir pertraukų grafikus, bandydami apgauti save ir kitus, kad tai dėl mokslo, nors mes puikiai suprantame, jog tokiomis sąlygomis mokykla yra vaikų užimtumo centras. Tėvai turi grįžti į darbą, kad tik viruso kirminas nesugraužtų visai klibančios ekonomikos. 

Karantino pradžioje filosofas L. Degėsys klausė, ar karantino virusas nesugrauš tradicinės mokyklos. Labai norėčiau, kad sugraužtų. Todėl nenoriu grįžti į mokyklą, nes taip negrįždami laimėsime laiko permąstyti ir generuoti naujas idėjas. Jau patyrėme, kad geriausiai veikia ne ofise sukurtos idėjos, bet paremtos patirtimi. Tai kodėl turime pabėgti nuo šios nepatogios, bet labai vaisingos patirties? Taigi siūlau būti nepelningiems ir neefektyviems ir leisti viruso kirminui kuo giliau pragraužti pažinimo obuolį. Ir dar baigdama turiu pasiūlymą kolegoms iš katalikiškų mokyklą (nes ir aš pati vienoje iš jų dirbu): istorijoje katalikiškos mokyklos dažnai žengė žingsniu priekyje, kūrė naujas ugdymo formas, kurias po to perėmė valstybė ir masinis ugdymas. Ar nėra palankus metas apsidairyti ir rasti drąsos nepopuliariems sprendimams, kurie yra grįsti principu „mažiau yra daugiau“, nes gyvenimas po pandemijos vis tiek nebebus toks kaip buvo. Ir ačiū Dievui, kad jis išmuša mus iš „normalybės“. Tikiuosi pamatyti, kaip virusas sugraužia tradicinę mokyklą, štai tada galėsiu grįžti į realią ir virtualią pamoką.