Istoriko M. Ėmužio knygoje apie partizanę M. Alūzaitę – ištisos pokario kartos portretas

Šiuo sudėtingu laiku Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įvairiomis formomis aktyviai prisideda prie žinių sklaidos, visuomenės informavimo procesų, kultūrinio turinio kūrimo, turiningo laisvalaikio leidimo skatinimo: transliuoja aktualias diskusijas, paskaitas, pokalbius, edukacijas, reportažus.

Nacionalinėje bibliotekoje virtualiai pristatyta neseniai pasirodžiusi istoriko dr. Mariaus Ėmužio knyga „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“, kurią išleido „Baltų lankų“ leidykla. Vos pasirodžiusi knyga sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą, nes, kaip pabrėžiama ir knygos anotacijoje, darbe regimas pirmas išsamus moters partizanų kare portretas, atskleidžiama žmogiškoji karo pusė ir ištisos pokario kartos paveikslas.

Knygos autorių apie knygos atsiradimo istoriją, vyrų ir moterų vaidmenį partizaninėse laisvės kovose, santykį tarp partizanų romantizavimo ir bandymo juos suprasti bei kitais klausimais kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė. Knygos pristatymo įrašą galima žiūrėti Nacionalinės bibliotekos „YouTube“ kanale.

„Jeigu žiūrėtume į bendrą Lietuvos visuomenės susidomėjimą istorinėmis temomis, akivaizdu, kad partizaninis pasipriešinimas pokario metais yra viena temų, kurios mūsų visuomenei yra įdomios. Šia tema domisi ir profesionalūs tyrėjai, ir didesnės visuomenės grupės“, – pradėdama pokalbį svarstė istorikė I. Strumickienė. Anot jos, galima pastebėti, kad vykstančių informacinių karų kontekste ši tema aktualizuojama dar kartą, nes pokario partizanai buvo žmonės, priešinęsi sovietų okupacijai, išlaikę Lietuvos valstybingumo tradiciją.

Gali susidaryti įspūdis, kad apie partizaninį karą parašyta daug, o gal net kilti dvejonių, ką gi dar galima analizuoti ir tirti? Intriguodamas M. Ėmužis teigia, kad toks įspūdis tikrai neatitinka realios situacijos. Pasak mokslininko, šio laikotarpio tyrimuose susiduriama su įvairia šaltinių problematika, taip pat „baltosiomis istorijos dėmėmis“, todėl tyrimams vietos nestinga. Anot jo: „Nemaža dalis to, kas yra rašoma, ir tai, ką pamatome parašyta apie partizanus, yra egodokumentika: atsiminimai, dienoraščiai ar kiti panašūs leidiniai arba leidiniai, kurie bando užpildyti „baltąsias istorijos dėmes“, bando pasakyti tai, kas buvo nutylėta, ko mes nežinojome ar iki šiandien nežinoma.“ Anot istoriko, šiuose tyrimuose nebūtinai keliami klausimai, daromi apibendrinimai, nes Lietuvos laisvės kovos skirtinguose regionuose galėjo skirtis įvairiais aspektais, todėl daryti bet kokius apibendrinimus sudėtinga.

Aptardamas populiarias ir vis daugiau dėmesio sulaukiančias partizaninių laisvės kovų tyrimų kryptis, M. Ėmužis dalijosi mintimis, kad viena įdomesnių atsiradusių perspektyvių temų, savitas diskursas – partizanų bunkerių tyrimai.

„Archeologai dirba ir pateikia medžiagą, iš kurios istorikai, antropologai interpretuodami gali matyti, daug pasakyti apie tai, kaip partizanai gyveno bunkerio gyvenimą, kokie daiktai buvo, taip pat galima rekonstruoti mūšio eigą“, – kalbėjo istorikas. Anot jo, dėmesį traukia karo paveldo tyrimai, darbai, partizaninį karą analizuojantys iš tarptautinės teisės perspektyvos, kuri, knygos autoriaus teigimu, nėra gailestinga partizanams.

Kalbant apie pokario laisvės kovas prieš akis dažniausiai iškyla žymiausi partizanai vyrai – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša-Daumantas, Jonas Žemaitis-Vytautas ir kiti.

„Moterys šiame kontekste dažniausiai prisimenamos ir suprantamos kaip pagalbininkės, padėjėjos, maisto gamintojos, skylėtų drabužių lopytojos, sužeistųjų slaugytojos, guodėjos ir panašiai, tačiau jos nebuvo tik tai, jos dalyvavo ir aktyviame partizaniniame judėjime kaip kovotojos“, – apie moterų vaidmenį partizaniniame kare svarstė I. Strumickienė.

Ši knyga kitokia. M. Ėmužio istorinio tyrimo centre atsiduria tragiška ir kartu įkvepianti partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istorija. Į ginkluotą pasipriešinimą mergina įsitraukė dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Pasak M. Ėmužio, yra šaltinių, kuriuose teigiama, kad norėdama apsaugoti šeimą M. Alūzaitė nepasakiusi tėvams, kur išeina, kad tardymų metu jie galėtų sakyti iš tikrųjų nežinantys, kur yra dukra. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti M. Alūzaitė nukreipė ginklą į save. Patekusi į ligoninę suprato, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bandė pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet liko gyva. Nuo tada partizanės likimas atsidūrė saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tapo jos žiauria kasdienybe.

Aptardamas moterų vaidmenį partizaniniame kare M. Ėmužis svarsto, kad būta kelių esminių dalykų, dėl kurių moterys dažniau būdavo ryšininkės, pagalbininkės ir rečiau dalyvavo kariniuose veiksmuose. Pasak jo, moterys tarpukariu netarnavo kariuomenėje ir neturėjo karinės patirties. Neturint gerų sąlygų apmokyti, buvo pavojinga žmogų su ginklu statyti į priešakines linijas, kovą. Antras aspektas, istoriko teigimu, lėmęs kiek išskirtinį moterų vaidmenį partizaniniame kare, buvo tai, kad moterys galėjo saugiau judėti, jos keldavo mažiau įtarimų nei vyrai.

„Net egodokumentuose matome rašant, kad siūloma susirasti patikimą žmogų, geriausia moterį, nes vyras visų pirma turėjo būti atitarnavęs sovietinėje armijoje, o dažnas partizanas joje nebuvo tarnavęs, nuo jos ir slapstėsi. Karinių dokumentų neturėjimas automatiškai grėsė suėmimu, kėlė įtarimą“, – tyrimų įžvalgomis dalijosi M. Ėmužis.

Kai kurie dalykai partizaniniame kare vienodai veikė tiek vyrus, tiek moteris. M. Ėmužio teigimu, prisijungimas prie partizanų vienodai palietė visus. Dažnai partizanauti išėję žmonės buvo jauni, todėl įdomiu tyrimo objektu tampa prisijungimo išeinant į mišką lūžis. Pasak knygos autoriaus, tai ir traumuojanti, ir vidinių kovų lydima patirtis. Šioje plotmėje moterys partizanės neišsiskiria.

„L. Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje labai lakoniškai, kaip jam būdinga, yra aprašęs, kad ir jam prisijungus prie partizanų kilo šiokių tokių klausimų, jautė vidinę įtampą, taip ir Monika Alūzaitė. Mes visi partizanų kovas siejame su aktyvia karyba, vyrauja karinis aspektas, bet iš tikrųjų partizaninė kova, jos taktika yra kitokia, tai nekonvencinis karas. Čia labai svarbi konspiracija, įvairūs aprūpinimo klausimai“, – kalbėjo istorikas.

Kodėl iš visų istorijų pasirinkta būtent M. Alūzaitės? Atsakydamas į šį klausimą M. Ėmužis dalijosi mintimis, kad dirbant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre teko susipažinti su daug istorijų ir jos visos buvo savaip įdomios, savaip liūdnos ir sukrečiančios, tačiau M. Alūzaitės istorija visų pirma patraukė išskirtiniu dienoraščiu. Jame atsispindėjo daug skausmo, vidinių išgyvenimų, skatinusių išsiaiškinti, kodėl žmogus taip jautėsi.

„Iš pradžių buvo noras papasakoti šią istoriją, nes ji sukrėtė mane patį. Ši istorija gali padėti suprasti minėtą prisijungimo prie partizanų lūžio, greito tapimo suaugusiuoju aspektą. Kaip minėjau, jaunas žmogus išeina iš tėvų namų, savo gyvenimo dar nėra sukūręs ir patenka į situaciją, kuri yra traumuojanti, pavojinga, priverčia daryti sprendimus“, – pasakojo M. Ėmužis. Istorikas dalijosi mintimis, kad iki šiol leistos knygos dažniausiai pasakojo vadų gyvenimo istorijas, tačiau vadų situacija buvo kitokia: kitoks likimas, kiti motyvai. M. Alūzaitė buvo eilinė partizanė, per kurios gyvenimą gali atsiskleisti eilinio partizano portretas.

Knygoje narpliojama tema sudėtinga ne tik dėl komplikuotų šaltinių (šaltinių patikimumo klausimas, atranka, kritiškas šaltinių vertinimas), bet ir dėl analizuojamų jautrių su morale ir žmogiškumu susijusių temų: partizanų kasdienybę lydėjusios išdavystės, savižudybė suimant. Pasak M. Ėmužio, sovietmečio tyrimuose, ypač analizuojant tai, kas susiję su represinėmis struktūromis, šaltiniai tampa bene komplikuočiausia tema. Nuolat kyla klausimas, kiek galima pasitikėti šaltiniais, ypač kalbant apie tardymo protokolus. Autorius pripažįsta, kad su šiais iššūkiais susidurta rengiant knygą apie partizanę M. Alūzaitę.

„Šiose temose pastoviai bandai atskirti pelus nuo grūdų. Nemaža dalis partizanų susirašinėjimų, atsiminimų turi savo komplikuotumą, nes tai konspiratyvūs dokumentai, įvairios šifruotės, slapyvardžiai keičiami. Atsiminimuose žmones atmintis kartais apgaudavo“, – kalbėjo M. Ėmužis. Istoriko teigimu, išdavysčių klausimas taip pat nėra paprastas. Nors išdavystės, kaip matyti partizanų spaudoje, susirašinėjimuose, buvo absoliučiai netoleruotinos, jos taip pat kelia diskutuotinų klausimų, ir jų tyrimas reikalauja daugiabriaunio žvilgsnio. Kaip kalbėti apie išdavystę kankinimų kontekste? Kiekvienas atvejis individualus ir reikalauja atidaus tyrimo.

Visa diskusija vaizdo įraše:

Daugiau aktualių diskusijų, paskaitų, edukacijų ir reportažų galima rasti Nacionalinės bibliotekos „YouTube“ kanale.