2020 04 22

Charles Eisenstein

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Karūnavimas (I)

Unsplash.com nuotrauka

Charlesas Eisensteinas (gimė 1967 m.) yra viešasis kalbėtojas, mokytojas, rašytojas, savo darbuose daugiausia dėmesio skiriantis civilizacijos, sąmonės, pinigų, žmonių kultūros evoliucijos temoms. Tarp jo parašytų knygų „Klimatas – naujas pasakojimas“ (2018), „Gražesnis pasaulis, kurį nujaučia mūsų širdys“ (2013), „Šventa ekonomika“ (2011), „Žmonijos akcentas“ (2007). Jo publikuojamos esė, video ir pokalbiai radijo laidose bei tinklalaidėse sulaukia vis platesnio populiarumo. 1989 metais Eisensteinas baigė matematikos ir filosofijos studijas Jeilio universitete, vėliau dešimt metų gyveno Taivane bei dirbo kinų-anglų kalbos vertėju. Šiuo metu gyvena Rodo saloje kartu su žmona ir keturiais sūnumis.

Koronaviruso pandemijos metu savo tinklaraštyje jis dalinasi mintimis. Vertė Viktorija Damerell. Kviečiame skaityti pirmąją teksto dalį. 

2020 kovas

Metų metus tai, kas vadinama normalumu, buvo tempiama iki plyšimo ribos, tarsi vis stipriau traukiama virvė, laukianti juodosios gulbės grybšnio snapu, perkirsiančio ją pusiau. Dabar, kai virvė jau nutrūko, ar mes vėl surišime jos galus, ar leisime jiems irti toliau, kad pamatytume, ką dar galbūt galime iš jų nuausti? 

COVID-19 mums rodo, kad, kai žmonija susijungia dėl vieno tikslo, yra įmanomi fenomenaliai greiti pokyčiai. Joks pasaulio problemų sprendimas techniškai nėra sudėtingas, problemų šaknys slypi žmonių nesutarime. Darnaus sutarimo atveju žmonijos kūrybinės jėgos yra beribės. Prieš kelis mėnesius pasiūlymas sustabdyti komercines keliones lėktuvu, kaip ir kiti radikalūs socialinio elgesio, ekonomikos, valdžios vaidmens mūsų gyvenime pokyčiai, būtų atrodęs absurdiškas. COVID rodo kolektyvinės mūsų valios galią, kai sutariame, kas yra svarbu. Ką dar galėtume pasiekti, veikdami sutartinai? Ką norime pasiekti ir kokį pasaulį kursime? Šis klausimas visada iškyla kam nors suvokus savo galią.  

COVID-19 galėtume palyginti su reabilitacine intervencija, sutrikdančia normalumą, užvaldžiusį lyg priklausomybė. Sutrikdyti įprotį tai padaryti jį matomą, paversti nenugalimą potraukį pasirinkimu. Kai krizė baigsis, galbūt turėsime progą paklausti, ar norime sugrįžti į tai, kas normalu, o galbūt šio rutinos pertrūkio metu patyrėme kažką, ką norėtume įtraukti į savo ateitį. Po to, kai šitiek žmonių bus praradę darbus, galėsime paklausti, ar visi iš tų darbų yra tie, kurių pasauliui šiuo metu labiausiai reikia, o galbūt mūsų jėgos ir kūrybiškumas galėtų būti geriau pritaikyti kažkur kitur. Kurį laiką pagyvenę be kelionių lėktuvais, Disneyworldo atostogų, prekybos parodų, galėsime paklausti, ar mums iš tiesų viso to tiek daug reikia. Kuriuos ekonomikos sektorius norėsime atkurti ir kuriuos pasirinksime palikti praeityje? Žiūrint į viską iš tamsesnės pusės: kuriuos iš dalykų, kurių šiuo metu netekome – pilietines laisves, viešų susirinkimų laisvę, teisę į mūsų kūno privatumą, asmeninius susitikimus, apsikabinimus, rankų paspaudimus ir gyvenimą viešoje erdvėje – dar teks bandyti susigrąžinti politinės ir asmeninės valios pastangomis? 

Didžiąją dalį gyvenimo manęs neapleido jausmas, kad žmonija artėja prie kryžkelės. Krizė, žlugimas, lūžis visada atrodė neišvengiami, tiesiog už posūkio, bet jie kaip neatėjo, taip neatėjo. Įsivaizduokite, einate keliu ir matote priešais kelio išsišakojimą. Jis visai netoli, už tos kalvos, už posūkio, už medžių. Perkopę kalvą pamatote, jog suklydote, tai buvo miražas, jis visgi toliau, nei manėte. Jūs nesustojate eiti. Kartais kryžkelė vėl pasirodo akiratyje, tada vėl išnyksta, ir atrodo, kad šis kelias tęsis amžinai. Gal visgi nėra tos kryžkelės. Ne, štai ji ir vėl! Visada čia pat. Niekada čia.

Bet staiga mes išnyrame iš už posūkio, ir ji – čia. Sustojame, negalėdami patikėti, kad tai vyksta, negalėdami patikėti, kad po viso šio begalinio žingsniavimo paskui mūsų pirmtakus pagaliau turime pasirinkimą. Pritrenkti sustojame. Priešais mus šimtai kelių, ir kai kurie iš jų veda tomis pačiomis kryptimis, kuriomis jau esame ėję. Kai kurie iš jų veda pragaro žemėje link. Ir kai kurie – išgijusio, gražesnio pasaulio, nei kada nors drįsome įsivaizduoti, link. 

Rašydamas šiuos žodžius stoviu šalia jūsų – galbūt apstulbusių, išsigandusių, bet kartu jaučiančių ateinančias galimybes – esu šiame susikertančių takų taške. Pažvelkime į juos kartu ir pamatykime, kur jie veda. 

* * *

Šią istoriją išgirdau iš draugės praėjusią savaitę. Ji buvo parduotuvėje ir pamatė moterį, kūkčiojančią viename praėjimų. Pažeisdama atstumo laikymosi taisykles, ji priėjo prie moters ir ją apsikabino. „Ačiū, – tarė moteris, – tai yra pirmas kartas per dešimt dienų, kai mane kas nors apkabino.“

Ištverti kelias savaites be apsikabinimų atrodo maža kaina, jeigu tai sustabdys epidemiją, besikėsinančią į milijonų gyvybes. Fizinio atstumo laikymasis artimoje ateityje turi tvirtą priežastį: kad apsaugotume medicininę sistemą nuo griūties dėl staigaus užsikrėtusiųjų skaičiaus augimo. Norėčiau šį argumentą perkelti į platesnį kontekstą, ypač kai žiūrime iš ilgalaikės perspektyvos. Jei visgi nuspręstume ateityje institucionalizuoti fizinio atstumo laikymąsi ir pagal tai performuoti visuomenę, pažvelkime, ką būtent tai reikštų.  

Tas pat galioja ir kitiems pokyčiams, vykstantiems koronaviruso epidemijos metu. Kai kurie komentuotojai pastebėjo, kaip ši situacija puikiai įsikomponuoja į totalitarinės kontrolės planus. Išsigandusi visuomenė priima pilietinių teisių apribojimus, kurie kitais atvejais būtų sunkiai pateisinami: kiekvieno žmogaus judėjimo nenutrūkstamą sekimą, priverstinį medicininį gydymą, priverstinį karantiną, keliavimo ir susirinkimo laisvės apribojimus, cenzūrą viskam, ką valdžia priskiria prie dezinformacijos, asmens neliečiamybės įstatymo atidėjimą ir karinę civilių kontrolę. 

Dauguma šių apribojimų buvo svarstomi jau prieš COVID-19, o pandemijai atėjus jiems tapo sunku atsispirti. Tas pat galioja ir prekybos automatizavimui, sporto ir pramogų perėjimui iš realaus dalyvavimo į virtualų, gyvenimo persikėlimui iš viešo į privatų, mokyklų perkėlimui iš fizinių į virtualias, fizinių parduotuvių sunykimui, žmonių darbo ir poilsio perkėlimui į ekranus. COVID-19 paspartina jau egzistuojančias politines, ekonomines, socialines tendencijas.

Kol visos išvardytos priemonės kol kas trumpalaikėje perspektyvoje yra pateisinami kreivės ištiesinimu (epideminio augimo kreivės), jau girdime ir apie „naują normalumą“ (angl. new normal); kitaip sakant, pokyčiai gali ir nebūti laikini. Kadangi infekcinės ligos galimybė, kaip ir terorizmo galimybė, niekada neišnyksta, dabartinis  priemonių  pateisinimas greičiausiai yra gilesnio impulso dalis. Analizuosiu šį impulsą kontrolės reflekso ir karo prieš mirtį kontekste. 

Kontrolės refleksas

Tuo metu, kai šitai rašau, oficiali statistika sako, kad apie 25 000 žmonių mirė nuo COVID-19 viruso. Per tą laiką, kol epidemija pasibaigs, mirčių skaičius tikriausiai bus dešimt ar šimtą kartų didesnis ar netgi, jeigu labiausiai gąsdinantys spėjimai pasitvirtins, tūkstantį kartų didesnis. Kiekvienas iš šių žmonių turi mylimuosius, šeimą, draugus. Atjauta ir sąžinė kviečia mus daryti viską, ką galime, kad sušvelnintume beprasmę tragediją. Tai ir man labai asmeniška: man be galo brangi, bet silpna motina yra tarp bejėgiškiausių prieš šią ligą, dažniausiai žudančią vyresnio amžiaus ir ligotus. 

Kokie gi bus galutiniai skaičiai? Į šį klausimą neįmanoma atsakyti šią rašymo akimirką. Ankstyvieji pranešimai kėlė nerimą; kelias savaites be perstojo žiniasklaidoje cirkuliavę oficialūs mirtingumo skaičiai iš Uhano siekė 3.4 %. Tai kartu su dideliu viruso užkrečiamumu pranašavo dešimtis milijonų ar netgi šimtus milijonų mirčių pasaulyje. Ne per seniausiai naujesni apskaičiavimai mirčių skaičių sumažino, nes paaiškėjo, kad didžioji dalis susirgimų yra švelnūs arba besimptomiai. Kadangi pirmiausia buvo testuojami sunkiai sergantieji, mirtingumas atrodė dirbtinai aukštas. Pietų Korėjoje, kur buvo ištirti šimtai tūkstančių žmonių, turinčių švelnių simptomų, pranešama, kad mirtingumo dažnis – 1 %. Vokietijoje, kur taip pat testuojami žmonės, turintys švelnių simptomų, mirtingumas – 0.4 %. Naujas straipsnis žurnale „Science“ teigia, kad 86 % susirgimo atvejų nebuvo užfiksuoti, o tai rodo, jog mirtingumo procentas yra dar mažesnis.

Diamond Princess“ kruizinio laivo istorija palaiko šį požiūrį. Iš 3 711 laivo keleivių apie 20 % buvo užsikrėtę; mažiau nei pusė iš jų turėjo simptomų, aštuoni mirė. Kruizinis laivas yra puiki terpė užkratui, ir, kol buvo imtasi kažkokių veiksmų, praėjo daug laiko, kuris leido virusui plisti. Visgi užsikrėtė tik penktadalis. Taip pat kruiziniu laivu keliavo daugiausia vyresnio amžiaus žmonės: beveik trečdalis jų buvo per 70 metų ir daugiau nei pusė – 60 metų. Tyrimų grupė padarė išvadą, kad dėl didelio besimptomių užsikrėtimų skaičiaus tikrasis mirtingumo dažnis Kinijoje yra apie 0.5 %. Tai vis tiek yra penkis kartus daugiau negu gripo metu. Atsižvelgiant į minėtus duomenis (ir pritaikant juos daug mažesnį amžiaus vidurkį turinčioms Afrikos ir Pietų bei Pietryčių Azijos šalims) mano spėjimas būtų 200 000–300 000 mirčių. JAV – daugiau, jei medicininė sistema perpildyta, mažiau, jei infekcija išplinta per ilgesnį laiką – ir 3 mln. pasauliniu mastu. Tai yra dideli skaičiai. Nuo pat Honkongo gripo pandemijos 1968–1969 m. pasaulis nepatyrė nieko panašaus. 

Mano spėjimai gali būti ir labai netikslūs. Kiekvieną dieną žiniasklaida praneša užsikrėtusiųjų COVID-19 skaičių, bet niekas iki galo nežino, koks galėtų būti tikrasis skaičius, nes tik labai nedidelė populiacijos dalis yra ištirta. Jeigu dešimtys milijonų ir turi virusą be simptomų, to negalėtume žinoti. Dar labiau viską komplikuoja tai, kad testavimas vis dar labai netikslus, gali būti, kad net 80 % patvirtintų užsikrėtimo atvejų yra klaidingi (čia skaitykite dar daugiau apie testų netikslumą). Leiskite man pakartoti: kas iš tikrųjų vyksta, nežino niekas, įskaitant ir mane. Bet turėkime omenyje dvi prieštaringas žmonių reakcijos tendencijas. Pirmoji tendencija yra isterijos auginimas, ignoruojantis faktus, kurie neparemia baimės. Antroji tendencija – tai neigimas, iracionalus informacijos, kuri gali sujaukti normalumą ir komfortą, atmetimas. Kaip Danielis Schmactenbergeris klausia, iš kur tu žinai, kad tai, kuo tu tiki, yra tiesa?

Nežinomybės akivaizdoje norėčiau pristatyti spėjimą: krizei pasibaigus taip ir nežinosime, kokia ji buvo. Jeigu galutinis mirčių skaičius (dėl kurio irgi bus galima diskutuoti) bus mažesnis, nei prognozuota, kai kurie sakys, jog taip nutiko dėl to, kad kontrolės priemonės suveikė. Kiti sakys, kad tai dėl to, jog infekcija nebuvo tokia pavojinga, kaip buvo kalbama. 

Man didžiausia mįslė, kodėl šiuo metu, kai rašau, nebėra naujų ligos atvejų Kinijoje. Valdžia neinicijavo karantino dar ilgai po to, kai virusas atsirado. Jis turėjo stipriai išplisti per Kinų Naujuosius metus, kai kiekvienas lėktuvas, traukinys ir autobusas buvo pilni žmonių, keliaujančių po visą šalį. Ką visa tai reiškia? Vėlgi nežinau, taip pat, kaip nežinote ir jūs. 

Unsplash.com nuotrauka

Ar galutinis globalus mirčių skaičius būtų 50 000, 500 000 ar 5 milijonai, pažiūrėkime į kitus skaičius, leidžiančius susidaryti perspektyvą. Nenoriu pasakyti, kad COVID ne taip jau ir blogai, arba kad neturėtume nieko daryti. Prašau tik dar kiek kantrybės. Praėjusiais metais, pagal Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizaciją, penki milijonai vaikų pasaulyje mirė iš bado (taip pat dabar pasaulyje yra 162 milijonai vaikų, kurių vystymasis sutrikęs arba kurie yra ant išsekimo ribos). Tai yra 200 kartų daugiau žmonių, negu kol kas mirė nuo COVID-19, visgi nė viena vyriausybė nepaskelbė ypatingosios padėties ar nepareikalavo, kad radikaliai pakeistume savo gyvenimo būdą tam, kad juos išgelbėtume. Taip pat nematome panašių pavojaus signalų ar veiksmų, reaguojančių į savižudybes, kurios tik ledkalnio viršūnė tos nevilties ir depresijos, kuri per metus nužudo daugiau kaip milijoną žmonių pasaulyje ir 50 000 žmonių JAV. Arba narkotinių medžiagų perdozavimas, dėl kurio JAV žūsta 70 000 žmonių, autoimuninių ligų epidemija, paveikianti nuo 23.5 milijonų (Nacionalinio JAV sveikatos instituto duomenimis) iki 50 milijonų (AARDA duomenimis), arba nutukimas, paveikęs gerokai per 100 milijonų žmonių. Kodėl tuomet desperatiškai nebandome sustabdyti branduolinio karo grėsmės arba ekologinės griūties, bet, priešingai, siekiame tikslų, kurie kaip tik padidina šių grėsmių realumą?

Tai jokiu būdu nereiškia, kad jeigu nekeičiame savo gyvenimo būdo dėl badaujančių vaikų, tai neturėtume jo keisti ir dėl COVID. Priešingai: jei galime taip radikaliai pasikeisti dėl COVID-19, galime tai padaryti ir dėl kitų grėsmių. Pabandykime atsakyti, kodėl galime susivienyti prieš virusą, bet ne prieš kitas, mirtinai grėsmingas žmonijai problemas. Kodėl iki dabar žmonija buvo tokia įstrigusi toje pačioje savo trajektorijoje?

Atsakymas paprastas. Tiesiog pasaulinio bado, priklausomybių, autoimuninių ligų, savižudybių ar ekologinių krizių akivaizdoje mes, kaip visuomenė, nežinome, ką daryti. Mums įprastas atsakas krizėms, kai į darbą pasitelkiama kontrolė, tiesiog nėra labai efektyvus, tvarkantis su tokiomis situacijomis. Ir štai atsiranda infekcinė epidemija, ir pagaliau žinome, ką daryti. Tai krizė, kurioje kontrolė veikia: karantinas, izoliacija, rankų plovimas, judėjimo kontrolė, informacijos kontrolė, mūsų kūnų kontrolė. Tai leidžia COVID tapti rezervuaru mūsų augančioms baimėms ir bejėgiškumui didėjančių pasaulio grėsmių fone. COVID-19 yra grėsmė, su kuria mes galime susidoroti. Priešingai negu daugybė kitų mūsų baimių, COVID-19 siūlo mums planą. 

Mūsų civilizacijos įsteigtos institucijos vis sunkiau tvarkosi su iškylančiais iššūkiais. Ir štai pagaliau iššūkis, su kuriuo jos žino kaip kovoti. Ir kaip nekantriai jos priima šį iššūkį kaip pačią svarbiausią krizę. Kaip natūraliai jų informacijos valdymo sistemos projektuoja pačius katastrofiškiausius scenarijus. Kaip lengvai publika prisijungia prie panikos, priimdama šią vyriausybių valdomą grėsmę tarsi kompensaciją visoms kitoms nutylimoms grėsmėms, prieš kurias valdžia bejėgė. 

EPA nuotrauka

Šiandien dauguma mūsų iššūkių nebepasiduoda jėgai. Mūsų antibiotikai ir chirurgija negelbsti nuo daugėjančių autoimuninių ligų, nutukimo, priklausomybių. Mūsų ginklai ir bombos, sukurtos nugalėti armijas, yra beverčiai kovoje su kitų šalių neapykanta arba su smurtu mūsų namuose. Mūsų policija ir kalėjimai nemažina augančio nusikalstamumo. Mūsų pesticidai negali atkurti suardytos dirvos. COVID-19 mums primena senas geras dienas, kai užkrečiamos ligos pasiduodavo moderniai medicinai ir higienai, taip pat kaip naciai pasidavė karo mašinoms ir kaip pati gamta nusilenkė, ar bent jau taip atrodė, prieš technologines pergales ir tobulėjimą. Tai primena mums dienas, kai mūsų ginklai veikė ir atrodė, kad pasaulis iš tiesų gerės su kiekviena nauja kontrolės technologija.  

Kokio tipo problema pasiduoda kontrolei ir dominavimui? Ta, kuri yra sukelta kažko išorėje, kažko Kito. Kai problemos priežastis yra kažkas mums artimo, kaip benamystė ar nelygybė, priklausomybė ar nutukimas, nėra su kuo kovoti. Galime bandyti surasti priešą, pavyzdžiui, kaltindami milijardierius, Vladimirą Putiną ar Velnią, bet taip mes praleidžiame esminę informaciją, t. y. pamatines sąlygas, kurios visų pirma ir leidžia plisti virusams (ar milijardieriams).

Jeigu ir yra vienas dalykas, kurį mūsų civilizacija išmano, tai kova su priešais. Ir mielai randame tam vis naują progą, taip pateisindami mūsų technologijų, sistemų, pasaulėžiūros teisingumą. Ir taip mes kuriame priešus, formuluodami nusikaltimų, terorizmo, ligų krizes kaip „mes-prieš-juos“, ir mobilizuodami visas kolektyvines pajėgas kovoms, kurios atitinka šį matymą. Pasitinkame COVID-19 tarsi ruošdamiesi karui, tuo tarpu branduolinio karo grėsmę, ekologinę krizę ar penkis milijonus badu mirusių vaikų priimame kaip kažką įprasto. 

Antrąją teksto dalį galite skaityti čia.