2020 04 22

Kristina Zamarytė-Sakavičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

O jeigu kalbančiuosius apie nėštumo nutraukimą pavyktų nutildyti?

Nuotraukos autorius Paulius Peleckis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kai žinomesnis valdžios ar visuomenės veikėjas prasitaria, kad moterims geriau nesirinkti aborto, žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose įsižiebia raudonos lemputės – STOP, šia kryptimi eiti draudžiama. Taip atsitiko po to, kai pirmoji ponia Diana Nausėdienė dalyvavo akcijoje „Renkuosi gyvybę“ ir pakvietė apie abortą svarstančias moteris ieškoti pagalbos. Ši taisyklė nenustojo galiojusi ir pandemijos metu. 

Po vienos iš kasdienių spaudos konferencijų, kurioje ministras Aurelijus Veryga atsakė į klausimą dėl galimai sumažėjusio abortų prieinamumo karantino metu, kilo viešo pasipiktinimo banga, paskelbta ministrą smerkianti peticija, o štai Aistė Simėnaitė uždavė klausimą: „Ministre, ar prisiimsite atsakomybę už tas, kurios nuspręs nėštumą nutraukti pačios?“

Kas atsitiko, kad iškilo toks klausimas? Kodėl už tokį siaubingą sprendimą atsakomybę turėtų prisiimti ministras? Ar jis siūlė moterims, kurios negauna nėštumo nutraukimo paslaugos, „susitvarkyti“ pačioms? Ne, jis kaip tik paragino moteris būti sąmoningas ir sveikatai kenksmingų priemonių nesiimti. Ar ministras kalbėjo, kad moteris neturi teisės pasirinkti aborto? Ne, jis aiškiai pasakė, kad tai asmeninio apisprendimo klausimas. Ar ministras uždraudė abortus, ar apribojo šių „sveikatos priežiūros“ paslaugų teikimą karantino metu? Nieko panašaus neįvyko. Tiesiog atsakydamas į žurnalistės klausimą, ministras garsiai samprotavo, kad galbūt kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos pačios šias paslaugas laiko nebūtinomis, todėl prioritetą teikia šiuo metu svarbesnėms (vėliau paaiškėjo, kad visgi dauguma įstaigų nėštumo nutraukimo paslaugų teikimo nebuvo sustabdžiusios net ir karantino metu).

Taigi viešas pasipiktinimas kilo ne tiek dėl abortų prieinamumo sumažėjimo, kiek dėl gyvybei iki gimimo palankios ministro moralinės laikysenos atskleidimo. Ramybę sudrumstė toks ministro sakinys: „Jeigu yra tokios aplinkybės, kad poliklinikos apsisprendžia tam tikrų paslaugų neteikti, šiuo atveju, nėštumo nutraukimo paslaugų, tai vis tiktai gali, matyt, pasitarnauti kaip tokia situacija, kuri galėtų paskatinti šeimas ar moteris pakartotinai pasitarti su medikais, pasitarti su psichologais ir gal tai būtų tinkamas momentas persvarstyti tokį apsisprendimą, apsisprendžiant to nėštumo nenutraukti.“ Šis sakinys neturi juridinės galios – nei įstaigos, nei moterys nėra įpareigojamos abortų atsisakyti. Tačiau juo netiesiogiai išreiškiama A. Verygos (kuris yra ne tik ministras, bet ir vertybines pažiūras turintis žmogus) etinė pozicija, kad nelaukto nėštumo atveju egzistuoja geresnių ir daugiau pasirinkimų nei vien abortas. Sakinyje jaučiame viltį, kad krizinio nėštumo metu moteriai suteikta psichologinė pagalba galėtų išgelbėti jos vaiko gyvybę. Ar tai turėtų būti paslaptis? Ar mes turėtume nežinoti, kad sveikatos apsaugos ministrui rūpi ne tik jau gimusių, bet ir dar negimusių žmonių gyvybė? Aš manau priešingai, aš noriu žinoti moralines valdžios atstovų pažiūras ir noriu, kad jie drąsiai ir laisvai galėtų jas išsakyti.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Padėkime ministro pasisakymą į šalį. Nėra jis toks reikšmingas, kiek dėl jo kilo tikros ar dirbtinės sumaišties. Verčiau paklauskime, kodėl kiekvieną kartą taip jautriai reaguojama į neigiamą aborto kaip moralinio pasirinkimo vertinimą? Kodėl taip norima nutildyti išdrįsusiuosius suabejoti moters sprendimo teisingumu?

Galima būtų diskutuoti apie finansinius aborto pramonės interesus ar feministinę „laisvo pasirinkimo“ ideologiją… Tačiau jeigu irsimės giliau, pamatysime, kad tema apie negimusiųjų naikinimą yra tabu, nes po ja slypi daug skausmo. Tai lyg negyjanti visuomenės žaizda, kurią norėtųsi pamiršti, bet skauda, kai kažkas prisiliečia. 

Skauda ne dėl to, kad galbūt kas nors kada nors apribos laisvę pasirinkti abortą, bet dėl to, kad iš tiesų daug moterų savo gyvenimuose jau buvo jį pasirinkusios. Kartais anksčiau, o kartais vėliau jos suvokia, kad, jei ne tas „laisvas“ pasirinkimas, šalia savęs dabar turėtų kelių ar keliolikos metų sūnų ar dukrą. Jos dažnai išgyvena su vaiko netektimi susijusius jausmus, kurie mūsų visuomenėje laikomi nepriimtinais ir net negalimais: pati pasirinkai, tai ir džiaukis (Burke „Forbidden grief“, 2007). Ši paslaptis klampina vis giliau – uždraustas sielvartas tęsiasi ilgiau ir palieka gilesnes žaizdas žmogaus sieloje. Užuominos, kad galima pasirinkti geriau, skamba kaip kaltinimas; gelia kaip druska beriama ant atviros žaizdos. 

Gal tikrai geriau tos žaizdos neliesti? Gal kiekvieną kartą prieš kalbėdami apie abortą turėtume pagalvoti, kaip jaučiasi jį patyrusios moterys, ir skaudžios tiesos nesakyti? 

Kalbantiesiems neretai kyla pagunda nutilti (kas gi nori skaudinti? kas gi nori būti smerkiamas už teisuoliškumą, radikalumą, politinį manipuliavimą, kišimąsi ne į savo reikalus?..). Vis dėlto šiai pagundai pasiduoti negalima – negalima pamiršti tų, kurios dar tik svarsto arba svarstys apie „laisvą pasirinkimą“; negalima pamiršti pareigos perspėti apie aborto žalą ir informuoti apie kitokio pasirinkimo galimybes; negalima nuleisti rankų, kuriant pagalbos sistemą ir kalbant apie jos būtinumą. O jeigu smerkiantiesiems pasisektų, jei iš tiesų ministrus ir ne ministrus pavyktų nutildyti, kas tuomet prisiimtų atsakomybę už jų tylėjimo pasekmes?

Moterys pasirenka nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, kad taip nori realizuoti savo laisvę, bet atvirkščiai – nes nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017). Palaikymas, psichologinė, socialinė ir kita pagalba, apie kurią užsiminė ministras, gali išgelbėti ne tik vaiko gyvybę, bet ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai (Hamama, 2010; Coleman, 2011). Turint omenyje tai, kad dažnai moteris nusprendžia darytis abortą dėl vaiko tėvo spaudimo, informacijos apie siūlomą pagalbą vengimas yra netiesioginis vyro „pasirinkimo laisvės“ palaikymas, kurio našta guls ant moters pečių.  

Apie tai kalbėti būtina. Ir ne tik ministrams.