Patirtis Pietų Afrikos Respublikoje rodo, kad krizė yra puiki galimybė pokyčiams

Community Development Resource Association nuotrauka

57 milijonus gyventojų turinčios Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vyriausybė piliečiams iš namų išeiti oficialiai uždraudė kovo 27 d. Sustabdžius komercinę veiklą, didžiulę pajamų nelygybę turinčioje šalyje labiausiai kenčia skurdžiau gyvenantieji.  

Tačiau iš krizių galima pabandyti išpešti ir ko nors gero. Kaip dabartinę krizę išnaudoti taip reikalingiems struktūriniams pokyčiams visuomenėje? Koks turėtų būti pilietinės visuomenės vaidmuo šioje situacijoje? Apie tai kalbamės su socialine mentore, moterų teisių aktyviste, 30 metų darbo patirtį pilietinėje visuomenėje turinčia Keiptaune (PAR) įsikūrusios Bendruomenių vystymosi išteklių asociacijos (angl. Community Development Resource Association) direktore NOMVULA DLAMINI.

Nomvula, kokios mintys aplanko stebint, kas šiomis dienomis vyksta pasaulyje?  

Tokiomis aplinkybėmis žmogus staiga supranti, koks trapus yra gyvenimas!

Dabartinė situacija akivaizdžiai rodo, kad turime grįžti prie esminių dalykų. Ji primena, koks išprotėjęs yra mūsų pasaulis, ir verčia sustoti, pamąstyti. Jei krizės dėka imsimės pokyčių, žmonijai tai bus didelis pliusas. 

Vienas dalykų, su kuriais žūtbūt privalome atsisveikinti, yra mūsų besaikis vartotojiškumas. Dabartinėmis sąlygomis namų izoliacijoje labai aiškiai matau savo būtiniausius poreikius. Akivaizdu, kad galiu puikiai pragyventi su žymiai mažiau! Viliuosi, jog ši patirtis mus išbudins keisti įpročius ir kartu pergalvoti, kaip leidžiame savo laiką.

Kaip manote, kokių vidinių pokyčių ji mums atneš?

Izoliacijoje esame verčiami nuoširdžiai save įvertinti: koks esu iš tiesų. Kaip elgiuosi su aplinkiniais? Realybė stovi priešais mus tarsi veidrodis, nuo kurio negalime nusisukti. 

Tikiuosi, kad atsipeikėsime ir pakeisime savo santykį su gamta. Dažnai jaučiamės esantys aukščiau, viršiau, atskirai nuo jos. Cha! Iš tiesų esame tik viena jos dalių, mums sustojus, ji toliau eina savo keliu – juk gamtos gyvenimas tęsiasi ir per krizę, keičiasi metų laikai. Nesame gamtos valdovai ir neturėtume elgtis taip, tarsi tokie būtume. 

Ši krizė taip pat labai aiškiai parodė, kad mūsų visuomenėse nesirūpinama pačiais pažeidžiamiausiais. Taip, ir anksčiau teoriškai žinojome, kad milijonai kasdien sėda prie tuščio stalo, tačiau dabar viskas tapo labai realu, ir turime su tuo tvarkytis, negalime tiesiog nusisukti kaip anksčiau. Negalime pabėgti nuo to fakto, kad sukūrėme pasaulį, kuriame milijonai žmonių gyvena skurde. Tai yra mūsų visų reikalas. Turime sukurti socialinės apsaugos sistemas, užtikrinančias žmonių gerovę. 

Community Development Resource Association nuotrauka

Jei dabartinę krizę vertinsime kaip galimybę griūnant senajam sukurti naują, teisingesnį pasaulį, kaip užtikrinti, kad šios galimybės nepraleistume? Aplink daug panikos, kai jokie konstruktyvūs veiksmai nėra įmanomi.

Atsakysiu remdamasi Pietų Afrikos pavyzdžiu. Jau daugel metų sakome, kad turime vieną valstybę, bet dvi ekonomikas. Tad jau seniai kalbame ir apie būtinybę ją padaryti įtraukią. Šalies ekonomika negali tarnauti tik saujelei privilegijuotųjų, tačiau juk aiškiai matyti, kad rimtesnių rūpesčių ši krizė nesukelia itin mažai visuomenės daliai. Visi kiti balansuoja ant išgyvenimo ribos. Tad turime puikią progą realiai įgyvendinti tai, apie ką tiek laiko kalbame.   

Kita vertus, stebiu, kaip vos per porą savaičių šalies valdžia sugebėjo paspartinti teikti paslaugas gyventojams. Neįtikėtina! Mes, pilietinės visuomenės atstovai, klausiame: tai kodėl to nedarėte anksčiau?! Kai kurios bendruomenės geriamojo vandens neturėjo kelerius metus, dabar vandentiekis buvo sutvarkytas per dvi savaites. Mūsų užduotis – užtikrinti, kad valdžia savo įsipareigojimus ir ateityje vykdytų taip efektyviai. Puikiausia galimybė, kurios privalome nepaleisti.

Kokių konkrečių veiksmų šiuo metu imasi pilietinė visuomenė Pietų Afrikoje?

Vienas nuostabiausių dalykų yra būrimasis į vadinamuosius bendruomenės veiksmo tinklus (BVT, angl. Community Action Networks), skirtus padėti patiems pažeidžiamiausiems. Mes – ne pelno siekiantis sektorius, metų metus kartojame: bendruomenės nariai geriau nei bet kas kitas žino, kam tarp jų labiausiai reikia pagalbos ir kokios. Kur gyvena vieniši vyresnio amžiaus žmonės? Kurios šeimos neturi jokio pajamų šaltinio? Kurie vaikai gauna nemokamą maitinimą mokyklose? Kadangi karantino metu jos uždarytos, atsiranda įvairių vietinių iniciatyvų šiuos vaikus pamaitinti.   

Community Development Resource Association nuotrauka

Šie bendruomeniniai tinklai yra novatoriškas sprendimas, kaip padėti pažeidžiamiausiems visuomenės nariams. BVT veiklas vykdo bendruomenių aktyvistai, turintys ryšių su nevyriausybiniu sektoriumi, kai kuriais atvejais ir su tam tikromis vyriausybės programomis. Pirmieji tinklai susikūrė Keiptaune, vėliau paplito į kitus regionus. Iš esmės šie tinklai atlieka dvi funkcijas: pirma atranda, kur yra išteklių, o tuomet juos pristato žmonėms, kuriems jų labiausiai reikia. Tarkim, verslo įmonė nori paaukoti maisto; vyriausybė pernelyg užimta kitais reikalais, tad kreipiamasi į bendruomeninį tinklą, kuris maistą išdalija tiems, kam trūksta. Šia idėja nesiekiama prikurti naujų organizacijų, o tiesiog užtikrinti išteklių judėjimą bei sujungti žmones bendruomeniniu lygmeniu. 

Kitas nuostabus dalykas, vykstantis Keiptaune, yra bendruomenių giminiavimasis: pasiturinčiosios padeda skurdžiau gyvenančioms. Tai taip pat vyksta su minėtų tinklų pagalba.

Be to, kovojame už pragyvenimo šaltinių išlaikymą. Neformalusis sektorius PAR yra didžiulis, ypač prekybos, tad, vyriausybei paskelbus ypatingąją padėtį ir uždraudus prekiauti gatvėje, tūkstančiai šeimų liko be pragyvenimo šaltinio. Kilo didžiulis nepasitenkinimas, ir galų gale valdžia turėjo nusileisti: buvo peržiūrėtas ir pakeistas nacionalinis nelaimių įstatymas, prekeiviams išduoti leidimai dirbti tam tikromis sąlygomis. Šiandien mažos ir mobiliosios krautuvėlės veikia, tik kad dėl žmonių judėjimo ribojimų jų uždarbis žymiai mažesnis nei anksčiau. Tačiau vis dėlto gyventojai gali rinktis paremti smulkiuosius prekeivius, o ne didžiuosius prekybos centrus. 

Kiti smulkieji prekeiviai taip pat kovoja dėl išlikimo. Štai daržovių dėžes pristatantys augintojai daro valdžiai spaudimą reikalaudami priimti juos į maisto tiekimo grandinę. Jiems tai puiki galimybė, kurią turime užtikrinti ir ateityje. Juk tiesiog nemoralu uždaryti smulkųjį verslą ir tuo pat metu leisti didiesiems prekybos centrams lobti iš krizės. 

Kitas aspektas – viešasis transportas, kurio situacija PAR yra labai prasta. Nei traukiniai, nei autobusai savo funkcijų tinkamai neatlieka. Tačiau turime taksi susivienijimus – savotiškus kooperatyvus, vairuotojų ir savininkų asociacijas. Šie net ir tolimiausias bendruomenes pasiekiantys miniautobusai yra tikrasis viešojo transporto sistemos stuburas. Be to, taksi yra bene vienintelis verslo sektorius mūsų šalyje, kurio savininkai yra juodaodžiai piliečiai. Tad šiems miniautobusams buvo pavestas keleivių vežimas per krizę. Tačiau ir jie buvo priversti grasinti valdžiai streiku, jei ši nepašalins laiko ir svorio apribojimų ir neįtrauks taksi sektoriaus į finansinio stimulo paketus, numatytus įvairiems kitiems sektoriams. 

Kaip vertinate PAR pilietinės visuomenės veiksmus dabartinėje situacijoje? 

Turint omenyje aplinkybes, mūsų pilietinė visuomenė daro viską, ką gali. Tačiau reikia pažvelgti ir kritiškai. Manau, ši krizė parodė, jog turime žymiai aktyviau bendrauti su valdžia. Esame užmigę! Tai puiki galimybė pilietinei visuomenei sustiprinti savo balsą. Jei to nepadarysime, valdžia išlaikys šiltus santykius su verslu, o pilietinė visuomenė ir vėl liks už borto. 

Puikus pavyzdys – vyriausybės įsteigtas solidarumo fondas, iš kurio finansuojama apsauginė apranga, papildomi ventiliatoriai ligoninėse ir kiti panašūs dalykai. Fondui pinigų skiria šalies turtingiausieji – verslininkai. Tačiau nevyriausybinėms organizacijoms praktiškai neįmanoma iš šio fondo gauti finansavimo, nors ir vykdome visuomenei gyvybiškai svarbias socialines veiklas. Tikrai galime labiau pasistengti ir už tai pakovoti – juolab kad, mano nuomone, į fondo valdybą turėtų būti paskirta ir pilietinės visuomenės atstovų. Juk, kaip žinome iš patirties, paprastai tokiais atvejais viešųjų pirkimų sutartys pasirašomos su savais, tad sudaromos puikios galimybės korupcijai. Kad vėliau nebūtume nemaloniai nustebinti, akylą priežiūrą vykdyti turime dabar. 

Apskritai nevyriausybinės organizacijos turėtų užsitikrinti tvaresnį finansavimą. Jau gana tos priklausomybės nuo donorų iš užsienio. 

Kurioms kitoms sritims, jūsų manymu, reikėtų teikti prioritetą?  

Privalome žymiai daugiau dėmesio skirti žmonijos atsparumui, pirmiausia – maisto saugumui. Kalbėdama su kolegomis iš kitų Afrikos valstybių, kuriose maisto auginimas savo reikmėms yra įprasta praktika – Malavio, Zimbabvės, Botsvanos, – jų balsuose jaučiu tvirtybę. Jie neneigia susiduriantys su iššūkiais šios pasaulinės krizės metu, tačiau akivaizdu, kad jie gerokai stipresni nei kiti. Maisto saugumas – užtektinai geros kokybės maisto visiems pasaulio gyventojams – yra vienas svarbiausių dalykų žvelgiant į ateitį. Užtat turime įtikinti vyriausybę, kad smulkūs ūkininkai užaugina pakankamai maisto mūsų šaliai, ir juos būtina remti ir palaikyti.

Turime išmokti būti paslankesni, lankstesni, aktyvesni. Ši krizė sugebėjo milžinišku mastu sutrikdyti mūsų gyvenimus, tačiau nemanau, kad ji yra paskutinė. Jų bus daugiau. Klausimas mums yra toks: kokias novatoriškas socialines, ekonomines struktūras sukursime, kad jos atsilaikytų prieš panašias krizes?

Senojo, „normalaus“ pasaulio nebėra. Yra tik nauja realybė, iš mūsų reikalaujanti mąstyti ir elgtis kitaip, nei buvome įpratę. 

Ar į ateitį žvelgiate su viltimi?

Žinoma, ir dar kaip! Kalbėdama su kitais pilietinės visuomenės atstovais, nepriklausomais energijos tiekėjais jaučiu jų entuziazmą: dabar puiki proga pokyčiams ir kurti geresnį pasaulį. 

Savaime suprantama, nerimauju dėl žmonių, prarandančių pragyvenimo šaltinį – ypač dabar, kai PAR ekonomika ir taip išgyvena recesiją; nerimauju dėl sveikatos apsaugos sistemos, kuri gali neatlaikyti spaudimo dėl prarandamų gyvybių. 

Tačiau galimybės ateičiai yra nuostabios, jei jų neišnaudosime pokyčiams, gailėsimės.