Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2020 04 23

Kamilė Steponavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Atminimo ženklas architektui Antoniui Wiwulskiui ir jo projektuotai, bet taip ir neiškilusiai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai 2019 m. lapkričio 6 d. Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

2020 04 23

Kamilė Steponavičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kaip galėjo pasikeisti Vilniaus panorama, arba Taip ir neiškilusios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios istorija

XX a. pr. architekto Antonio Wiwulskio suprojektuota Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia turėjo iškilti ant tuometinės Pohuliankos kalvos, vienos aukščiausių Vilniuje. Tambovo ir Arkangelo gatvių (dab. Vytenio ir A. Vivulskio) sankryžos kampe iškilusi bažnyčia būtų pakeitusi dabartinę miesto panoramą. Dėl ankstyvos architekto mirties, finansinių problemų ir Vilnių užklupusių karų bažnyčia taip ir nebuvo baigta.

Įdomu, kad, nors architektas mirė, pastatas gyvavo savarankiškai. Ambicingą bažnyčios projektą tarpukariu bandė tęsti lenkų architektai. Septintajame dešimtmetyje sovietų valdžios įsakymu nebaigtą bažnyčią nutarta nugriauti, paliekant tvirtas gelžbetonio konstrukcijas. Toje vietoje iškilo Statybininkų kultūros rūmai, posovietinei vilniečių kartai atpažįstami jau tik kaip „Vytenio boulingas“, o dabar – kaip „Vilniaus klasikos“ teatras.

Žiūrint į šį pastatą šiandien sunku aptikti pirminę jo paskirtį buvus sakralinę. Pastato kompozicija gatvės atžvilgiu iškrenta iš urbanistinio konteksto. Rajonas urbanistinę struktūrą įgavo dar XIX a. viduryje, bet aktyviausiai užstatymu rūpinosi sovietų valdžia, ir didžioji dalis Naujamiesčio užpildyta tipine sovietine statyba. Čia susiformavo vienas ankstyviausių darbininkų gyvenamųjų namų kvartalų Vilniuje, kuriam būdinga lakoniška ir primityvi architektūra.

Domus Dei funkcija sąlygojo kanoninį tūrį ir išraišką, todėl ilgą laiką laikytasi tradicinės, kanoniškos stilistikos projektuojant sakralinius pastatus. XX a. pradedama eksperimentuoti ir su sakralinio pastato tūriais, ir su plastine kalba. Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios tūris klasikinis, bet stiliaus požiūriu tai novatoriškas kūrinys. Architekto pagrindiniai užsakovai nevaržė jo meninių ambicijų, pasikliovė jo religiniu sąmoningumu.

A. Wiwulskis 1902–1909 metais studijavo Paryžiaus dailės akademijoje (École de Beaux Arts) ir dar tuomet sulaukė pirmų užsakymų: 1903 m. suprojektavo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią, 1905 m. parengė konkursinį projektą jėzuitų bažnyčiai Krokuvoje, 1907 m. – projektą koplyčiai Morskie Oko, netoli Zakopanės Tatruose. Tais pačiais metais užbaigė pirmąjį Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektą, tapusį svarbiausiu jo gyvenimo darbu.

Atminimo ženklas architektui Antoniui Wiwulskiui ir jo projektuotai, bet taip ir neiškilusiai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai – darbui, į kurį architektas buvo įsijautęs visa savo esybe. Kamilės Steponavičiūtės nuotrauka
Buvusių Statybininkų kultūros namų fasado fragmentas (2020 m.). Kamilės Steponavičiūtės nuotrauka

Neogotika prieš modernias monumentalias gelžbetonio formas

Rusijos imperijos valdžia per XIX a. stengėsi mažinti Katalikų Bažnyčios autoritetą ir poveikį vietos žmonėms. Sunkiomis priespaudos sąlygomis Bažnyčia veikė toliau – vienijo žmones ir stiprino pasiryžimą priešintis rusifikacijai ir iš viršaus proteguojamai stačiatikybei. 1897 m. caro įsakymu buvo panaikintas draudimas statyti katalikų bažnyčias ir koplyčias. Laisvėjanti aplinka paskatino statyti naujus sakralinius pastatus ir renovuoti esamus. XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniuje iškilo kelios cerkvės, bažnyčios, koplyčios bei choralinė žydų sinagoga.

Tuometinėje Vilniaus gubernijoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, architektai įkvėpimo sėmėsi iš viduramžiškų pavyzdžių, o Vakarų krikščioniškąjį maldos namų idealą anuomet įkūnijo gotika. Geriausiai tuometines vyravusias menines tendencijas iliustruoja pirmaisiais XX a. dešimtmečiais Vilniuje atsiradę nauji sakraliniai pastatai. 1906 m. architektas Wacławas Michniewiczius Žvėryne suprojektavo neoromaninę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią.

Kartu populiarėjo neogotika, grindžiama Pavyslio gotikos (Gotyk nadwiślański) pavyzdžiais, kaip kad Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčia. Jos projektą 1906 m. parengė architektas Antonas Filipowiczius-Dubowikas. Tuometiniame miesto pakraštyje, dabar jau buvusioje Krasnūchoje, iškilo supaprastintos neogotikos variantas – Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčia, kurios projektą 1911 m. parengė architektas, inžinierius Augustas Kleinas.

Šiame sakralinės architektūros kontekste stipriai išsiskyrė A. Wiwulskio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios projektas. Jo pasirinkta meninė išraiška buvo novatoriška ir neregėta tuometiniame Vilniuje.

1905 m. A. Wiwulskis dalyvavo Krokuvos jėzuitų rengtame bažnyčios konkurse, bet užsakymo nelaimėjo. Pateiktuose jėzuitų bažnyčios modeliuose atspindėjo architekto polinkis į dekoratyvumą, monumentalumą, kurį vėliau matome Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies atveju. Kadangi Krokuvos ir Vilniaus bažnyčių projektai labai panašūs, galima manyti, kad architektui labiausiai rūpėjo įkūnyti savo idėjas, pernelyg nesukant galvos dėl bažnyčios vietos.

Visų Šventųjų bažnyčios parapijiečiai 1906 m. kreipėsi į Vilniaus vyskupą baroną Eduardą von der Roppą dėl naujos bažnyčios statybų Pohuliankoje. Pasak jų, reikėję naujos vietos tikintiesiems miesto pakraštyje (Pohuliankoje, Vingyje, Naujamiestyje, Naujininkuose). Vyskupas, skeptiškai žiūrėjęs į konkursų rengimą, bažnyčios projektą užsakė atlikti jaunam dar studijuojančiam A. Wiwulskiui, kurį puikiai pažinojo nuo pat mažens. Ambicingas jaunas kūrėjas dar nebuvo realizavęs nė vieno architektūrinio projekto. Tačiau Vilniaus vyskupas suteikė jam galimybę suprojektuoti bažnyčią Vilniuje. A. Wiwulskis projektą parengė studijuodamas Paryžiuje, nematęs vietos, kurioje būtų stovėjusi bažnyčia.

1907 m. vyskupas pateikė A. Wiwulskio projektą Gubernijos valdybos statybos skyriui. Tačiau kilo problemų dėl žemės sklypo nuosavybės. Papildomų organizacinių sunkumų sukėlė ir vyskupo Roppo ištrėmimas centrinės valdžios paliepimu – nebeliko pagrindinio idėjos puoselėtojo. Todėl projekto įgyvendinimas užtruko dėl organizacinių klausimų, o ne dėl meninės dalies.

Pirmą kartą Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios brėžiniai ir piešiniai buvo paskelbti laikraštyje „Życie ilustrowane“ (1907 m., Nr. 10, p. 2–3), siekiant supažindinti visuomenę su novatoriška sakralinio pastato idėja. LVIA archyvo iliustracija

Bažnyčios statybos komitetą sudarė keli kunigai, tarp jų – ir Karolis Lubianiecas, architekto artimas draugas. Už statybas ir techninę priežiūrą buvo atsakingas Augustas Kleinas. Naujai caro paskirtas vyskupas Kazimierzas Mikołajus Michalkiewiczius ir Vilniaus gubernijos vyr. architektas Aleksandras Špakovskis abejojo dėl gelžbetonio konstrukcijų, kurios tuo metu vis dar buvo neįprastos. Tik 1909-aisiais įvyko Gubernijos statybos valdybos komiteto posėdis, kuriame inžinieriai S. Houwaltas, A. Kleinas, W. Michniewiczius pritarė techninei ir inžineriniai bažnyčios projekto daliai.

Pastato techninis sprendimas liudijo aukštą A. Wivulskio inžinerinę kvalifikaciją dėl 1901 m. Vienos aukštojoje technikos mokykloje (Technische Hochschule) gauto išsilavinimo. Projektuodamas bažnyčią A. Wiwulskis dirbo kaip architektas ir skulptorius. Interjerą ir eksterjerą turėjo dekoruoti gausybė skulptūrų, o ir patį statinį architektas suvokė kaip savitą skulptūrą. Pagal išlikusią gausią piešinių ir eskizų dokumentaciją galima teigti, kad projektas keistas daug kartų, net ir prasidėjus realiems statybos darbams.

Galų gale A. Wivulskiui išsikristalizavo idėja statyti lotyniško kryžiaus plano bazilikinio tūrio kupolinę bažnyčią. Tikėtina, kad sumanytas Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kupolas turėjo atkartoti Paryžiaus panoramoje dominuojančią Švenčiausiosios Širdies baziliką (Sacré-Cœur Basilica). Projektuotas sakralinis pastatas su vienu aukštu bokštu, tačiau jis neįprastai orientuotas. 80 metrų bokštas turėjo būti prišlietas prie apsidės centrinės dalies. Jeigu projektas būtų įgyvendintas, jis būtų dominavęs barokinėje Vilniaus pietvakarinėje panoramoje.

1913 m. architektas likvidavo savo meno dirbtuves Paryžiuje ir atsikėlė gyventi į Vilnių, apsigyveno statybvietėje šalia bažnyčios, nedideliame sargo namelyje. Tų pačių metų rugsėjo 22 d. Vilniaus vyskupas K. M. Michalkiewiczius pašventino kertinį bažnyčios akmenį. Iki 1915 m. rudens, Vokietijos okupacijos pradžios, statybos vyko greitai: iškeltos sienos, plytomis apmūrytas gelžbetonio karkasas, iškelta dalis stogo konstrukcijų. Drauge išsikristalizavo galutinė menininko vizija. Tuo metu, nepaisydamas silpnos sveikatos ir meninių ambicijų, A. Wiwulskis įsitraukė į savanorių legioną (Samoobrona Litwy i Białorusi), vieningai pasisakantį už Lenkijos valstybę, kurioje Lietuva atskirai nefigūravo.

1919 m. sausio 10 d. lenkų architektas mirė nuo plaučių uždegimo, kilusio po tarnybos metu pasigautos infekcijos. Architektas palaidotas ten, kur ir gyveno paskutinius savo gyvenimo metus – nebaigtoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Dėl architekto mirties statybų eiga sulėtėjo. Nepaisant visko, šio pastato istorija nepasibaigė su architekto mirtimi.

Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketas, apie 1913 m. Elibrary.mab.lt archyvo nuotrauka
Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios fasado gelžbetonio konstrukcijos, 1913 m. LVIA archyvo nuotrauka

Bažnyčios likimas po Antrojo pasaulinio karo – Statybininkų kultūros rūmai

A. Wiwulskio suprojektuota Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia įvardijama kaip pirmoji modernistinė bažnyčia Vilniaus mieste, tačiau neturinti aiškiai išreikštų modernizmo architektūrai būdingų bruožų. Jos architektūroje nėra griežto minimalizmo ir asketizmo. Bažnyčios projektas yra inovatyvus ir konstrukcijų, ir meninių sprendimų požiūriu. Vis dėlto aplinkybės susiklostė taip, kad Vilniaus panoramą papildė ne A. Wiwulskio projektuotos bažnyčios bokštas, o Vilniaus statybininkų kultūros rūmai.

Po Pirmojo pasaulinio karo buvo sprendžiamas Vilniaus priklausomybės klausimas. 1920 m. miestą aneksavo Lenkija, čia dirbę lenkų architektai apsiėmė tęsti A. Wiwulskio nebaigtą šedevrą – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią. Dešinėje, šoninėje navoje, paskubomis buvo įrengta koplyčia, kurioje nuo 1923 iki 1962 m. vyko pamaldos ir buvo vedamos bažnytinės krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos.

Bažnyčios statybos nepasistūmėjo dėl finansų trūkumo, ir per dešimtmetį statybų pastoliai supuvo. Vyko nebaigtos bažnyčios tvarkymo darbai, buvo išbetonuotos grindys, įvesta elektra, įstiklinti langai, ištinkuotos vidaus sienos. 1924 m. pavasarį skersine medine siena atitvėrus nebaigtą rytinę bažnyčios dalį, buvo įrengta erdvi patalpa su trimis altoriais (Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Teresės ir Aušros Vartų Dievo Motinos) bei choru, presbiterija ir zakristija. Per 13-ąsias A. Wiwulskio mirties metines architekto garbei buvo atidengta memorialinė lenta, sukurta skulptoriaus Bolesławo Bałzukiewicziaus.

1930–1938 m. keli lenkų nežinomi architektai parengė apie penkis skirtingus bažnyčios užbaigimo projektus. Neaišku, kiek juose buvo atsižvelgta į originalius A. Wiwulskio brėžinius, o ir tai padaryti buvo sudėtinga, nes architektas kūrė statydamas, jo projektai nuolat keitėsi. Neatsitiktinai dėl intuityvios emocinės kūrybos A. Wiwulskis dažnai lyginamas su katalonų architektu Antoni Gaudí. Bažnyčiai baigti buvo pasiūlyta daugybė skirtingų projektų. Nepaisant didelių lenkų pastangų, nė vienas architekto projektas nebuvo realizuotas, o Antrasis pasaulinis karas bažnyčios statybas sustabdė visam laikui.

Vienas iš projektų, kurį pasiūlė nežinomas lenkų architektas 1930 m. Dailės istorikas Vladas Drėma šio projekto autorystę priskiria Antoniui Wiwulskiui. Tai dažnai daroma klaida. Dauguma lenkų bažnyčios užbaigimo projektų susimaišė su originaliais A. Wiwulskio darbais (nuotrauka padaryta iš V. Drėmos knygos „Dingęs Vilnius“, 1991 m., p. 25).
Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia iki 1939 m. Nors ji ir nebuvo baigta, joje nuo 3 iki 7 deš. pr. veikė parapija, vyko pamaldos, tuoktuvės, krikšto ceremonijos. Naujamiestyje gyvenę senieji vilniečiai dar atsimena bažnyčią ir joje vykusias pamaldas. Epaveldas.lt archyvo nuotrauka
Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios griovimas ir kultūros rūmų statyba, apie 1964 m. Wilnoteka.lt archyvo nuotrauka

Sovietmečiu Vilniuje dauguma bažnyčių buvo uždarytos, bet viena labiausiai iš jų nukentėjusių – nebaigtoji Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. 1962 m. buvo nutarta pastatą nugriauti, vėliau buvo pasirinktas kitas kelias – pakeisti jo funkciją. Iš pradžių bažnyčios vietoje buvo planuojama pastatyti „Vingio“ kino teatrą, tačiau šiam radus kitą vietą sklypas buvo skirtas Statybininkų kultūros namams.

Dar 1960 m. Vilniaus statybos trestas pradėjo ieškoti sklypo, kuriame galėtų pastatyti kultūros rūmus savo darbuotojams. Kadangi Naujamiestyje kūrėsi statybininkų miestelis, čia veikė statybos tresto administracija, buvo statomi darbininkų bendrabučiai, todėl kilo poreikis ir darbininkų laisvalaikiui. Visiškai logiška, kad čia turėjo iškilti ne „Vingio“ kino teatras, o kultūros rūmai. Statybos trestas suremontavo Išganytojo koplyčią Gerosios Vilties gatvėje ir į ją perkėlė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios parapiją. Statybininkų rūmus projektavęs architektas Algimantas Mačiulis, įvertinęs bažnyčios gelžbetonio konstrukcijas, nusprendė, kad konstrukcijos tinkamos naujam projektuojamam pastatui.

Būtent tai tapo prielaida išsaugoti bent dalį bažnyčios konstrukcijų. Kartu elementų išsaugojimas davė ir ekonominės naudos. Projektas įgyvendintas 1965 m.

Statybininkų kultūros rūmų projektas išsiskyrė grakščiomis bauhauzo funkcionalizmo stiliaus formomis. Patys rūmai buvo modernūs tiek architektūros stilistikos, tiek įdiegtų inžinerinių, technologijų požiūriu: išsaugotos bažnyčios dailios tinkuotos arkos įpintos į naująjį pastatą, karšto oro vėjas virš lauko durų, šildomos grindys. Už projektą A. Mačiulis gavo SSRS architektų sąjungos geriausio metų projekto apdovanojimą.

Natūralu, kad keičiant pastato funkciją iš bažnyčios turėjo būti pašalinta A. Wiwulskio palaidojimo vieta. 1962 m. architektas perlaidotas Rasų kapinėse.

Pilkas ir unikalus savo istorija pastatas – atrodo, kad šie teiginiai prieštarauja vienas kitam. Ši vieta labai dviprasmiška – tai nebaigta statyti pirmoji moderni bažnyčia Lietuvoje, o kartu – proletariato kultūrnamis.

Šiandien čia įsikūręs „Vilniaus klasikos“ teatras – užėjus į pastatą galima pamatyti išlikusias bažnyčios kolonas ir arkas, būtent jas ir žada ateityje atidengti teatro vadovas. 2020 m. vaizdas. Kamilės Steponavičiūtės nuotrauka

 

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.