2020 04 23

Charles Eisenstein

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Karūnavimas (II)

EPA nuotrauka

Charlesas Eisensteinas (gimė 1967 m.) yra viešasis kalbėtojas, mokytojas, rašytojas, savo darbuose daugiausia dėmesio skiriantis civilizacijos, sąmonės, pinigų, žmonių kultūros evoliucijos temoms. Tarp jo parašytų knygų  „Klimatas – naujas pasakojimas“ (2018), „Gražesnis pasaulis, kurį nujaučia mūsų širdys“ (2013), „Šventa ekonomika“ (2011), „Žmonijos akcentas“ (2007). Jo publikuojamos esė, video ir pokalbiai radijo laidose bei tinklalaidėse sulaukia vis platesnio populiarumo. 1989 metais Eisensteinas baigė matematikos ir filosofijos studijas Jeilio universitete, vėliau dešimt metų gyveno Taivane bei dirbo kinų-anglų kalbos vertėju. Šiuo metu gyvena Rodo saloje kartu su žmona ir keturiais sūnumis.

Koronaviruso pandemijos metu savo tinklaraštyje jis dalinasi mintimis. Vertė Viktorija Damerell. Kviečiame skaityti antrąją teksto dalį. Pirmąją dalį rasite čia. 

2020 kovas

Konspiracinis scenarijus

Kadangi COVID-19, atrodo, pateisina tiek daug punktų totalitarinių svajonių sąraše, yra tų, kurie tiki, jog tai, kas vyksta – sąmoningai sumanytas galios žaidimas. Neturiu tikslo nei pagrįsti šią teoriją, nei ją paneigti, bet pasiūlysiu kelis platesnio konteksto komentarus. Pirmiausia trumpa apžvalga. 

Teorijos (yra daugybė jų variantų) kalba apie Event 201 renginį (finansuotą Billo Gateso fondo, CŽV ir t. t. praeitą rugsėjį), ir 2010 metų Rockfellerio fondo ataskaitą, detalizuojančią scenarijų pavadinimu „Lockstep“, iš kurių abu pateikia galimą autoritarinį atsaką įsivaizduojamai pandemijai. Teorijos pažymi, kad infrastruktūra, technologijos ir įstatyminė bazė karo padėčiai paskelbti jau buvo rengiama daugelį metų. Jie teigia, kad vienintelis trūkstamas dalykas buvo visuomenės pritarimas, ir dabar jo sulaukėme. Ar dabartinės kontrolės priemonės būtų laikinos ar ilgalaikės, pagaliau atsirado precedentas:

  • sekti žmones bet kuriuo metu (dėl koronaviruso);
  • riboti susirinkimų laisvę (dėl koronaviruso);
  • militaristinei civilių kontrolei (dėl koronaviruso);
  • neteisiškai, neterminuotai sulaikyti (karantinas dėl koronaviruso);
  • uždrausti grynuosius pinigus (dėl koronaviruso);
  • interneto cenzūrai (kova su dezinformacija dėl koronaviruso);
  • privalomai vakcinuoti ir kitaip mediciniškai gydyti, įsteigiant valstybės viršenybę prieš mūsų kūnus (dėl koronaviruso);
  • suskirstyti visas veiklas ir judėjimo kryptis į leidžiamas ir draudžiamas (gali išeiti iš namų dėl šito, bet ne dėl to), taip ištrinant nekontroliuojamą, teisiškai neapibrėžtą zoną. Ši visuma yra pati totalitarizmo esmė. Šiuo metu būtina, nes, na dėl koronaviruso.

Konspiracinėms teorijoms tai yra sultinga medžiaga. Galų gale viena iš šių teorijų galėtų būti tiesa, visgi ta pati įvykių eiga galėtų išsirutulioti ir dėl nesąmoningo sistemos polinkio į vis didesnę kontrolę. Iš kur kyla šis polinkis? Jis įaustas į civilizacijos DNR. Tūkstantmečius civilizacija (priešingai, negu nedidelio masto tradicinės kultūros) progresą suprato kaip kontrolės primetimą pasauliui: prisijaukinant gyvūnus, užkariaujant barbarus, įvaldant gamtos jėgas, grindžiant visuomenės valdymą įstatymu ir protu. Kontrolės pagreitis prasidėjo kartu su mokslo revoliucija, kuri iškėlė „progresą“ į naujas aukštumas: susistemindama tikrovę į objektyvias kategorijas ir kiekius bei įvaldydama materialųjį pasaulį naujomis technologijomis. Galiausiai socialiniai mokslai ėmėsi tų pačių priemonių ir metodų tam, kad išpildytų tobulos visuomenės (ši idėja siekia dar Platoną ir Konfucijų) ambiciją.

Tie, kurių darbas – administruoti civilizaciją, mielai priims bet kokią galimybę sustiprinti kontrolę. Galų gale tai tarnauja didžiajai žmonijos vizijai – tobulai organizuotam pasauliui, kuriame nėra ligų, nusikaltimų, skurdo, ir galbūt netgi pati kančia išmaniai „išjungta“. Žinoma, visiškas žmonių sekimas tam būtų idealu – tai užtikrintų bendrą visų gerovę. COVID-19 jiems įrodo, kaip tai būtina. Jie klausia: „Argi mes galime sau leisti demokratines laisves koronaviruso akivaizdoje? Ar neturėtume paaukoti jų dėl mūsų visų saugumo?“ Tai – girdėta dainelė, nes ji lydėjo ir kitas praeities krizes, pavyzdžiui, rugsėjo 11-ąją. 

Perfrazuojant plačiai žinomą metaforą: įsivaizduokite žmogų su plaktuku, slampinėjantį aplink, ieškantį, kur jį panaudoti. Staiga jis pamato išsikišusį vinį. Jis ieškojo vinies jau ilgą laiką, kalinėdamas sraigtus ir varžtus ir nedaug ką pasiekdamas. Jis įsitikinęs, kad plaktukai – geriausi įrankiai ir kad kaldamas vinis padarytų pasaulį geresnį. Ir štai vinis! Galėtume įtarti, kad su tokiu užsidegimu jis pats ir pakišo ten tą vinį, bet tai nelabai ir svarbu. Galbūt ten kyšo netgi ne vinis, bet tai gana panašu į vinį, todėl galima pradėti kalti. Kai įrankis paruoštas, proga jį panaudoti atsiras. 

Ir tiems, kurie linkę abejoti valdžia, pridursiu, kad galbūt šį kartą tai iš tikrųjų yra vinis. Tokiu atveju plaktukas – tinkamas įrankis, ir šis jo panaudojimas įtvirtins jo panaudojimo būtinybę ir visais kitais atvejais – ar tai būtų varžtas, ar saga, ar sąvaržėlė, ar įplyšimas. 

Bet kokiu atveju, problema, apie kurią čia kalbame, yra daug gilesnė, nei nuversti kokią blogio draugiją ar iliuminatus. Net jei jie ir egzistuoja, turint omenyje civilizacijos kryptį, tos pačios tendencijos nedingtų ir be jų, arba nauji iliuminatai pakeistų sunaikintuosius.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Pati idėja (ar ji būtų tikra, ar išsigalvota), kad epidemija – tai siaubingas piktadarių planas, per daug nesiskiria nuo patogeno paieškų logikos. Ji būdinga kryžiaus žygių, karo mentalitetui. Šis mentalitetas išskiria patogeną kaip sociopolitinės ligos priežastį, kaip visiškai atskirą nuo mūsų kenkėją, su kuriuo tada jau galime kovoti. Tokioje kovoje rizikuojame pražiopsoti visuomenėje jau esančias pamatines sąlygas, sudarančias palankų klimatą ligoms suvešėti. O ar tos ligos buvo pasėtos su kažkieno intencija, ar atneštos vėjo, tai jau antraeilis klausimas. 

Tai, ką pasakysiu toliau, svarbu, nepaisant to, ar COVID-19 būtų genetiškai suprojektuotas bioginklas, ar ne, ar tai būtų susiję su 5G technologijos pasirodymu, ar tai būtų kažkieno „priedanga“, ar tai totalitarinės pasaulio valdžios Trojos arklys, ar tai labiau mirtina liga, nei teigiama, ar tai mažiau mirtina liga, nei teigiama, ar tai buvo sukurta Uhano laboratorijoje, Detriko forto laboratorijoje, ar viskas yra būtent taip, kaip teigia JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras bei Pasaulio sveikatos organizacija. Tai svarbu, net jeigu visi absoliučiai klysta dėl Sars-CoV-2 vaidmeniodabartinės epidemijos kontekste. Apie tai turiu savo nuomonę, bet jei kažką šios situacijos metu ir išmokau, tai kad nežinau, kas iš tiesų vyksta. Ir nežinau, kaip apskritai kas nors gali ką nors žinoti šioje melagingų žinių, gandų, nuslėptos informacijos, konspiracinių teorijų, propagandos ir politizuotų naratyvų jūroje. Norėčiau, kad daugiau žmonių atsivertų nežinojimui. Sakau tai tiek žmonėms, linkstantiems prie plačiosios nuomonės, tiek su ja nesutinkantiems. Paklauskime savęs, kokią informaciją galbūt prasijojame tam, kad mūsų pasaulėžiūra išliktų nepažeista. Būkime nuolankesni su savo įsitikinimais: tai gyvenimo ir mirties klausimas. 

Karas su mirtimi

Mano septynmetis sūnus nesimatė ir nežaidė su kitu vaiku dvi savaites. Milijonai kitų vaikų yra toje pačioje situacijoje. Dauguma sutiktų, kad mėnuo be bendravimo šiems vaikams yra priimtina auka tam, kad išsaugotume milijonus gyvybių. Bet o kas, jeigu tai tam, kad išsaugotume 100 000 gyvybių? Arba jei šis pasiaukojimas truktų ne mėnesį, bet metus? Skirtingi žmonės apie tai turės skirtingas nuomones, priklausomai nuo jų vertybių sistemos. 

Dabar pakeiskime tuos klausimus kažkuo asmeniškesniu, kažkuo, kas peržengtų šį utilitarinį mąstymą, paverčiantį žmones statistiniais vienetais ir leidžiantį dalį jų dėl kažko paaukoti. Asmeniškai man aktualus klausimas būtų: ar prašyčiau visų šalies vaikų vieną sezoną praleisti be žaidimų, jeigu tai sumažintų mano motinos mirties riziką, arba – kad ir mano paties mirties riziką? Arba kitas klausimas, ar aš pasirašyčiau už tai, kad liautumėmės spaudę rankas ir glebėsčiavęsi, jeigu tai išsaugotų mano gyvybę? Rašau tai ne tam, kad nuvertinčiau savo ar mamos gyvybes, kurios abi brangios. Aš esu dėkingas už kiekvieną dieną, kurią ji vis dar leidžia su mumis. Bet šie klausimai iškelia gilių problemų. Kaip yra teisinga gyventi? Kaip teisinga numirti?

Atsakymai į šiuos klausimus, ar jie būtų keliami asmeniškai, ar visuomenės vardu, priklauso nuo to, kaip žiūrime į mirtį ir kaip smarkiai vertiname žaidimą, prisilietimus, buvimą kartu, kaip ir pilietines teises bei asmeninę laisvę. Nėra jokios lengvos formulės šioms vertybėms pasverti.

Per savo gyvenimą stebėjau, kaip visuomenė vis daugiau svarbos teikia saugumui, garantijoms ir rizikos mažinimui. Tai ypač paveikė vaikystę: kai buvau mažas, buvo normalu nuklysti mylią nuo namų niekieno neprižiūrimam – veiksmas, kuris šiandien pelnytų vaikų apsaugos institucijų apsilankymą. Tai matome ir iš to, kad vis daugiau profesijų naudoja lateksines pirštines; tai pasireiškia ir visur naudojamu rankų dezinfekantu; rakinamais, saugomais ir kameromis stebimais mokyklų pastatais; sustiprinta oro uostų ir sienų kontrole; padidėjusiu dėmesiu teisinei atsakomybei bei civilinės atsakomybės draudimu; metalo detektoriais bei apieškojimais prieš įžengiant į sporto arenas ar kitus viešuosius pastatus, ir taip toliau. Kalbant apskritai, tai įgavo saugumo valstybės formą.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

„Pirmiausia saugumas“ mantra vyrauja vertybių sistemoje, kuri saugumą laiko pagrindiniu prioritetu, taip devalvuodama tokias vertybes kaip džiaugsmas, nuotykiai, žaismas, ribų bandymas. Kitos kultūros turėjo kitokius prioritetus. Pavyzdžiui, dauguma tradicinių ir čiabuvių kultūrų daugiau ar mažiau saugo vaikus, tai užfiksuota ir tyrinėtojos Jean Liedloff knygoje „Tęstinumo koncepcija“. Savo vaikams jie leidžia tokias rizikas ir atsakomybes, kurios daugumai šiuolaikinių žmonių atrodytų beprotiškos, tikėdami, kad tik taip vaikai gali tapti savarankiški ir išmokti teisingai vertinti situaciją. Manau, dauguma šiuolaikinių žmonių, ypač jaunesnių, yra išlaikę bent dalį to pasiryžimo paaukoti saugumą, kad galėtų patirti gyvenimo pilnatvę. Mus supanti kultūra be perstojo skatina gyventi baimėje ir sukūrė sistemas, kurios tą baimę įkūnija. Jose išlikti saugiam yra svarbiau už visa kita. Dėl to turime medicinos sistemą, kurioje dauguma sprendimų yra grįsti rizikos apskaičiavimu ir kurioje pati baisiausia, didžiausią gydytojo nesėkmę reiškianti baigtis yra mirtis. Ir visgi taip pat mes žinome, kad mirtis laukia mūsų visų. Išgelbėta gyvybė iš tiesų reiškia mirties atitolinimą. 

Galutinis civilizacijos programos išsipildymas būtų triumfas prieš pačią mirtį. Negalėdama to pasiekti, šiuolaikinė visuomenė susitaiko su to triumfo pakaitalu: neigia, užuot nugalėjusi. Mūsų visuomenė – tai mirties neigimo visuomenė, pradedant negyvų kūnų slėpimu, baigiant jaunystės kultu ir senų žmonių uždarymu į slaugos namus. Netgi mūsų manija turėti pinigų ir nuosavybės – tai savotiškas mūsų pačių savasties pratęsimas (kaip kad nurodo žodis „mano“), atskleidžiantis klaidingą įsivaizdavimą, jog per daiktus, prie kurių prisirišame, galime išsaugoti savo amžinumą. Visa tai yra neišvengiama, turint omenyje pasakojimą, kurį mums seka modernybė: pasakojimą apie atskirą individą, gyvenantį kitų atskirų individų ir daiktų pasaulyje. Tam, kad klestėtų, šis genetinių, socialinių ir ekonominių konkurentų supamas individas privalo ginti save ir nukonkuruoti kitus. Jis turi daryti viską, kad atitolintų mirtį, kuri (anot atskirumo pasakojimo) yra totalus sunaikinimas. Biologijos mokslas mus netgi moko, kad pagrindinis mūsų tikslas gyvenime yra maksimaliai padidinti savo išgyvenimo ir reprodukcijos galimybes.

Paklausiau savo draugo, medicinos daktaro, gyvenusio kartu su Q’ero gentimi Peru, ar Q’ero žmonės prijungtų ką nors prie plaučių ventiliavimo aparato, jeigu tai pailgintų to žmogaus gyvenimo trukmę. „Žinoma ne, – atsakė jis. – Jie pakviestų šamaną, kuris padėtų jam gerai numirti.“ „Gerai numirti“ (kas nebūtinai reiškia mirti be skausmo) – tokios sąvokos nėra šių dienų medicinos žodyne. Nė viena ligoninė neturi įrašų apie tai, ar ligonis numirė gerai. Ir tai nebūtų laikoma pozityvia baigtimi. Atskiro „aš“ pasaulyje mirtis laikoma didžiausia nelaime.

Bet ar tai tikrai tiesa? Pažvelkime iš daktarės Lissos Rankin perspektyvos: „Ne visi iš mūsų norėtų būti intensyvios terapijos skyriuje, izoliuoti nuo mylimų žmonių su mašina, kvėpuojančia už mus, rizikuodami mirti vieni – net jeigu taip jie padidintų savo išgyvenimo galimybes. Kai kurie iš mūsų verčiau jau mirtų namuose, ant mylimojo rankų, net jeigu tai reikštų, kad mūsų laikas baigėsi. Prisiminkite, mirtis nėra pabaiga. Mirtis – tai grįžimas namo.“

EPA nuotrauka

Kai savastį suvokiame per santykį su kitais kaip tarpusavio priklausomybę ar netgi kaip už mus didesnės visumos neatskiriamą dalį, tuomet „aš“ įsilieja į Kitą, ir Kitas įsilieja į „aš“. Kai suvokiame save kaip sąmonę, susijusią su viskuo, kas esti aplinkui, nebeieškome priešų, tampančių kiekvienos problemos priežastimi, bet vietoje to žvelgiame į nedarną, sietiną su mus supančiu pasauliu. Atsidavus gyvenimui visiškai, karas su mirtimi nebeatrodo reikšmingas, o mirties baimė iš tiesų reiškia paties gyvenimo baimę. Kiek gyvenimo mes esame pasiryžę atsisakyti tam, kad išliktume saugūs?

Totalitarizmas – tobuliausia kontrolės versija – tai neišvengiamas galutinis atskirtos savasties mitologijos taškas. Kas kitas, jei ne pavojus gyvybei, pavyzdžiui, karas, pateisintų visišką kontrolę? Taigi Orwelas apibūdino nesibaigiantį karą kaip esminį sėkmingo Partijos valdymo komponentą. 

Kontrolės programos, mirties neigimo, atskirtos savasties fone prielaida, kad viešoji politika turėtų siekti mažinti mirčių skaičių, yra beveik nekvestionuojama. Tai tikslas, šalia kurio kitos vertybės, kaip žaidimas, laisvė ir pan., yra antraeilės. COVID-19 siūlo praplėsti šį pasaulėvaizdį. Taip, laikykime gyvenimą šventu, šventesniu nei bet kada anksčiau. Mirtis mus to moko. Laikykime kiekvieną – jauną ar seną, ligotą ar sveiką – šventa, brangia, mylima būtybe, kuriomis jie yra. Ir padarykime vietos mūsų širdyse ir kitoms šventoms vertybėms. Laikyti gyvenimą šventu – tai ne tik gyventi ilgai, tai ir gyventi gerai, teisingai ir visavertiškai.

Kaip ir visos baimės, koronavirusą supanti baimė nurodo į tai, kas slypi už jos. Kiekvienas, kuris patyrė artimo žmogaus netektį, žino, kad mirtis – tai vartai į meilę. COVID-19 iškėlė mirtį į ją neigiančios visuomenės sąmonės dėmesio centrą. Kitoje baimės pusėje galime išvysti mirties išlaisvintą meilę. Leiskime jai sklisti. Leiskime jai įsigerti į mūsų kultūros dirvą ir pripildyti ją taip, kad ji įsisunktų per mūsų surambėjusių institucijų, mūsų sistemų, mūsų įpročių plyšius. Tegul kai kurie iš jų taip pat miršta.

Kokiame pasaulyje gyvensime?

Kiek gyvenimo pasiryžę paaukoti dėl saugumo? Jeigu tai mus apsaugotų, ar norime gyventi pasaulyje, kur žmonės niekada nesirenka kartu? Ar norime dėvėti kaukes visą laiką? Ar norime eiti medicinines apžiūras kiekvieną kartą, kai keliaujame, jeigu tai išsaugos tam tikrą gyvybių skaičių kasmet? Ar mes pasiryžę atiduoti savo kūnų kontrolę medicinos sistemai? Ar norime, kad kiekvienas renginys būtų virtualus? Kiek mes esame pasiryžę gyventi baimėje?

COVID-19 kažkada baigsis, bet infekcinės ligos grėsmė niekada neišnyks. Mūsų reakcija į tai pramins kelią ateičiai. Viešas gyvenimas, bendruomeninis gyvenimas, gyvenimas palaikant fizinį kontaktą jau kelias kartas po truputį nyksta. Užuot apsipirkę parduotuvėse, perkame internetu, užuot išleidę vaikus žaisti į lauką, organizuojame vaikų susitikimus ir skaitmeninius nuotykius. Diskusijas iš aikščių perkėlėme į internetinius forumus. Ar mes norime ir toliau didinti izoliaciją nuo kitų ir pasaulio?

Nesunku įsivaizduoti, ypač jeigu fizinio atstumo laikymasis pasiteisins, kad COVID-19 laikysis ilgiau nei tuos aštuoniolika mėnesių, kuriuos dabar esame pasiruošę laukti. Nesunku įsivaizduoti, kad per tą laiką atsiranda ir naujų virusų. Nesunku įsivaizduoti, kad krizinės situacijos valdymo priemonės tampa norma (kad užkirstume kelią naujam viruso proveržiui), kaip kad priemonės, laikinai priimtos po rugsėjo 11-osios, vis dar galioja šiandien. Nesunku įsivaizduoti, kad (kaip mums yra sakoma) įmanoma kas kartą užsikrėsti, taigi virusas niekada neišnyks. Tai reiškia, kad laikini mūsų gyvenimo pokyčiai taps pastovūs. 

Ar tam, kad sumažintume kitos pandemijos riziką, sutiksime amžinai gyventi visuomenėje be apsikabinimų, rankų paspaudimų, high-five’ų? Ar pasirinksime gyventi be masinių susibūrimų? Ar koncertai, sporto varžybos, festivaliai taps praeities atgyvena? Ar mūsų vaikai nebežais su kitais vaikais? Ar visas žmogiškasis kontaktas vyks per kaukes ir skaitmeninius prietaisus? Daugiau jokių šokių, karatė pamokų, jokių konferencijų ar mišių? Ar mirtingumo sumažinimas – tai standartas, pagal kurį matuosime pažangą? Ar žmonių išsivystymas reiškia atskirtį? Ar tokia mūsų ateitis?

Tie patys klausimai galioja ir priemonėms, skirtoms kontroliuoti žmonių judėjimą bei informacijos srautus. Man rašant visa šalis juda visiško užsidarymo link. Kai kuriose šalyse norėdami palikti namus žmonės turi atsispausdinti valdžios leidimą. Tai primena man mokyklą, kur kiekvieno esamoji vieta nuolat turi būti patvirtinta. Arba kalėjimą. Ar galime įsivaizduoti ateities sistemą, kur judėjimo laisvė yra prižiūrima valstybės aparato ir jo programinės įrangos nuolatos, visą laiką? Kur kiekvienas judesys sekamas ir arba leidžiamas, arba draudžiamas? Ir kur informacija, kelianti grėsmę mūsų sveikatai (ką vėlgi nusprendžia valdžios organai), yra mūsų pačių labui cenzūruojama? Krizės akivaizdoje, kaip ir karo akivaizdoje, mes priimame visus šiuos apribojimus ir laikinai atiduodame savo laisvę. Kaip ir rugsėjo 11-osios atveju, COVID-19 nušluoja bet kokius prieštaravimus. 

Pirmą kartą istorijoje egzistuoja techninės galimybės įgyvendinti tokią viziją bent jau išsivysčiusiose šalyse (pavyzdžiui, naudojant mobiliųjų telefonų vietos duomenispriversti laikytis fizinio atstumo, taip pat žiūrėkite čia). Po pereinamojo laikotarpio galėtume gyventi visuomenėje, kurioje beveik viskas vyksta virtualiai: apsipirkimas, susitikimai, pramogos, bendravimas, darbas, netgi pasimatymai. Ar norime to? Kiek išgelbėtų gyvybių yra to verta?

Esu tikras, kad dauguma kontrolės priemonių, veikiančių šiandien, per keletą mėnesių bus bent iš dalies sušvelnintos. Kol infekcinės ligos galimybė egzistuoja, tikėtina, kad jos vėl bus įvestos dar daug kartų ateityje arba tiesiog virs įpročiais. Apie tai, kaip koronavirusas pakeis pasaulį, Politico straipsnyje rašo Deborah Tannen: „Dabar mes žinome, kad liesdami daiktus, būdami su kitais žmonėmis ar kvėpuodami oru uždaroje patalpoje tikriausiai rizikuojame… Galbūt netrukus įprasime atšlyti nuo ištiestos rankos arba neliesti savo veidų, ir galbūt visi įgysime obsesinį-kompulsinį sutrikimą – nevalingą poreikį nuolat plauti rankas.“ Po tūkstančių ar netgi milijonų metų prisilietimų, kontakto ir buvimo kartu, ar tikrai žmonijos progreso viršūnė – atsisakyti visų šių dalykų, nes jie per daug rizikingi?

Trečiąją teksto dalį galite skaityti čia.