Mielasis Henrikas

Šią ypatingą dieną besidominčiuosius poeto kūryba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje turėjo suburti rašytojui prisiminti skirtas vakaras, kuris dėl visiems suprantamų aplinkybių įprasta forma įvykti negalėjo. Poeto Kornelijaus Platelio mintys ir svarstymai apie H. Radauską, jo kūrybą, turėję nuskambėti gyvai, nugulė į rašytinio teksto puslapius, tad, nepaisant negandų, pokalbis su H. Radausko poezijos gerbėjais ir skaitytojais įvyks, nors ir kiek kita forma.

Kitame straipsnyje mintimis apie H. Radauską dalijasi rašytojas Vainius Bakas.

***

Poetas Kornelijus Platelis. Michalo Moniuszko nuotrauka

Šiais laikais nesu sutikęs žmogaus, kuris būtų pasakęs, kad jam Henriko Radausko poezija nepatinka, kad jos nesupranta, kad ji, jo manymu, turi kokių nors trūkumų. Ne taip, kaip pasitaikydavo Algirdui Juliui Greimui. O „šie laikai“ ne taip jau toli nušuoliavo – pagal amžių Radauskas priklausytų mano tėvų, net ne senelių kartai. Jei lietuvių poezijos gamtovaizdį įsivaizduotume kaip kalnuotą vietovę, Radausko kūryba atrodytų kaip viena iškiliausių viršukalnių, kuria visi gali grožėtis, o alpinistai – ir bandyti įkopti.

Nuodugniau su ja susipažinau 1980 metais, „Vagai“ išleidus rinktinę „Lyrika“ (ar toks pavadinimas neskamba kiek ironiškai?). Iki tol buvau skaitęs tik atskirus jo eilėraščius. Mane ši knyga pakerėjo kaip ir kitus. Į ją sutilpo beveik visa poeto kūryba, ją galėjai skaityti kaip vientisą kūrinį ir grožėtis Radausko vaizdais, jo tiksliu, kartu laisvu eiliavimu, precizišku žodžių vartojimu, net jų kirčiavimu, ne visada sutampančiu su dabartinių kalbininkų rekomendacijomis, kurios savo ruožtu ne visada sutampa su skirtingose aplinkose užaugusių žmonių kalbos jausmu. Nors rinkinius „Strėlė danguje“ (1950) ir „Fontanas“ (1935), vieną brandžiausių debiutinių knygų mūsų literatūroje, skiria 15 metų, ryškesnio kokybinio skirtumo tarp jų nematau. Tenka tik apgailestauti, kad šis poetas debiutavo per anksti ir jo kūryba laiku deramo dėmesio nesusilaukė, ženkliau nepaveikė mūsų literatūros.

Sunku ką nauja pasakyti apie Radausko kūrybą po įžvalgių kritikų bei kolegų pastebėjimų. Ypač aistringai ją mėgęs ir gana giliai reflektavęs Jurgis Blekaitis, be kita ko, mėgino atskleisti Radausko poezijos tobulumo paslaptį ir pagaliau pripažino, kad ši visada lieka už bandančių ją nusakyti žodžių. Nes ta paslaptis panaši į gyvybę – ji yra arba jos nėra, ją galima tik pajusti. Galbūt Radausko, kaip ir kiekvieno meistro, kūryba gali kelti klausimą: ar apskritai verta kalbėti apie poetikas – poetinių priemonių rinkinius, komponavimo būdus, pamėgtus įvaizdžius? Gal tai tos pačios neapčiuopiamos gyvybės klausimas, ir į jį niekaip neįmanoma atsakyti kad ir išsamiai aprašinėjant savo potyrius? Tačiau tai turbūt neturėtų būti priežastis apie poeziją nekalbėti iš viso.

Radauskas ne tik savo kūryba teigė, bet ir pasisakymais gynė poezijos vertybes, ypač nuo kokius nors išeivių bendruomenės apdovanojimus už menkavertę kūrybą gavusių eiliuotojų, taip keldamas ne tik poezijos, bet ir jos refleksijos lygį. Sako jį buvusį sunkaus būdo. Būdą žmogus išsineša, jis pamažu išbyra iš amžininkų prisiminimų, o tekstuose lieka tik mūsų Mielasis Henrikas.

Vis dėlto Radausko atveju „poetika“ labai aiškiai matoma. Visa jo kūryba išsitenka vienos stilistikos rėmuose ir kartais net ima atrodyti monotoniška. Pirmiausia, kas krinta į akis, tai įstabi jo eilėraščio muzikos ir vaizdo, dažniausiai – kaip muzika laike judančio vaizdo, dermė. Jo eilėse nuolat kas nors vyksta, ir ne pagal įprastą kasdienybės logiką, o pagal jo meno dėsnius. Daiktai, gamtos reiškiniai ir žmonės dalyvauja tame vyksme susidurdami netikėtais palyginimais, metaforomis, sąskambiais. Nenustebčiau, jei koks nors skaitmenines technologijas įvaldęs menininkas pagal Radausko eilėraščius pradėtų kurti vaizdo klipus, tokiu drastišku būdu kėsindamasis į skaitytojo vaizduotės laisvę.

Bemaž visi, rašę apie Radausko kūrybą, pastebi rafinuotą Radausko eiliavimą (kai kas jį vadina klasikiniu), tobulą ritmą bei eufoniją. Tačiau šie dalykai jo kūrybos atveju nėra paprasti. Jo eilėdara tiksli ir laisva, klasikinė ir džiazuojanti. Jei tarsime, kad pagrindiniai poetinės formos elementai – tai ritmas ir pasikartojimas (įskaitant garsus ir prasmes), pastebėsime, kad Radauskas nevengia nusižengti šiam principui. Jis kartais įterpia daugiau ar mažiau skiemenų turinčią eilutę, kuri nesikartoja kitoje strofoje („Pasikalbėjimai šunų“ ir kitur), jis supainioja darnų maršo žingsnį pačioje eilutėje („Karo pradžia“ ir kt.). Ir visa tai daro paklusdamas jo ausyse skambančiai muzikai, o ne besikartojančiam skiemenų skaičiui, strofų simetrijai, darniam jambo, trochėjo ar triskiemenių pėdų žingsniui.

Būtent muzikinės frazės logika, o ne poreikis pailginti eilutę, kad į ją tilptų mintis, kaip yra rašęs J. Blekaitis, mano nuomone, lemia tokį eilėdaros laisvumą. Kalbėdamas apie Radausko muziką neturiu omenyje vien jo eilėraščių garsiaraščio. Poetinė klausa – tai šiek tiek kitas dalykas nei muzikinė, o Radausko poetinė klausa unikali. Jo meninis ir poetinis išsilavinimas įspūdingas. Manau, tokią klausą jis išsiugdė gilindamasis ne tik į akmeistų, lietuvių kolegų, bet ir prancūzų, vokiečių, lenkų, vėliau anglų poetų kūrybą, kurioje esama kur kas daugiau silabinės eilėdaros rudimentų negu lietuvių poezijoje. Todėl eilėdaros srityje jo indėlis į pastarąją tiesiog nepakartojamas.

Žinoma, griežtos silabotonikos Radausko kūryboje daugiau, tačiau silabinės eilėdaros, ypač jos liekanų silabotonikoje (pvz., pirmojo „Fontano“ eilėraščio „Pasaka“ IV strofa ir kt.), taip pat neretai pasitaiko. Aiškiai silabiniu metru parašyti „Tristanas ir Izolda“, „Kornelija“. Klausos nežeidžia gana atsitiktinai tarp pastarosios triskiemenių pėdų eilučių pasitaikančios jambinės, kas lietuvio ausiai vis dar neįprasta, kad IV strofos 2 eilutė apskritai suardo silabinį metrą. Mums Radauskas tiesiog primeta savo klausą, ir ją priimame beveik to nė nepastebėdami, ir užsimiršę grožimės, kaip tuose ritmuose bei garsuose skleidžiasi žodžių prasmės. Lygiai taip pat puikiai skamba baltosiomis eilėmis parašyti tekstai ir verlibras („Ligoninės parke“, „Cirkas iškeliauja“, „Kolibris“, „Ofelija“), ir eilėraščiai proza (jis turbūt pats juos taip vadino), kuriuose dar laisviau vyksta radauskiškas performansas. Tų dalykų iš Radausko neįmanoma pasimokyti, nes jie kyla ne iš eilėdaros schemų, o, kaip minėjau, iš jo galvoje skambančios muzikos, tačiau apie tai verta pagalvoti rašantiems bet kokiais metrais.

Dar vienas mane žavintis dalykas – Radausko antilyriškumas, kaip yra sakęs Alfonsas Nyka-Niliūnas ir daugelis kitų. Poetas pats tarsi nedalyvauja savo eilėraščiuose, nerodo savo jausmų, nevertina to, ką ten veikia gamta, daiktai ir žmonės, mums keldami įvairiausių asociacijų bei emocijų. Net ten, kur „aš“ tiesiogiai ištaria nevedąs tautos ar tikįs pasaka, o ne pasauliu, tas „aš“ čia pat nugrimzta baltuose akacijos žieduose ar pasakų peripetijose. Poetas vaizduoja ir reiškia palikdamas mums tai interpretuoti ir suvokti. Taip visas eilėraštis tampa metafora ar atitikmeniu, kaip yra sakiusi Viktorija Daujotytė.

Trečias mane žavintis dalykas, turbūt susijęs su antruoju, tas, kad Radauskas nekalba sąvokomis, nereiškia idėjų, koncepcijų, nefilosofuoja ir nemoralizuoja. Tačiau gausybė išvestinių idėjų slypi eilėraščių vaizduose, palyginimuose, metaforose, ritmuose, sąskambiuose, jomis žaižaruoja daiktai, gamtos reiškiniai ir žmonės susidurdami intensyviame vyksme. Ir ne taip svarbu, ar poetas pasitelkia kultūros, ar gamtos įvaizdžius, ar jo minimi žmonės kartais darosi panašūs į emblemas (siuvėjos, kirpėjai, batsiuviai), net alegorijas (karalius, alchemikas, vienaragis). Jie garsiniame bei ritminiame eilėraščio audinyje tarsi įgauna kūnus, kuriais gali byloti bei reikšti. Vaizduoti, o ne sakyti. Tokia, mano nuomone, poezijos, o gal ir viso meno prigimtis, ir jai neturėtų nusižengti nei estetas, nei tas, kuris stato namus ir veda tautą.

Bet poetikų esama visokių. Galbūt visokių ir reikia. Radauskas ne tik savo kūryba teigė, bet ir pasisakymais gynė poezijos vertybes, ypač nuo kokius nors išeivių bendruomenės apdovanojimus už menkavertę kūrybą gavusių eiliuotojų, taip keldamas ne tik poezijos, bet ir jos refleksijos lygį. Sako jį buvusį sunkaus būdo. Būdą žmogus išsineša, jis pamažu išbyra iš amžininkų prisiminimų, o tekstuose lieka tik mūsų Mielasis Henrikas.