2020 04 23

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Tikintieji be Komunijos – ar ne per ilgai?

Simonas Bendžius.

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Sekmadienį įvyko tai, ko Lietuvoje iki šiol nėra buvę – Panevėžio rajone, Bistrampolio dvaro aerodrome, dvasininkai aukojo drive in Mišias. Smarkiam vėjui pučiant ant lėktuvų angaro priestato stogo, prie improvizuoto altoriaus, Mišias aukojo kunigai Virginijus Veilentas ir Rimantas Gudelis – o apačioje stovėjo keliasdešimt automobilių. Tikintieji galėjo melstis, neišlipdami iš savo transporto priemonių; tvarką prižiūrėjo karo policija bei savanoriai.

Graži idėja? Tikrai taip. Vairuotojai turėjo galimybę ne per TV ar kompiuterio ekraną, o „gyvai“ būti pamaldose (tiesa, tik sėdėdami). Kita vertus, iki „pilno“ dalyvavimo liturgijoje pritrūko vieno dalyko: per tas Mišias nebuvo dalinama Komunija – esminis, pats svarbiausias liturgijos elementas. Tai atrodo labai keista – nes, pavyzdžiui, priemonę, kaip rinkti aukas, dvasininkai kuo puikiausiai sugalvojo.

Keli senoviškai apsirengę vyrai vaikščiojo tarp automobilių, rankose laikydami iš muziejaus pasiskolintus įrankius, panašius į drugelių gaudykles. Vairuotojas praveria automobilo langą – ir įmeta pinigą į krepšelį, pritvirtintą prie ilgo pagalio. „Šitaip aukos būdavo renkamos maro ir kitų ligų metu XVIII amžiuje“, – lrytas.tv pasakojo kun. R. Gudelis.

Kun. Virginijus Veilentas aukoja šv. Mišias Bistrampolio dvaro aerodrome.

Rimvydo Ančerevičiaus / feisbuko paskyros „Jūsų Panevėžys“ nuotrauka

Išradinga. Tačiau verta prisiminti, kad tame pačiame amžiuje, o ir dar seniau, epidemijos atvejais Bažnyčia turėjo įrankių ir Švenčiausiajam Sakramentui dalinti. Pavyzdžiui, viename iš Šventosios Žemės muziejų galima pamatyti savotiškas ilgas „reples“, kuriomis paimama Komunija ir „nuotoliniu būdu“ įteikiama sergančiam tikinčiajam. Tai būdavo daroma dar baisesniais laikais nei dabar – maro epidemijos nepripažino jokių „rizikos grupių“, toji liga vienodai šienaudavo tiek vaikus, tiek garbaus amžiaus žmones. Tuo metu šiandienos situacija kitokia, o Eucharistiją teikti ne taip pavojinga kaip anais laikais. Tuo labiau kad net nereikėtų specialių įrankių – apsimovus pirštines Komuniją būtų galima dalinti į rankas.

Ne, neprisidedu prie tų, kurie piktinasi: va, žiūrėkit, kunigai vėl nepraleido progos išmelžti pinigo iš paprastų žmonių… Kaip pranešama, visos aukos buvo skirtos medikų apsaugos priemonėms. O net jei ir rinktų kunigų parapijoms – viskas gerai, jokios nuodėmės čia nebūtų. Tačiau dabar matėme komiškai liūdną situaciją – dvasininkai išradingumą pasitelkė ne dalinti Komuniją, o rinkti pinigus.

Šis vaizdas man, pasauliečiui katalikui, tartum simbolizuoja tą keistą būseną, kuri apėmusi visą Bažnyčią šiuo metu Lietuvoje. Pamėginsiu paaiškinti.

Įrankis, kuriuo ligoniams maro metu būdavo suteikiama Komunija.

Jeruzalės lotynų patriarchato (lpj.org) nuotrauka

Kai kovo 16-ąją dėl Covid-19 buvo įvestas karantinas ir užsidarė dauguma įstaigų, Lietuvos Vyskupų Konferencijos sprendimu buvo sustabdytos ir visos viešos katalikų pamaldos bei kiti bažnytiniai renginiai (tą patį nusprendė ir kitos krikščioniškos konfesijos – su viena išimtimi, kurią dar paminėsiu). Tai nebuvo „nurodymas iš viršaus“ – Lietuvos Konstitucija aiškiai numato, jog valstybė negali kištis į Bažnyčios vidaus reikalus. Tačiau, matydami bendrą situaciją ir solidarizuodamiesi su vyriausybe, šalies vyskupai nutarė taip, kaip nutarė.

Ką gi, sėdim namuose. Į „gyvas“ pamaldas nesirenkame. Iš pradžių tai atrodė nerimta – tačiau praėjo daugiau nei mėnuo, beveik visi informaciniai kanalai daugiausiai kalba apie naujus susirgimus ir mirčių atvejus, neaišku, kiek ta pandemija tęsis, kyla grėsmių ekonomikai, darbo vietoms… Nežinios ir nerimo – nemažai. O dar tos kaukės, slepiančios žmonių veidus ir jau kone instinktu tapęs sutiktų praeivių apėjimas ratu. Nori nenori tokios smulkmenos meta akmenukus į sielą. Man pačiam, galima sakyti, dar nieko – nesu vienas, turiu mylinčią šeimą, automobiliu galime nuvažiuoti į vieną kitą mišką už Vilniaus. Tačiau jau ir mus karantinas spėjo užknisti, o kasdienybė, kaip yra pasakęs vienas man artimas žmogus, primena kažkokį keistą sapną. O ką kalbėti apie tuos žmones, kurie gyvena vieni ar yra kamuojami psichologinių ar dvasinių negalavimų.

Tad nenuostabu, kad šiuo metu mums itin reikia Dievo artumo. Džiugu ir svarbu, jog Bažnyčia karantino metu bando tiesti pagalbos ranką – yra kunigų bei pasauliečių, kuriems galima paskambinti ir nuoširdžiai pasikalbėti. Dalyje parapijų dvasininkai klauso išpažinčių. Iš įvairių bažnyčių šiokiadieniais ir sekmadieniais transliuojamos Mišios. Be to, vienuoliai ir kunigai kviečia virtualiai gilintis į tikėjimą (pavyzdžiui, Nukryžiuotojo Kristaus seserys, Dievo apvaizdos seserys ar kun. Algirdas Akelaitis). Išties yra ką pasirinkti.

Ir vis dėlto karantinas parodė, kaip trūksta „gyvo“, tikro dalyvavimo šv. Mišių aukoje ir Švenčiausiojo Sakramento priėmimo.

Tuščia Vilniaus arkikatedra bazilika.

Evgenios Levin nuotrauka

Galima kalbėti apie dvasinę Komuniją, dvasinę išpažintį, džiaugtis naujausiomis technologijomis (turbūt per pamokslus jau niekada nebegirdėsim pasakymų, kad socialiniai tinklai yra blogis), sakyti, jog Dievui nesvarbu, kur meldiesi, ir pan. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad krikščionybė yra labai „kūniška“ religija – tiksliau kalbant, tokie yra „tradiciniai“ krikščionys, tokie kaip katalikai, ortodoksai ar dalis evangelinių bažnyčių, kurių nariai tiki, kad duona ir vynas liturgijos metu virsta tikru Kristaus Kūnu ir Krauju. Mums, šios „stovyklos“ atstovams, tai nėra simbolis. Kūnas ir Kraujas – Eucharistija – yra reali, čia ir dabar esanti, paties Dievo žmonijai suteikta priemonė įsileisti Jį į visą save, stiprinti savo, kaip krikščionio, gyvenimą ir keliauti amžinybės link. Tikime, kad Eucharistija yra krikščioniško gyvenimo centras, vaizdžiai kalbant – valgis, palaikantis mūsų dvasios gyvybę.

Kaip įprastas maistas teikia stiprybės ir naudos mūsų fiziniam organizmui, taip ir pats Visatos Kūrėjas, kiekvienąkart šv. Mišių aukoje pavirsdamas mažu suvalgomu paplotėliu, stiprina, gydo mūsų „dvasinį organizmą“, ryšį su Dievu. Taip, sunku tuo patikėti ir tuo labiau – iki galo suprasti. Ir vis dėlto mes tuo tikime, atsiremdami į ankstyvosios Bažnyčios praktiką, galų gale – ir į paties Jėzaus žodžius:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 53–56).

Tad, jokiais būdais nenuvertinant minėtų Bažnyčios iniciatyvų – būnent Eucharistija (kurioje realiu laiku yra pats Dievas) yra pats didžiausias stiprybės, ramybės ir paguodos šaltinis. Kurio nepasieksi nuotoliniu būdu.

Šis šaltinis iš mūsų, pasauliečių, jau kurį laiką atimtas. Žinoma, galime į Švenčiausiąjį Sakramentą žiūrėti per Gailestingumo šventovės jutubą. Taip pat jaučiame paguodą, kai dvasininkai viešai mus laimina Švenčiausiuoju Sakramentu (prisimename gražų arkivysk. Gintaro Grušo pavyzdį). Labai sveikintinos tokios iniciatyvos. Ir vis tiek paties esminio dalyko trūksta, nors tu ką.

Koronavirusas Jungtinėje Karalystėje. Tikinčioji lanko tuščią Vestminsterio katedrą Londone. Anglikonų ir katalikų viešos pamaldos šioje šalyje sustabdytos.

EPA nuotrauka

Paradoksalu, bet tuštumos ir netgi savotiško neteisingumo jausmą stiprina šv. Mišių transliacijų stebėjimas nuotoliniu būdu. Brangūs broliai dvasininkai, labai prašau, nesupykite, nenoriu nieko įžeisti – tačiau, kai pamaldų metu kalbate, kokia svarbi yra dvasinė Komunija, o patys paskui priimat „tikrąją“… nori nenori iškyla minčių apie klerikalizmą ir atskirtį tarp skirtingų tikinčiųjų „luomų“ – ką Bažnyčia šiaip jau siekia naikinti mažų mažiausiai nuo Vatikano II susirinkimo. Taip, puikiai suprantu: Mišias aukojantys kunigai gali ir turi priimti Komuniją – būtų keista, jei nepriimtų. Bet šis suvokimas, man, pasauliečiui, nepanaikina jausenos, lyg būčiau atsidūręs „už borto“.

Visa tai turėdamas omenyje, taip pat – bendraudamas su kitais tikinčiaisiais, keliu klausimą, nuo kurio pačiam darosi kiek nejauku.

Gal vis dėlto viešų šv. Mišių sustabdymas buvo klaida?

Prašau suprasti teisingai: nė kiek nenuvertinu Covid-19 grėsmės. Pandemijos skaičiai iškalbingi, ir veikiausiai jie būtų buvę dar didesni, jei nebūtų įvestas karantinas. Suprantu dalies tikinčiųjų išsakomą raginimą laikytis Dievo įsakymo „Nežudyk“ – šiuo atveju, venk socialinio kontakto, kad netyčia neužkrėstum kito žmogaus ir nekiltų pavojaus jo sveikatai ar net gyvybei. Prisipažinsiu, baisoka buvo žiūrėti, kaip Velykas sutiko katalikai Baltarusijoje – susispietę vienas šalia kito, daug garbaus amžiaus žmonių be kaukių bučiavo kryžių. Tačiau ar priešingai radikalus sprendimas – visiškai stabdyti viešas Mišias – tikrai yra geriausias ir vienintelis?

Turbūt klausiate: o tai kokios alternatyvos? Ką gi, prisiminkime praktiką (kad ir labai trumpą), kuri prieš karantiną buvo vykdoma Lietuvoje. Vyskupai kvietė tikinčiuosius (ypač senjorus) likti namuose, neiti į pamaldas – tačiau to daryti nedraudė. Mišios vyko, tikintieji laikėsi kelių metrų atstumo (dar ir dėl to, kad bažnyčios buvo apytuštės), kunigai prieš Mišias dezinfekuodavosi rankas, nebučiavo altoriaus. Mišių dalyviai savo ruožtu nebučiavo kryžių, bažnyčiose būdavo padėta dezinfekcinio skysčio, per ramybės palinkėjimą niekas nespaudė kaimynams rankų, tuo labiau – neapsikabindavo. O Komuniją buvo galima priimti į rankas. Šiandien būtų galima pridėti reikalavimą tikintiesiems per pamaldas būti su apsauginėmis kaukėmis ir pirštinėmis (išskyrus tą momentą, kai į rankas priimama Komunija). Kas trukdo (ir iki šiol trukdė) tai ir toliau daryti?

Evgenios Levin nuotrauka

Žinoma, vienas argumentų prieš tokį sumanymą – kad, atlaisvinus griežtą tvarką, patys pirmieji į bažnyčias suplūs garbaus amžiaus tikintieji, kurie, kiek tenka girdėti, ne visi saugosi ir paiso saviizoliacijos nurodymų. Pavojus šiems žmonėms išties didelis – ir net viena mirtis, užsikrėtus virusu bažnyčioje, būtų viena mirtimi per daug.

Ką daryti? Įsivaizduoju – uždrausti dalyvauti liturgijoje tiems, kam daugiau nei šešiašdešimt, būtų žiauroka. Tačiau juk galima atnešti Švenčiausiąjį Sakramentą tiesiai į namus! Kaip tą padaryti – vėlgi pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Užtenka pažvelgti, kaip karantino metu Lietuvoje šią problemą sprendžia krikščionys ortodoksai.

Pas juos yra taip: viešos pamaldos sustabdytos, tačiau parapijietis individualia tvarka gali kreiptis į dvasininką ir susitarti – arba ateiti į šventovę priimti Komunijos pačiam, arba paprašyti, kad jį aplankytų kunigas. Pastarasis scenarijus dažniausiai šiuo metu ir vyksta Lietuvoje: kunigas lanko parapijiečius ir jiems suteikia Komuniją, likusią nuo atnašų liturgijos metu.

Laikomasi visų higienos reikalavimų: vyskupo nurodymu, ortodoksų kunigai būna su apsauginėmis kaukėmis, akiniais ir pirštinėmis. Kristaus Kūnas ir Kraujas dedamas į medinį šaukštelį – juo Komunija įdedama vienam tikinčiajam į burną. Tada šaukštelis iškart įmetamas į popierinį maišelį. Jei reikia, tikinčiojo burna nuvaloma vienkartine servetėle, kuri taip pat po to atsiduria maišelyje. Galiausiai, aplankius parapijiečius, tie maišeliai su visais šaukšteliais ir servetėlėmis sudeginami. Saugu, paprasta, o ir aplinka neteršiama. Tokia savotiška ortodoksiška „Barbora“ (iškart atsiprašau už nevykusį juokelį).

Koronavirusas Turkijoje. Dezinfekuojama ortodoksų Šv. Stepono bažnyčia, esanti sostinėje Stambule.

EPA nuotrauka

Šitaip ortodoksai išsprendė katalikus kamuojančią problemą – iš pradžių jie stebi dieviškąją liturgiją internetu, o paskui – tą pačią dieną ar kitą – priima Komuniją. Atrodo, kad ir sveikatos požiūriu tai pasiteisina – kaip teigė Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inocentas, per nepilnas šešias karantino savaites visoje Lietuvoje Covid-19 neužsikrėtė nė vienas aktyvesnis, Komuniją priimantis, ortodoksas.

Apie šią praktiką, manau, turėjo žinoti Lietuvos katalikų vyskupai. Jei tikrai taip – gaila, kad tokiu pavyzdžiu nebuvo pasekta. O juk tikrai galima sugalvoti ir kitokių išradingų būdų, kaip saugiai įteikti Komuniją.  Juk Švenčiausiojo Sakramento nešimas į namus būtų labai padėjęs tikintiesiems – ypač garbaus amžiaus, vienišiems ar sergantiems žmonėms. Be abejo, statistiškai katalikų Lietuvoje yra kur kas daugiau nei ortodoksų. Bet kiek jų reguliarai lanko bažnyčią ir priima Komuniją? 10 procentų, o gal ir dar mažiau. Tad bent kartą perį savaitę, laikantis saugumo, aplankyti dalį parapijiečių gal ir nebūtų taip sunku? Tuo labiau kad katalikų kunigų Lietuvoje yra daugiau negu ortodoksų. Be to, Katalikų Bažnyčia išskirtiniais atvejais Komuniją dalinti leidžia ne tik dvasininkams, bet ir pasauliečiams. Sutikite, dabartinė situacija – išties išskirtinė. Aktyvių parapijiečių, kurie tam pasiryžtų, manau, atsirastų. O yra ir nuolatinių diakonų, klierikų, galų gale – turim įvairių katalikiškų organizacijų, kaip, pavyzdžiui, Kolumbo riteriai (ką jie šiaip veikia – be to, kad kartais skaito skaitinius ar renka aukas per iškilmingas šventes?). Atrodo, tai nėra kažkas itin sudėtinga. Reikia tik noro ir išradingumo.

Mes galime gražiai kalbėti apie tai, kad Velykas sutikome kaip pirmieji krikščionys – užsidarę savo kambariuose ir tirtėdami iš baimės. Galime minėti kuklumą, paprastumą ar romantizuoti katakombas – kažkodėl pamiršdami, kad ankstyvoji Bažnyčia be galo džiaugėsi, kai pagaliau iš tų katakombų galėjo išeiti. Galime teigti, kad dabar, šituo nelengvu metu, krikščionims yra pats laikas atmesti antraeilius dalykus ir „sugrįžti prie esmės“. Tik ar įmanoma tai padaryti, kai vienas kertinių tos „esmės“ elementų – Kristaus Kūnas ir Kraujas – yra nuo mūsų atitolintas neapibrėžtam laikui?

Cathopic.com nuotrauka

Prieš keletą metų visoje Bažnyčioje buvo daug kalbama apie Dievo gailestingumą. Mums, nuodėmingiems ir silpniems žmonėms, Švenčiausiasis Sakramentas yra labai realus šio gailestingumo įrodymas. Mes niekada nebūsime verti priimti Komunijos – bet pasitikime Dievo malone ir Jo veikimu. Gal vis dėlto vertėtų leisti tai malonei veikti?

Taip, yra tikinčiųjų, kurie dėl įvairių priežasčių dar prieš karantiną negalėjo priimti Eucharistijos. Negalės priimti ir pasibaigus karantinui. Bet manau, beveik esu tikras, kad tie žmonės, jeigu tikrai myli Dievą, dabar piktdžiugiškai nesišaipo iš „standartinių“ tikinčiųjų – bet su užuojauta žvelgia į dabartinę situaciją.

Dabar, kai baigiu rašyti šį tekstą, Vyriausybė paskelbė, jog karantinas pratęsiamas iki gegužės 11 dienos – tačiau nuo šiandien vėl gali atsidaryti parduotuvės, o nuo pirmadienio – ir lauko kavinės, grožio salonai, muziejai ar bibliotekos. Galbūt sulauksime ir žinių apie apribojimų švelninimą bažnyčiose?

Viliuosi, kad karantinas – tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams – taps proga permąstyti šv. Mišių aukos svarbą Bažnyčioje. Ir kad, pandemijai nuslopus, nebijosime pripažinti savo klaidų ir iš jų mokytis. O tos pamokos gali praversti jau labai greit – kas žino, ar rudenį neatplūs nauja Covid-19 banga.