V. Bakas apie H. Radauską: „Lengva, taikli, bet vidumi kiek nyčiška strėlė lekia į dangų“

Poetas Henrikas Radauskas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Balandžio 23-iąją sukanka 110 metų, kai gimė vienas ryškiausių Lietuvos poetų modernistų Henrikas Radauskas. Šią ypatingą dieną buvo sumanyta įvairių rašytojo prisiminimui skirtų renginių, kurie dėl visiems suprantamų aplinkybių įprasta forma įvykti negalėjo, todėl buvo rasti kitokie paminėjimo būdai. Rašytojo Vainiaus Bako mintys ir svarstymai apie H. Radauską, jo kūrybą publikuojami poeto gimimo dieną, kai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje turėjo vykti jam skirtas vakaras. Nepaisant negandų, pokalbis su H. Radausko poezijos gerbėjais ir skaitytojais įvyks, nors ir kiek kita rašytinio teksto forma.

Kitame straipsnyje mintimis apie H. Radauską dalijasi ir poetas Kornelijus Platelis.

***

Rašytojas Vainius Bakas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Henrikas Radauskas neabejotinai buvo viena iškiliausių lietuvių poezijos figūrų. Lyriškų silabinių formų gludinimas tapo savotiška juvelyrika – nušlifuotais poezijos deimantais. Vienas esminių aspektų man, greta formos, antikinių įvaizdžių, estetikos, yra Radausko ironiškas ir saviironiškas žvilgsnis, kuris jį išimtinai išskiria iš kitų XX a. pradžios lietuvių lyrikų. Gili savirefleksija jo eilėraščiuose visada turi dvigubą dugną: viena vertus, „lengva ranka“ rašytos klasikinės lyrikos skambesys, įvaizdžiai, o kita – juos stebintis ir ironiškai šypsantis lyrinis subjektas, žaidžiantis kalba, simboliais, meno pasaulio reliktais. 

Šiuolaikinis poetas Aidas Marčėnas ir jo ankstyvosios eilės man buvo tarsi jungiamoji grandis, kuri nūdienos pasaulį tarsi nematomos gijos sujungia su Radausko formos ir turinio žaisme, precizika. 

Mano prisiminimuose išliko gyvas akademiniuose sluoksniuose sklandęs Henriko Radausko kalambūras, nuosaikiajam skaitytojui bylojantis, kad „poezija – ne krosnis. Poezija neturi šildyti“. Šią mintį galima pratęsti performuluojant – poezija nėra praktiška, nėra visada alsuojanti „išgyvenimo“ tikrumu, bet ji kaip papuošalas, daugiabriaunis deimantas, dėl kurio vertės nėra abejonių. Dar daugiau – galbūt tai tėra meistriškas deimanto falsifikatas, kuris net akyliausią juvelyrą moka sumaniai apgauti ir yra nuolat žibantis skaitytojo akiai.

Nors Henriko Radausko negalime pavadinti lyrikos pirmeiviu – atimdami titulus iš pačių pirmųjų kertinių poezijos autorių kaip Kristijono Donelaičio, ypač Maironio (kuris padėjo pamatus romantinės, vėliau neoromantinės srovės lyrikai apskritai), Radauską drąsiai galime vadinti reflektyviosios, ironiškos, satyriškos lyrikos atstovu. Radauskas – kaip magas, rodantis tarsi išpažintinės lyrikos meistrišką atsivėrimą, – visada dėvi abi kartu – komiko ir tragiko – kaukes vienu metu žavėdamas, o kartu išlaikęs savikritišką distanciją, stebintis iš šalies savo poezijos magiją. 

Lengva, taikli, bet vidumi kiek nyčiška strėlė lekia į dangų (eil. rink. „Strėlė danguje“, 1950 m.), kalbos fontanas (eil. rink. „Fontanas“, 1935 m.) trykšta gelminėmis prasmėmis, strofose lyg katastrofose žaidžia žaibai ir vėjai (eil. rink. „Žaibai ir vėjai“, 1965 m.), o žiemos diena (eil. rink. „Žiemos diena“, 1955 m.) spindi kaip tobulas nuo klišių apvalytas, estetikos vaizdą ir tobulai precizišką formą įgavęs kristalas. 

Be abejo, Radausko figūra yra svarbi ir kaip lietuvių literatūros kritiko, stebinčio visą lietuvių lyrikos kaleidoskopą. Reiklų kitiems ir sau pačiam. Mano prisiminimuose išliko gyvas akademiniuose sluoksniuose sklandęs Henriko Radausko kalambūras, nuosaikiajam skaitytojui bylojantis, kad „poezija – ne krosnis. Poezija neturi šildyti“. Šią mintį galima pratęsti performuluojant – poezija nėra praktiška, nėra visada alsuojanti „išgyvenimo“ tikrumu, bet ji kaip papuošalas, daugiabriaunis deimantas, dėl kurio vertės nėra abejonių. Dar daugiau – galbūt tai tėra meistriškas deimanto falsifikatas, kuris net akyliausią juvelyrą moka sumaniai apgauti ir yra nuolat žibantis skaitytojo akiai.