Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Bibliotekos lobiai: J. Lelewelio atlasų ir knygų kolekcija

Joachimo Lelewelio portretas. Litografija. Gauta Ż. J. Wywiałkowskio pastangomis. Originalas saugomas Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje. Tušo antspaudas – „Bibljoteka Uniwers. w Wilnie. Ryciny.“. F12 J. Lelewelio archyvo iliustracija

Vilniaus universiteto profesorius Joachimas Lelewelis (1786–1861) testamentu savo asmeninę biblioteką paskyrė VU bibliotekai. Jo valia buvo įvykdyta tik 1926 m., pargabenus kolekciją iš Kurniko bibliotekos (Kórnik, Lenkija). Profesoriaus surinktas senosios kartografijos rinkinys ir dokumentinis palikimas – vieni pačių svarbiausių Vilniaus universiteto bibliotekos istorinių rinkinių. VU bibliotekos kartografijos kolekcijos, turtingiausios Lietuvoje ir vienos įdomiausių Rytų Europoje, pagrindą sudaro J. Lelewelio asmeninis senosios kartografijos rinkinys.

J. Lelewelis buvo pasaulinio masto mokslininkas. Jo indėliu į istorinės geografijos, numizmatikos, knygotyros ir kitus mokslus domisi įvairių šalių tyrėjai. J. Lelewelio rinkinyje yra tokių šedevrų kaip Ptolemėjaus, Gerardo Merkatoriaus, Jodoko Hondijaus atlasų. Ypatingos vertės J. Lelewelio rankraštiniai žemėlapiai.

J. Lelewelio atlasų skaitmeninėje kolekcijoje – 399 istoriniai atlasai (tik keletas atlasų liko neskaitmeninti dėl įvairių priežasčių). Bibliotekoje saugoma 5638 vienetai J. Lelewelio knygų, rankraščių skyriuje – 716 dokumentų: fonde yra piešinių, brėžinių, kartografijos, rankraščių, fotografijų, saugomi net profesoriaus žemėlapiams spalvinti naudoti dažai ir jo plaukų sruoga.

Bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento direktorė N. Klingaitė-Dasevičienė džiaugiasi, kad vis daugiau bibliotekos lobių tampa prieinami virtualiai. Biblioteka stengiasi išnaudoti kiekvieną progą ir atverti kultūros paveldą plačiajai visuomenei, mokslininkams, studentams. Nuolat dalyvaujama šios krypties projektuose stengiantis atliepti universiteto mokslininkų, tarptautinės mokslo bendruomenės, plačiosios visuomenės kultūros poreikius, atverti kelius naujiems tyrimams, mokslininkų bendradarbiavimui.

„Ypatingos padėties (karantino) akivaizdoje matome, kaip aktualu paveldą atverti virtualioje erdvėje, padaryti prieinamą kiekvienam vartotojui. Džiaugiamės, kad mūsų naujai pristatytos virtualios „nemiegančios kolekcijos“ sulaukė tokio visuomenės susidomėjimo. J. Lelewelio kolekcija – viena pačių vertingiausių bibliotekos lobyne. Ja domisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių mokslininkai. Todėl mums svarbu ne tik ją išsaugoti, bet ir įnešti savo indėlį į pasaulio kultūros bei mokslo lobyną“, – tvirtina direktorė.

***

Atlasas iš įvairių žemėlapių. „Atlas“, Frederikas de Witas. XVII a. Iš Joachimo Lelewelio atlasų kolekcijos.

Įkvepianti mokslininko asmenybė

Nutarėme pakalbinti mokslininkus, tyrėjus, rašančius apie šį žymų istoriką ir jo unikalią kolekciją. Kokia iš tiesų jos vertė? Ar pakankamai apie ją žinome? Ar ši kolekcija vis dar domina mokslininkus? Iki šiol daugiau buvo rašoma ir kalbama apie kartografijos rinkinį. Bet J. Lelewelio indėlis yra į daugelį gretutinių mokslo sričių: numizmatiką, istorinę geografiją, genealogiją, heraldiką, knygotyrą. Jo kolekcijoje – daug vertingų šių sričių knygų, objektų, jo paties parašytų veikalų.

Mokslininkė knygotyrininkė doc. ALMA BRAZIŪNIENĖ tyrinėja J. Lelewelio palikimą ir domisi jo asmenybe. Yra parengusi ne vieną publikaciją, susijusią su žymaus istoriko darbais ir dovanota kolekcija.

Kaip susidomėjote Leleweliu? Dėl jo kartografijos kolekcijos, dėl bibliografinės veiklos?

Dirbant VUB Retų spaudinių skyriuje teko susidurti su ten saugoma jo asmenine biblioteka bei kartografiniu rinkiniu. Pagrindiniai šio rinkinio objektai buvo panaudoti reprodukuojant LDK žemėlapius 1999 m. „Vagos“ išleistame žemėlapių faksimilių leidinyje „Senieji Lietuvos žemėlapiai iš Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių“.

Paskui teko rengti spaudai Lelewelio veikalo „Dvejetas bibliografinių knygų“ lietuviškąjį vertimą (pirmas tomas pasirodė 2011 m., antras – 2015 m., išleido „Versus aureus“ leidykla). Jį atliko vertėja Aldona Baliulienė (1937–2017), komentarus parengė Vidas Račius. Man teko ir redaguoti tekstą, ir derinti komentarus prie teksto. Daug ką reikėjo aiškintis, tikslinti, peržiūrėti iš naujo, tikrinti tekste minimus autorius ir jų veikalus internetinėse duomenų bazėse. Mat Lelewelio „Dvejetas bibliografinių knygų“, išleistas Vilniuje Juozapo Zawadskio spaustuvėje 1823 ir 1826 metais, – sudėtingas tekstas ne tik vertėjai (tai ji atliko pavyzdingai), bet ir jį skaitančiajam: be apibrėžtesnės skyrybos ženklų sistemos, jame pramaišiui eina paties Lelewelio mintys, kitų autorių citatos, jų veikalų pavadinimai ir Lelewelio komentarai. Skaityti ir suprasti tekstą nėra lengva, vietomis jis tampa sunkiai iššifruojamas. Ne veltui Lelewelis guodėsi, kad jo antrojo tomo rankraštis J. Zawadskio spaustuvėje išgulėjo metus nesurinktas. Veikalas buvo iššūkis visai prie jo dirbusiai komandai (trečiame tome, pasirodžiusiame 2016 m., yra Aušros Navickienės straipsnis ir anotuota asmenvardžių rodyklė, parengta Vido Račiaus ir Viktorijos Vaitkevičiūtės).

Kokia Lelewelio dovanotos kolekcijos vertė šiandien, lyginant su kitomis Europos ir pasaulio kolekcijomis?

Ir asmeninės Lelewelio bibliotekos, ir jo kartografinio rinkinio vertė didelė, tai akivaizdu. Dabar nesiimčiau lyginti jų su kitomis įvairiose pasaulio atminties institucijose esamomis asmeninėmis kolekcijomis (tai galėtų būti įdomi atskiro straipsnio tema), bet aišku, kad iš Lietuvos atminties institucijose saugomų kolekcijų šie du Lelewelio rinkiniai yra vieni pačių seniausių.

Lenkiu galvą prieš tuos Vilniaus Stepono Batoro universiteto bibliotekos žmones, kurie šį Lelewelio knygų paveldą 1926 m. pargabeno iš Kurniko į Vilnių ir turėjo nuovokos šių knygų neišskirstyti, saugoti in corpore. Čia daug nusipelnė Mikolajus Dzikowskis, dirbęs Vilniaus universiteto bibliotekoje. Jis 1930–1939 m. vadovavo naujai įkurtam kartografijos skyriui, sudarė ir spaudai parengė „Vilniaus universiteto bibliotekos atlasų katalogą“ (1935–1940), deja, nebaigtą spausdinti.

Ar jo kolekcija pakankamai ištyrinėta?

Ir asmeninė J. Lelewelio biblioteka, ir jo kartografinis rinkinys – vertingas šaltinis įvairiems humanitarinių mokslų (istorijos, knygos mokslo, bibliografijos istorijos, kartografijos ir kt.) tyrimams, tad šių rinkinių tyrimai iš esmės neišsenkami, galimi įvairiais aspektais ir įvairiomis paradigmomis. Būtų galima pageidauti specialesnių, atnaujintų, apibendrintų straipsnių apie šiuos rinkinius kaip spausdintinio paveldo objektus. Pavyzdžiui, būtų galima palyginti dar 1933 m. skelbtą M. Ambroso straipsnį apie Lelewelio kartografinį rinkinį (Ambros, Michał. Księgozbiór Lelewela w Uniwersyteckiej Bibliotece Publicznej w Wilnie. Ateneum Wileńskie, rocznik 8, (Wilno), 1933, p. 328–333) su šiandienos situacija.

Esu girdėjusi istorikus sakant, kad J. Lelewelio dėka turime vieną turtingiausių kartografinių kolekcijų, esame gal penkti Europoje. Ar gali taip būti?

Taip būti gali, bet nedrįsčiau konkrečiai sakyti. Reikėtų išsiaiškinti, kaip, kokiu požiūriu lyginamos kolekcijos (pagal dydį? vertę?), ir – svarbiausia – kokiame kontekste jos lyginamos. Ar, tarkim, XIX a. vidurio, kai J. Lelewelis rinko atlasus ir žemėlapius, ar šiandienos ir pan. Jis pats gerai suprato savosios kartografijos kolekcijos vertę, laiškuose broliui Adamui Jacekui Protui yra rašęs, kad tokio rinkinio kaip jo atlasai ir žemėlapiai neturi nei Vilniaus, nei Varšuvos universitetų bibliotekos.

Vilniaus universiteto bibliotekos atveju, manyčiau, reikšmingiausia, kad kaip tik čia, Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose, saugomas jo sukauptas spausdintinis ir rankraštinis paveldas. Tai didelis turtas Europos mokslinių bibliotekų kontekste.

Kas jums pačiai labiausiai imponuoja galvojant apie šį istoriką?

Man ypač imponuoja jo asmenybė. Tipiškas mokslininkas didžiąja raide. Visą gyvenimą paskyręs mokslui, tik jam atsidavęs, nekreipęs dėmesio į kasdienybės ir buities dalykus. Eruditas, labai plataus masto tyrėjas. Stulbinantis jo tyrimų lauko plotis – kuo tik jo nesidomėta! Bet jeigu domėjosi, tai darė labai atsakingai, įdėmiai, giliai. Taip ir turėtų būti. Buvo apdovanotas literato gabumais (šį jo charakterio bruožą gerai iliustruoja A. Baliulienės lietuviškasis vertimas), subtiliu humoro jausmu, saviironija. Rašydamas sausą mokslinį tekstą, jis leidžia sau nukrypti nuo dėstomos temos, įterpti ištisus puslapius beletristinių dalykų, glaudžiai susijusių su jo dėstomu dalyku, nuobodžiausias temas geba susieti palyginimais, epigrafais iš pasaulio literatūros klasikų – leidžia sau rašyti taip, kaip jam natūraliai išeina. Kaip pats yra išsitaręs: „Mokslas buvo viso mano gyvenimo užsiėmimas. Jis yra antroji mano Tėvynė.“ Žodžiu, įkvepianti asmenybė.

***

Unikali rankraštinė kartografija

VU Istorijos fakulteto istorikė dr. INGA LEONAVIČIŪTĖ, tyrinėjanti Vilniaus universiteto istoriją, yra parengusi keletą pranešimų apie J. Lelewelio biblioteką ir jos kelionę į Vilnių. Šiuo metu istorikė rengia publikaciją apie Lelevelianą Stepono Batoro universitete.

Kuo Lelewelio kolekcija gali būti įdomi kiekvienam? Kas Jums atrodo joje vertingiausia? Ar ji pakankamai ištyrinėta? Ar joje dar gali būti kokių atradimų, neištirtų dalykų?

Patys senieji žemėlapiai, planai, miestų vaizdai yra akį traukiantys objektai bent kiek daugiau besidominčiajam istorija ir kartografiniu paveldu. Tačiau daugeliui yra nežinoma kita kolekcijos dalis – tai Rankraščių skyriuje esantis Lelewelio fondas (F12), kur nugulusi tuo pat metu, SBU (Stepono Batoro universiteto) laikais, 1925–1926 m. sandūroje atkeliavusi į Vilnių rankraštinė kartografija.

Reikia prisiminti, kad šiandien Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas Lelewelio kartografinis palikimas yra trijų šio XIX a. istoriko kartografinės veiklos dalių atspindys: kartografijos kaupimo, perpiešimo/kopijavimo ir kūrimo (rekonstravimo). Du paskutiniai Lelewelio veiklos rezultatai kartografijos srityje per visą sovietmetį beveik visai neakcentuoti ir juo labiau netyrinėti. O tai ir yra sukaupta Rankraščių skyriaus fonde (be keleto rankraštinių darbų įklijuotų į Lelewelio komplektuotus atlasus, saugomus Retų spaudinių skyriuje).

Taigi kuo unikali šį rankraštinė kartografija? Tai Lelewelio ar jo bičiulių darytos senųjų rankraštinių žemėlapių, tokių kaip mappa mundi, arabų geografų kartografinių darbų, portulanų (jūrų žemėlapių) kopijos. Jie saugoti kaip vienetiniai, unikalūs egzemplioriai Briuselio, Paryžiaus, Leidos, Londono, Madrido, Parmos, Genujos ir kt. bibliotekose. Tai labai tikslios šių žemėlapių kopijos, kuriose atitaikyti net ir tokie dalykai kaip šriftas ar spalva. Juk Lelewelis buvo puikus piešėjas, Vilniuje mokėsi pas profesorių Joną Rustemą.

Jo dėka turime tokią puikią prieigą prie viduramžių ar Renesanso laikų paveldo, nors kopijos darytos XIX a. Dar svarbu pažymėti, kad mūsų laikų nepasiekė dalis tokių vienetinių rankraštinių žemėlapių. Taigi taip galime turėti prieigą prie neišlikusio originalaus paveldo tikslios kopijos, kuri saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tai galėtų būti tyrimo objektas. Beje, norėtųsi ir skaitmeninant Lelewelio fondą sulaukti tokio papildymo – suskaitmeninti šias kopijas. Nemažai tokių originalių rankraštinių žemėlapių yra suskaitmeninta atminties institucijų, pavyzdžiui, Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Paryžiuje virtualioje bibliotekoje „Gallica“ yra prieiga prie XIV a. pirmos pusės Pjetro Veskončioar Paolino Veneto pasaulio žemėlapių (mappa mundi). Gal virtualiam skaitytojui būtų įdomu pamatyti Paryžiaus rankraštį ir palyginti su Lelewelio darytu perpiešimu.

Mažai turime tyrimų ir apie Lelewelio rekonstrukcinę kartografiją. Iš lenkų istoriografijos žinome apie šio istoriko sudarytus žemėlapius, iliustruojančius Lenkijos (o ir Lietuvos istoriją) nuo XI a. iki XIX a. O juk šie žemėlapiai Lenkijoje tapo mokykliniais, ir atlasai buvo perleidžiami visą XX a. pirmąją pusę.

Kodėl dar neturime monografijos apie Lelewelį?

Taip jau nutinka, kad dažniausiai žymiuosius prisimename tik per jubiliejines datas. Leleweliui ir Lelevelianai XX a. tokie metai buvo 1936-ieji. (150 m. nuo gimimo ir 75 nuo mirties). Tuomet Vilnius ir Varšuva ėmėsi tvarkyti, publikuoti, kaupti Lelewelio dokumentinį paveldą (juk iš Kurniko dalis Lelewelio (ypač giminės) paveldo nukeliavo į Varšuvos nacionalinę biblioteką, o kita dalis į Vilniaus SBU). Vilniuje Dzikowskis aprašė žemėlapius ir atlasus (katalogas išleistas 1939). Buvo kaupiamas dokumentinis Lelewelio paveldas, įkurtas Ośrodek dokumentacji Joachima Lelewela, kitaip – Joachimo Lelewelio dokumentų centras, rašomi laiškai į įvairias pasaulio bibliotekas, kreipiamasi į privačius asmenis ir Lelewelio gimines, bibliotekos žmonės siunčiami ieškoti šio paveldo.

Varšuvoje tuomet gimė grandiozinio leidinio Listy emigracyjne („Emigracijos laiškai“) idėja, įgyvendinta jau po karo (šeši tomai išleisti 1948–1956 m.). Šio sumanymo autorei istorikei ir bibliotekininkei Helenai Więckowskai Leleveliana tapo viso gyvenimo tyrimu ir veikla. Vilnius po karo prarado su Leleweliu ir jo paveldu gyvenusius žmones – dokumentinio centro sielą, bibliotekininkę Heleną Hleb-Koszańską (persikėlusią į Varšuvą, prie Więckowskos), o Dzikowskis dirbo Torunėje (nors dar iki 1941 m. stengėsi baigti savo katalogą).

Rankraštinis paveldas VUB ilgą laiką glaudėsi mišriame fonde, tik 7 dešimtmečio viduryje nuspręsta susisteminti su J. Leleweliu susijusius dokumentus imantis formuoti atskirą, 12, fondą, kuriam suteiktas Lelevelianos pavadinimas.

Kokia jo kartografijos kolekcijos vertė, lyginant su kitomis Europos, pasaulio kolekcijomis?

Lelewelio rinkiniai iš Kurniko žymiai praturtino Stepono Batoro universiteto biblioteką, ypač jos kartografinį rinkinį. Jau 3 dešimtmečio pabaigoje jis įvardijamas kaip vienas vertingiausių Lenkijoje. Šiais laikais jau įvestas europinis akcentas – įvertinama kaip viena didžiausių XIX a. vidurio kartografinių kolekcijų Europoje, arba pridedamas jos pasaulinis akcentas, įvertinant kaip 6-ą pagal dydį pasaulyje.

Lelewelio rinkinių raritetus SBU sklaidė ne tik vietiniai profesoriai, jie traukė ir užsienio mokslininkus. Dar 1930 m. rankraštiniais Lelewelio žemėlapiais domėjosi garsusis suomių kalbininkas, slavistas, Helsinkio universiteto profesorius Josepis Julius Mikola, atvykęs į Vilnių pasiimti SBU garbės daktaro vardo. Čia lankėsi ir Leonas Bagrovas – vienas žymiausių kartografijos istorikų, kuris, aptardamas Lelewelio kartografinę kolekciją savo redaguojamame „Imago mundi“, aptarė čia rastą 1551 m. Romos planą.

***

Kviečiame pasižvalgyti po VUB skaitmenines kolekcijas ir pavartyti unikalius ir įspūdingus senuosius atlasus, leistus garsiausių pasaulio kartografų, puoštus žymių graverių. Ar žinote, kad J. Lelewelis buvo tikras bibliofilas ir savo bibliotekai ir kolekcijai turtinti išleisdavo visus turimus pinigus? Pasakojama, kad gyvendamas emigracijoje Briuselyje profesorius pinigus leido tik knygoms, pienui ir duonai. O duonos jam reikėjo daug – J. Lelewelis maitindavo peles, kad tos negraužtų jo kolekcijos knygų.

Leleveliana.

J. Lelevelio atlasų kolekcija.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.