2020 04 24

Vaidas Petrulis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Lietuvos miestų ir miestelių modernizacija: Panevėžys

Turgaus (dabar Laisvės) aikštė. XX a. pr. Leibos Slonimskio nuotrauka, Panevėžio kraštotyros muziejus

Pirmosios Lietuvos Respublikos miestų modernėjimo ženklų galime ieškoti ne tik naujoviškoje pastatų stilistikoje ar geometrinėse urbanistinių projektų konfigūracijose. Atnaujinta miesto infrastruktūra, inovatyvios techninės miestų planavimo priemonės taip pat liudijo miestų virsmą iš XIX į XX a. Panevėžys šioje srityje žengė tarp lyderių. Vienas žymiausių Lietuvos geodezijos inžinierių Medardas Ratautas kartu su kolegomis Aleksandru Kočegūra bei Petru Butrimu 1933–1934 m. atliko „visą Panevėžio miesto geodezinių darbų kompleksą: trianguliaciją, poligonometriją, niveliaciją, padarė ir topografinę nuotrauką“. Pateiktas 12-koje aliuminio lakštų, šis didelės apimties projektas miestui kainavo apie 50 tūkst. litų ir buvo vienas pirmųjų tokio pobūdžio darbų Lietuvoje.   

Geodezinis miesto planas pagyvino gatvių planavimo procesus. Panevėžiui, ko gero, galėtume suteikti geriausiai gatves tvarkiusio tarpukario Lietuvos miesto titulą. 1939 m. buvo tik du pirmos eilės miestai, turėję daugiau grįstų gatvių nei negrįstų – tai Panevėžys ir Vilkaviškis. Tačiau Panevėžys, būdamas gerokai didesnis, modernių gatvių turėjo nepalyginamai daugiau. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėta ir užmiesčio kelių grindimo programa: „1933–1934 m. padarytas grindinys Panevėžio–Berčiūnų vieškelyje (5,4 km.), 1935 m. išgrįstas kelias į Velžį, Ukmergės link (3,6 km.)“. Pažangūs panevėžiečiai tiesė ir šaligatvius. Daugumoje miestų už šaligatvio tvarkymą buvo atsakingi prie gatvės stovinčių namų savininkai, o Panevėžyje jau 1932 m. šaligatvių grindimo procesą perėmė savivaldybė. Negana to, tais pačiais 1931 m. spaudoje randame žinučių, kad kaitriomis dienomis gatvės yra laistomos, o „gatvių kampuose pastatytos policininkams būdelės, į kurias įvestas telefonas“.

Turgaus (dabar Laisvės) aikštė. 1931 m., Panevėžio kraštotyros muziejus
Kranto gatvė. 1929 m. Vitoldo Kovalevskio nuotrauka., Panevėžio kraštotyros muziejus
Povilo Puzino gatvė. XX a. 4 deš. Antano Patamsio nuotrauka, Panevėžio kraštotyros muziejus

Tačiau ne viskas klojosi kaip iš pypkės. Nepaisant gerėjančios gatvių kokybės, nuo 1930 m. pagal Kauno pavyzdį diegtas autobusų transportas Panevėžyje kelią skynėsi sunkiai. Šiam procesui ypač stipriai priešinosi tradiciniais arklių traukiamais fajetonais keleivius transportavę vežikai. Dar didesnė bėda buvo kanalizacija. Panevėžiečiai ilgą laiką skundėsi gatvių kvapais, dulkėmis, bei „dvokiančiu, tirštu upės vandeniu“. Kanalizacijos tiesimas, o tuo pat metu ir Nevėžio vagos reguliavimas pradėtas tik 1937 m. rudenį. Tiesa, kai darbai buvo pradėti, jiems skirtas pakankamas dėmesys: prie kanalizacijos darbų kasdien dirbo 100 darbininkų, o dar 100 koregavo upės vagą.

Kitas nemažai pastangų pareikalavęs ir ne visai sėkmingas miesto modernizacijos projektas – turgaus iškėlimas iš Laisvės aikštės. Nors aikštė sutvarkyta, 1930 m. čia buvo pasodinti ir du ąžuoliukai: Vytautui Didžiajam pagerbti ir Lenkijos okupuotam Vilniui priminti, o vėliau net ir elektrinis laikrodis pastatytas, senieji įpročiai, nepastačius naujos prekybos halės, taip greitai nesikeitė. Miestiečiai ir toliau prekiavo gatvėse. Dar 1937-aisiais miestiečiai skundėsi, kad „greit arkliais, karvėmis, šienu ir malkomis bus nustatytos visos gatvės. Jose arklių pirkliai pradės lenktynes“.

Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninė (pastatyta 1930 m. pagal Romano Steikūno projektą, priestatas – 1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą). 1938 m. Jono Žitkaus nuotrauka. Panevėžio kraštotyros muziejus
Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės įrengimai. Nuotrauka iš leidinio „Panevėžio apskrities savivaldybė 1918-1938“, 1938
Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės chirurgijos skyriaus palata. 1938 m. J. Pauros nuotr., Panevėžio apskrities viešoji biblioteka

XX a. pradžios miestas negalėjo klestėti be stabilaus elektros tiekimo. Pasitelkus elektrą vis ryškiau apšviečiamos gatvės, sužibo vitrinos, o didžiosiose – ir neoninės reklamos. Nepaisant viešų diskusijų apie galimybę statytis dideles, valstybės masto hidroelektrines, Lietuvoje elektros tiekimu kiekvienas miestas rūpinosi savarankiškai. Dažniausiai elektrinė būdavo ne miesto, bet palankią sutartį pasirašiusio koncesininko nuosavybė. Turėdamas išimtinę teisę tiekti elektrą, savininkas paprastai bandydavo iš to pralobti. Tuo tarp Panevėžys dar prieš karą buvo parengęs nuosavos elektrinės projektą, kurį 1923 m. įgyvendino (dab. Elektros g. 11). Pigesnė elektros energija galėjo skatinti pramonės pritraukimą bei tapti miesto suklestėjimo prielaida.

Deja, bet savivaldybė kainų už elektrą nemažino. Galima manyti, kad taip buvo prarastas šansas šiek tiek atpiginti gamybos kaštus ir pritraukti naujų pramonės įmonių. Tačiau ir be pigios elektros Panevėžys buvo stiprus regioninis pramonės centras su senomis tradicijomis. Nuo seno miestas buvo laikomas Lietuvos malūnų centru: „Prieš karą Panevėžio malūnai tiekdavo miltų didelei Rusijos daliai ir turėjo savo kontoras Maskvoje, Petrapilyje, Varšuvoje ir kituose miestuose.“ Panevėžiečiai netgi teigė, kad, paleidę septynis Panevėžio malūnus visu pajėgumu, „per 1 mėn. aprūpintų ištisiems metams visą Lietuvą miltais“. Be to, čia jau keliasdešimt metų veikė didelis alaus bravoras, spirito varykla, mielių gamykla ir keli kiti fabrikai. Reikšmingu miesto pramonės augimo ženklu tapo 1931 m. iškilęs „Maisto“ fabrikas.

Lenkų gimnazijos Kranto gatvėje projektas, 1930 m. inž. Jonas Krasauskas. Brėžinys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
Lenkų gimnazija Kranto gatvėje (1930 m. inž. Jonas Krasauskas). 1931 m. Vitoldo Kovalevskio nuotr., Panevėžio kraštotyros muziejus

Nepaisant gamybos įmonių gausos, miestas negalėjo pasigirti sukūręs palankias sąlygas darbininkijai. Antai 1939 m. Panevėžyje gyveno kiek daugiau nei 26 tūkst., o Šiauliuose per 31 tūkst. gyventojų. Tačiau darbo vietų skaičiumi šiauliečiai Panevėžį lenkė kone trigubai. Svarbi to pasekmė – mieste buvo mažiau stabilias pajamas turinčių statybos užsakovų bei būsto nuomotojų. Todėl, ko gero, ne atsitiktinai spaudoje dažniau kalbėta ne apie didiesiems miestams būdingą chronišką butų stoką, bet apie savininkų problemas nuomojant būstą. Net ir 1936 m., Lietuvai palaipsniui išsivaduojant iš ekonominės krizės, namų savininkai skundėsi, kad „nebėra nuomininkų jų tuštiems butams nuomoti“.

Užsakovų finansinis pajėgumas lėmė ir statybinių medžiagų pasirinkimą. Pagal užstatymo pobūdį tarpukario Panevėžį, ko gero, būtų galima laikyti artimesniu mažesniesiems apskričių centrams. Lyginant su Kaunu ar Šiauliais, gyvenamiesiems būstams čia kur kas populiaresnė pigi medinė statyba. Antai 1939 m., kai vis plačiau kalbėta apie „mūrinę Lietuvą“, Panevėžyje pastatyta tik 13 mūrinių gyvenamųjų namų ir 85 mediniai. Šiauliuose tuo tarpu vienam mūriniam namui teko du mediniai, na, o Kaune medinių ir mūrinių namų proporcija maždaug vienoda. Panevėžiečių namai buvo ir gerokai kuklesni bei pigesni. Kaune vieno gyvenamojo namo pastatymas vidutiniškai atsiėjo apie 30 tūkst. litų, Šiauliuose – 19 tūkst., o Panevėžyje – kiek daugiau nei 9 tūkst.

Panevėžio valstybinė mergaičių gimnazija (1932 m., arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Apie XX a. 4 deš. vid., Panevėžio kraštotyros muziejus
Panevėžio valstybinė mergaičių gimnazija. 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

1936 m. Panevėžio miesto savivaldybė paskelbė itin ambicingą miesto modernizacijos planą penkeriems metams. Planuota pastatyti 5 naujas mokyklas ir tam skirti 700 000 litų. Buvusio savivaldybės malūno vietoje ketinta įkurti pirtį tam išleidžiant 180 000 litų. Už tokią pat sumą ketinta statyti ir naują gaisrinės pastatą. Vandentiekiui ir kanalizacijai skirta 630 000 litų. Dar už 110 000 litų turėjo iškilti turgaus halė. Galų gale 850 000 litų turėjo kainuoti elektrinė Bigailių durpyne. Toks didelis gyvenimo sąlygų pagerinimo poreikis byloja, kad, nepaisant laipsniško modernėjimo, Panevėžys vis dar stokojo daugelio XX a. miestiečiui būtinų patogumų. Deja, bet didžioji dauguma šių sumanymų taip ir liko savivaldybės pažadais. Ilgą laiką vienintelis stambus miestiečių ir apskrities gyventojų paslaugoms skirtas objektas išliko Panevėžio apskrities ligoninė.

Panevėžio miesto pradinės mokyklos nr. 3 fasadas (1935 m., inž. Antanas Gargasas). Brėžinys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
Panevėžio miesto pradinė mokykla nr. 3. Nuotrauka iš leidinio „Panevėžio apskrities savivaldybė 1918-1938“, 1938 m.

Itin kontroversiška situacija klostėsi švietimo srityje. Panevėžys buvo nebejotinai garsus savo gimnazijomis. 1915 m. mieste atidaryta pirmoji lietuviška Juozo Balčikonio gimnazija. Inžinierius Piuchasas Sabolis 1927 m. suprojektavo modernią, su vandentiekiu, kanalizacija ir centriniu šildymu žydų draugijos „Kneset Izarael“ gimnaziją. Dar vienas prašmatnus tarpukariu Panevėžį papuošęs pastatas – 1930-aisiais pradėjusi veikti inžinieriaus Jono Krasausko suprojektuota lenkų gimnazija. Galų gale mergaičių gimnazija 1932 m. mokslo metus pradėjo pagal žymiojo Lietuvos architekto Vytauto Žemkalnio-Landsbergio projektą pastatytuose rūmuose. Tai puošnūs, erdvūs, dviaukščiai pastatai. Puikiose patalpose veikė ir mokytojų seminarija, o vėliau – ir Panevėžio valdžios amatų mokykla.

Tuo tarpu pradžios mokyklos – buvo kone apverktinos būklės. 1923 m. miesto savivaldybė „iš tiltams statyti skirtos medžiagos“ pastatė vieną nedidelę 6 klasių mokyklą. Visos kitos patalpos nuomotos iš įvairių privačių savininkų. Tad pamokos vykdavo tam nepritaikytose patalpose. Nenuostabu, kad 1935 m. duris atvėrusi miesto inžinieriaus A. Gargaso suprojektuota mūrinė pradžios mokykla Ukmergės gatvėje tapo tikru XX a. pranašu. Spaudos puslapiuose nuvilnijo pasididžiavimo banga. Neabejota, kad tai viena įspūdingiausių mokyklų visoje Lietuvoje. Visgi apie 260 tūkst. litų kainavęs pastatas nepatenkino pradžios mokyklų poreikio. Jo iki galo neišsprendė ir dar keli iki sovietų okupacijos iškilę mokyklų pastatai (Maironio g., Danutės g. ir kt.).

Pėsčiųjų tiltas per Nevėžį ties Skaistakalnio parku. XX a. 3–4 deš. Panevėžio kraštotyros muziejus
Panevėžio valsčiaus savivaldybė (1935 m., inž. Kazys Germanas). Nuotrauka iš leidinio „Panevėžio apskrities savivaldybė 1918-1938“, 1938

Modernaus Panevėžio įvaizdis neatsiejamas ir nuo žaliųjų miesto erdvių. Seniausia ir populiariausia vieta poilsiui bei miesto šventėms – Skaistkalnio parkas (nuo 1929 m. – Vytauto Didžiojo). Nors spaudoje dažnai apgailestauta dėl prastos parko infrastruktūros, tačiau panašu, kad populiarumas nuo to nenukentėjo. „Parke gausu jaunimo, šeštadieniais daugiausia išgirsi kalbant tik žydiškai, o sekmadieniais lietuviškai“, – apie parko lankytojus rašoma 1931 m. spaudoje. Kitoje miesto pusėje driekėsi Savitiškio gojelis, kur kiekvieną sekmadienį grojant orkestrui vyko šokiai. Be to, čia buvo įrengtos teniso aikštelės. Pasivaikščioti, o nuo 1934 m. ir pasimėgauti fontanu panevėžiečiai galėjo ir miesto sode, Respublikos gatvėje. Miestas neapsiėjo ir be savojo kurorto. Tokį statusą 1929 m. gavo pušynais poilsiautojus vilioję Berčiūnai. Berčiūnuose vienas iš pirmųjų vilą pasistatė ir miestiečiams alternatyvą Palangai siūlė pats Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas.

Panevėžio apygardos ligonių kasa (1937 m. inž. Antanas Gargasas). 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka
Panevėžio apskrities savivaldybė (1940, inž. Petras Lėlis). 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka
Panevėžio apskrities savivaldybė (1940, inž. Petras Lėlis). 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Prie miesto modernizacijos prisidėjo ir atskiri visuomeniniai pastatai: Panevėžio valsčiaus savivaldybė (1935 m., inž. Kazys Germanas), Panevėžio apygardos ligonių kasa (1937 m. inž. Antanas Gargasas), Panevėžio apskrities savivaldybė (1940, inž. Petras Lėlis) ir kt. Ligonių kasos ir savivaldybės architektūra būdinga vėlyvojo tarpukario administracinės paskirties pastatams. Siauri langai ir juos skiriantys piliastrai kūrė fasado paviršių, kuris turėjo priminti klasikinių kolonų ritmą bei tuo būdu suteikti objektui solidumo. Tai būdingas lietuviškojo modernizmo bruožas kurį naudojo ir Kauno visuomeninių pastatų architektai. Ligonių kasoje matome ir dar vieną itin charakteringą laikmečio ženklą – lenktą pastato kampinę dalį. Tiesa, bemaž visi svarbesnieji miesto objektai – administracinės paskirties. Todėl ne veltui „Lietuvos žiniose“ priekaištaujama, kad, pavyzdžiui, ligonių kasa „nėra tiek reikalinga, kiek yra visuomenės laukiama vaikų poilsio sanatorijos statyba“.

Lietuvos banko Panevėžio skyriaus projektas, pjūvis, 1931 m., arch. Mykolas Songaila. Brėžinys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
Lietuvos banko Panevėžio skyrius. Nuotrauka iš leidinio „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, 1933
Lietuvos banko Panevėžio skyriaus interjeras. Nuotrauka iš leidinio „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, 1933

Tačiau vargu ar kuris nors iš minėtų objektų įspūdžiu galėjo varžytis su Lietuvos banko Panevėžio skyriaus rūmais. 415 tūkst. litų kainavęs bankas buvo viena didžiausių Panevėžio investicijų į atskiro pastato statybas. Kaip ir kitų apskričių centruose Lietuvos bako rūmus projektavo VDU profesorius Mykolas Songaila. Tai nėra tipiškas modernizmo architektūros pavyzdys. Interjere nevengiama puošnumo ir skulptūrinės ornamentikos. Itin įspūdinga centrinė operacijų salė, kurią dengia kupolas, prilaikomas skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtų atlantų. Gana netikėta, tačiau pastato išorė visai be papuošimų. Matome tik virš įėjimo tarp sparnų įkomponuotą Vytį. Ši kompozicija kiek primena fašistinio periodo Italijos architektūrą. 

Buvęs Panevėžio žydų liaudies banko pastatas Respublikos g., (1933 m. inž. Antanas Gargasas). 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko pastatas (1938 m., inž. Antanas Gargasas). Apie 1938 m. Jono Žitkaus nuotrauka, Panevėžio kraštotyros muziejus

Miesto tarpukario architektūros kolekciją vainikuoja Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas. Tai, ko gero, brandžiausias ilgamečio miesto inžinieriaus Antano Gargaso darbas, galintis papuošti bet kurį Lietuvos moderniosios architektūros albumą. Objektas elegantiškai užbaigia gatvės kampą. Plačios pirmo aukšto vitrinos ir siauri vertikalūs antro aukšto langai rodo, kad buvo laikomasi geriausių lietuviškojo modernizmo tradicijų. Lenktas stiklinis stogelis – akivaizdi aliuzija į „Pienocentro“ pastatą Kaune. Deja, užstačius trečiąjį aukštą, sunaikinus stogą juosiančią tvorelę, stilingas duris, pakeitus langus šis Laisvės a. 16 tebestovintis pastatas prarado savo autentiškumą ir solidžią architektūrinę kalbą.

Pristatant tarpukario Panevėžį neretai akcentuojama, kad tai laikotarpis, per kurį miestas įgavo lietuviškos dvasios. Nėra abejonės. Tačiau svarbu pabrėžti, kad šią dvasią apibūdina ne tik gyventojų etninė sudėtis, tačiau ir architektūrinė aplinka, miestiečių įpročiai.

Dr. Vaidas Petrulis yra architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas