Nematoma karantino pusė: visuomenė išgyvena emocinės sveikatos krizę

Bethany Legg/unsplash.com nuotrauka

Įpusėjus šeštajai karantino savaitei akivaizdu, kad visuomenė pateko į emocinės sveikatos krizę. Šiuo metu yra skaičiuojamos ne tik aukos nuo visą pasaulį apėmusio koronaviruso, bet ir nuo savižudybių. Pastarųjų padaugėjo ir sunkiai besiverčiančiose šeimose, sako nevyriausybinės organizacijos „SOS vaikų kaimai Lietuva“ atstovai.

„Šiandien iš gyvenimo pasitraukė suaugęs asmuo. Situacija itin sudėtinga, nes įvykio liudininkais tapo vaikai, – sako „SOS vaikų kaimai“ socialinių paslaugų šeimai vadovė Rasa Zaidovaitė. – Panašu, kad šeimas apima neviltis – ištrūkti iš situacijos, priimant ilgalaikius, adekvačius sprendimus jos negali, nes su įvairiausiomis problemomis susidurdavo dar iki karantino. Nesvarbu, kiek tarnybų konsultuoja nuotoliniu būdu – tos šeimos situaciją išgyvena „čia ir dabar“. Akivaizdu, kad ateina momentas, kai dalis šeimų spjauna į savo stiprybę, kantrybę, įsipareigojimus ir grįžta ten, kur išgyventi jiems buvo lengva ir įprasta: priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūra, nedarbas arba net pasitraukimas iš gyvenimo.“

R. Zaidovaitė pasakoja, kad šeimos karantiną išgyvena įvairiai: dalis šeimų suintensyvino bendravimą su darbuotojais ir noriai į juos kreipiasi bei bendradarbiauja, kita dalis rado priežasčių, kaip trikdyti darbą, vengia net ir nuotolinio kontakto bei tvirtina, kad jokia pagalba jiems nėra reikalinga. Siekiant visapusiškai padėti šeimoms, organizacijoje dirbantys darbuotojai buvo aprūpinti visomis reikiamomis saugumo priemonėmis ir, įvertinus galimas rizikas, sugrąžinti į įprastines vėžes.

„Socialinis darbas susideda iš tiesioginio kontakto su šeima ir dokumentacijos pildymo. Todėl tai, kas turi būti „gyva“, taip ir lieka: laikomės atstumo, kalbamės pro langus, kalbamės iš mašinų. Sunkiau teikti psichologinę pagalbą telefonu, tačiau po truputį žmonės ima suprasti, kad tai itin reikalinga.“

Įsisenėjusios problemos iškyla į viršų

Socialinių paslaugų šeimai vadovė teigia, kad vertinant socialinio darbo patirtį buvo spėjama, jog staigus šeimų susiėmimas yra laikinas, todėl tikėtasi, kad senieji įpročiai sugrįš, kantrybė baigsis, nerimas išlįs elgesyje su vaikais, kitais šeimos nariais ir bus imamasi pačių blogiausių sprendimų, pavyzdžiui, pasitraukti iš gyvenimo.

„Intensyvų darbą pradėjome nelaukę didesnių šeimų krizių, todėl ne tik atnaujinome tiesioginį, tačiau saugų, kontaktą, bet ir nuo pat karantino pradžios įsteigėme budinčių psichologų liniją. Turime pripažinti, kad liūdnos prognozės, kurioms ruošėmės, pasitvirtino, – sako Rasa Zaidovaitė. – Pabandykite įsivaizduoti 20 kv. m. kambarį, kuriame karantinuojasi du suaugę šeimos nariai, du pradinukai ir mažametis darželinukas arba atokioje kaimo vietovėje stūksančią lūšnelę, kurioje nėra jokio ryšio, tėvai girtauja su savo draugais, o užguiti vaikai neturi ramaus kampo. Žinoma, kad suaugusieji netenka kantrybės, nes neturi tėvystės įgūdžių, susiduria su krūva psichologinių problemų, todėl ir yra tokie padariniai, kai žmonės pasirenka savižudybę.“

Kaip elgtis, kai vaikas tampa savižudybės liudininku?

„SOS vaikų kaimai“ psichologė Justina Šerėnaitė sako, kad vienareikšmiškai atsakyti, kas paskatina žmogų priimti sprendimą pasitraukti iš gyvenimo, yra sunku. Tai procesas, kurio metu kaupiasi įvairūs išgyvenimai ir sunkumai, o jiems išspręsti žmogus neberanda jokių kitų būdų. Be to, kaupiasi ir stiprios neigiamos emocijos, tad, vis labiau kylant įtampai ir stiprėjant bejėgiškumo jausmui, jaučiant nepakeliamą ir nesuvokiamą skausmą, netgi iškilusi nedidelė problema gali būti paskutinis lašas, paskatinantis nutraukti savo gyvybę.

Ypač sudėtinga situacija, kai artimojo netektį patiria vaikai. Daugeliui kyla klausimų, kaip pranešti tokią žinią vaikams ar kaip jiems padėti, kuomet jie pirmieji tampa savižudybės liudininkais.

„Vienas iš svarbiausių aspektų – sudaryti vaikams erdvę apie tai kalbėtis. Vieniems vaikams gali kilti daug klausimų. Tokiu atveju svarbu į juos atsakyti atvirai, vartojant paprastus žodžius, atsisakant nereikalingų detalių, atsižvelgiant į vaiko amžių. Svarbu atsakyti ir tuo atveju, kai tokie klausimai jau buvo užduoti anksčiau – vaikui ne visada lengva suprasti ir priimti pateiktą informaciją. Reikėtų vengti neaiškių frazių, pavyzdžiui: „Jis iškeliavo į kitą pasaulį“, „Ji užmigo“ ir pan.

Kiti vaikai – priešingai, gali užsisklęsti. Tuomet svarbu paskatinti juos pokalbiui, parodant, kaip svarbu išreikšti kylančias mintis ir jausmus. Galima pradėti nuo savęs, pavyzdžiui: „Man labai liūdna, kad x mirė. Kaip jautiesi tu?“

Kitaip tariant, esminis dalykas tokioje situacijoje yra pokalbis, siekiant, kad vaikas neužsidarytų, neliktų vienas su savo emocijomis ir klausimais. Po įvykio vaikų emocijos gali labai kisti – nuo stipraus verkimo vaikas gali pereiti į apatiją ar pan. Svarbu priimti vaiko būsenas, nesistengiant jų pakeisti. Jeigu vaikas verkia, neraginti jo neliūdėti, pralinksmėti, nesakyti, kad viskas bus gerai“, – patarimais dalijasi J. Šerėnaitė.

Pasak psichologės, svarbu užtikrinti vaiko stabilumą ir aiškumą. Jeigu po įvykio keičiasi vaiko globėjas, gyvenamoji vieta – kiek įmanoma aiškiau nupasakoti, kas juo rūpinsis, kur jis nuo šiol gyvens ir pan. Gali padėti ir kiek įmanoma labiau išlaikyta įprasta vaiko dienotvarkė.

Vertinga pagalbai pasitelkti ir aplinką. Pravartu informuoti vaiko mokytojus, būrelių vadovus ar, jeigu vaikas turi, socialinį darbuotoją bei psichologą. Tai svarbu tam, kad žmonės išorėje būtų budresni vaiko savijautai ir galėtų suteikti jam paramą.

„Artimojo savižudybė yra labai stiprus išgyvenimas, su kuriuo susigyventi reikia nemažai laiko, rūpesčio sau ir vaikams, didesnio dėmesio savo emocinei būsenai. Skatinčiau nespausti savęs pamiršti, nebeliūdėti ir negalvoti apie šį įvykį, o priešingai – duoti laiko sau išjausti, išgyventi ir sugyti“, – teigia „SOS vaikų kaimai“ psichologė J. Šerėnaitė.

„SOS vaikų kaimai“ informacija