2020 04 25

Giedrius Saulytis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Blogio problema Augustino raštuose (II). Apie blogio prigimtį ir kilmę

Šv. Augustinas. Philippe’o de Champaigne paveikslo fragmentas. 1645–50. Wikipedia.org nuotrauka

Kas mane sutvėrė? Ar ne mano Dievas, kuris yra ne tik geras, bet ir pats gėris? Tad iš kur man kyla noras bloga ir nenoras gera? Kad būtų priežastis, dėl kurios būčiau teisingai nubaustas? Kas įdėjo ir pasėjo manyje tą kartumo daigyną, kai aš visas esu atsiradęs iš saldžiausiojo savo Dievo? Jei tai sumanė šėtonas, iš kur atsirado pats šėtonas? O jei jis ir pats velniu iš gero angelo tapo dėl blogos valios, iš kur jame bloga valia, dėl kurios tapo šėtonu, kai geriausiojo Kūrėjo jis visas buvo sutvertas angelu? (Augustinas, Išpažinimai, VII)

Blogio prigimtis

Jau minėjome, kad Augustinui buvo visai nepriimtina manichėjų blogio samprata, pasak kurios, blogis visatoje egzistuoja kaip savarankiška galia. Jis, panašiai kaip Plotinas, blogį traktuoja ne kaip ontologinį pagrindą turinčią substanciją, bet kaip būties stoką. Enchiridione jis teigia, jog „kiekviena prigimtis [natura], net jei ir pažeista sugedimo, yra gera, kol lieka prigimtimi“. Tad gėrį Augustinas tapatina su būtimi. Tai tikriausiai viena svarbiausių Augustino prielaidų, sprendžiant blogio problemą: „Visos prigimtys, kadangi egzistuoja kaip atskiros rūšys ir turi savo būties saiką bei tam tikrą tarpusavio harmoniją, neabejotinai yra geros“ (Dievo miestas, 12.5). Dievas yra aukščiausiasis gėris ir pati autentiškiausia būtis. Kita vertus, mažėjant gėriui, mažėja ir būties saikas. Šį požiūrio tašką Augustinas skolinasi iš Plotino, tačiau vietoj emanacijos teorijos jis laikosi sukūrimo ex nihilo (iš nieko) idėjos. Kūrinija yra gera, nes visa, kas egzistuoja, gauna savo būtį iš Dievo. Šį požiūrį Augustinui patvirtina biblinis genezės naratyvas, kuriame po kiekvieno kūrybinio akto šešis kartus pabrėžiama, jog „Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1, 4.10.12. 18.21.25), o septintą kartą dar pridedama „labai gera“ (Pr 1, 31). Pagal tokį visatos sukūrimo modelį išeitų, kad blogis negali būti atskira, priešinga gėriui substancija. Anot Augustino, net tie kūriniai, kurie palieka gėrį, parodo, jog buvo sukurti geri (Dievo miestas, 12.1).

Blogio sąvokai išreikšti Augustinas dažniausiai pasitelkia malum (blogis) bei peccatum (nuodėmė) terminus. Malum yra platesnės reikšmės sąvoka, kurią Augustinas sieja su corruptio (sugedimu) bet ko, kas egzistuoja. Taigi blogis yra ne kas kita, kaip prigimties saiko, formos ar tvarkos gamtoje sugedimas: „sugedusi prigimtis vadinama bloga, o nepažeista sugedimo neabejotinai yra gera; tačiau ji, net ir sugedusi, iš esmės yra gera, nes lieka prigimtimi, o bloga tiek, kiek yra sugedusi“ (Apie gėrio prigimtį, 4). Čia dera pridėti dar vieną ilgesnę citatą iš traktato Prieš Manio laišką, kuriame Augustinas išsamiai svarsto apie blogį kaip sugedimą:

Ar kas gali suabejoti, kad viskas, kas vadinama blogiu, yra ne kas kita, kaip sugedimas? Žinoma, įvairios blogio formos gali būti vadinamos skirtingais vardais, tačiau visuose dalykuose pasireiškiantis bet koks blogis yra sugedimas. Išlavinto proto sugedimas yra nežinojimas; protingumo sugedimas yra neprotingumas; teisaus proto sugedimas yra neteisingumas; drąsaus proto sugedimas yra bailumas; ramaus, taikingo proto sugedimas yra godumas, baimė, sielvartas, išdidumas. Panašiai ir kūno sveikatos sugedimas yra skausmas ir negalia; stiprybės sugedimas yra išsekimas; poilsio sugedimas yra sunkus triūsas. Vėlgi bet kuriame fiziniame kūne grožio sugedimas yra bjaurumas; tiesumo sugedimas yra luošumas; tvarkos sugedimas yra sumaištis; vientisumo sugedimas yra dalijimasis, skaldymasis, mažėjimas […]. Jau pakankamai pasakėme norėdami parodyti, jog sugedimas tik žaloja prigimtinę būseną; sugedimas nėra prigimtis, jis priešingas prigimčiai. Ir jei sugedimas yra vienintelis blogis ir jis nėra prigimtis, tuomet jokia prigimtis nėra bloga.

Taigi Augustinui blogis yra geros prigimties sugedimas, apėmęs visas ribotas substancijas. Jų sugedimas gali pasireikšti įvairiais būdais – protiškai, moraliai ir fiziškai. Sugedimo neišvengia nei žmogaus siela, nei kūnas, ir bet koks sugedimas yra blogis. Blogis, pats nebūdamas substancija, yra geros substancijos sugedimas.

Giedrius Saulytis.

Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro nuotrauka

Paminėtinas ir dar vienas terminas, tiksliau frazė, kuria Augustinas apibūdina blogį, – privatio boni (gėrio trūkumas, stoka, nepriteklius). Nors blogis yra ne kas kita kaip gėrio stoka, nereiškia, kad bloga yra visa, kam trūksta gėrio. Augustinas samprotauja, kad nors medžiui trūksta dvasinių angelo savybių, dėl to jis nėra blogas. Augmenija priklauso žemesnei egzistencijos hierarchinei pakopai nei angelai, tačiau jos egzistavimas yra pozityvus. Blogis įslenka tuomet, kai kuris nors kūrinijos narys, nesvarbu, ar esantis aukštesnėje, ar žemesnėje pakopoje, išsižada savo paskirties dieviškoje visatos sandaroje ir praranda autentišką tapatybę. Tokios būsenos tvarinys linksta į nebūtį: „Mes matome, kad blogis yra tai, kas atsiskiria nuo esybės esmės ir linksta į neegzistenciją“ (Apie manichėjų moralę 2, 2). Tačiau kol prigimtis kokia nors forma apskritai egzistuoja, gėrio bent šiek tiek išlieka. Sugedimas gali tik sumažinti gėrį, bet ne jį panaikinti. Taigi blogis kaip sugedimas ir geros prigimties trūkumas turi ir aiškią ontologinę prasmę – esybė, veikiama sugedimo, gėrį ir jo savybes praranda. Teisus žmogus tampa neteisiu, drąsus – bailiu, sveikas kūnas virsta ligotu, gražus – bjauriu. Kita vertus, aukščiausiasis gėris yra negendantis ir atskirtas nuo gendančių substancijų. Apibendrindami Augustino požiūrį į blogio prigimtį, galime daryti išvadą, jog blogis neturi pozityvios vertės ir savo prigimtimi yra parazitinis. Blogio negali būti ten, kur nėra gėrio.

Blogio kilmė

Dabar turime pažiūrėti, kaip Augustinas grumiasi spręsdamas kitą natūraliai kylantį klausimą: jeigu geras Dievas viską sukūrė gera, kaip pasaulyje atsirado blogis? Kodėl privatio boni? Iš kur sugedimas?

Štai Dievas ir štai tai, ką sutvėrė Dievas, geras Dievas ir, be abejo, daug viršesnis už šiuos tvarinius; tačiau būdamas geras, jis sutvėrė juos gerus ir štai kaip juos supa bei pripildo: tad iš kur blogis, iš kur ir kokiu keliu čion atšliaužė? Kokia jo šaknis ir kokia jo sėkla? (Išpažinimai, VII)

Atsakydamas į šiuos klausimus, Augustinas pirmiausia teigia, kad blogis atsirado dėl piktnaudžiavimo laisve, kurią Dievas suteikė visoms mąstančioms būtybėms. „Taigi visų blogybių priežastis yra nedora valia [improba voluntas]“ (Apie laisvąjį valios sprendimą 3.17). Augustinui būtina atskirti gerą valią nuo blogos. Žmogus, būdamas visos kūrinijos dalimi, pradžioje turėjo gerą valią. Tačiau ši gera valia buvo laisva pasirinkti bloga ir tapti bloga:

Taigi gera valia yra Dievo darbas, nes Dievas sukūrė žmogų, turintį gerą valią. O pirmoji bloga valia, kuri pasireiškė žmoguje jam dar nepadarius jokio blogo darbo, buvo veikiau nupuolimas nuo Dievo darbo prie paties žmogaus darbų, o ne kažkoks konkretus darbas; todėl šie darbai ir blogi, nes daromi ne „pagal Dievą“, o „pagal žmogų“. Taigi ši bloga valia, arba pats žmogus, – tiek, kiek jo valia bloga – yra kaip blogas medis, kuris blogus darbus brandina kaip blogus vaisius (Dievo miestas 14.11).

Kitaip tariant, laisva valia Augustinui reiškia galimybę daryti bloga. Būtybės, apdovanotos laisva valia, gali daryti laisvus veiksmus – gerus arba blogus. Pirmiausia dalis angelų, o po to ir žmonės laisvai pasirinko nusigręžti nuo Dievo, ir taip užgimė blogis: „Blogio priežastis yra geros, bet kintančios kūrinio valios atsitraukimas nuo nekintančio Gėrio“ (Enchiridionas 8.23).

Šv. Augustino atsivertimas. Fra Angelico, XV a.

Wikipedia.org nuotrauka

Žmogus, nusigręžęs nuo Dievo, negali pasilikti vakuume. Dievo vietą turi užimti kas nors kitas. Čia Augustinas priartėja prie apaštalo Pauliaus teiginio, o gal jį ir numano, kad žmonės, užuot garbinę Kūrėją, lenkėsi bei tarnavo kūriniams (Rom 1, 25). Tačiau bloga yra ne kūrinija, o Kūrėjo iškeitimas į jo kūrinius: „Kai valia, palikusi tai, kas aukščiau, nusikreipia į tai, kas žemiau, ji tampa bloga – ne dėl to, jog bloga yra tai, į ką ji nusikreipė, bet dėl to, kad pats nusisukimas yra blogas“ (Dievo miestas 12.6). Taigi, anot Augustino, iki angelų ir žmogaus nuopuolio kūrinijoje blogio nebuvo. Jis atsirado tuomet, kai iš pradžių angelai, o po to žmonės netinkamai pasinaudojo jiems duota laisva valia ir nusigręžė nuo savo Kūrėjo.

Tačiau jei žengtume dar vieną žingsnį ir Augustino paklaustume, kodėl gera valia nusigręžė nuo aukštesnio gėrio ir pasirinko žemesnįjį, Augustinas nuoširdžiai atsakytų, kad šito nežino. Iš tiesų tokį netikėtą ir šiek tiek gluminantį atsakymą jis pateikia Dievo mieste: „Tegu nė vienas neklausia manęs to, ko aš nežinau“ (12.7). Pasak jo, ieškoti šio atsitraukimo priežasčių – tai tas pats, kaip stengtis pamatyti tamsą ar išgirsti tylą. Taigi blogio problema yra apgaubta paslapties. Ir į visus šio slėpinio klausimus Augustinas nemano galįs atsakyti. Jis suvokia, jog bloga valia kyla iš paties valios veiksmo, tačiau nesiima paaiškinti šito priežasčių, tik retoriškai klausia: „kokia gi dar galėtų būti valios priežastis pirma valios?“ (Apie laisvąjį valios sprendimą 3,17).

Nepajėgdamas paaiškinti blogos valios priežasties, Augustinas vis dėlto parodo, jog toks valios virsmas gali būti susijęs su sukūrimo ex nihilo koncepcija. Dievas viską sukūrė ne iš savęs, bet „atskirai nuo savęs“ – iš nieko: „Taigi visos gendančios prigimtys apskritai yra prigimtys tiek, kiek jos yra nuo Dievo [de Deo], nes, jei būtų iš Dievo [ex Deo], nebūtų gendančios. Kad ir kokio būties saiko, formos ar būklės jos būtų, tokios jos yra todėl, kad Dievas jas sukūrė; tačiau jos nėra nekintančios, nes buvo sukurtos iš nieko“ (Apie gėrio prigimtį 10). Kadangi visos substancijos buvo sukurtos ex nihilo, jos linkusios į nebūtį. Moraliniu aspektu nebūtis yra ir valios gręžimosi nuo nekintančio gėrio į kintantį priežastis. Šis gręžimasis yra ydingas, o kadangi bet kokia yda kyla iš nieko, tai ir valios veiksmas – iš nieko. Galime tik stebėtis, kad remdamasis šiuo principu Augustinas ragina savo skaitytojus neapkęsti nuodėmės ir sykiu toliau mylėti nusidėjėlį, nes net ir pats nedoriausias žmogus, kol egzistuoja, yra geras.

Apibendrinkime Augustino argumentus. Visa kūrinija Dievo pašaukta į būtį iš nebūties ir dėl sugedimo linkusi vėl į ją sugrįžti. Kadangi laisvą valią turinčios būtybės, angelai ir žmonės, yra dalis kūrinijos, kuri buvo sukurta ex nihilo, jie yra nepastovūs ir galintys nusigręžti nuo Dievo. Šis nusigręžimas, kurį lemia laisvas valios pasirinkimas žemesnio, o ne aukštesnio gėrio, ir yra tikroji blogio ir sugedimo atsiradimo priežastis. Valios motyvas yra žmogaus protui nesuvokiama paslaptis.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.