Ką mes skaitome? #vis dar karantinas

Asociatyvi Unsplash.com nuotrauka

Karantinas tęsiasi jau daugiau nei 40 dienų. Atokvėpį nuo pandeminės tikrovės redakcijos darbuotojai ir bendradarbiai ir toliau randa knygose. Šį kartą dauguma jų – apie ankstesnius laikus ir žmones. 

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Stefanas Zweigas „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, Tyto alba, 2014. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė

Karantino metu stengiuosi skaityti knygas, kurios padeda dabartinį pasaulį sudėti į perspektyvą: pavyzdžiui, kuriose įvairūs žmonės pasakoja apie jau praėjusius savo gyvenimo laikotarpius, ramiai į juos žvelgia, reflektuoja. Skaitant tokius kūrinius viskas, ką dabar patiriame, neatrodo taip dramatiška ir sudėtinga. Tokį „terapinį“ poveikį šiuo laikotarpiu turėjo kelios knygos. Pavyzdžiui, Aurimo Švedo pokalbių su literatūrologe, visuomenės veikėja Irena Veisaite knyga „Gyvenimas turi būti skaidrus“ ir „Nelyginant šiaurė magnetą“, kurioje Ellen Hinsay kalbina vertėją, poetą Tomą Venclovą. 

 Didžiausias atradimas buvo austrų rašytojo, dramaturgo, visuomenės veikėjo Stefano Zweigo (1881–1942) paskutinė knyga „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“. Tiesą sakant, apie ją nebuvau daug girdėjusi – galbūt tik liūdną faktą, kad pabaigęs šią knygą Zweigas nusižudė: pabėgęs nuo nacių koncentracijos stovyklų, jis nebesuprato, kaip prisitaikyti dar kartą radikaliai pasikeitusiame pasaulyje. Juk jau išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą ir senosios Europos žlugimo jausmą. Mane patraukė knygos pavadinimas: atrodo, kad būtent dabar mums iš rankų po truputį slysta mūsų „vakarykštis pasaulis“, kupinas jaukumo, saugumo, įprastumo. Zweigo aprašoma prarasta tikrovė, atrodo, verčia atidžiau žiūrėti į savąją. 

Ypač įdomus Zweigo aprašomas, kaip jis pats įvardija, „auksinis saugumo amžius“, t. y. laikotarpis prieš Pirmąjį pasaulį karą, kai jis brendo Austrijos sostinėje Vienoje, vėliau studijavo filosofiją (nors iš tiesų nesilankydavo net paskaitose, o džiaugėsi „studentavimu“ ir pažintimis su menininkais) Berlyne, praleido šiek tiek laiko Paryžiuje ir Londone. Zweigo aprašomi įvykiai, sutikti žmonės ar jo paties sielos virpesiai turėtų kelti šiokį tokį pavydą: susitikimai su Rilke, sodrūs jaunatviško ir laisvo Paryžiaus išgyvenimai, poezijos vakarai, apsilankymas skulptoriaus Rodino studijoje ir galimybė stebėti, kaip gimsta genijaus meno kūrinys. Tačiau pavydas nekyla: norisi sugerti kiekvieną šio žmogaus patirtį, atrodo, kad knygos puslapiuose tiršta dėkingumo pačiam likimui ir gyvenimui už patyrimų dovanas. Knygos teksto grakštumas ir įtaigumas vienu metu skatina puslapius taupyti, bet taip ir nenumaldomai gerti juose susikaupusią aistrą menui, gyvenimui ir pažinimui.

 

Rasa Baškienė, bendradarbė

Vasilij Grossman „Žizn i sudba“, Azbuka, 2017

Esu girdėjusi mintį, kad XX a. buvo parašyti du tikrai dėmesio verti romanai: Giuseppe Tomasi di Lampedusos „Leopardas“ („Il Gattopardo“) ir Vasilijaus Grossmano „Gyvenimas ir likimas“ („Жизнь и судьба“). „Leopardą“ esu perskaičiusi, mačiau ir puikią šio filmo ekranizaciją (rež. Luchino Visconti), tačiau apie V. Grossmano epopėją anksčiau nebuvo tekę girdėti. Lietuvoje nesugebėjau rasti jo knygos netgi bibliotekose, tad teko siųsdintis iš Amazon.

Kuo ji mane sudomino? Pirmiausia tuo, kad SSSR CK Politbiuro narys, sovietinės ideologijos šefas Michailas Suslovas apie šį romaną yra sakęs, kad jo negalima leisti dar du šimtus metų. Grossmanas tarsi skalpeliu pjaudamas iš vidaus atskleidžia visą nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nežmoniškumą ir nusikaltimus žmonijai, tokiu būdu sulygindamas nacionalsocializmą ir komunizmą. 1959 m. V. Grossmanui nunešus knygos rankraštį į leidyklą, jau kitą dieną jo namuose apsilankė KGB ir konfiskavo visus jo užrašus, rankraščius ir jų kopijas. Bet pas draugus buvo paslėptos dvi romano rankraščio kopijos, kurių viena mikrofilmo pavidalu sėkmingai buvo pervežta į užsienį, tarpininkaujant Andrejui Sacharovui. Romanas 1980-aisiais buvo išverstas į anglų kalbą ir išleistas Šveicarijoje. 1988 m., prasidėjus perestroikai ir glasnost, knyga „Gyvenimas ir likimas“ galiausiai buvo išleista ir Sovietų sąjungoje. Deja, V. Grossmanui neteko jo išvysti, jis mirė nuo vėžio 1964 m.

Romanas „Gyvenimas ir likimas“ ne vieno apžvalgininko yra pavadintas Grossmano magnum opus. Autorius, Raudonosios armijos korespondentas, mūšių dėl Maskvos, Stalingrado, Kursko ir Berlyno liudininkas, savo romane aprėpia 1942–1943-iųjų rudens ir žiemos karo, kuriame susiduria dvi totalitarinės valstybės, įvykius. Romano herojai kenčia ir nuo juos užpuolusios valstybės priešų, ir nuo savo valstybės nežmoniško totalitarinio režimo. Šią knygą V. Grossmanas skyrė savo motinai, žuvusiai Holokauste dar pačioje karo pradžioje.  

 

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Victoria Smolkin „A Sacred Space Is Never Empty: A History of Soviet Atheism“, Princeton University Press, 2018

Įprastai stengiuosi rekomenduoti grožinę, o ne akademinę literatūrą, nors pastarosios skaitau kur kas daugiau, tačiau ši amerikiečių istorikės knyga, parengta disertacijos, apgintos Berklio universitete, pagrindu, gali būti įdomi daugeliui lietuvių, mokančių anglų kalbą. Visų pirma dėl temos – nagrinėjama ateizacija Sovietų Sąjungoje. Ši knyga ir apie mus. Antra – nors mokslinė, ji daugeliui prieinama dėl gyvo rašymo stiliaus, įtraukiančio naratyvo. Skaityti lengva ir nenuobodu.

Mokslininkė, remdamasi archyviniais dokumentais ir giluminiais interviu su Komunistų partijos ideologiją įgyvendinusiais asmenimis, pasakoja Sovietų Sąjungos kelią nuo 1917 m. revoliucijos iki Gorbačiovo perestroikos iš valdžios santykio su religija perspektyvos. Pagrindinis jos argumentas tas, kad ateizacija nebuvo valdžios suvokiama ir vykdoma visuomet vienodai per septynis sovietinio projekto egzistavimo dešimtmečius.

Bolševikai manė, kad „opiumo liaudžiai“, kaip skambiai religiją pavadino Marxas, nebereikės, kai tik bus sukurtas naujas komunistinis pasaulis. Religija kaip iliuzinis pasaulio suvokimas turėjo išnykti: kad tai įvyktų, skirtingais laikotarpiais pasitelktos skirtingos priemonės. Nuo ateistinio švietimo ugdymo įstaigose ir propagandos iki represijų prieš dvasininkus ir vienuolius, tikinčiųjų bendruomenių reguliavimo ir t. t. Kaip byloja rusiška patarlė, šventa vieta tuščia nebūna – „prie Chruščiovo“ suprasta, kad sovietinėje tikrovėje esama „dvasinio vakuumo“ ir siekta jį užpildyti alternatyviais įsitikinimais ir praktikomis. Vis dėlto komunistams išspręsti religijos problemos nepavyko. Žlugus Sovietų Sąjungai, rusai en masse sugrįžo į cerkves, lietuviai – į bažnyčias ir t. t. Bet ar tikrai istorijos pabaiga „laiminga“? Ši knyga ne tik suteikia žinių apie tai, kas vyko sovietmečiu, bet ir padeda geriau suprasti posovietines visuomenes.

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Maria Sticco „Šventasis Pranciškus Asyžietis“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2020. Iš italų kalbos vertė Jogilė Teresa Ramonaitė

Iš tiesų nustebau, kad dar kažką naujo, ne tik giluminio, galiu patirti skaitydamas apie šventąjį Pranciškų. Autorė iki šiol nežinoma lietuvių auditorijai, o Italijoje šis jos kūrinys išleistas jau 30 kartų. Kas tai? Ne romanas, ne akademinė studija, ne sakmės, ne poezija. Ir viskas kartu. Autorė – XX a. akademijos žmogus, beveik visą savo gyvenimą dėsčiusi universitete, gyvenusi intensyvų vienuolės pranciškonės dvasinį gyvenimą. Stebina žvilgsnio platumas ir gylis. Tokia dermė yra labai reta. Stebina išpuoselėta teksto melodija. Ir net intriga: kiekvienas skyrius baigiasi užuomina į tolesnį vyksmą. Labai gyvi, psichologiškai tikslūs ir paties Pranciškaus, ir jo brolių, bičiulių, bendražygių portretai. Autorė atskleidžia kultūrinę, istorinę, teologinę perspektyvą. Visa tai lengvai, grakščiai, net žaismingai. Bet kartu kontempliatyviai, įdėmiai. Taip sudėliota, kad norisi vis skaityti. Paskui sustoti, vėl atsiversti, vėl skaityti. Rekomenduoju visiems. Net ir tiems, kurie gerai pažįstate šventojo Pranciškaus istoriją bei dvasingumą. Manau, kad kol kas tai geriausia knyga apie Asyžiaus Neturtėlį lietuvių kalba.

 

Kostas Kajėnas, vaizdo režisierius ir operatorius

Charles R. Cross „Sunkiau nei dangus: Kurto Cobaino biografija“, Versus aureus, 2012. Iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė

Garsus amerikiečių muzikos žurnalistikos veteranas Charlesas Crossas panaudojo savo milžinišką žinių bagažą apie muzikinį Sietlo pasaulį ir parašė nepaprastą istoriją apie stulbinamą talentą ir jį užgesinusį skausmą. „Sunkiau nei dangus“ – sukrečiantis pasakojimas apie kultinės amerikiečių roko grupės „Nirvana“ lyderį Kurtą Cobainą. Savo hitu „Smells like Teen Spirit“ iš 1991 m. išleisto albumo „Nevermind“ „Nirvana“ visa jėga išsiveržė iš pogrindžio, kartu iškeldama alternatyvaus roko stilių, vadinama grunge (grandžas). Dėl „Nirvanos“ šis stilius ėmė dominuoti radijo stotyse ir muzikinėse televizijose nuo 10 dešimtmečio pradžios iki jo vidurio.

Kurtas Cobainas žiniasklaidos imtas vadinti „kartos atstovu“, tačiau pats muzikantas nesijautė patogiai dėl jam skiriamo dėmesio, visas jėgas skyrė grupės muzikai. Trumpas „Nirvanos“ egzistavimas baigėsi 1994 m. kartu su lyderio mirtimi. Lietingą balandžio 9 dieną didžiulė minia grupės gerbėjų susirinko Sietle pagerbti Kurto. Praėjus aštuoneriems metams nuo Cobaino mirties daina „You know You‘re right“ užkopė į topų viršūnes visame pasaulyje. Nuo debiuto „Nirvana“ pardavė daugiau nei 60 milijonų albumų visame pasaulyje.

Šioje knygoje autorius meistriškai aprašo žymaus dainininko, dainų ir tekstų kūrėjo, tikrojo legendinės grupės „Nirvana“ lyderio kopimą į muzikos viršūnę, jo triumfą ir pralaimėtą kovą su vidiniais demonais. Knygos autorius žengia su Kurtu Cobainu nuo pirmųjų dienų priekabos namelyje šalia Aberdyno Vašingtone iki sėkmės ir iškilimo į pačią šlovės viršūnę. Muzikanto gyvenimas rūpestingai  aprašomas pasitelkus iki tol niekur nepublikuotus muzikanto dienoraščius, laiškus, piešinius bei filmuotą asmeninio archyvo medžiagą. Kaip pats autorius viename iš interviu teigia: „Ši knyga apima ketverius tyrimų metus, 400 interviu, daugybę kimšte prikimštų dokumentų spintelių, šimtus muzikinių įrašų, galybę bemiegių naktų ir mylių mylias, nukeliautas nuo Sietlo iki Aberdyno. Tyrinėdamas nukakau – tiek emociškai, tiek fiziškai – į tas vietas, kur niekuomet nemaniau pateksiąs. Būta didžiulio pakylėjimo akimirkų – kaip anuomet, kai pirmąsyk išgirdau neišleistą „You know you’re right“ versiją, dainą, kuri, mano nuomone, yra viena iš geriausių Kurto parašytų. Vis dėlto kiekvieną džiaugsmingą atradimą lydėjo beveik neįtikimas sielvartas, kaip tuomet, kai rankose laikiau Kurto atsisveikinimo laiškelį ir mačiau, kad jis buvo saugomas širdies pavidalo dėžutėje šalia atsiminimui dovanotos šviesių jo plaukų sruogos.“

Skaitant šią knygą jaučiamas autoriaus noras ir tikslas pagerbti Kurtą Cobainą, nieko neteisti, bet atskleisti jo gyvenimo istoriją, papasakoti apie mažą vaikį su gitara priekabos namelyje, šlovingą jo muzikinį kelią, nepakeliamą vienišumo jausmą, priklausomybę nuo narkotinių medžiagų ir lemtingą apsisprendimą pasitraukti iš gyvenimo. Visa tai autorius galėjo padaryti tik su kilniaširdiška artimiausių Kurto draugų, jo šeimos ir grupės narių pagalba. Ši knyga greitai tapo bestseleriu ne tik JAV, bet ir už Atlanto. Išpirkti milijonai knygos egzempliorių, o jos autorius dar 2002 m. laimėjo prestižinį JAV kompozitorių, autorių ir leidėjų asociacijos įsteigtą ASCAP Timothy White Award prizą už „išskirtinę biografiją“.

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Douglas Lane Patey „The Life of Evelyn Waugh“, Blackwell Publishers, 1999 (pirmas leidimas – 1998)

Evelyno Waugh „Sugrįžimą į Braidshedą“ trečiame bakalauro studijų semestre man paskolino vienas nuo mažų dienų pažįstamas bičiulis. Vartydamas pirmuosius viršeliu sentimentaloką romaną primenančios knyos puslapius neįtariau, kuo tai baigsis. Knygą ryte prarijau, tada atsiverčiau pirmuosius skyrius ir prarijau iš naujo. Vėliau skaičiau ir kitas Waugh knygas, kokias tik pavykdavo gauti (nenorėjau skaityti jų internete, nes labiau mėgstu popierių). Matyt, dėl Waugh nukentėjo to semestro rezultatai, bet ką jau padarysi. Tarptautinė teisė, be abejo, svarbus dalykas, bet juk ne svarbiausias.

Anksčiau ar vėliau turėjau į rankas paimti vieną iš rašytojo biografijų. Amerikiečio literatūrologo Douglaso L. Patey’aus „Evelyno Waugh gyvenimas“ buvo puikus pasirinkimas – joje aptariami ne tik rašytojo gyvenimo įvykiai, bet ir skiriamas didelis dėmesys kultūriniam kontekstui bei kūrinių analizei. D. L. Patey’us įdomiai pasakoja apie trečiojo dešimtmečio pradžios Oksfordo aplinką (Waugh buvo išmestas iš šio universiteto), Katalikų Bažnyčios situaciją tarpukariu ir Vatikano II susirinkimą, Etiopijos ir Italijos karą, kurį Waugh aprašė kaip žurnalistas, jo keliones po Afriką ir Pietų Amerikos brūzgynus, karjerą britų kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais ir pokyčius britų visuomenėje pokariu.

Waugh romanų aptarimas buvo bene geriausia biografijos dalis. „Sugrįžimas į Braidshedą“ gavo atskirą, nuostabiai įdomų skyrių, pristatantį romaną daugeliu sluoksnių – tiek kaip pasakojimą apie tikėjimo kelionę, tiek romane aptariamas estetikos teorijas ir brandos temą, tiek vėlesnę Waugh savikritiką šio romano atžvilgiu. Puikiai nagrinėjami buvo ir kiti kūriniai – kitu žvilgsniu pamačiau „Dulkių saują“, „Vargingus kūnus“, ir „Garbės kardą“. Geriau supratau, kodėl Waugh tokia svarbi buvo nedidelė knygelė apie šv. Eleną. Sužinojau, kad rašytojas nenorėjo „Numylėtinės“ spausdinti Rytų bloko šalyse, nes manė, kad ji būtų suprasta kaip antiamerikietiška propaganda. Beje, būtent taip ir nutiko – tik todėl šią knygą galima perskaityti lietuviškai.

Žinoma, knyga būtų įdomi nedaugeliui – turbūt tik keliems galvą dėl Waugh kūrybos pametusiems fanams. Turbūt vertingiausia ši biografija yra tuo, kad leidžia už dažnai rašytojui klijuojamų snobo ir esteto kaukių pamatyti realią asmenybę ar bent mesti žvilgsnį į spalvingą nepaprastai kūrybingo žmogaus gyvenimą.

Donatas Puslys, bendradarbis

Johan Cruyff „My Turn: The Autobiography“, Macmillan, 2016

„Genijaus mirtis“ – taip savo in memoriam Johannui Cruyffui pavadino filosofas Leonidas Donskis. Šis olandų futbolo genijus buvo vienas tų, dėl kurių Leonidas įsimylėjo futbolą. Galiu tik spėlioti, ar būtume sulaukę puikių jo esė „Futbolas humanitaro akimis“ (I, II, III, IV), jei ne nuostabioji Nyderlandų rinktinė, kuri su J. Cruyffu priešakyje ne tik nužygiavusi iki pat finalo, tačiau ir amžiams pakeitusi futbolo suvokimą su savo totalinio futbolo vizija.

Tuo metu, kai J. Cruyffas žibėjo, dar nė nebuvau gimęs. Tačiau man visada buvo smalsu ne tik išvysti tą legendinę Nyderlandų ekipą ar Amsterdamo „Ajax“ vienuolikę archyviniuose įrašuose, tačiau ir suvokti totalinio futbolo filosofiją. Juk ši filosofija yra tas tiltas, kuris susieja sportą su mūsų kasdienybe, kurioje svarstome tuos pačius klausimus, kaip suburti tvirtą ir tvarią komandą, kas yra lyderystė, kaip kūrybingai pažvelgti į iššūkį tam, kad pasiektum savo tikslą, kaip susidoroti su patiriamu psichologiniu spaudimu, kad neperdegtum ir nepalūžtum ir t. t.

J. Cruyffo biografiją „Mano eilė“, kurią jis rašė prieš pat mirtį, paėmiau į rankas būtent dėl šių klausimų. Negaliu pasakyti, kad likau visiškai patenkintas, nes, man regis, knygos pasakojimas pernelyg dažnai nukrypsta nuo šių svarbių idėjų prie asmeniškumų, noro suvesti sąskaitas padėkojant tiems, kurie nusipelnė, ir supeikiant tuos, kurie, anot J. Cruyffo, stojo skersai kelio.

Vis dėlto šią knygą skaityti verta vien dėl jos pradžios, kur J. Cruyffas kalba apie tai, kaip jį ugdė kamuolio gainiojimas ant asfalto. Mane labiausiai sudomino ir užkabino mintis, kuria jis reiškia įsitikinimą, kad neverta sielotis dėl trūkumų, nes verčiau galvoti, kaip juos paversti privalumais. J. Cruyffas pasakoja Amsterdame augęs vadinamajame „betono kaime“ – po Pirmojo pasaulinio karo pastatytame kvartale, kurio užmojis buvo aprūpinti žmones pigiu būstu. Ten jis ištisas dienas iš pradžių ir gainiojo kamuolį, kol Johanui neatsivėrė „Ajax“ stadiono vartai. „Suvoki, kad bordiūras nėra kliūtis, kad gali paversti jį komandos draugu, su kuriuo gali sužaisti du prieš vieną. Bordiūrų dėka galėjau tobulinti savo techniką. Nuo skirtingų paviršių kamuolys atšoka kitokiu kampu, tad turi nedelsiant prisitaikyti.Tas pats pasakytina ir apie pusiausvyros išlaikymą. Kai krenti ant betono, skauda, tad savaime suprantama, kad nenori susižeisti. Tad žaisdamas futbolą daug dėmesio skiri tam, kad neparkristum. Mokydamasis žaisti tokiomis sąlygomis, kai visąlaik privalai reaguoti į susiklosčiusią situaciją, aš išmokau sau kaip futbolininkui svarbiausių įgūdžių“, – rašo J. Cruyffas. 

Šiame kontekste puikiai išsiskleidžia tai, kad futbolas, apskritai sportas, yra neatsiejamas nuo gyvenimo filosofijos, apimančios valios ugdymą, darbo etiką, santykį su kitais. Šiame kontekste išsiskleidžia ir priežodžio apie šokėją, kuriam ir kiaušiai maišo, esmė. Juk niekas neneigia, kad reikia gerų sąlygų, gerų trenerių ir viso kito, tačiau negalima esančių trūkumų pasitelkti kaip pasiteisinimo, užuot žiūrėjus, kaip pats galiu pakeisti situaciją, būti ne jos įkaitu, o šeimininku, kuris trūkumą geba paversti privalumu.

Visa tai primena anekdotą, kuris pasakoja apie vyrą, nusprendusį keisti pasaulį. Tas kaip nesikeičia, taip nesikeičia, tad prireikė kiek sumažinti lūkesčius. Bandė jis keisti tėvynę, miestą, kol galiausiai teko nusileisti iki žmonos. O ir ta jokiems pokyčiams nepasidavė, kol vyras galiausia vieną rytą nubudęs suvokė, kad pirmiausia reikia pasikeisti pačiam. Apie tai liudija ir Cruyffo biografija, kuri per futbolą kalba apie gyvenimišką išmintį akcentuoti ne klausimą „kas kaltas?“, o klausimą „ką galiu padaryti, kad pakeisčiau situaciją ir iš jos išeičiau ūgtelėjęs?“