Karūnavimas (III)

EPA nuotrauka

Charlesas Eisensteinas (gimė 1967 m.) yra viešasis kalbėtojas, mokytojas, rašytojas, savo darbuose daugiausia dėmesio skiriantis civilizacijos, sąmonės, pinigų, žmonių kultūros evoliucijos temoms. Tarp jo parašytų knygų – „Klimatas – naujas pasakojimas“ (2018), „Gražesnis pasaulis, kurį nujaučia mūsų širdys“ (2013), „Šventa ekonomika“ (2011), „Žmonijos akcentas“ (2007). Jo publikuojamos esė, video ir pokalbiai radijo laidose bei tinklalaidėse sulaukia vis platesnio populiarumo. 1989 metais Eisensteinas baigė matematikos ir filosofijos studijas Jeilio universitete, vėliau dešimt metų gyveno Taivane bei dirbo kinų-anglų kalbos vertėju. Šiuo metu gyvena Rodo saloje, Graikijoje, kartu su žmona ir keturiais sūnumis.

Koronaviruso pandemijos metu savo tinklaraštyje jis dalinasi mintimis. Vertė Viktorija Damerell. Kviečiame skaityti antrąją teksto dalį. Pirmąją dalį rasite čia, o antrąją čia.

2020 kovas

Gyvename bendruomenėje

Kontrolės programos paradoksas tas, kad jos progresas retai kada priartina mus arčiau jos tikslo. Nepaisant sekimo kamerų beveik visuose aukštesniosios viduriniosios klasės šeimų namuose, žmonės nė kiek ne mažiau susirūpinę ir nesaugūs nei karta, gyvenusi prieš juos. Nepaisant sudėtingų apsaugos sistemų, šaudymai mokyklose netapo retesni. Nepaisant fenomenalaus progreso medicinos srityje, pastaruosius trisdešimt metų žmonės netgi mažiau sveiki – chroniškų ligų skaičius išaugo, o gyvenimo trukmės vidurkis nustojo kilti; JAV ir Didžiojoje Britanijoje dargi nukrito.

Priemonės, įvestos COVID-19 suvaldyti, taip pat gali sukelti daugiau mirčių bei kančių, nei jų sustabdys. Mirtingumo sumažinimas reiškia mirtingumo, kurio skaičių galime numatyti ir išmatuoti, sumažinimą. Neįmanoma suskaičiuoti mirčių, kurios ištiks dėl atskirties sukeltos depresijos ar dėl nedarbingumo kylančios nevilties, ar dėl chroniškos baimės, susilpninančios imunitetą ir suprastinančios sveikatą. Nustatyta, kad vienatvė ir bendravimo trūkumas padidina uždegimų, depresijos ir demencijos riziką. Anot gydytojos Lissos Rankin, oro užterštumas mirties riziką padidina 6 %, nutukimas – 23 %, piktnaudžiavimas alkoholiu – 37 %, vienatvė – 45 %.

Kitas pavojus – imuniteto susilpnėjimas, kurį sukels perdėtas higienos ir atstumo laikymasis. Sveikatai reikalingas ne tik socialinis kontaktas, bet ir kontaktas su mikrobų pasauliu. Kalbant apie sveikatą, mikrobai nėra mūsų priešai, jie mūsų sąjungininkai. Įvairi bakterijų, virusų, mielių ir kitų mikroorganizmų terpė mūsų žarnyne yra būtina sklandžiai funkcionuoti mūsų imuninei sistemai. Ši įvairovė yra palaikoma per kontaktą su kitais žmonėmis ir aplinka apskritai. Perdėtas rankų plovimas, kaip ir antibiotikų, antiseptikų vartojimas, fizinio kontakto tarp žmonių trūkumas gali sukelti daugiau bėdų nei naudos. Iš to kylančios alergijos ir autoimuninės ligos gali būti blogiau negu infekcijos. Socialinė ir biologinė sveikata tarpsta bendruomenėje. Izoliacijoje gyvenimas neklesti. 

Pasaulio matymas iš mes-prieš-juos perspektyvos neleidžia mums suvokti, kad gyvenimas ir sveikata gimsta bendruomenėje. Kai kalbame apie užkrečiamas ligas, pamirštame paklausti, kokia yra virusų ir bakterijų paskirtis? (Taip pat žiūrėti čia.) Kokia yra kenksmingiems virusams palanki vidinė organizmo terpė? Kodėl kai kuriems žmonėms pasireiškia labai švelnūs simptomai, o kitiems – labai stiprūs (nekalbant apie apibendrinantį ir nelabai ką pasakantį paaiškinimą „mažesnis atsparumas“)? Kaip mūsų sveikatą gali palaikyti gripas, peršalimai ir kitos nemirtinos ligos?

Karas prieš bakterijas atneša panašių rezultatų, kaip ir karas su terorizmu, karas su nusikaltimais, karas su piktžolėmis ir visi kiti karai, kuriuos kariaujame politiniu ir asmeniniu lygmeniu. Pirmiausia tai gimdo nesibaigiantį karą; antra, tai nukreipia dėmesį nuo pamatinių sąlygų, dėl kurių ir kyla ligos, terorizmas, nusikaltimai ir t. t. 

Nepaisant amžino politikų tvirtinimo, kad jie imasi karo dėl taikos, karas neišvengiamai kuria daugiau karo. Šalių bombardavimas, siekiant sunaikinti teroristus, ne tik ignoruoja pamatines terorizmo priežastis, bet dar ir prisideda prie jų. Nusikaltėlių įkalinimas ne tik ignoruoja pamatines nusikaltimų priežastis, bet jas didina, atskiria nusikaltusiuosius nuo šeimų ir bendruomenių, uždaro juos į kriminalinę terpę. Taip pat antibiotikų, vakcinų, antivirusinių vaistų vartojimas suardo natūralią kūno terpę, kuri yra stipraus imuniteto pagrindas. Kalbant apie gamtines terpes, masinės chemikalų purškimų akcijos, paskatintos Zikos viruso, Dengės karštinės, o dabar ir COVID-19, sukels neapskaičiuojamą ekologinę žalą. Ar kas nors pagalvojo apie tai, kas nutiks su ekosistema, permerkus ją antivirusiniais mišiniais? Tokia strategija (šiuo metu vykdoma įvairiose Kinijos ir Indijos vietose) gali neatrodyti beprotiška tik iš atskirties logikos perspektyvos, nesuvokiančios, jog virusai yra neatsiejama mūsų gyvybinio tinklo dalis. 

EPA nuotrauka

Kad paaiškinčiau tai, ką turiu omenyje, kai kalbu apie „pamatines priežastis“, pasitelksiu šiek tiek statistikos. Žvelgiant į Italijos mirtingumo statistiką, pagrįstą šimtų mirčių nuo COVID-19 atvejų analize (iš šalies Nacionalinio sveikatos instituto), matome, kad mažiau nei 1 % mirusiųjų nesirgo rimtomis chroniškomis ligomis. 75 % iš jų turėjo smarkiai per aukštą kraujo spaudimą, 35 % sirgo diabetu, 33 % turėjo širdies išemiją, 24 % – širdies fibriliaciją, 18 % – susilpnėjusią inkstų funkciją, kartu su kitomis ligomis, kurių negalėjau iššifruoti iš italų ataskaitos. Beveik pusė mirusiųjų turėjo tris ar daugiau šių rimtų sutrikimų. Amerikiečiai, apnikti nutukimo, diabeto ir kitų chroniškų susirgimų, yra bent jau tiek pat pažeidžiami, kaip ir italai. Ar dėl to turėtume kaltinti virusą (dėl kurio mirė ir keli šiaip jau sveiki žmonės), ar jam žalią šviesą uždegančią prastą sveikatos būklę? Milijonų šiuolaikinio pasaulio žmonių sveikata – labai silpna, ir kas sveikam tebūtų menkas išbandymas, šiems žmonėms tampa mirtinu pavojumi. Žinoma, trumpalaikėje perspektyvoje mes norime išgelbėti jų gyvybes, bet pavojus tas, kad šios trumpalaikės perspektyvos niekada nesiliaus. Mes kausimės su vienu virusu po kito, taip niekada ir neprisikasdami prie pamatinių sąlygų, dėl kurių šie žmonės tampa pažeidžiami. Tai yra daug sunkesnis uždavinys, nes šios pamatinės sąlygos negali būti pakeistos kovojant. Nėra jokio patogeno, kuris sukelia diabetą ar nutukimą, priklausomybę, depresiją ar potrauminio streso sindromą. Jų priežastys nėra kažkur išorėje, jos nėra atskiros nuo mūsų, kaip kad įsivaizduojame galvodami apie virusą ir jo aukas. 

Netgi kai kalbame apie tokias ligas kaip COVID-19, kai galime nustatyti jas sukeliantį infekcinį patogeną, negalime visko suprastinti iki kovos tarp viruso ir jo aukų. Egzistuoja mikrobų teorijai alternatyvi teorija, teigianti, kad mikrobai – būtina didesnių procesų sudedamoji dalis. Kai sąlygos tam palankios, mikrobai dauginasi kūnuose kartais juos ir pražudydami, bet taip pat esama galimybės, kad jų atsiradimas pagerina organizmo būklę, iš pradžių leidusią jiems išplisti. Pavyzdžiui, ligos metu kūnas gleivių pavidalu pašalina susikaupusius toksinus arba (kalbant metaforiškai) sudegina juos pakilus temperatūrai. Teorija, kartais vadinama „terpės teorija“, teigia, kad mikrobai yra labiau simptomas negu ligos priežastis. Kaip aiškina vienas memas: „Tavo žuvis serga. Mikrobų teorija: izoliuok žuvį. Terpės teorija: išvalyk akvariumą.“ 

Šiuolaikinę sveikatos kultūrą apnikusi tam tikra šizofrenija. Viena vertus, turime augantį sveikatingumo judėjimą, savo filosofiją grindžiantį alternatyviąja ir holistine medicina. Jis propaguoja žoleles, meditaciją, jogą kaip natūralų imuniteto sustiprinimą. Jis pripažįsta emocinį ir dvasinį sveikatos lygmenis, požiūrių ir įsitikinimų svarbą sirgimo ar sveikimo procesuose. Visa tai, atrodo, buvo nušluota COVID cunamio, visuomenei sugrįžus prie ortodoksinių sprendimų. 

Tipiškas pavyzdys: Kalifornijos akupunktūrininkai buvo priversti nutraukti veiklą, kadangi buvo nuspręsta, kad jų veikla „ne esminė“. Tai puikiai suprantama iš konvencinės virusologijos perspektyvos. Bet kaip vienas akupunktūrininkas parašė feisbuke: „Ką daryti mano pacientui, su kuriuo dirbome siekdami atsisakyti iki šiol jo nugaros skausmą malšinusių opioidų? Dabar jam ir vėl teks prie jų grįžti.“ Iš medicinos autoritetų perspektyvos alternatyvios praktikos, socializacija, jogos užsiėmimai, papildai ir taip toliau yra nerimta, kai kalba eina apie tikras ligas, sukeltas tikrų virusų. Ortodoksiškas požiūris COVID-19 metu atgimė, ir bet kas, nors kiek mažiau konvenciška, pavyzdžiui, intraveninis vitaminas C, dar prieš dvi dienas JAV buvo absoliučiai nediskutuotina (užtat spaudoje pilna straipsnių, nuvainikuojančių „mitus“, kad vitaminas C gali padėti kovojant su Covid-19). Taip pat neteko girdėti, kad JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduotų šeivamedžio uogų ekstraktą, medicininius grybus, cukraus vartojimo sumažinimą, N-acetyl L-cysteiną, kulkšnę ar vitaminą D. Pastarųjų rekomendacijos nėra nepagrįstos spekuliacijos apie „sveikatingumą“ – jos yra paremtos išsamiais tyrimais ir yra fiziologiškai paaiškinamos. Pavyzdžiui, N-acetyl L-cysteinas (bendra informacija bei tyrimas, atliktas naudojant placebą), yra pripažintas kaip mažinantis gripo susirgimų simptomus.

Kaip rodo mano anksčiau pristatyta statistika apie autoimunines ligas, nutukimą ir t. t., Amerika ir apskritai modernus pasaulis išgyvena sveikatos krizę. Ar mūsų išsigelbėjimas – elgtis kaip lig šiol, tik viską atlikti dar kruopščiau? Iki šiol mūsų atsakas į COVID-19 toks – dvigubai išaugo ortodoksiškas požiūris ir visas nekonvencines praktikas bei nesutampančias nuomones nušlavėme į šalį. Alternatyvus atsakas galėtų būti toks: praplėsti mūsų požiūrį ir ištirti pačią sistemą, įskaitant tai, kas už ją moka, kas prie jos prieina, kaip finansuojami tyrimai, taip pat įtraukiant paraštes: gydomųjų žolelių mediciną, funkcinę mediciną ir energetinę mediciną. Galbūt galėtume pasinaudoti šia proga ir perkainoti egzistuojančias susirgimų, sveikatos ir kūno teorijas. Žinoma, dabar mes turime apsaugoti nesveikas žuvis kaip galima geriau, bet galbūt kitą kartą mums nereikės izoliuoti ir gydyti vaistais tiek daug žuvų, jei būsime išvalę akvariumą.

Nesiūlau tuojau pat lėkti ir pirkti N-acetyl L-cysteino ar kitų papildų, nustoti laikytis fizinio atstumo, netvirtinu, kad visuomenė turėtų staigiai keisti savo atsaką virusui. Bet mes galime pasinaudoti šia normalumo pertrauka, šia pauze sustojus prie kryžkelės tam, kad sąmoningai pasirinktume kelią, kuris mus vestų į priekį: kokio tipo sveikatos apsaugos sistemą, kokią sveikatos paradigmą, kokią visuomenę mes pasirinksime? Šis perkainojimas jau vyksta, šiuo metu visuotinės nemokamos sveikatos sistemos idėjoms JAV įgaunant naują pagreitį. Šis kelias irgi veda prie išsišakojimų. Kokia būtent sveikatos apsaugos sistema būtų prieinama visiems? Ar ji bus tiesiog prieinama ar privaloma, kiekvieną pilietį paverčianti nematomą brūkšninio kodo tatuiruotę nešiojančiu pacientu, kuriam leidžiama eiti į mokyklą, skristi lėktuvu ar lankytis restorane, jei visos medicininės apžiūros ir privalomos vakcinacijos tvarkoje. Toks yra vienas iš galimų ateities kelių. 

Yra ir kita galimybė. Užuot padvigubinę kontrolę, pagaliau galime priimti holistinę paradigmą ir praktikas, kurios iki šiol gyvavo mūsų kultūros paribiuose, laukdamos, kada centras subliukš, kad tapę nuolankesni galėtume iškelti jas į centrą ir naująją sistemą kurti remiantis būtent jomis. 

Karūnavimas

Egzistuoja alternatyva mūsų civilizacijos jau taip ilgai siekiamam tobulos kontrolės rojui, besitraukiančiam lyg miražas horizonte kartu su mūsų taip trokštamu progresu. Žinoma, galime ir toliau žygiuoti tuo pačiu izoliacijos, dominavimo ir atskirties keliu. Galime padidėjusią atskirtį ir kontrolę paversti norma ir tikėti, kad jos būtinos, norint išlikti saugiems. Galime priimti pasaulį, kuriame bijome vieni kitų artumo. Arba galime pasinaudoti atsiradusia pauze, šia pertrauka normalume, kad pasuktume vienybės, holizmo, prarastų ryšių, bendruomeniškumo ir gyvenimo tinklų atkūrimo keliu. 

Milano katedros fone. EPA nuotrauka

Ar padvigubinsime pajėgas saugodami atskiras savastis, ar priimsime kvietimą į pasaulį, kuriame visi dalinamės ta pačia būties patirtimi? Šis klausimas kyla ne tik kalbant apie mediciną, bet ir apie politiką, ekonomiką, taip pat ir apie mūsų asmeninius gyvenimus. Paimkime kad ir kaupimo pavyzdį, įkūnijantį idėją, jog „visiems neužteks, tai pasirūpinsiu, kad užtektų bent man“. Kitoks atsakas galėtų būti: „Kažkas neturi užtektinai, todėl pasidalinsiu su jais tuo, ką turiu.“ Kurį atsaką pasirinksime? 

Pagaliau klausimai, kurie ilgą laiką buvo keliami tik paraštėse veikusių aktyvistų, dabar sulaukia visuotinio dėmesio. Ką daryti su benamiais? Ką daryti su žmonėmis kalėjimuose? Su žmonėmis Trečiojo pasaulio šalių lūšnynuose? Ką daryti su bedarbiais? Kas bus su Uberio vairuotojais, santechnikais, sargais, kasininkais, kurie negali dirbti iš namų? Ir štai pagaliau suklesti studentų atleidimo nuo paskolos, visuotinių bazinių pajamų idėjos. Klausimas, kaip galime apsaugoti tuos, kurie labiausiai pažeidžiami COVID-19, mus kviečia užduoti ir kitą klausimą – kaip mes galime pasirūpinti labiausiai pažeidžiamais apskritai?

Padėjus į šalį nereikšmingus mūsų nuomonių nesutarimus apie tai, koks pavojingas COVID-19, kokia jo kilmė ar geriausia kovos prieš jį strategija, išryškėja mus visus vienijantis impulsas – pradėkime rimtai vieni kitais rūpintis. Prisiminkime, kokie visi esame brangūs, koks brangus yra gyvenimas. Inventorizuokime savo civilizaciją, apnuoginkime jos karkasą ir pažiūrėkime, ar galime atstatyti gražesnę. 

COVID sužadinus mūsų atjautą, vis daugiau mūsų suvokiame, kad nenorime grįžti į normalybę, kurioje taip skausmingai jos trūksta. Dabar turime galimybę sukurti naują normą, kurios pagrindas – atjauta.  

Aplink daugėja viltį keliančių ženklų. JAV vyriausybė, ilgą laiką atrodžiusi kaip beširdžių korporacijų interesų įkaitė, paskelbė skirianti šimtus milijardų dolerių, kuriuos tiesiogiai išmokės šeimoms. Donaldas Trumpas, dažniausiai nevadinamas atjautos įsikūnijimu, paskelbė moratoriumą nuosavybės areštui ir iškeldinimams. Žinoma, galime į tai žiūrėti ciniškai, bet abu šie atvejai įkūnija rūpinimosi pažeidžiamiausiais principus. 

Iš viso pasaulio girdime solidarumo ir gijimo istorijų. Vienas draugas pasakojo apie žmogų, išsiuntusį po šimtą dolerių dešimčiai beviltiškoje situacijoje atsidūrusių nepažįstamųjų. Mano sūnus, kuris iki praeitos savaitės dirbo Dunkin’ Donuts spurginėje, pasakojo, kad žmonės palikdavo penkis kartus daugiau arbatpinigių – ir šie žmonės, daugiausia darbininkų klasės ispanų kilmės vilkikų vairuotojai, kurių pačių finansinė situacija šiuo metu nestabili. Gydytojai, slaugytojai ir „būtiniausi“ kitų profesijų darbuotojai šiuo metu rizikuoja savo gyvybėmis tarnaudami žmonėms. Štai ir daugiau meilės bei gerumo proveržio pavyzdžių (iš ServiceSpace):

Galbūt jau esame naujojo pasakojimo viduryje. Įsivaizduokite Italijos karines oro pajėgas, grojančias Pavarotti muziką, Ispanijos kariuomenę, besirūpinančią benamiais, ir gatvės policininkus, grojančius gitaromis, kad pakeltų nuotaiką karantine sėdintiems žmonėms. Įsivaizduokite korporacijas, netikėtai pakeliančias darbuotojų atlyginimus, kanadiečius, organizuojančius „Rūpinimosi sėjimą“ (vietoje panikos sėjimo), šešiametes Australijoje, aukojančias dantukų fėjos pinigus, aštuntoką Japonijoje, pagaminusį 612 kaukių, studentus, perkančius maistą pagyvenusiems žmonėms, Kubą, išsiuntusią „baltų chalatų“ armiją Italijai į pagalbą, namų savininką, leidusį nuomininkams pasilikti nemokant nuomos, airių kunigą, kurio eilėraštis paplito internete, neįgalius aktyvistus, gaminančius dezinfekcinį skystį rankoms. Įsivaizduokite. Kartais krizės atspindi giliausią mūsų impulsą – mumyse slypinčią atjautą. 

Kaip Rebecca Solnit pažymi savo nuostabioje knygoje „Rojus, sukurtas pragare“, tragedija dažnai išlaisvina solidarumą. Gražesnis pasaulis tviska čia pat po paviršiumi, ir, kai tik jį laikančios sistemos gniaužtai atsipalaiduoja, jis pasirodo. 

Ilgą laiką mes stovėjome bejėgiai vis labiau sergančios visuomenės akivaizdoje. Ar tai būtų sveikatos blogėjimas ar prastėjanti infrastruktūra, depresija, savižudybės, priklausomybės, ekologijos krizė ar žmonijos išteklių akumuliacija vis mažesnės grupės rankose – nesunku matyti civilizacijos nuosmukį, tačiau ilgai buvome strigę jį akumuliuojančiuose elgesio modeliuose ir sistemose. Ir dabar Covid padovanojo mums naują startą. 

Prieš mus – milijonas kelio išsišakojimų. Kai milijonai yra išlaisvinti nuo darbų, kurie, kaip parodė Covid, nėra tokie jau būtini, visuotinių bazinių pajamų įvedimas galėtų reikšti ekonominio nesaugumo pabaigą ir kūrybiškumo suvešėjimą. Arba, sunykus smulkiajam verslui, tai galėtų reikšti priklausomybę nuo valstybinių stipendijų, kurios būtų dalijamos tik atitikus griežtus reikalavimus. Krizė gali nuvesti mus totalitarizmo arba solidarumo link, medicininio karo padėties arba holistinės medicinos renesanso, didesnės mikrobų pasaulio baimės arba stipresnio imuniteto, tapus to pasaulio dalimi, amžino fizinio atstumo laikymosi arba iš naujo sustiprėjusio poreikio būti kartu. 

Kas galėtų mums, kaip individams ir kaip visuomenei, rodyti kelią, kaskart sustojus naujoje kryžkelėje? Kiekvienoje sankryžoje galime sąmoningai rinktis, kuo sekame: baime ar meile, savisauga ar dosnumu. Ar mes norime gyventi baimėje ir grįsti ja savo visuomenę? Ar mes norime gyventi sergėdami savo atskiras savastis? Ar mes pasinaudosime krize kaip ginklu prieš savo politinius priešus? Tai nėra viskas-arba-nieko klausimai, kai gali rinktis arba tik baimę, arba tik meilę. Tiesiog kitas žingsnis meilės link yra priešais mus. Jis atrodo drąsus, bet ne beprotiškas. Jis brangina gyvenimą ir kartu priima mirtį. Ir jis tiki, kad su kiekvienu nauju žingsniu taps aiškus ir kitas. 

Prašau, negalvokite, kad galime pasirinkti meilę vietoje baimės vien tik valios pastangomis, kad pati baimė gali būti nugalėta kaip virusas. Ši baimė ir yra virusas – ar tai būtų pandemijos baimė, ar totalitarinio atsako pandemijai baimė – šis virusas taip pat turi savo terpę. Baimė kartu su priklausomybėmis, depresija ir daugybe fizinių ligų klesti atskirties ir traumos terpėje: iš kartos į kartą paveldėtos traumos, vaikystės traumos, smurtas, karas, prievarta, atstūmimas, gėda, bausmė, skurdas ir tyli, norma laikoma trauma, paliečianti beveik kiekvieną, gyvenantį pinigų ekonomikoje, kiekvieną, lankiusį šiuolaikinę mokyklą, gyvenantį be bendruomenės ir be ryšio su konkrečia vieta. Ši terpė gali būti pakeista – asmeniniu lygmeniu gydant traumas, sisteminiu lygmeniu – darant posūkį atjauta grįstos visuomenės link ir transformuojant šiuo metu dominuojantį atskirties pasakojimą: savojo „aš“ atskirties nuo pasaulio, manęs, atskiro nuo tavęs, žmonijos, atskirtos nuo gamtos. Būti vienam – tai pamatinė žmogaus baimė, o šiuolaikinėje visuomenėje tapome vis labiau vieni. Bet atėjo laikas susijungti iš naujo. Kiekvienas atjautos, gerumo, drąsos ar kilniaširdiškumo žingsnis leidžia po truputį išsigydyti nuo mumyse įaugusio atskirties pasakojimo, nes tai patvirtina tiek šį žingsnį žengiančiajam, tiek jį priimančiajam, kad iš tiesų esame kartu. 

EPA nuotrauka

Užbaigsiu pasitelkdamas dar vieną žmogaus ir viruso ryšio dimensiją. Virusai yra neatskiriama ne tik žmonių, bet ir visų eukariotų evoliucijos dalis. Virusai gali pernešti DNR iš vieno organizmo kitam, kartais įvesdami ją į kamienines ląsteles (kur ši tampa paveldima). Šis mechanizmas, dar žinomas kaip horizontalus genų perdavimas, yra pirminis evoliucijos mechanizmas, leidžiantis gyvybei vystytis daug greičiau, negu tai būtų įmanoma atsitiktinės mutacijos būdu. Kaip kartą pasakė Lynnas Margulis, esame savęs pačių virusai. 

O dabar leiskite man nukeliauti į spekuliacijų teritoriją. Galbūt didžiausios civilizacijos ligos pagreitino mūsų biologinę ir kultūrinę evoliuciją, dovanodamos mums esminę genetinę informaciją ir pastūmėdamos individualios ir kolektyvinės iniciacijos link. Ar negalėtų ir dabartinė pandemija būti būtent tai? Nauji RNR kodai plinta iš vieno žmogaus kitam, pripildydami mus nauja genetine informacija. Taip pat mes gauname ir kitokius, ezoterinius, „kodus“, kurie, plisdami kartu su biologiniais, sutrikdo mūsų pasakojimus ir sistemas taip, kaip liga sutrikdo mūsų kūnų fiziologiją. Šis fenomenas veikia tuo pačiu iniciacijos principu: atsiskyrimas nuo normalybės, kurį seka sumišimas, palūžimas arba išbandymas, ir po šių ateinanti reintegracija ir šventė.

Tada kyla klausimas: iniciacija į ką? Koks yra specifinis iniciacijos tikslas? Visuotinai vartojamas pandemijos vardas siūlo užuominą: koronavirusas. Korona reiškia karūną. „Nauja koronaviruso pandemija“ tokiu atveju reiškia „naują visuotinį karūnavimą“. 

Jau nujaučiame galią to, kuo galime tapti. Iš tiesų nepriklausomas žmogus nebėga nuo gyvenimo ar nuo mirties. Iš tiesų galingas žmogus nedominuoja ir neužkariauja (tai yra šešėlinis, Tirono archetipas). Tikrai galingas žmogus tarnauja žmonėms, tarnauja gyvenimui ir gerbia visų kitų žmonių nepriklausomybę. Karūnavimas žymi pasąmonės virsmą sąmone, jis žymi tvarką, išsikristalizuojančią iš chaoso, ji žymi priklausomybės tapsmą pasirinkimu. Tampame valdovais to, kas valdė mus. Naujoji pasaulio tvarka, kurios taip bijo konspiracinių teorijų kūrėjai, tėra nuostabių galimybių, prieinamų iš tiesų nepriklausomam žmogui, šešėlis. Nebetarnaudami baimei, galime sukurti naują tvarką, sukurti visuomenę, kurios pagrindas – meilė, jau prasišviečianti pro atskirties pasaulyje žiojinčius plyšius.