Laiškai iš kaimo. Saugokis giltinės, bet medelį sodink…

Kovo 15-oji

Pavasaris eina. Bet kalbėti apie Nemuną mums svarbu visais metų laikais. Svarbu taip pat kaip dzūkui Stravinskui apie vilkus pašnekėti. O kodėl tam Stravinskui būdavo taip svarbu išsikalbėti apie vilkus?.. Tiesa, ta jo nuolatinė poringė dar nebuvo tokia sena, kad jau galėtume vadinti sakme. Patys seniausieji ricieliškiai prisimena, kad tolimame Ricielių viensėdyje, netoli Kašalyno, gyveno tas Stravinskas, labai mėgęs porinti apie vilkus. Mėgęs ir pasakoti, ir klausytis. Pokario metais visoje Lietuvoje buvę daugybė vilkų, o pasiklausius Stravinsko galima būdavo patikėti, kad daugiausia jų bėgiojo aplink Ricielius. Ir liko čia toks pašnekovinis posakis: kap Stravinskui apie vilkus. Juozo Apučio apsakymas „Šviečiančios vilko akys“ – taip pat apie pokario metus, kai ir Žemaitijoje vilkų buvę daug…

Kai pasitaikydavo didelis pavasarinis polaidis, rašytojas Juozas Aputis, žvelgdamas į vandens užlietas Ūlos pievas, atsidusdavo: dažnai galvojau, kad norėčiau gyventi prie Nemuno, tai dabar ir jaučiuosi tarsi prie Nemuno. Panašiai ir Hermannas Hesse susimąstydavo: senatvėje žmogus turi gyventi prie didelės upės. Į visus kitų užrašytus pastebėjimus ar išsakytas svajones, į visus pamokymus, žinoma, reikėtų žvelgti kūrybiškai ir atlaidžiai. Galima ir nusistebėti: kodėl gi tad Juozas Aputis neapsigyveno prie Nemuno, jeigu taip norėjo, arba kodėl gi jis taip ir neįsigijo savo arklio… Vis dėlto niekam nekyla abejonių, kad Zervynos jam tikrai daug davė. Kai kurias savo novelių rinktines jis sudėliojo labai paprastai: pusė knygos pasakojimų iš Balčios krašto, kita pusė – iš Zervynų.

Balčia į Juozo Apučio kūrybą atėjo panašiai kaip Mosėdis į Romualdo Granausko meninę prozą arba kaip Vepriai į Leonardo Gutausko rašytinius paveikslus. O Zervynos? Tokį nepaprastą kaimą Juozas Aputis prisijaukino. Pamažu ir labai savitai įsisavino šilinių dzūkų gyvenimą: pasyvus, bet labai įdėmus žiūrėjimas virto kūrybinio ilgesio tėkme. Kai ko nors labai ilgiesi – susikuri. Taip atsiranda skaudi, ilgesinga novelė, taip išsiliejusi Ūla priartėja prie Nemuno. Gal šitaip į Nemuną iš tolybės žvelgdamas, Čikagoje begyvendamas ir geografas Steponas Kolupaila parašė monografiją apie didžiąją Lietuvos upę?

O mums, kaip jau sakyta, už viską svarbiau, kad tik pakalbėjus apie Nemuną. Apie panemunės kaimus nuo Žiogelių iki Krikštonių buvome surinkę nemažai margų istorijų. Knygelė taip ir turėjo vadintis – „Nuo Žiogelių iki Krikštonių“, bet 2007-aisiais prasidėjusi ekonominė krizė visus leidybinius Dzūkijos nacionalinio parko planus smarkiai pakoregavo. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, ir galime tik paskaitinėti išlikusius neišleistos knygos rankraščius. Daug juose tikro rūpesčio dėl Nemuno ateities. Štai viena tokia istorija, labai prastai nepasibaigusi vien tik todėl, kad tuomet dar buvo atskira Miškų ministerija, o ministras – tikras Lietuvos patriotas. Pasakojo Juozas Burė iš Randamonių:

„Mano tėvas nusipirko šitų dvarų, čia buvo Uciekos dvaro palivarkas, dvarininkas buvo Kaminskas, da liko senos liepos, jau nedaug, o čia jau sodinom, kai susikūrė girininkija, gal penkiasdešimt aštuntais metais. Tai tą alėją pasodinom – klevų, liepų… Visi sodinom… Tėvelio vardas buvo Leonardas. Visi žinojo – Leonardas Burė. Čia anksčiau vadinos Ucieka, iki karo buvo Ucieka, o paskui padarė Randamonis. Girininkija pavadinta Randamonių, tai ir čia liko Randamonys, bet iš tikrųjų čia Ucieka… Gal dar nuo lenkų tas vardas buvo ar ir nuo seniau. Atvažiuodavo ministras čia, Matulionis Algirdas, ne vieną kartą buvo. Kai tik susikūrė girininkija, priklausėm Druskininkų miškų ūkiui, tai direktorius buvo Štiutkinas, po to – Nekrašas. Nu, ir pastatė čia pirtį, suvažiavo visi iš Alytaus, iš Druskininkų, viską greitai padarė – tvenkinius iškasė, pirtį pastatė. Nu, susėdo pirtelėje, stipriai pavakarieniavo ir nutarė, kad šitos pirties per mažai, reikia požeminio restorano. Reikia statyt požeminis restoranas, nu, ir greit sugalvojo, kur statyt, – po tokiu kalnu. Aš pagalvojau, jei čia pastatys, tai man ramybės jau nebus, ne, sakau, čia šaltiniai išplaus, tai nutarė prie Nemuno, kur toj liepų alėja dabar, tai ten miškas, upė, gerai. Ant rytojaus atvarė ekskavatorių, išrausė duobę… nu, ir kaip tyčia atvažiuoja Matulionis, o jis mėgo po mišką pavaikščiot vienas, pjūkliuką pasiėmęs, nu, ir žiūri: kas čia dabar?!. Girininkas jam aiškina, aiškina, o nėr kaip pasakyt teisybę, bet Matulionis suprato, sako, viršum žemės lakt nusibodo, tai po žeme lįst sugalvojot… Kad man čia jokių statybų, atvažiuosiu patikrint, išlėksit iš darbo… Taip ir baigėsi požeminio restorano statyba prie Nemuno, ir dabar toj duobė tebėra tenai ir žemių kalnai… Girininkas buvo Vaitkevičius, tai jis juokdavosi: atvažiuoja ministras Matulionis, jeigu taip rimtam vyrui – tuoj nupirktum konjako, ir būt gerai, o čia turėsi lėkt į kaimą ir iš geros gaspadinės parvežt rūgštaus pieno. Matulionis labai mėgo kaimišką rūgštų pieną su bulbėm, o stipresnio nieko negėrė…“

Ryto šalna pro langą. Vienas iš gražių vaikystės prisiminimų – tai užšalę trobos langai, išpaišyti neįtikėtinais, niekada nesikartojančiais piešiniais, kurie tirpsta saulei tekant. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Uciekos kaimas įsikūręs netoli Nemuno, prie Grovos upelio. XX a. pradžioje kaime gyveno 105 sodiečiai, dabar nėra nė dešimties. Kaimas turi savo kapinaites. Čia 1886 m. palaidotas ir Lietuvos politinio veikėjo, generolo Teodoro Daukanto tėvas (27 m.) teisės kandidatas bajoras Julius-Kazimieras Daukantas. Ant paminklo yra užrašas lenkų kalba: „Čia guli Julius Daukantas, didžiulė tėvų viltis, ir prašo „Sveikos Marijos“ maldos.“ Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2010 m.)

Kovo 27-oji

Bet kokia žinia apie Prienų kraštą mane pradžiugina lyg ryškus jaunystės dienų aidas. Nepamirštamos Nemuno kilpų sengirės, piliakalniai prie Verknės ir Jiesios upių, o dar ir tie senieji, apleistieji parkai, į kuriuos bekeliaudamas pėsčiomis, būdavo, sutinki nusiminusį dzūką, gailiausiai bedūsaujantį, kad naktį bebrai vėl nugraužė vieną obelį… Ir netgi didžioji Prienų šilo eglė, tuomet garsėjusi kaip pati aukščiausia Lietuvoje, vis tebekyla vaizduotėje pro visas kitas seno eglyno viršūnes, nors žinau, kad ji seniai jau nudžiūvusi. Turbūt nebėra ir smarkiai siūbuojančių, tikrai pasakiškų lieptų Jiesios žemupyje, vadintų „beždžionių lieptais“. Žinau, kad smarkiai apgriuvo ir konglomeratinė uola „Ožkų pečius“ netoli Paverknių piliakalnio, bet vis tiek atmintyje išliko viskas taip pat, kaip buvau regėjęs prieš pusę amžiaus. Todėl, kad viską tada pamatėm pirmą kartą. Buvom jauni. Ne tiktai žiūrėjom, bet ir matavom, bandėm išsiaiškinti, kodėl būtent čia tokia didelė ir akivaizdžių, ir giliau slypinčių Gamtos turtų pusiausvyra.

Trejetą metų dirbau tame krašte kartu su geologais, ir kasdien mus lydėdavo nuostaba… Kodėl būtent šiandien vėl sugrįžtu mintimis į Prienų kraštą? Ogi kovo 27-oji, Teatro diena, gal todėl galėčiau sakyti, kad tie nutolę jaunystės dienų regesiai jau vaidenasi man tartum didžiulio Gamtos teatro dekoracijos. Juk nerasime Lietuvoje kito tokio rajono, kurio sengirės slėptų ne tiktai retus augalus, grybus bei gyvūnus, bet ir taip giliai saugomus anhidrito klodus. Ir tokių mįslingų Nemuno kilpų niekur daugiau nėra. Bet paprastesnė mano minčių grįžimo į praeitį priežastis gal ir kita: dukra Elzė, pabuvojusi Prienuose, atvežė istorinę Olijardo Lukoševičiaus knygą „Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo ir kiti istoriški nutikimai“. Atvežė knygą dar prieš karantiną, bet įvertinti perskaitytų istorijų išskirtinumą galiu tik šiandien.

Na, ir kodėl ta svarbi knyga atkeliavo iš Prienų taip nelauktai ir netikėtai? Kodėl ją man perdavė Prienų savivaldybės meras? Elzė negali pasakyti kodėl, mat neretai gastroliuojantys ar įvairiose konferencijose dalyvaujantys aktoriai, ypač tokiu metu, kai Vilniaus teatrai vis remontuojami ir remontuojami, retkarčiais ir rajonuose turi neatidėliotinų užduočių, o ta jos man perduota knyga dabar atrodo lyg simboliška nūdienės knygnešystės staigmena. Belieka tik kuo atidžiau įsiskaityti ir padėkoti merui už dovaną.

Ypatingos tų Žiežmarių istorijos! Kas galėtų atspėti, kad 1880 metais šiame mieste buvo trys su puse tūkstančio gyventojų? Sunku patikėti, bet juk ir Liškiavoje devynioliktojo amžiaus pabaigoje gyveno aštuoni šimtai miestelėnų. Ir Magdeburgo privilegijas turėjo žiežmariškiai, ir 1863 metų sukilime dalyvavo, o Žiežmariuose gyvenęs poetas ir kunigas Silvestras Gimžauskas visiems parodė, kad Dievas supranta ne vien tiktai lenkiškai, bet ir lietuviškai išsakomą maldą. Sunku jam buvo, bet visą poeto kovą aprašęs Olijardas Lukoševičius daro tokią išvadą: pagrindinė anų laikų lietuvio charakterio savybė buvo užsispyrimas. Praeis šimtas metų, ir tą patį savais žodžiais pakartos lietuvių žemdirbystės profesorius Petras Vasinauskas. Pakartos ir nepaprastai užsispyręs, tikrai lietuviškos sakmės vertas herojus – Juozo Baltušio gražiai apsakytasis Juza iš Kairabalės.

Panašiai lietuvio slaptąjį kodą šifruoja ir istorikas Gediminas Kulikauskas: lietuvis dažnai laimi todėl, kad yra toks uždaras ir atkaklus. Taip pat per įdomios Žiežmarių knygos puslapius lyg per šimtmečius eina ir atkaklūs žiežmarėnai su savo istorijomis net nuo septynioliktojo amžiaus vidurio. Autorius neslepia ironijos, pasakoja apie dažnai pasitaikydavusias anekdotines situacijas. Rodos, jau gal kažkiek reikėtų ir surimtėti, kai po 1918 metų vasario 16-osios atsiranda Lietuvos Respublikos Žiežmarių valsčiaus valdyba. Žinome, kiek prisikentėjo Jonas Basanavičius ir Antanas Poška, anais suirutės metais Vilniuje gelbėdami lietuviškus muziejus. O ir Žiežmariai juk tais laikais tebuvo nesaugiame Lietuvos pasienyje. Ir vis tiek apie žiežmariškių nesutarimus rašoma žaismingai, kol galiausiai prasitariama va kaip: „…pradėjo valdyti savi, ir atsirado savivaldybė.“ Ar čia atsitiktinė dviprasmybė, ar tyčinis autoriaus šypsnys?..

Aišku, kad lenkai, rusai, vokiečiai ir prancūzai anuomet nebuvo laikomi savais, bet ir savi kartais juk prikiaulina. Tačiau visas anuometines nuoskaudas ir neteisybes sušvelnina spalvingi kasdienybės vaizdai, netgi paprasčiausias turgaus aprašymas. Žmonių, gyvulių ir visokiausių produktų bei ūkio rakandų nepaprastai daug, tačiau visur stebėtina tvarka. Iš tos tvarkos, iš sodiečių geranoriškumo, iš nusipirkto gyvulio jaukaus žvilgsnio atsiranda gyvenimo grožis. Ne tiktai vežėčios turi būti švarios, bet ir arklio karčiai sušukuoti… Sunku viską atpasakoti. Skaityti reikia iš lėto. Taip tik atrodo, kad juokingesnių aprašymų puslapius galima greitomis praversti, bet juk kiekvienas Žiežmarių atsitikimas, kad ir koks graudus ar juokingas būtų, – tai ir Lietuvos istorijos dalis.

Merkinės ir Marcinkonių moksleiviai bei Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai, talkinantys dr. Rimvydui Juškaičiui (penktas iš kairės) keliant inkilus miegapelėms Uciekos kaime prie Grovos upelio, kuriuo tarpukaryje ėjo demarkacinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos. Taip buvo patikrinta tarpukario Lietuvos pasienio policininko žinutė, išspausdinta žurnale „Kosmos“. Policininkas parašė, kad apeidamas jam patikėtą ruožą pastebėjo lazdynų pelę, tačiau pagal jo paties aprašymą tai buvo didžioji miegapelė. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2001 m.)

Balandžio 10-oji

Kaimo žmogus kiekvieną pavasarį pakliūva į didįjį darbymetį. Negali jis nepakliūti, kai viskas aplinkui vis labiau skuba. Dažnai iš prigimties guvus sodietis nė nesugebėtų nuo to smarkėjančio Gamtos judėjimo atsilikti, – net ir tada, kai metams bėgant jo paties greitis pastebimai lėtėja. Sodietis nė nelinkęs tuščiai samprotauti apie tokį faktą, kad vieni individai gyvena tris šimtus metų, o kitiems užtenka ir trijų dienų. Esam kažkur per vidurį tarp jų visų, tad nepavydėkim nei vieniems, nei kitiems. Supraskim, kad visus trumpaamžius Gamtos burbučius nedelsiant pakeičia kiti, lygiai tokie patys. Tai amžinas judėjimas. O tavęs pakeisti niekas negali. Jei nori – dirbk ir dusdamas. Ne vienas ir apsisprendžia sau patyliukais – noriu dirbti net ir dusdamas…

Ir ne vien tiktai seniausieji mūsų Žemės keleiviai šitaip apsukomis ar net apgraibomis vis juda ir juda, tai pervargdami, tai ir vėl atsigaudami, bet tik pasižiūrėkite, kaip panašiai ir jauni kantruoliai, šimto kilometrų maratono bėgikai, iki finišo dar likus nubėgti dešimt kilometrų, „įjungia autopilotą“ – jie bėga iš inercijos, nebejausdami savo kūno, tik vos vos įžiūrėdami priešakyje šmėžuojančias kitų, tokių pat ištvermingų bėgikų kojas. Ir ką reikėtų pamanyti, kai net jaunikliai studenčiokai, visą dieną be atvangos šliuožę slidėmis, o vakare užmigę tuščioje kaimo mokyklos klasėje, iš ryto šitaip kalba: „…tu pažiūrėk, ar aš vakar nusiėmiau slides, ar išmiegojau su slidėmis…“

Būdavo šitaip, bet dar ir tebėra, niekur tokių keistų, savanoriškos ištvermės išvargintų užsispyrėlių padermė negalėjo prapulti. O prisimenu dabar apie visa tai gal ir todėl, kad vis dar tebeveikia mano skaitytojišką vaizduotę toji šmaikščių ir teisingų istorijų knyga, dukters atvežta iš Prienų. Radau ten ir šitokią istoriją: du meistrai per pusantro mėnesio sumūrijo 57 metrų aukščio bažnyčios bokštą. „Nuo tada nieko didingesnio Žiežmariuose nebuvo“… Reikėtų mums tepagalvoti, kad anuo metu nebuvo tokių galingų ir aukštų kranų kaip šiandien, – plytas į šitokį aukštį kėlė ir kėlė arklio sukamas mechanizmas.

Nemuno ir Merkio santaka nuo Merkinės tilto. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

1991 m. balandžio 23 d. per Jurgines Aukščiausiosios Tarybos nutarimu įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionaliniai ir Trakų istorinis nacionalinis parkai, o pirmajam Lietuvos nacionaliniam parkui suteiktas Aukštaitijos nacionalinio parko vardas. Šiuo metu 5 nacionaliniai parkai užima tik šiek daugiau kaip 2 proc. Lietuvos teritorijos. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (Merkinė, 2020 m.)

Balandžio 14-oji

Vis dar sodinu mažus krūmelius ir medelius. Kol pumpurai tik vos vos didėja, dar galima sodinti. Laistyti, žinoma, reikės daug. Ką nors pasėdamas ar persodindamas, jau galvoji vienaip ar kitaip įsijausti į rūpimo augalo charakterį, nes jau ir besėdamas įsipareigoji nuolat stebėti, sekti, kaip dygs ir augs tavo globotiniai. Čia lygiai tas pat, ką sakė Antoine’o de Saint-Exupér pasakos princas: žmogus atsako už visus, kuriuos prijaukino.

Kasmet mane kažkodėl vis labiau ima dominti natūrali obelų hibridizacija. Norisi aktyviau pasekti, kur šis procesas krypsta. Ir tai yra būtent mūsų dienų reiškinys. Mes dar labai gerai prisimename, kad buvo toks metas, kai paupiniuose miškuose augdavo nemažai miškinių obelų, o dabar tesurastume tiktai miškinės ir naminės obels hibridų. Tokia hibridinė obelaitė – dygliuota kaip miškinė obelis, tačiau vaisius veda didelius. Rūgštūs tie jos obuoliai, bet miške, matyt, kitokie ir negali rastis. O argi nebūtų įdomu sužinoti, gal tokia hibridinė obelis, jeigu patektų į geresnes sąlygas, dar galėtų priminti naminės obels veislę, nors vis tebeišlaikydama ir miškinės obels dygliuotus akščius?

Šitokios miške jau dẽrančios hibridinės obels nepersodinsi, bet jei netoli nuo jos aptiksi mažą obelaitę, tai gali būti, kad ji bus atsiradusi iš to neaiškaus hibridinės obels vaisiaus sėklos, o ne iš miškinės obels ir ne iš naminės, žmogaus sukultūrintos obels. Suprantama, kad naminė obelis gali atsirasti miške, jei begrybaujantis žmogus numetė obuolio nuograužą su visomis sėklomis. Taigi šitaip: išsikasame aną mažą dar nežinia ką mums žadančią obelaitę, atsinešame ją iš miško į savo daržą, bandome sukultūrinti ir laukti derliaus. Čia nėra tuščias pasenėjusio sodininko smalsumas. Miškinės obels obuoliukų žievė – didelis vitaminų šaltinis, vaistinėse galima rasti vitamininių arbatų, kurių sudėtyje – ir miškinės obels džiovintos žievelės. Kultūrinės obels žievę, kaip žinome, prieš valgant geriau nulupti, nes joje gali būti pesticidų, o miškinė arba hibridinė obelis, auginama ypatingoje aplinkoje, galėtų užderėdama atvesti daug vertingesnių vaisių už saldžius, vaškuotus obuolėlius iš Lenkijos.

Sodinu ne tiktai obelaites, bet ir mažus šeivamedžius, klevukus, liepaites, raugerškius. Vienus ar dvejus metus daigyne paauginti medeliai sutankina savo šaknis, ir juos persodinti į nuolatinę vietą jau būna kur kas lengviau. Karantinas. Per pasaulį keliauja Giltinė. Bet medelius sodinti reikia.

Sausra vis dar tęsiasi. Kartais pabyra iš dangaus baltos, aštrios kruopos, bet ir prapuola jos beregint, net žolių lapų nesudrėkinusios. Dar jaučiu „skutamuosius“ snaigių kruopų kirčius ant apžėlusio skruosto ir mintiju pats sau vienas apie tai, kad saulėtame šalavijų šlaitelyje pražydusios mažytės raktažolės nė kiek neauga. Net keista žiūrėti į geltonus žiedelius be žiedkočių, prisiglaudusius prie skrotelinių lapų. Kas tokią raktažolę galėtų pavadinti švento Petro raktais? Bet prie šitokios anomalijos prisideda ir dar viena keista naujiena: Vaikšnoro Ravo šaltinyje braido ilgakojis brastinis tilvikas. Pamato jis mane, pakyla šaukdamas, sparčiai nuskrenda ir nutupia ant naujosios pavėsinės stogo. Niekada dar nesu matęs šitaip nebūdingai praskriejančio.

Tiesa, kad ir slanka Vaikšnoro Ravo aukštupyje, mažoje miškapievėje, elgiasi keistokai, tarsi čia būtų Šešuolių sengirė – jau 18 parų vis tupi ant keturių kiaušinių. Ištupės keturis slankiukus. Kasdien iš tolo galiu stebėti ją pro žiūronus, galiu įsitikinti, kad vis išskrenda pasiieškoti maisto, nes kiekvieną kartą atgal nutūpusi nukreipia savąjį snapą vis į kitą pusę. Tegu sau peri. Jos ruda nugara labai nežymiai išsiskiria iš rusvų pernykščių lapų, o ilgas snapas atrodo lyg sausa pilkšva šakelė. Prieš 18 dienų visiškai atsitiktinai ją išgąsdinęs, priverčiau pakilti iš lizdo, todėl dabar ir žinau tą vietą. Pakilo man iš po kojų triukšmingai tarsi jerubė, tiktai staigus jos polėkis buvo visai ne vištiškas, o tilvikiškas – tiesus ir spartus.

Juozas Ališauskas bando žvejo laimę ant Nemuno kranto prie Merkinės. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2020 m.)

Jeigu Merkys tekėtų tiesiai, tai už 400 metrų susilietų su Nemunu ties Česukų kaimu. Tačiau Merkys, tarsi stengdamasis išvengti likimo, staigiai suka į dešinę ir dar suraitęs porą žavingų kilpų Nemuną pasieks beveik už kilometro Merkinėje. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka (2019 m. balandis)

Balandžio 18-oji

Stabtelėjo tas neįprastas, sausringas pavasaris. Šąla naktimis iki penkių laipsnių, o dieną vis ūžauja šaltas pietvakaris. Buvo, tiesa, labai šiltų dienų, todėl šermukšnialapės lanksvūnės, šeivamedžiai ir ievos jau gražiai žaliuoja. Jau valgomos garšvos, kartenės, kiškio kopūstai, dilgėlės ir visokie laukiniai česnakai, jau žydi kaukazinės slyvos, veltininės vyšnios, forzicijos ir paprastieji klevai. Pietiniuose saulėtuose šlaituose geltonuoja smiltyninės sidabražolės, ankstyvosios viksvos, mėlynuoja kuklūs smiltyninių našlaičių žiedeliai, baltuoja smiltyniniai vaistučiai ir pavasarinės ankstyvės. Bet labai trumpai težydėjo smailialapiai karklai, blindės ir geltonosios sedulos. O būtent šie krūmai pirmiausia ir pamaitina bites, kamanes, visokias žiedmuses ir drugius. Ir visi šie nektaringų žiedų lankytojai bijo smarkaus vėjo. Ir nieko negalima pakeisti žvelgiant, kaip nuo vakarų vėjo gūsių iki žemės linksta liaunos žydinčių karklų šakos. Prieš vėją nepapūsi! Yra ir blogesnių nuojautų: jau pats laikas judinti žemę, o tas užsitęsęs, saulėtas ir vėjuotas anticiklonas labai džiovina dirvožemį: kai tik pajudinsi jį, dar labiau išdžiovinsi! Reikia laukti lietaus. Ir nenoromis prisiminti gyvą liaudies patirtį: balandis be lietaus – rugpjūtis be derliaus…

Bet kaip netikėtai ir narsiai šiandien aš pats pasirūpinau tuo, kad po kurio laiko aname pievos pakraštyje išdygtų grybai! Ne šiemet, žinoma, jie pasirodys, gal tiktai po kelerių metų, bet tikrai pasirodys. Ir ne juokais tuo pasirūpinau: po kelerių metų su anūku Roku galėsim patikrinti. Ogi išvertė vėtra apdžiūvusią pušį! Matėsi, kad buvo gerokai apipuvusios inkarinės šaknys, gal todėl viena liemeninė šaknis ir neatsilaikė prieš vėtrą. Atkirtau kamieną ir paguldęs negiliai į žemę apkasiau, apklojau velėnomis. Savotiškai lyg ir palaidojau žuvusį medį, tarsi paslėpdamas vėtros įkalčius, ir jau žinau, kad tas keistokas darbas neliks bereikšmis. Visokie kepurėti grybai, panašūs į kelmučius, arba ir „mokslagrybiai“, kartais visai nepanašūs į grybus, stebėtinai mėgsta žemėje trūnijantį, pūvantį medį… Todėl eksperimentinės minties nutviekstas, aš tiesiog vienu ypu ir perkirtau tą vėtros palaužtą, jau apsaususią keturiasdešimties centimetrų skersmens pušį – perkirtau nė nekvėptelėdamas, tačiau širdis jau daužosi! Ir ko tau, dzieduli, taip reikia skubėti? Juk niekas tavo sumanymo nesumenkins, niekas tavo idėjos draugiškų patyčių principu nesuvaržys, nebus čia nei žaibiškai įvykusios akcijos įkyrių svarstytojų, nei patariančiųjų tarpininkų, tiktai aštrus ilgakotis kirvis ir geras suomiškas kastuvas tavo rankose. O iš šalies pasižiūrėjus gal ir galėjo kam pasirodyti, kad darbuojasi žilas senutėlis su įsiūčiu, kad daro kažin ką keisto.

Betgi ne, čia buvo ne įsiūtis, o tokia nuo jaunų dienų išsilaikiusi inercija. Sakau tai prieš vėją, pats su savimi kalbėdamas. Jeigu galėjau medkirčiauti prieš keturiasdešimt, prieš dvidešimt metų, tai galiu ir dabar. Nesvarbu, kad šiek tiek ir pridusdamas. Treniruota širdis nebijo trumpalaikių pridusimų. Sveikatingumo teorija dar griežčiau reikalauja: jei neturi rimtų ūkiškų darbų, tai būtinai ristele nubėk bent dešimt kilometrų per dieną, o papildomai nors dukart per savaitę reikia pajudėti taip, kad nugara liktų šlapia, o vieną kartą per mėnesį būtina pervargti tiek, kad nebebūtų svarbu, nei kur iš nuovargio nugriūsi, nei kaip bemiegodamas atrodysi, nei ką sapnuosi. Sakoma, kad teorija – sausa šaka, gal todėl ir visi griežčiausi sveikatos stiprinimo metodai įsitvirtina ne iš pirmo karto, kai apie juos išgirstame.

Kaip žinoma, pradžioje buvo darbas. Gerai prisimenu, kaip sunkiai dirbom Urale su medkirčiais, dirbom ir vasarą, ir žiemą. Gražių, netgi sveikų kontrastų sukuria Baškirijos kontinentinis klimatas, bet judėti miškuose bedirbant reikia daug, judėti įnirtingai ir kantriai. Amžinas darbas. Amžinas judėjimas. O pirties statyba Karačiūnuose, netoli Vilniaus, rašytojo Vytauto Almanio girininkijoje!?.. Kiek senovinę meistrystę išmanančių talkininkų pas jį atklysdavo, vos sužinoję, kad bus galima smagiai pamojuoti kirviu, vedega ir net muziejiniu skliutu! Tada dar lyg ir nesupratau, kaipgi šitaip, dėdamasis paslankiu meistru ar pameistriu, pagyvenęs vyriškis, trumpam savo mokslinę laboratoriją palikęs inteligentas, sugeba taip įtemptai dirbti, iš pažiūros jau net ir pridusdamas, jau pažiopčiodamas lyg žuvis, benukeipstanti saulėkaitoje. O vis dėlto gali, nes tas jaunystėje turėtų įgūdžių atgaivinimas jam brangus, jam džiugu matyti, kaip lekia į šalis skiedros, kaip gilėja griovelis rąste, ir koks dailus darosi tas pozas, į kurį tuoj guls kitas pirties vainiko sienojas.

Pavasaris – pats tinkamiausias laikas prisiminti visus gerus, kažkada atrastus ir perskaitytus žmogaus sveikatos žinovų pamokymus, pats laikas pagalvoti, kuo iš tikrųjų žmogus panašus į augalą, į medį. Žymus vokiečių vaistininkas Valteris Šėnenbergeris šitaip rašė: augalo sultys ir žmogaus kraujas – tai giminingi dariniai, todėl pavasarį, kai augalas savo sultis atšviežina, žmogus turėtų daryti tą patį. Pats paprasčiausias būdas – gerti beržų ir klevų sulą, ragauti iš visų valgomų žolių išspaustas sultis. Žmogus gali ilgą laiką išbūti sveikas ir stiprus, net ir nieko nevalgydamas, o tiktai gerdamas.

Tai, beje, įrodė ir prancūzas Alainas Bombard‘as, su mažyte valtele perplaukęs Atlanto vandenyną ir visą kelionės laiką gėręs paties susimeškeriotų žuvų sultis. Ir Valteris Šėnenbergeris, ir Alainas Bombard‘as savo idėjas bei hipotezes pasitikrino eksperimentuodami. Vokietis vaistininkas spaudė augalų sultis savo laboratorijoje, pats gėrė jas ir klausėsi, kaip reaguoja organizmas, o prancūzas keliautojas, iškėlęs hipotezę, kad vienas žmogus, atsidūręs vandenyne su gelbėjimosi valtele, nebūtinai turi prapulti, numirti iš bado ar troškulio, nes aplink jį tengi plaukioja gausybė įvairiausių žuvų, kurių išspaustas sultis įmanoma gerti. Ir neprapuolė Alainas Bombard‘as. Išplaukęs iš Marselio uosto, užsispyrėlis prancūzas ir gyvas, ir apysveikis pasiekė Amerikos krantą.