Dvasinė stiprybė pasiekiama vien dideliu užsispyrimu. Apie Maironio dukterėčią

Norėčiau parsinešt dangaus skiautelę

Ir lino žiedą Tėviškės laukų,

Neužmirštuolę augančią prie kelio

Ir rugiagėlę mėlyną rugių (…)

Ir vėją pasigaut tarp pievos smilgų,

Viedrynų, kmynų, baltažiedžių pakely,

Su jais vėl žaist išbėgčiau pasiilgus

Kai saulės giesmę Tėviškėje čiulba vyturys…

Danutė Lipčiūtė-Augienė

Rašytoja, mokytoja, visuomenininkė Danutė Lipčiūtė-Augienė, šiuo metu gyvenanti Palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose Putname, Konektikuto valstijoje, balandžio 1-ąją atšventė savo 106-ąjį gimtadienį.

Sudėtingos karantino sąlygos neleido jos vaikams – dukrai Rasai, sūnums Jurgiu ir Džiugui Augiams – atvykti iš Čikagos ir apkabinti savo Brangų žmogų. Tik jaunėlė dukra Rūta Augiūtė su savo vyru Rimu Manomaičiu atskubėjo su rožėmis, tortu ir pyragais iš Bostono. Tiesa, jaudinančios susitikimo akimirkos ir bendravimas vyko per langą, – išlaikant izoliaciją, kalbėta telefonu. Gražus slaugytojų būrys nusifotografavo kartu su savo numylėta, kantria, ramia, išmintinga ir humoru pulsuojančia vyriausia namų gyventoja.

Su giliu jauduliu ir begaliniu susižavėjimu kalbu apie šią kilnios dvasios moterį – kūrėją, moterį, atidavusią savo gyvenimą lietuvybės puoselėjimui, artimo meilei. Siekdama harmonijos per vidinį asmenybės tobulėjimą ji visą gyvenimą ieškojo tiesos, gėrio ir grožio. Viltis ir tikėjimas skatino beatodairiškai dirbti Dievui, Tėvynei ir artimui.

Sunkūs išbandymai teko jos daliai: priverstinė tremtis, jaunėlio sūnaus Sauliaus, o vėliau ir mylimo vyro Pauliaus netektys. Svetimoje žemėje reikėjo vienai kaip trapiai smilgai atsilaikyti, nepalūžti, užauginti ketvertą vaikų ir dar rasti laiko lietuviško žodžio puoselėjimui… Prieš visas gyvenimo negandas atsilaikyti padėjo gilus tikėjimas, įskiepytas dėdės Jono ir tetos Marcelės Mačiulių.

Laiške brolio Mikalojaus (1940 metais ištremto į Sibirą ir ten mirusio) žmonai Marijai Lipčienei rašė: „Miela Maryte, Mūsų dvasinė stiprybė pasiekiama vien dideliu užsispyrimu ir nuolatiniu darbu. Tam reikia tvirto pasiryžimo ir ištesėjimo. Aldoną gali palaikyti jos tėvo šviesus pavyzdys. Aš esu apsikrovusi, be mano tiesioginio darbo, įvairiais veiklos darbais. Per daug jais jau esu apsikrovus, tas net mano sveikatai kenkia, bet užtai neturiu laiko griaužtis vienatve ir našlės dalia daug lengvesnė. Dirbu daugiausia lietuviukams vaikams. Jiems rašau, du mano vaidinimus Čikagoje statė. Menki jie, bet Z. Kevalaitytė juos puikiai surežisavo ir visi buvo patenkinti…“ (Čikaga, 1962 m. rugpjūčio 5 d.)

Jis buvo kantrus ir atlaidus, mylėjo mane…

Sugrįžkime į tolimas dienas ir prisiminkime Danutės Lipčiūtės-Augienės gyvenimo kelią. (Išsamesnę informaciją apie Maironio dukterėčią galite rasti mano tekstuose, publikuotuose fotografuotinėje knygoje „Pavasario balsai“; 2009 metais žurnale „Naujoji Romuva”, Nr. 1; „Dienovidyje”, o ir ne kartą rašiau apie ją „Draugo“ puslapiuose.)

Danutės mama Kotryna Mačiulytė-Lipčienė buvo jauniausia Maironio sesuo. Mačiulių šeimoje augo dar dvi seserys – Marcelė ir Pranciška. Brolio ryšys su seserimis buvo ypatingas: iš pat vaikystės apsuptas jų meilės, vėliau, baigęs mokslus Kauno ir Peterburgo dvasinėse seminarijose, dosniai dalijo joms ir jaunėlės sesers Kotrynos vaikams širdies šilumą. Marcelė pasirinko šeimininkės dalią ir gyveno brolio namuose Kaune. Kotryna vienintelė ištekėjo ir susilaukė septyneto vaikų. Pranciška vėliau apsigyveno vaikaitės Elenos Lipčiūtės-Babonienės šeimoje Bernotuose. Kotrynos vaikams paaugus, Maironis nusprendė imtis atsakomybės ir leisti juos į mokslus. Septynetas Kotrynos vaikų – Mikalojus, Julytė, Teklytė, Stasys, Algirdas, Elena, Danutė, apsupti dėdės ir tetos švelnios meilės, gyveno ir mokėsi Kaune. Vaikaičiai džiaugėsi dėdės gerumu ir rūpestinga globa.

Ilgiausiai Maironio namuose gyveno jauniausia Kotrynos duktė – Danutė. Aštuonerių būdama peržengė dėdės Maironio namų slenkstį. „Aš viską puikiai prisimenu, buvau pilnateisė tų namų naikintoja, jis mokėjo už mokslą, leido gyventi savo pastogėje. Iš tikrųjų reikia stebėtis jo, o ypač tetos Marcelės kantrybe, kai kartais susėsdavome prie stalo nemažas būrys mokslus beeinančių triukšmadarių.“

„Jis buvo kantrus ir atlaidus, mylėjo mane“, – prisimena Danutė.

Bręsdama savo dėdės poeto artumoje palinko į literatūrą. Gimnazijoje kūrė eilėraščius, rašė vaidinimus, vienas iš jų, skirtas Vytauto Didžiojo jubiliejui, buvo suvaidintas gimnazistų ir sulaukė palankaus vertinimo. Įstojus į Vytauto Didžiojo universitetą, studijavo literatūrą su šalutine prancūzų kalbos specialybe. Priklausė ateitininkų draugijai „Šatrija“. Nuo 1932 metų spausdino eilėraščius moterų kūrėjų žurnale „Naujoji Vaidilutė“. Jos eilėraščius, prozos vaizdelius, straipsnius skelbė ir kita prieškario spauda.

D. Lipčiūtė, sėkmingai baigusi studijas, gavo Lietuvių–prancūzų draugijos stipendiją ir išvyko tobulintis į Sorbonos fonetikos institutą. Paryžiuje ji sutiko ir savo gyvenimo meilę – žemaitį dailininką Paulių Augustinavičių (vėliau – Augių). Šie du talentingi menininkai, grįžę į Lietuvą, sumainė žiedus.

Be žemės, be Namų

Ramų šeimos gyvenimą sujaukė istorinės pervartos. Daugybė lietuvių šeimų nukentėjo nuo rusų, vokiečių okupacijų. Du P. Augiaus broliai Vacys ir Kostas iš universiteto išėjo partizanauti ir paguldė savo galvas miškuose, kitas brolis Jonas, būdamas ketvirto kurso studentas, žuvo vokiečių okupacijos metais, o brolis Kazimieras su penkiais mažais vaikais ištremtas į Krasnojarską.

Danutės Lipčiūtės-Augienės artimieji jau pirmosios sovietų okupacijos buvo nublokšti į šiaurę: 1940 metais suimtas ir ištremtas vyriausias brolis Mikalojus, Pečioros lageryje ir mirė. 1941 metais suimta jos sesers Elenos Lipčiūtės-Babonienės visa šeima, o kartu ir Maironio sesuo Pranciška, ištremti į Sibirą į Ust-Kulomą, pastaroji čia ir mirė, palaidota taigoje… Juodi debesys tvenkėsi ir virš Augių šeimos. 1944 metais jaunieji menininkai pasitraukė į Vakarus, gyveno Austrijoje ir Vokietijoje. Sunkiomis tremties sąlygomis abu menininkai neprarado pusiausvyros: kūrė, rašė. D. Augienė skelbė savo eilėraščius „Žiburiuose“, Paulius dalyvavo parodose, tapo literatūros ir meno žurnalo „Mintis“ dailės skyriaus redaktoriumi.

Prisimindama tuos laikus, Danutė rašė: „Paulius kūrė, nes kitaip negalėjo. žmogui, kuriame gyva kūrybos ugnis, nekurti – tai žūti, save sunaikinti… Paulius kūrė visokiose tremties sąlygose… o jos dažnai buvo žiaurios ir skurdžios – tada jis gyveno, pasijusdavo esąs žmogus, o ne „išvietintas“ – be žemės, be Namų…“

Meilės pėdsakai, kuriuos paliksime

1949 metais Augių šeima su trimis vaikais persikėlė į Ameriką. Pirmiausia bandyta ūkininkauti – auginti vaiskrūmiai, skinamos uogos; net ir vištų ferma atsirado… Po sunkių fizinių darbų buvo grįžtama į „tikrą“ kūrybos gyvenimą. Danutė dalyvavo „Šatrijos“ draugijos ir rašytojų veikloje, įvairiuose renginiuose, parodose, kūrybos vakaruose. Parašė straipsnius rinkiniams: „Jaunimo kelias moterystėn“ (1955); „Kovos metais dėl savosios spaudos 1864–1904 metais“ (1957); „Amerikos lietuvių Romos katalikų moterų sąjunga“ (1964). Danutė kūrė eilėraščius, prozos vaizdelius, pasakas, straipsnius, publikavo laikraštyje „Draugas“, žurnaluose „Eglutė“, „Šv. Kalėdų aidai“, „Aidai“, „Ateitis“ ir kt.

Paulius gavo darbą komercinio meno įstaigoje. Laisvalaikiu, kurio buvo taip mažai, prisėsdavo prie savo kūrybos, per ją sugrįždamas į Žemaitijos žemę. Tęsė pradėtus „Žemaičių Kalvarijų“ ir „Žemaičių simfonijų“ ciklus. Noriai dalyvavo parodose. Jo galvoje kirbėjo daug sumanymų ir planų. Iliustravo knygas, su didžiausiu įkvėpimu ėmėsi Vytauto Mačernio knygos „Poezija“ iliustravimo. Deja, tai buvo jo paskutinis darbas. 1960 metais gruodžio 7 dieną klastinga liga pakirto jį pačiame jėgų žydėjime, vos peržengus penkiasdešimt pirmojo gimtadienio slenkstį.

D. Lipčiūtė-Augienė liko viena su keturiais vaikais Rasa, Džiugu, Jurgiu, Rūta. Dirbo Lojolos universitete Čikagoje. Laimė, universiteto darbuotojų vaikai galėjo studijuoti nemokamai, taip išsipildė jos svajonė, kad vaikai gautų tinkamą išsilavinimą. Ji tyliai ir kantriai nešė savo vargą, dirbo, rūpinosi vaikais ir mokytojavo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Nesureikšmindama savo kūrybinio darbo, kartojo, kad „rašė tik tam, kad vaikai svetimoje šalyje „nesuamerikonėtų“.“

Parašyta nemažai poemėlių, eiliuotų pjesių vaikams, kurios neišleistos, bet buvo vaidinamos lietuvių telkiniuose: „Velykos“, „Kalėdų žvaigždė“, „Meškos mokykla“ ir kt. Eiliuota pasaka „Užburti vaikai“ buvo parašyta žurnalo „Eglutė“ 25-mečiui. Atskiromis knygomis išėjo „Pupos pasaka“ (1970, Čikaga), „Močiutės dovanėlė“ (1976, Čikaga; antrasis leidimas: Kaunas, „Naujasis lankas“, 2004), „Močiutės pasakos“ (1985, Čikaga), „Eilėraščiai mažiems nedideliems“ (1992, Vilnius).

Ramybės nedavė ir namuose likę P. Augiaus eskizai, neatspausdinti ir neišleisti darbai. Daug laiko ir jėgų skyrė jo atminim įamžinti: kartu su kitais parengė ir išleido stambią monografiją: „Paulius Augius“ (1966).

Vaikams paaugus ir iškeliavus iš namų D. Lipčiūtė-Augienė persikėlė į Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos vienuolyną – skyrė savo gyvenimą tarnystei.

Tikėjimas nemirtingumu įkvepia žmogų nemirtingiems darbams

Gyvendama Amerikoje nuolat ilgėjosi Lietuvos, čia paliktų artimųjų: iš tremties Vorkutoje grįžusios sesers Elenos Lipčiūtės-Babonienės ir Vilniuje gyvenusio brolio Algirdo Lipčiaus (pakeitusio pavardę į Linčius). 1976 metais pirmą kartą atvyko į sovietų okupuotą Lietuvą ir tik penketui dienų buvo įleista į Tėvynę… Su didžiausiu nerimu ir jauduliu pravėrė Maironio namų duris… Džiūgavo sutikusi šiuose namuose savo sesers Elenos anūkę, šių eilučių autorę. Nuo tada ir užsimezgė gražus bendravimas, švelni draugystė. D. Augienės kelionės padažnėjo, ji tapo „knygneše“: iš JAV vežė mums uždraustas knygas, žurnalus, šelpė giminaičius, neturtinus studentus, našlaičius. „Aš supratau, kad žmogus gali būti žmogumi tik atiduodamas save kitiems. Aš supratau, kad tikroji meilė – tai gyvenimas kitiems“, – rašė D. Lipčiūtė-Augienė.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę kelionės suteikė sparnus: vienas po kito į jos gyvenimo kraitelę krito labdaringi darbai… O jų visų išties neįmanoma suskaičiuoti ir įvardinti… Rūpindamasi vyro palikimo išsaugojimu atvežė ir padovanojo Vilniaus dailės muziejui jo meno kūrinius; 1992 metais Lietuvoje pasirodė jos poezijos knygelė vaikams „Eilėraščiai“ su P. Augiaus iliustracijomis; kitais metais išleido devynias jo darbų reprodukcijas – atvirukus; jos dėka pasirodė P. Augiaus iliustruotos nuotaikingos knygos: „Pupos pasaka“, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“, vysk. Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vestuvės“.

D. Lipčiūtė-Augienė aktyviai įsitraukė į renginius, skirtus dėdės Jono Mačiulio-Maironio atminimui. Rašytoja bendravo su smalsiais gimnazistais, dalijosi su jais širdies šiluma. Jos minčių, samprotavimų išeities taškas buvo gilus tikėjimas, įskiepytas dėdės Maironio: „Tikėjimas nemirtingumu įkvepia žmogų nemirtingiems darbams ir, jeigu žmogus sukuria ką nors dieviška – tai ilgėdamasis Dievo ir įveikęs savo metafizinį nuovargį, peržengęs patį save.“

Nuo pirmųjų rašytojos atvykimų į Nepriklausomą Lietuvą kelionių užsimezgė graži draugystė su Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojomis. Remiantis jos atsiminimais, patarimais, pastebėjimais buvo restauruojami, atkuriami Maironio memorialiniai kambariai.

D. Lipčiūtė-Augienė suvaidino ypatingą vaidmenį ir dėl išeivių rašytojų archyvų parvežimo. 1989 metais pasikvietus į pirmą privačią kelionę į JAV šių eilučių autorę, sudarė visas sąlygas lankyti rašytojus bei jų artimuosius. Po to sekė daugiau nei dešimt tiek privačių, tiek projektinių kelionių, kurių metų buvo bendraujama su išeivių rašytojais, jų artimaisiais, atrinkinėjami archyvai ir gabenami į Lietuvą. šiuo metu esame pati didžiausia institucija, kurioje sukaupti beveik visų išeivių rašytojų rinkiniai.

Viso Maironio lietuvių literatūros muziejaus kolektyvo vardu lenkiamės ir nuoširdžiai sveikiname vaikų rašytoją, Maironio dukterėčią Danutę Lipčiūtę-Augienę, linkėdami stiprios sveikatos ir palaimintos džiaugsmingos nuotaikos!