2020 04 27

Kun. Arūnas Peškaitis OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Būkime sveiki ir palaiminti!

Kun. Arūnas Peškaitis OFM.

Evgenios Levin nuotrauka

Rašau šį laišką, įkvėptas A. Armonaitės parengtos peticijos „Nedelsiant reaguokime į psichikos sveikatos problemas per COVID-19“, kurią šiandien ir pasirašiau. Viešai kreipiuosi į jus visus; drįstu kalbinti ir mūsų valstybės vadovus – Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo pirmininką, Ministrą pirmininką, taip pat žiniasklaidos atstovus. Esu tik kunigas, vienas iš tų, kurie teikia žmonėms, atsidūrusiems krizinėje situacijoje, dvasinę pagalbą.

Mes kartu labai daug padarėme. Dar balandžio viduryje sveikatos apsaugos ministras A. Veryga pranešė, jog koronaviruso epidemija Lietuvoje suvaldyta, o jos pikas – praeityje. Švelninamos karantino sąlygos. Naudodamasis proga, dėkoju jums, gerbiamas ministre, už pasiaukojantį darbą, už turbūt dažnai bemieges naktis ir nesibaigiančias dienas, kai sprendimus reikia priimti tuojau pat. Tai sunkiai įveikiama įtampa ir nuolatinis stresas.

Labai dėkoju jums, gydytojai, kurie dirbate, negailėdami savęs, jums – visi medikai ir paramedikai, sesutės, slaugytojai; dėkoju visiems, kurie budite 1808 linijoje ir padedate mums. Taip pat esu dėkingas gausybei savanorių, geranoriškų pilietinių iniciatyvų pradininkams ir įgyvendintojams, Bažnyčios žmonėms. Maldoje jus visus prisimenu. Dievui dėkoju ir mums visiems, kurie buvome, esame ir – tikiu – būsime atsakingi, solidarūs, atjaučiantys. Visa tai duoda vaisių. Tuo nuoširdžiai, viltingai džiaugiuosi.

Tik negaliu nepasidalinti ir kylančiomis ne itin linksmomis mintimis. Apie tai rašoma mano minėtoje peticijoje, šį klausimą prieš keletą savaičių svarstė psichoterapeutas, suicidologas P. Skruibis. Mūsų visuomenėje auga nerimas. Kaip kunigas, kaip konsultantas susiduriu su tokiomis problemomis – didėjantis nepasitikėjimas, buitiniai konfliktai, alkoholizmas, depresinės būsenos, suicidinės mintys, baimės ir pan. Ką mums visiems daryti, kad būtų kitaip, kad jaustumėmės geriau? Labai norėčiau, kad mane išgirstų ir suprastų ta dalis žiniasklaidos atstovų, kurie tekstuose apie COVID-19 vartoja gąsdinančias antraštes.

Ir vėlgi – dėkoju tiems, kas mėgina eiti „prieš srovę“ – drumzliną srovę, atimančią viltį. Atimti viltį, kalbėti (deja, dažnai ir nuolat) apie tai, kad yra blogai, o bus dar blogiau – ateis antra, trečia, n-ta infekcijos banga – reikalauti budrumo ir įsitempimo, siekti eskaluoti nuolatinį pavojų šiandien yra mažų mažiausiai neatsakinga. Ir net negailestinga. Ne veltui didieji intelektualai (pvz., tokie kaip Ch. Ezenšteinas ar Z. Norkus) mus įspėja, kad žmonės gali imti bijoti vieni kitų, nepasitikėti ir įprasti prie kontrolės mechanizmų. Čia – puiki terpė skleistis įvairioms sąmokslo teorijoms.

Kontroliuojama visuomenė tampa bailia visuomene. O baili visuomenė nuolat išgyvena stresą, taip silpsta visoks imunitetas – ne tik koronos, bet ir panikos virusams. Sustabdykim kartu šias tendencijas. Paraginkime (gal ir instituciškai?) kai kuriuos žiniasklaidininkus būti santūresnius – ne, tai ne noras žodžio laisvę varžyti. Tai visų pirma klausimas – na, kodėl kiekvieną dieną beveik su aliarmo signalais pranešama apie mirtis ir naujai infekuotuosius, bet „pamirštama“ parašyti viltingą žinią, kad štai jau ketvirta diena pasaulyje mažėja užsikrėtusiųjų koronavirusu žmonių mirčių? Mums reikia daugiau vilties, kad būtume atsakingesni. Viltis neatpalaiduoja, bet sutelkia. Tai – ne tušti žodžiai, o ir mano asmeninė patirtis, daug metų dirbant su kaliniais: žmonėmis, padariusiais sunkius nusikaltimus. Viltis, kad gali būti kitokie, kad jiems padeda tikėjimas Dievu, daro juos mylinčius. Tie, su kuriais ne vienus metus bendravau kalėjime ir kurie šiandien jau laisvėje – net negalvoja grįžti į kriminalinį kelią.

Mums visiems reikia laisvės, ne kalėjimo. Mes turime jausti tikslą, turim iš naujo mokytis džiaugtis gyvenimu. Tik būdami laisvi, būsime atsakingi.

Mažutis pavyzdys – visuotinis kaukių dėvėjimas. Aš suprantu socialinio atstumo reikalavimus, suprantu tokios saugos priemonės prasmę parduotuvėse, susibūrimo vietose. Bet gryname ore, parke, gatvėje, kur vienas kitą galime aplenkti, laikytis to reikalingo atstumo? Kam tos kaukės? Tai nėra smulkmena. Juk svarbu matyti ateinančiojo veidą, akis, šypseną, o ne įtarumą keliantį dangalą. Nuo tokių „smulkmenų“ prasideda solidarumas. Ir net meilė.

Bandykime kitaip būti. Kad po epidemijos grėsmės nekiltų generalizuoto nerimo, depresijos, savižudybių, neurozių, panikos atakų epidemijos. Keiskimės patys ir keiskime. To prašau mūsų visų. Ir, žinoma, mūsų valstybės vadovų, žiniasklaidos atstovų, ministrų, Seimo narių, valdininkų, kitų atsakingųjų ir visų viešosios erdvės asmenų. Padėkime vieni kitiems ne kontrole, bet atsakingos laisvės skatinimu.

Telaimina mus Dievas.

Pagarbiai
Kun. Arūnas P. Peškaitis OFM