2020 04 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Jautrios istorijos suaugusiesiems – vaiko akimis

Kas nuoširdžiausiai pasakoja istorijas, jeigu ne vaikai. Jie atviri, laisvi, nieko neslepiantys. Siūlome pasižvalgyti po Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistus romanus, jie skirti suaugusiesiems, bet istorijas juose pasakoja vaikai. Knygose – jų patirtis, neįtikėtinas gyvenimas ir ankstyva branda. Skambant Ninos Simone muzikai, dirbant metalo laužo aikštelėje, augant su aukle, kuri yra… kalėjimo bėglys.

Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“

(iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis)

Geriausias Australijos dešimtmečio romanas. Trentas Daltonas – vienas garsiausių Australijos žurnalistų, „The Weekend Australian Magazine“ bendradarbis. Pristatydamas savo debiutinę knygą rašytojas sakė: „Aš – žurnalistas, parašęs tūkstančius žodžių apie šiurpiausias istorijas iš Australijos priemiesčių gyvenimo… rašiau apie prievartą ir traumą, išsižadėjimą ir neramumus, išdavystes ir mirtį, narkotikus, viltį ir pasveikimą… Vis dėlto dažnai pagalvoju, jausdamas, kaip viduje viskas apsiverčia, kad šiurpiausia istorija iš girdėtų – mano mamos istorija. O aš buvau reikšminga jos dalis. Mama – mano herojė.“

„Berniukas nuryja visatą“ – tai istorija apie brolystę, tikrą meilę ir draugystę. Kūrinio pasakojimas – daugiasluoksnis, kupinas žodžių žaismo ir aliuzijų. Romano veiksmo laikas – 1983-ieji, vieta – Brisbenas. Prarastas tėvas, sąmoningai nebyliu tapęs brolis, įkalinta motina, patėvis – heroino prekeivis ir garsus nusikaltėlis, o auklė – vyras, išleistas į laisvę po ilgų kalinimo metų – toks tas pagrindinio romano herojaus Ilajaus gyvenimas. Bet jis stengiasi klausyti savo širdies, mokosi suprasti, ką reiškia būti geru žmogumi, o gyvenimas vis įsigudrina pastatyti kliūčių, ir legendinis narkotikų prekeivis Titas Brozas – ne pati menkiausia iš jų.

William Kent Krueger „Kasdienė malonė“

(iš anglų k. vertė Goda Bulybenko, vertimo bendraautoris Gediminas Pulokas)

Kai imi suprasti, kad suaugusiųjų pasaulis kupinas melo. Naujasis Brėmenas, 1961-ieji – naujų vilčių ir svajonių laikai. Bet Frenkui Dramui tų metų vasara negailestinga. Jį įvairiais pavidalais aplanko mirtis – per nelaimingą atsitikimą, savižudybę ir žmogžudystę. Tą vasarą Frenkas prisimins kaip sielvarto metą. Bet tik iš dalies. Jo tėtis pastorius cituoja Aischilą, teigusį, kad mokomasi per kančią. Net miegant skausmas smelkiasi į širdį, kol galiausiai prieš mūsų valią kaip šiurpi Dievo malonė nužengia išmintis.

Tą vasarą mirtis palytėjo visą dvylikamečio šeimą – tėtį, aistringą, meninės sielos mamą, į Niujorką mokytis susirengusią seserį Arielę ir išmintingą jaunesnįjį brolį Džeiką. Frenkas netikėtai nubloškiamas į suaugusiųjų pasaulį, pilną paslapčių, melo ir išdavystės.

Williamas Kentas Kruegeris (gim. 1950) – JAV romanistas, išgarsėjęs vadinamosios Korko O’Konoro serijos romanais, apdovanotas daugeliu literatūros premijų. 2014 m. pasirodęs serijai nepriklausantis romanas „Kasdienė malonė“ sulaukė didelio skaitytojų bei kritikų susidomėjimo ir buvo pavadintas širdį apvalančia tylia meditacija.

Donatella Di Pietrantonio „Sugrąžintoji“

(iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė)

Apie mergaitę, kuri vieną dieną visko neteko. Yra romanų, kurie užkliudo giliausias žmogaus sielos stygas. Šis kūrinys – kaip tik toks. Mergaitė su lagaminu vienoje rankoje ir batų krepšiu kitoje priversta skambinti į nepažįstamųjų duris. Jas atidaro skvarbiomis akimis ir puriomis kasytėmis… jos sesuo Adrijana, nors anksčiau juodvi niekada nebuvo susitikusios. Taip prasideda pasakojimas apie Sugrąžintąją, kuri vieną dieną neteko visko: patogių namų, geriausių draugių ir besąlygiškos tėvų meilės.

Norint susitaikyti su dvigubu atsisakymu ir dviguba našlaityste, turint dvi gyvas motinas, jai tenka grįžti prie savo pačios šaknų. Ir Donatella Di Pietrantonio puikiai žino, kokiais žodžiais tai išsakyti, ji moka papasakoti apie motinystę, atsakomybę ir rūpestį.

Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“

(iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė)

Romanas apie muziką, šokį ir beprotišką meilę. Prieš sukurdamas šį romaną prancūzų rašytojas Olivier Bourdeaut patyrė visas įmanomas nesėkmes. Jį išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau išvis tapo bedarbiu. O sulaukęs 35-erių tėvų namuose per septynias savaites parašė kūrinį, tapusį bestseleriu ne tik Prancūzijoje, bet ir dar 36-iose šalyse.

Romano „Belaukiant Bodžanglio“ herojai – tai ekstravagantiška, visas ribas peržengusi, bet akivaizdžiai laiminga pora, einanti per gyvenimą šokio ritmu, skambant Ninos Simone „Ponui Bodžangliui“. Jų meilė magiška ir svaiginanti, gyvenimas – nesibaigianti šventė. Jų namuose vietos, rodos, yra tik malonumams, fantazijoms ir draugams. Jie nebesirūpina darbu, nepaiso siunčiamų sąskaitų, kurios kaupiasi šūsnimis, nekreipia dėmesio į išorinį pasaulį, nes susikūrę asmeninę palaimą.

Romano pavadinimas – aliuzija į S. Becketto absurdo dramą „Belaukiant Godo“, jame kalbama apie bergždžias pastangas sulaukti amžinos meilės ir palaimos. Herojai laukia tik kitos dainos šokių salėje, kuria pavertė savo erdvų butą. Ir ilgisi prarasto rojaus…

Romualdas Granauskas „Trys vienatvės. Šventųjų gyvenimai“

Knyga, kurią perskaityti privalo kiekvienas. Dešimt novelių romano „Trys vienatvės“ skyrių – dešimt pasakotojo gyvenimo tarpsnių. Mokymasis ir mokytojavimas, gyvenimo universitetai, rajoninio laikraščio redakcija, kelias į literatūrą ir pripažinimą, – visa tai vyko Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje. Novelių romane atsiskleidžia žmonės ir laikas bei savitas R. Granausko humoras, čia kupina komiškų ar absurdiškų sovietmečio epochos atsitikimų.

„Šventųjų gyvenimai“ – vienuolikos novelių apysaka, pasakojimas apie vieno kaimo istoriją. Knygos veikėjai – paprasti kaimiečiai, bet net jų vardai turi simbolinę prasmę, visi jie pavadinti šventųjų garbei. Tikrų šventųjų ir knygos veikėjų veikimo sferos skiriasi, kartais visiškai nesusijusios. Kodėl gi knygos veikėjai pavadinti šventųjų vardais? Atsakymą nesunkiai rasite, šventumas atskleidžia per poelgius.

Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“

Apie meilę, užuojautą ir atmintį. „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, bet našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį“, – sako romano autorius.

Knygoje nušviečiama viena iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situacija. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

Tara Westover „Apšviestoji“

(iš anglų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė)

Knyga apie kovą dėl savikūros ir apie kraupią ištikimybę šeimai. Tara Westover gimė Aidaho valstijoje 1986 m. nuo išorinio pasaulio visiškai atsiribojusioje šeimoje, kurioje buvo rengiamasi pasaulio pabaigai. Prieš tėvo valią mergina pasiryžo siekti mokslo. T. Westover pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė septyniolikos. Gimusi survivalistų šeimoje kalnuose, ji nuo mažens vasaromis talkindavo pribuvėjai motinai – rinkdavo žoleles, o žiemomis padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą. Taros tėvas nepasitikėjo medicina, tad mergaitė nebuvo mačiusi nė vieno gydytojo, žaizdos būdavo užgydomos vaistažolėmis. Šeima gyveno visiškai uždarai ir nesirūpino vaikų mokslais.

2008 m. Birgamo Jango universitete Tarai Westover baigė humanitarinių mokslų bakalaurą, netrukus gavo Gateso stipendiją Kembridže, 2009 m. Šv. Trejybės koledže ji apsigynė filosofijos magistrą, 2010-aisiais tapo Harvardo universiteto vizituojančiąja stipendininke, o 2014-asiais Kembridže jai buvo suteiktas istorijos mokslų daktarės laipsnis.

„Apšviestoji“ – tai knyga apie siekį mokytis ir tobulėti, apie kraupią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, nutraukus saitus su artimaisiais. Tara Westover sukūrė meistrišką, brandų, universalų pasakojimą apie išsimokslinimo esmę ir apie valią keistis.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija