2020 04 27

Rima Malickaitė CC

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Jn 6, 22–29 „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“

    Minia, buvusi anoje ežero pusėje matė, kad ten buvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli vietos, kur žmonės buvo valgę Jėzaus palaimintos duonos.
    Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės įlipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čia atvykti?“
    O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
    Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“
    Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt


Komentaro autorė – ses. Rima Malickaitė CC

Šiandien noriu nukreipti akis nuo duonos padauginimo ir Jėzaus ėjimo vandeniu – nuo stebuklų – prie Jėzaus žodžių, kad Jį „Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.

Koks yra tas antspaudas, ar dar kas be Jėzaus juo pažymėtas ir ką tai reiškia?

Laiške romiečiams apaštalas Paulius kalba apie užantspaudavimą tikėjimo teisumu. Taigi būti užantspauduotiems – priimti tikėjimą. Tikėjimo priėmimas užantspauduoja – nebegalime likti, kokie buvę. Tikėjimu įžengiame į santykį su Dievu. Ir Jėzus sako: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį Jis siuntė.“

Antrajame laiške korintiečiams tas pats Paulius sako: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui, Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą.“ Taigi, antspaudu esam pažymėti visi mes, Dievo mylimieji vaikai. Atspaudas rodo, kad esam Dievo nuosavybė, Dievo mylimieji, kad tikėjimu ir meile esam pakvieti į Dvasios gyvenimą.

Giesmių giesmėje mylimoji ragina: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos!“ Dievas mus ragina, kviečia jį mylėti kaip sutuoktinį, mylimąjį, kuris mylimas nuolat savo kasdienybėje pasirenkant tik Jį – Jį, vienintelį. Tai ir yra tas darbas, „plušėjimas“, kurio iš mūsų laukia Jėzus, kad galėtų mus pamaitinti maistu, išliekančiu amžinybei. Meilė, santykis su Dievu yra tas maistas.

Svarbu, į ką renkamės sutelkti savo dėmesį kasdienybėje: ieškome tik duonos, smalsaujame stebuklų, ar susitelkdami tikėti ieškome meilės, kuria galėtume mylėti Dievą kaip tą vienintelį.