2020 04 28

Halina Kobeckaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Karaimų ir lietuvių poezijos sąlytis (I)

Karaimų bendruomenė. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Europa visada buvo įvairių tautybių ir įvairių konfesijų žmonių gyvenamas kontinentas. Turėjo praeiti šimtmečiai, kol susiformavo etninė savimonė ir susiklostė tautinės kultūros samprata.

Susikūrus tautinėms valstybėms, pirmiausia daugiau buvo rūpinamasi jų tautinės kultūros grynumu. Puikiai žinome, kokios skaudžios buvo šios ideologijos pasekmės. Gal būtent todėl antrojoje XX a. pusėje daug populiaresnė tampa multikultūrinės, arba daugiakultūrės, visuomenės koncepcija, juo labiau kad realybėje grynųjų kultūrų kažin ar yra.

Čia ne vieta nagrinėti globalius nacionalinių kultūrų formavimosi reiškinius, bet turbūt verta užsiminti, kad tautinės kultūros gyvastis yra labai glaudžiai susijusi su tautos praeitimi ir istorine jos atmintimi. Juk kiekvienas žmogus gimsta šeimoje, priklausančioje kuriai nors tautai. Per šeimą jis pažįsta savo tautos istoriją, kultūrą, papročius ir kiek sugeba to turto įsisavinti, paversti jį savu ar savo veiklos imperatyvu, tiek jis yra tos tautos ir jos tautinės kultūros atstovas bei kūrėjas. Kai tautinė kultūra sutampa su tautine valstybe, kitaip tariant, kai kūrėjas ar tiesiog paprastas žmogus priklauso, atstovauja vyraujančiai valstybės tautinei kultūrai, problemų lyg ir nekyla. Bet kai kalbame apie multikultūrines visuomenes, o būtent tokios šiandien yra beveik visos Europos valstybės, susiduriame su iškylančiomis problemomis arba tiksliau su įvairiais netikėtais tos problemos aspektais.

Pastaruoju metu daugelio valstybių kultūros baruose vis dažniau ima reikštis kūrėjai, gimę ir susiformavę kitų tautinių kultūrų terpėse. Tuomet, nepaisant bendražmogiško kultūros (meno) turinio, jis dažnai nuspalvinamas kitokio tautinio mentaliteto spalvomis, jame pateikiama kitokia pasaulio samprata, kuri „vietiniams“ kartais nesuprantama ar keistoka. Istoriniu požiūriu šis reiškinys nėra naujas, bet anksčiau jis nebuvo toks pastebimas. Masiniu gal ir šiandien jo negalima vadinti, bet kad jis pasireiškia vis dažniau – tiesa.

Šiandien dėl migracijos, laisvo žmonių judėjimo ir aktyvių socialinių kontaktų vis daugiau menininkų apsigyvena ir kuria toli nuo savo namų, kitose valstybėse, svetimoje aplinkoje. Skeptikai gali pasakyti – ir tegu sau kuria, juk niekas jiems nedraudžia. Nedraudžia, bet yra kita medalio pusė. Kiekvienam kūrėjui svarbu, kad jo kūrinys būtų suvoktas, priimtas, perskaitytas. Estetikai iki šiol nesutaria, ar kūrinys egzistuoja, kai jo niekas nesuvokia, t. y. pats savaime, ar egzistuoja tik dėl suvokimo ir jo procese. Kitataučiams kūrėjams, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrusiems kitokioje kultūrinėje aplinkoje, visada kyla esminis klausimas – kaip pasiekti suvokėją, kad pajaustum, jog tavo kūryba negula į stalčių.

Turėdami galvoje tokį vis labiau plintantį reiškinį, keturių Baltijos jūros valstybių (Lietuvos, Rusijos, Estijos ir Suomijos) rašytojai sumanė rengti mobilius daugiakalbės poezijos festivalius, kuriuose būtų pristatoma „antrosios kalbos“ poetų kūryba ir nagrinėjama jos vieta bei vaidmuo nacionalinėje skirtingų valstybių kultūroje. Ruošdamiesi tokiems festivaliams jų sumanytojai ir organizatoriai rengia darbo susitikimus Baltijos valstybių miestuose. Kai toks tarptautinis susitikimas vyko Vilniuje, vieną šeštadienio popietę keli jo dalyviai apsilankė Trakuose. Su jais susitikusi šių eilučių autorė pasakojo svečiams apie karaimų poeziją ir jos santykį su Lietuvos nacionaline kultūra. Pažvelgti į karaimų poeziją tokiu pjūviu teko pirmą kartą. Tada ir kilo mintis pasidalinti kai kuriomis įžvalgomis su lietuvių skaitytoju – juo labiau, kad apie karaimų literatūrinę kūrybą plačiajai auditorijai žinoma nedaug arba išvis nieko. Norėtųsi, kad karaimai nebūtų siejami vien tik su savo tautiniu valgiu – kibinais, kurie, beje, masinėje gamyboje jau seniai išsigimė ir virto tikrųjų karaimiškų kibinų karikatūra.

Diplomatė, rašytoja, vertėja, žurnalistė Halina Kobeckaitė. Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Kokiai kultūrai priklausai?

Niekam nekyla klausimų, kai kalbame, pavyzdžiui, apie lietuvių dailininką, tapantį Argentinoje, ar azerbaidžanietį skulptorių, kuriantį Lietuvoje. Kiekvienam aišku, kad tokiu atveju sukuriamas Argentinos ar Lietuvos menui priklausantis kūrinys, nors jame gali būti (o kartais ir dažnai) pastebimi autoriaus nacionalinės estetikos elementai. Panašiai yra su muzikos kūriniais. Tačiau literatūros kūrinių ir jų autorių padėtis kur kas sudėtingesnė.

Pavyzdžiui, ispaniškai rašantis žmogus likimo atvedamas į Suomiją. Jis rašo ispaniškai, jį gali skaityti jo gimtosios šalies gyventojai, bet jie šiuo atveju yra toli, ir dažniausiai, jei autorius nebegyvena savo gimtinėje, nebekuria joje, jo kalbinėje aplinkoje dėmesys jam pamažu atslūgsta. Jei rašytojas ar poetas yra ambicingas, jis nori būti publikuojamas ir žinomas šalyje, kurioje dabar gyvena. Jis paprasčiausiai nori būti skaitomas. Tačiau čia ispaniškai nedaug kas supranta. Kaip tokiam kūrėjui įsipaišyti į gyvenamosios šalies kultūros erdvę? Kaip gauti atsaką į savo kūrybą? Pradėti rašyti suomiškai? Tai nelengvas iššūkis net ir gerai išmokus kalbą, nes literatūrai, ypač poezijai, šito negana.

Ne veltui daugiausia rusiškai rašęs talentingasis Čingizas Aitmatovas (1928–2008) buvo sulaukęs keblių klausimų, kuriai literatūrai save priskiriąs – rusų ar kirgizų? Rusų rašytojai jam ne kartą priekaištavę dėl ne visiškai „grynos“ rusų kalbos, bet kirgizams tai visai netrukdę, ir jis buvo laikomas kirgizų rašytoju dėl savo kūrybos temų – rašė visada apie kirgizų gyvenimą. O turkai, 2003 m. minėdami Ankaroje 75-ąjį rašytojo gimtadienį, vadino Čingizą Aitmatovą garsiausiu tiurkų literatūros atstovu, nors visi jo reikšmingiausi kūriniai parašyti rusiškai, o ne kirgizų kalba, priklausančia tiurkų kalbų šeimos kipčiakų šakai.

Mūsų padangėje irgi ne kartą buvo ginčijamasi dėl Adomo Mickevičiaus, vadinusio Lietuvą savo tėvyne, o rašiusio lenkiškai. Adomas Mickevičius neabejotinai priklauso lenkų literatūrai, bet mes juk galime vadinti jį lenkų poetu, visą gyvenimą mylėjusiu Lietuvą ir apdainavusiu ją. Net Puškinas paskutinėje poemos „Eugenijus Onieginas“ dalyje, kalbėdamas apie herojaus klajones po Krymą, rašo, kad ir Mickevičius čia yra buvęs ir visada atsiminęs savąją Lietuvą ir jos ilgėjęsis: Там пел Мицкевич вдохновенный / И посреди прибрежных скал / Свою Литву воспоминал. („Tenai Mickevičius svajojo / Ir tarp uolų pakrantės tos / Savos ilgėjos Lietuvos.“) Panašiai šiandien galime apibūdinti ir Česlovą Milošą – lenkų poetą, kilusį iš Lietuvos, rašiusį lenkiškai, bet niekada nepamiršusį savo gimtojo Isos slėnio.

Iš kairės: Peru poetė Zoila Forss iš Helsinkio, Halina Kobeckaitė ir rusų poetė iš Tartu Trakuose 2018 m. H. Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Tokių pavyzdžių ir panašių problemų šiandien pasaulyje yra daug, ir jų vis daugės. Mano pateiktas pavyzdys apie ispaniškai rašančią ir Suomijoje gyvenančią poetę nėra iš piršto laužtas. Tai realus gyvenimo faktas, kurį jo herojė – Peru poetė Zoila Forss, gyvenanti Suomijoje, papasakojo man Trakuose. Zoila yra ištekėjusi už Suomijos diplomato ir gyvena Helsinkyje jau 17 metų. Ji yra subūrusi imigrantus poetus į kūrybinį būrelį, o pati puikiai išmokusi suomių kalbą ir neseniai išleidusi savo kūrybos abiem kalbomis rinkinėlį. Tekstai nėra identiški, nors ji mėginusi savo ispaniškąją kūrybą versti ir į suomių kalbą. Tačiau tapti nacionalinės Suomijos literatūros dalimi jai dar nepavyko. Ir ar pavyks?

Panašus klausimas kyla ir rusų poetei Polinai Kopylovai, prieš penkiolika metų iš Sankt Peterburgo irgi įsikūrusiai Helsinkyje ir leidžiančiai ten dvikalbį literatūrinį almanachą „LiteraruS“. Ji papasakojo, kad yra sukūrusi eilėraščių dviem kalbomis – suomių ir rusų – įterpdama ar sumaišydama tų dviejų kalbų žodžius tame pačiame tekste. Panašiai šiandien gali išgirsti kalbant ir Vilniaus gatvėse: „Pojdiom v savivaldybe, tam dadut pažymu i primut sprendimas…“ Ar čia išeitis? Ar čia nauja kalba? Kadaise būtume pasakę, kad čia paprasčiausias neišmanymas, kalbos nemokėjimas.

O štai siras literatas Ibrahimas Rami, jau daug metų gyvenantis Šveicarijoje, rašo arabiškai ir prancūziškai. Ar jo kūryba suvokiama Šveicarijoje kaip „sava“?

Tokias ir panašias problemas aptarinėję Vilniuje čia mano minėti tarptautinės darbo grupės dalyviai, lankęsi Trakuose, domėjosi ne tik istorinėmis Trakų įžymybėmis, bet ir Trakų karaimų poezijos patirtimi. Juos domino karaimų poezijos vieta lietuvių poezijos erdvėje. Ar tai „antrosios kalbos“ poezija? Ar rašė karaimai kitomis kalbomis? Ar jų kūryba yra lietuvių literatūros dalis? Kiek ji žinoma lietuvių skaitytojui? Kaip jaučiasi karaimai poetai (ir ne poetai) lietuvių kultūros kontekste?

Jei norima nagrinėti šių dienų daugiakultūrės Europos problemas, karaimų pavyzdys turbūt nėra tinkamiausias, nes karaimai Lietuvoje nei svečiai, nei diaspora, nei imigrantai. Savo nacionaline kultūra bei kalba jie išsiskiria bendrame Lietuvos kultūros fone, bet yra labai gerai integravęsi į daugiakultūrę Lietuvos terpę, ir vargu ar jiems kada buvo kilęs net teorinis klausimas, kaip „įsirašyti“ į nacionalinę krašto kultūrą. Per šešis šimtus gyvenimo Lietuvoje metus karaimams nuolat rūpėdavo kitas klausimas – kaip kiekvienoje dominuojančioje nacionalinėje krašto politinėje sistemoje išsaugoti savo tautinį tapatumą, gimtąją kalbą, savo kultūrą.

Poetas Simonas Kobeckas. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Karaimų kultūros savitumas ir aplinka

Gyvendami per amžius toje pačioje teritorijoje, nepaisant valstybių ir politinių sistemų joje kaitos, karaimai vertėsi įvairia veikla – karyba, amatais, smulkia prekyba, žemės ūkiu, daržininkyste, užėmė įvairius ir gana aukštus postus įvairiose valstybės administracijose, buvo teisininkais, gydytojais, mokytojais, verslininkais, inžinieriais, bet profesionalių literatų ar rašytojų tarp jų nėra buvę. Nepriklausomai nuo savo profesinės veiklos, karaimų šviesuomenė nuolat rūpinosi gimtosios kalbos, esančios viena seniausių tiurkų kalbų šeimos šaka, išlikimu.

Lietuvoje tiurkų kalba kalbėjo tik karaimai, nes totoriai, kurių kalba taip pat priklauso tiurkų kipčiakų šeimai, savo kalbą jau buvo praradę XVI a. Išsaugoti gimtąją kalbą buvo svarbu, nes, gyvenant tarp kitaip kalbančių žmonių, kurie visada sudarė daugumą ir kurių kalba būdavo vartojama visuose karaimų santykiuose su išorine aplinka ir bet kurioje profesinėje veikloje, gimtajai kalbai grėsė pavojus išnykti, o kartu su ja galėjo išnykti ir pati tauta. Kalba, žinia, sudaro vieną svarbiausių tautinės savimonės elementų. Karaimai ją vartojo šeimoje ir pamaldose. Jos buvo mokoma mokykloje, veikusioje Trakuose nuo 1576 m. Kiekvienam karaimui, norinčiam būti išprususiu savo tikėjimo ir kultūros srityse, buvo privalu joje mokytis. Karaimų kalbos ir religijos mokykla Trakuose veikė įvairiomis formomis iki 1940 m.

Simono Kobecko eilėraščių knygos viršelis. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Išsilavinę karaimai nuo seniausių laikų rašė įvairius tekstus, dažniausiai religinius, kūrė ir poeziją. Paprastai tai irgi būdavo religinio turinio giesmės ir himnai, atliekami pamaldų metu kenesoje ir įvairių apeigų metu namie, arba raudos, skirtos kiekvienam konkrečiam velioniui. Pasitaikydavo didaktinės poezijos ir net satyros. Tačiau tai visada buvo papildoma, pašalinė, sakytume, mėgėjiška veikla, neteikusi autoriui jokio uždarbio. Tai, kas būdavo sukurta, egzistuodavo rankraščiuose ir būdavo užrašoma į šeiminius sąsiuvinius, o kiti žmonės tuos tekstus persirašydavo. Tokie mėgėjiškos poezijos sąsiuviniai vadinami medžuma. Daug jų, ypač populiarių tarp Krymo karaimų, dabar saugoma įvairių bibliotekų archyvuose. Nors karaimiškos knygos, daugiausia maldaknygės, buvo spausdinamos jau nuo XVI a. (pirmoji atspausdinta Venecijoje 1528 m.), tačiau pasaulietinio pobūdžio kūrinių anais laikais atspausdinta nebuvo.

Karaimų spauda.

Pirmasis Trakų karaimų kalbos dialektu parašytos poezijos rinkinys – Simono Kobeckio (1857–1933) eilėraščiai „Jyrlar“ („Eilės“) – buvo atspausdintas Kijeve 1904 m. Jame yra 25 poeto eilėraščiai, parašyti šnekamąja trakiškių karaimų kalba, nevengiant ir barbarizmų. Kadangi poetas rašė apie Trakus, jų grožį, apie savo tautiečių gyvenimą, jo eilėraščiai buvo artimi karaimų širdžiai, ir ta nedidelė knygelė minkštais viršeliais atsirado kiekvienuose namuose. Kai kuriose šeimose ji saugoma iki šiol.

XX amžiaus pradžioje, kai Vilniuje prasidėjo nacionalinio atgimimo judėjimas, karaimai irgi neliko nuošalyje. Tuo metu čia jau buvo didelis išsilavinusių karaimų būrys, ir jie 1913–1914 m. Vilniuje leido žurnalą „Karaimskoje slovo“ („Karaimų žodis“), o 1924–1939 m. – žurnalą „Myśl karaimska“ („Karaimų mintis“). Nors žurnalai ėjo rusų ir lenkų kalbomis, juose buvo spausdinama ir originali poezija karaimų kalba. Panevėžyje tarpukariu buvo leidžiamas žurnalas karaimų kalba „Onarmach“ („Pažanga“,1937–1939 m.), o Lucke – Lucko-Haličo karaimų kalbos dialektu „Karaj awazy“ („Karaimų balsas“, 1931–1938 m.). Dar galima paminėti Trakuose 1930–1932 m. pasirodžiusius kelis jaunimo būrelio sumanyto žurnalo „Dostu karajnyn“ („Karaimų draugas“) numerius. Deja, ši iniciatyva netrukus užgeso.

Visuose šiuose leidiniuose būdavo nuolat pabrėžiama, kad svarbu išsaugoti gimtąją kalbą ir tautinį tapatumą. Nors karaimų poetų kūryba, spausdinama šiuose žurnaluose, buvo nežinoma kitataučiams, tarp karaimų ji buvo populiari, o kai kurių poetų eilėraščiai buvo virtę dainomis, pavyzdžiui, Simono Kobeckio lopšinė „Jukla, uvlum“ („Miegok, sūnau“), Moisejaus Pileckio (1874–1938 m.), pasirašinėjusio slapyvardžiu Achbaš (Baltagalvis), eilėraštis „Sahyšlar“ („Svajos“) ir kt.

Jokūbo Malecko vertimų knygutės, išleistos Panevėžyje 1938 m., viršelis.

Produktyviausias karaimų poetas tarpukariu ir vėliau buvo ilgametis Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897–1982 m.), beveik visą gyvenimą praleidęs Trakuose. Jis rašė eilėraščius, vodevilius, raudas, rinko karaimų folklorą, medžiagą karaimų kalbos žodynui, buvo ryškus Trakų visuomenės veikėjas, karaimų kalbos mokytojas, tarpukariu Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos valdybos pirmininko pavaduotojas. Jo karaimų kalba parašyti eilėraščiai bei ydas išjuokiančios pjesės, kuriose žiūrovai atpažindavo prototipus ir kurios būdavo vaidinamos mėgėjų teatre, buvo puiki tautinės savimonės ugdymo ir bendruomeniškumo skatinimo mokykla. Būtent Simonui Firkovičiui karaimų bendruomenė turi būti dėkinga, kad, nepaisydamas visokeriopų suvaržymų bei trukdžių, sovietmečiu Trakuose jis sugebėjo išsaugoti vienintelę Europoje veikiančią karaimų šventovę – kenesą,kad visada laiku aukodavo pamaldas, kruopščiai ir atkakliai puoselėjo papročius, atliko, kartais slaptai, apeigas. Dėl didžiulio šios šviesios asmenybės atsidavimo karaimų bendruomenė Lietuvoje ir išliko.

Be Simono Firkovičiaus, Trakuose kūrė eilėraščius Simonas Kobeckas (1911–1985 m.), Zenonas Firkovičius (1906–1958 m.), Juzefas Lobanosas (1878–1947 ), Panevėžyje – Mykolas Tinfovičius (1912–1974 m.), Jokūbas Maleckas (1889–1952 m.). Vienas talentingiausių karaimų poetų buvo panevėžietis Šelumielis Lopatto (1904–1923), eigulys, klastingai nužudytas tarnybos metu ir palikęs labai negausų kūrybos palikimą. Šie poetai irgi nebuvo profesionalai, bet jų kūryba sudaro mūsų nacionalinio literatūrinio ir lingvistinio palikimo aukso fondą.

Vienas talentingiausių karaimų poetų panevėžietis Šelumielis Lopattas. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Tarpukariu Trakų, Vilniaus, Panevėžio karaimų visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas buvo gana aktyvus: veikė ne tik mokykla, biblioteka, bet vykdavo ir įvairių vakarų, vaidinimų, veikė moterų būrelis „Katyn Odžahy“ („Moterų židinys“).Tačiau poezija buvo spausdinta tik periodikoje, dalis jos – lenkų tiurkologo prof. Tadeuszo Kowalskio (1889–1948 m.) 1929-aisiais Krokuvoje vokiečių kalba išleistoje monografijoje „Karaimishe Texte im Dialect von Troki“ („Karaimiški Trakų karaimų dialekto tekstai“).

Pabrėždamas karaimiškos eilėdaros ypatumus, prof. Kowalskis atkreipė dėmesį, kad rimo karaimų poezijoje nereikia ieškoti, priešingai – jo sunku išvengti, nes dažnai rimuojamos panašios gramatinės formos. Sudėtingumą sudaro kirtis, beveik visuomet esantis žodžio gale. Todėl visiškai tiksliai išversti, išlaikant rimą ir eilėdarą, gana sunku, pavyzdžiui:

Kaldy orman biek korchunčlu, a

Bardy jollar suvlu-kumlu. a

Jeńgil ašhan Krym tiuźliari, b

Tanyš anda Vatat ullu. a

Miškų pavojai įveikti, a

Keliauti stepėm dar toli. a

Bet vardas Vytauto garsus b

Globos ir saugos čia visus. b

„Alankasar“ („Karžygys“), vertė R. Venckutė

Poetas Simonas Firkovičius 1965 m. Trakuose. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Sovietmečiu karaimų poezija spaudoje taip pat nė karto nebuvo pasirodžiusi, išskyrus 1971 m. savilaida (samizdatu) Mykolo Firkovičiaus (1924–2000 m.) mašinėle atspausdintą ir kseroksu padaugintą jo dėdės Simono Firkovičiaus poezijos rinktinę „Troch šaharynda“ („Trakų mieste“). Ši rinktinė, žinoma, buvo nelegali ir buvo platinama tik karaimų šeimose. Visai taip pat 1969 m. jis sudarė ir išplatino Simono Firkovičiaus raudų rinktinę „Syjyt jyrlary“, kurioje buvo paskelbtos 34 raudos. Daugumą į šias dvi rinktines sudėtų kūrinių Mykolas Firkovičius perkėlė iš smulkia dėdės rašysena prirašytų sąsiuvinių. Nemažai eilėraščių ir raudų dėdės buvo užrašyti ir ant atskirų lapelių arba atspausdinti rašomąja mašinėle ant plono, jau sudilusio ir pageltusio popieriaus… Šiandien abi Mykolo Firkovičiaus sudarytos rinktinės yra vienas autentiškiausių ir patikimiausių Simono Firkovičiaus literatūrinio palikimo šaltinių, kuriuo remtasi sudarant vėliau (jau legaliai) leistas karaimų poezijos rinktines.

Bus daugiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien