2020 04 28

Vaidas Petrulis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Lietuvos miestų ir miestelių modernizacija: Šiauliai

Cirko kupranugariai Vilniaus gatvėje. 1930 m., Gerardo Bagdonavičiaus nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šiauliai tarpukario metais buvo didžiausios Lietuvos apskrities administracinis centras. Turėdama 5690 kvadratinius kilometrus ploto, apskritis užėmė maždaug dešimtadalį visos Lietuvos. Miestas dar carinės Rusijos imperijoje buvo tapęs svarbiu geležinkelių mazgu, turėjo puikų susisiekimą ne tik su kitais Lietuvos miestais, bet ir su Karaliaučiumi, Ryga ir Liepojos uostu. Atkūrus nepriklausomybę sakyta, kad iš Šiaulių užsienį pasiekti lengviau nei iš Kauno. Tačiau puikias miesto suklestėjimo prielaidas nepriklausomybės aušroje apsunkino milžiniški Didžiojo karo sugriovimai. Miesto atstatymas truko kone visą trečiąjį dešimtmetį. Kasmet vidutiniškai pastatant po 80 namų, iš 65 proc. karo sugriautų namų iki 1928 m. buvo atstatyta tik 70 proc. Todėl pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį reikėtų vadinti atstatomuoju. Modernizacija įsibėgėjo po 1930-ųjų.

Šiauliai po Pirmojo pasaulinio karo. Šiaulių „Aušros“ muziejus

1902 m. vienas iš modernizmo pradininkų, austrų architektas Otto Wagneris svarbiausiomis ateities dizaino ir architektūros sąlygomis įvardino „didžiausią įmanomą patogumą ir didžiausią įmanomą švarą“. Šie lūkesčiai leitmotyvu atsikartojo viso pasaulio architektų, urbanistų, savivaldybių tarnautojų lūpose. Modernybė tapo tiesiog neįsivaizduojama be naujų higienos standartų. Deja, jeigu tikėsime spauda, Šiauliai šioje srityje ilgą laiką buvo vienas iš labiausiai atsilikusių Lietuvos miestų. Žvelgdami į trečiojo dešimtmečio nuotraukas, gatvėse išties galime pamatyti nemaža netvarkos ir chaoso. Net ir 1935 m. „Lietuvos aidas“ apie Šiaulius rašo: „Vienas iš labiausiai nepateisinamų dalykų – tai švaros ir higienos stoka. Nekalbant apie miesto gatves, kurias tik lietus gerai nuvalo, maža švaros ir higienos valgio krautuvėse, valgyklose, taip pat ir užkandinės, o taip pat turgavietėje. Apsileidimas ir atbukimas švaros jausmui retai kur akies neveria ir nekelia koktumo.“ Kaipgi su higienos stoka buvo kovojama?

Svarbus XX a. pradžios bendrosios miesto higienos rodiklis – sutvarkytos gatvės ir veikianti kanalizacija bei vandentiekis. Vertinant statistinius duomenis, 1939 m. Šiauliai turėjo 31 kilometrą grįstų ir 61 kilometrą negrįstų gatvių. Tenka pripažinti, kad tarp didesnių miestų tai vienas iš prasčiausių rodiklių Lietuvoje. Solidesni kanalizacijos tiesimo darbai taip pat pradėti gana vėlai – 1935 m. Beje, šioje srityje šiauliečiai turėjo kozirį savo rankose. Naujais miesto inžinierius Vladas Bitė 1930-aisiais Lietuvos universiteto Technikos fakultete parengė ir apgynė diplominį darbą „Šiaulių miesto kanalizacija“. Turint teorinį pasirengimą inžinieriui buvo palanku tęsti darbus praktikoje. 1935 m. dėl kanalizacijos tinklo tiekimo V. Bitė su kitais savivaldybės darbuotojais konsultavosi ir Rygoje. Vandentiekio darbai prasidėjo dar vėliau. Įspūdinga iki šių dienų išlikusį bokštą pagal inž. Prano Morkūną projektą pradėjo statyti tik 1939 m., o statybos dėl karo užtruko iki 1948 m.

Inž. Vladas Bitė prie vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbų Ugniagesių gatvėje. 1935-1937 m., Kazio Skerstono nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Vandentiekio bokštas, inž. P. Markunas, A. Janulionis, 1939-1948. 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Centre esantis turgus taip pat nesiderino su XX amžiaus miesto įvaizdžiu. Kaip ir dera, čia vyravo šurmulys ir chaosas: „Rinka viduryje miesto pilnutėlė – vežimai su vaisiais, daržovėmis, žąsimis, antimis, pieno produktais ir gausybe kitų prekių, kurie tiek daug prigamina mūsų kaimas ėdriam, godžiam ir įvairaus gero reikalingam miestui.“ Tiesa, 1936 m. spaudoje galime rasti ir linksmą amerikiečio straipsnelį, kuriame lyginant 1920 m. ir 1936 m. turgaus prekybą įžvelgtas žymus progresas: „Kaimiečių arkliukai tuomet atrodė mums, amerikiečiams, kaip katinai – mažiukai, apšepusiais šonais, kaulai veržėsi pro šonų odą. Šiandien viso to nėra nė žymės. Ne viename vežime matai linksmą lietuvaitės veidą, nudegusį saulėje, sveiką. Arkliukai – žemaitukai, rodos ne visi kaip agurkai, bet ir tokių nemažai.“ Visgi modernizacija šios vietos neaplenkė. 1935 m. vaizdą kiek pakeitė elegantiškas kioskas, na, o 1938 m. turgavietė visiškai iškelta, čia įrengiant skverą.

Senoji Šiaulių turgavietė. Vaizdas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto. 1935-1937 m., Kazio Skerstono nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Centrinė Šiaulių aikštė. Vaizdas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto. 1943 m., Stasio Ivanausko nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Naujas kioskas Turgaus (Rinkos) aikštės šiaurinėje dalyje. Apie 1935 m., Kazio Skerstono nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus

Šiauliečių likimas neapdovanojo didesnėmis gamtos dovanomis. Tarpukario spaudoje daugybė skundų, kad „čia arti nėra nei upių, nei miškų, vasarą šiauliečiai tiesiog neturi kur pasidėti“. Trūksta ne tik vandens, bet ir žalumos: „svarbiausio vasaros papuošalo – medžių mieste labai maža, o apylinkėje tai jau plika“. Vienintelis senasis (buvęs Zubovo) miesto parkas buvo „tiek mažas, kad vasarą būna sausakimšai pilnas žmonių“. Tad į siekiant į miestą įsileisti bent kiek daugiau parkų, buvo griebiamasi visų priemonių. Netgi nedidelio skvero sutvarkymas buvo suvokiamas kaip reikšmingas šios srities žingsnis.

Naujos statybos, o kartu ir naujo aplinkos standarto sukūrimas – taip pat svarbi higienos užtikrinimo prielaida. Šios srities pokyčiai Šiauliuose itin ryškūs maisto pramonėje. Be mieste jau sėkmingai veikusių „Rūtos“ ir „Birutės“ saldainių fabrikų, 1932 m. pradėjo veikti modernus bendrovės „Maistas“ fabrikas. Miestiečių kasdienį gyvenimą paveikė ir naujos, modernios kepyklos „Banga“ atsiradimas. Įmonė per dieną galėjusi iškepti iki 15 tonų kepinių. Iki tol miestiečiai nenustebdavo netgi radę į kepalą įkeptą skudurą, o „sanitarinė komisija, policija ir teismas – visi buvo užversti piliečių skundais, įvairiomis kepyklų bylomis“. Tad kepyklos atsiradimą galime vertinti ne tik kaip verslo projektą, tačiau ir akivaizdų miesto higienizacijos bei modernizacijos ženklą.

Kepyklos „Banga“ viduje. Apie 1940 m., Maušos Fligelio nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Akcinės bendrovės „Maistas“ viduje. Apie 1940 m., Maušos Fligelio nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus

Modernizmas taip pat neatsiejamas nuo bandymų spręsti socialinio būsto ir rūpybos klausimus. Po Didžiojo karo šios problemos Lietuvoje buvo itin aštrios. Amžininkų žvilgsniu, socialinė globa neretai „rėmėsi „šunų lodinimo“ sistema – visi suvargę, paliegę ėjo iš kiemo į kiemą šunis lodindami, jautrios širdies žmonių ieškodami“. Tuo tarpu šiauliečiai teigė, kad būtent socialinė apsauga yra vienas iš miesto prioritetų. Apie tai byloja ir skiriamos lėšos. 1919 m. miesto išlaidos socialinės apsaugos reikalams sudarė 1.98 proc., 1923 m. – 11,41 proc. viso metinio savivaldybės biudžeto, o 1936 m. šis skaičius pakilo net iki 19,67 proc.

Šis rūpestis turėjo ir architektūrinę išraišką. Be įvairiausių savivaldybės remiamų jau egzistuojančių prieglaudų, išskirtinio dėmesio nusipelno 1932 m. miesto valdomas Rėkyvos dvaras. Čia savivaldybė pastatė modernius rūmus vaikų ir senelių prieglaudai. Vaikams prieglaudoje būta 70 vietų, o seneliams – 100. Panašaus pobūdžio projektas – 1933 m. prie Pageluvio kaimo pastatyta Šiaulių apygardos ligonių kasos vaikų sanatorija. Su socialinė apsauga susijusi ir ligoninių statyba. Įdomu, kad Šiaulių miesto savivaldybė savo ligoninę įgijo iš vokiečių perimdama iki karo veikusią privačią žydų ligoninę. Nors ir pastatą suremontavus bei pastačius „porą barakų“, įstaiga negalėjo patekinti miesto ir apskrities poreikių. Trūkstant lėšų, naujos 250 lovų ligoninės statybos buvo pavestos Raudonajam Kryžiui.

Vaikų ir senelių prieglaudos Rėkyvoje projektas (1932 m., inž. Vladas Bitė). Brėžinys iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
Vaikų ir senelių prieglauda Rėkyvoje Apie 1936 m., Kazio Skerstono nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Vaikų sanatorija Pageluvio kaime (1933 m., inž. Vladas Bitė). Nuotrauka iš leidinio „Šiaulių metraštis 1918-1938“, 1938

Svarbia Lietuvos miestų modernizacijos programa tradiciškai laikoma švietimo paskirčiai skirtų objektų statyba. Didžiausia nauja mokymo įstaiga Šiauliuose – 1930 m. pastatyta Vinco Kudirkos mokykla, kuri tuomet buvo viena didžiausių Lietuvoje. 1935 m. duomenimis, šioje moderniai įrengtoje su sporto sale ir stadionu mokykloje mokėsi 12 iš 54 Šiauliuose buvusių mokinių klasių. Tai sudarė apie 500 mokinių. Kainavusi per 300 tūkst. Litų, ji buvo daugiau nei septynis kartus brangesnė už 1932 m. iškilusią 6 klasių medinę mokyklą Užprūdyje (2013 m. nugriauta). Šiaulių miesto inžinierius Vladas Bitė 1936 m. suprojektavo dar vieną pradžios mokyklą Gardino g. (dab. Gumbinės g.), o 1938 m. – Rygos g. (dab. S. Šalkauskio g.).

Ko gero, garsiausia pradžios mokykla mieste patalpas dalinosi su „Aušros“ muziejumi. Nepaisant iki pat 1940-ųjų puoselėjamų vilčių bei 1931 m. Karolio Reisono parengto projekto, muziejaus ir bibliotekos Šiauliai nepasistatė. Todėl 1923 m. Šiaulių apskrities valdybos įsteigtam ir 1927 m. Šiaulių kraštotyros draugijai perduotam „Aušros“ muziejui nieko neliko, kaip įsikurti tam nepritaikytame pastate. Tuo tarpu tikru miesto kultūros židiniu tapo tautininkų namai. Be pirmame aukšte veikusios modernios spaustuvės, pastate veikė Valstybės knygyno skyrius su „erdvia ir labai šviesia skaityklai sale, kurioje tilpo per 200 žmonių“. Knygų skaitykloje būta apie 40 000 tomų. Prie kultūros srities pastatų, ko gero, būtų galima priskirti ir įspūdingą 1926 m. Šiauliuose vykusiai Lietuvos žemės ūkio parodos paviljoną.

Vinco Kudirkos mokykla (1930 m., inž. Karolis Reisonas). Šiaulių „Aušros“ muziejus
Medinė pradžios mokykla Užprūdžio gatvėje. Apie 1932–1933, Šiaulių „Aušros“ muziejus
Pradžios mokykla S. Šalkauskio g. (1938 m., inž. Vladas Bitė). 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka
Šiaulių muziejaus ir bibliotekos rūmų projektas (1930 m., inž. Karolis Reisonas). Šiaulių „Aušros“ muziejus

Miesto modernizacijos paveikslas nebūtų pilnas be svarbiausių administracinės paskirties pastatų, kurie ne tik atliko savo funkciją, tačiau ir neabejotinai puošė miestą. Naujuose rūmuose tarpukariu spėjo įsikurti Šiaulių apskrities savivaldybė, apygardos teismo rūmai, Šiaulių apygardos ligonių kasos ir centriniai pašto rūmai. Lietuvos apskričių centruose architektūriniam vietovės charakteriui reikšmingą įtaką turėjo vyriausias architektas, tuomet vadintas miesto inžinieriumi. Šiauliuose ši tendencija taip pat akivaizdi, čia dominuoja trys pavardės. Trečiajame dešimtmetyje daugumą projektų rengė Karolis Reisonas, nuo 1930 m. – Vladas Bitė, na, o 1938 m. rugsėji šias pareigas perima iš Telšių atsikraustęs inžinierius Steponas Stulginskis. Visgi projektuojant svarbiausius visuomeninius pastatus būta išimčių: prie pašto rūmų dirbo inž. Klaudijus Duž-Dušauskas, o apygardos teismo projektą rengė inžinieriai Algirdas Šalkauskis ir Kazys Kriščiukaitis.

Lietuvos žemės ūkio parodos Šiauliuose paviljonas (1926 m., inž. Karolis Reisonas). Lietuvos centrinio valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus nuotrauka
Šiaulių apskrities savivaldybė (1935 m., inž. Vladas Bitė). 1938 m., Šiaulių „Aušros“ muziejus
Šiaulių apygardos teismo rūmai (1936 m., inž. Algirdas Šalkauskis ir Kazys Kriščiukaitis). Šiaulių „Aušros“ muziejus

Itin reikšmingas miesto veido elementas – gyvenamieji namai. Prisimenant, kad Šiauliai Pirmojo pasaulinio karo metais buvo gerokai apgriauti, būtų galima sakyti, kad didžioji dalis gyvenamųjų namų tarpukario mieste buvo nauji ar naujai atstatyti. Tačiau atstatant laikytasi senųjų statybos tradicijų, o ir statybų kokybė neretai buvo pusėtina. Pirmieji naujos kokybės bei miesto pokyčių pranašai buvo mūriniai triaukščiai: Vilniaus g. 1923 m. pastatytas Vlado Vaitkaus (neišlikęs) namas bei kitoje gatvės pusėje 1925 m. iškilęs Stasio Pociaus namas. Kiek tolėliau, Vytauto g., Karolis Reisonas suprojektavo ir ištaigingą Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių gyvenamąjį namą. Savo puošnumu pastatai neabejotinai traukė praeivių dėmesį ir tapo itin mėgstami Šiaulius pristatančiose atvirutėse.

Feinbergų namai Vilniaus ir Tilžės gatvių kampe, Šiauliuose. Šiaulių „Aušros“ muziejus
Inžinieriaus Vlado Bitės šeimos gyvenamasis namas (1930 m., inž. Vladas Bitė). 1935 m., Maušos Fligelio nuotr., Šiaulių „Aušros“ muziejus

Architektūrinės stilistikos požiūriu tai buvo klasikinis „papuoštosios“ architektūros pavyzdys. Anot inžinieriaus Algirdo Šalkauskio, tokia „sentimentali architektūra nevengia ornamento ir šiaip dekoracijų ir visur randa daug pritarimo, nes, būdama emocionalinės kilmės, labiau suprantama plačiajai visuomenei“. Vėliau lietuvių modernistas Vladas Švipas pavadino šią stilistiką „knaisiojimusi visokių Liudvikų kapinėse“. Tai užuomina į Prancūzijos karalius ir jų puošnią architektūrą, kur nebeatspindi veržlaus ir modernaus šių dienų žmogaus.

Naujojo amžiaus architektūros ilgai neteko laukti. 1932 m. iškilęs prekybininko Antano Juškaus daugiabutis bei 1936 m. pastatytas pramoninko Broniaus Poškaus namas siūlė visiškai kitą miestietiško gyvenimo standartą. Galima sakyti, kad tai buvo Šiaulių žingsnis moderniosios Europos link. Savo masteliu bei išoriniu vaizdu šie namai būtų puikiai pritapę bet kuriame modernizmo židinyje. Ketvirtajame dešimtmetyje iškilo ir visa plejada kitų lietuviškajam modernizmui būdingos architektūros namų. Ketvirtame dešimtmetyje pastatyti visus didmiesčio standartus atitinkantys mūriniai keturių aukštų pramoninko Hiršo Elijaso Mordelio namai (Aušros al. 13), architekto Vlado Bitės šeimos namas (Aušros al. 15A), Kalmano Blechnerio namas (Vasario 16-osios g. 37), Feinbergų šeimos namai (Vytauto g. 140) ir kt.

Inžinieriaus Vlado Bitės šeimos gyvenamasis namas. 2020 m., Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Visgi daugumoje atvejų modernių formų gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai kilo tarp senųjų vieno aukšto namų. Taip pat reikia pripažinti, kad modernaus būsto apimtys sudarė tik nedidelę dalį visų gyvenamųjų patalpų. Antai 1938 m. iš 7907 Šiauliuose priskaičiuojamų butų centrinį šildymą turėjo tik 194, o vandentiekį – 652 butai. Beje, net 63 procentai šių butų buvo 1 kambario, 2–3 kambarių – 30 proc., ir didesnieji sudarė 7 proc. Kalbant apie statybos medžiagas, skaičiuojant visą miesto teritoriją, gyvenamųjų namų statyboje akivaizdžiai dominavo medis. 1938 m. iš 3441 pastato stovėjusio mieste 2853 buvo mediniai.

Nemaža dalis svarbiausių tarpukario architektūros pastatų Šiauliuose nukentėjo nuo Antrojo pasaulinio karo, buvo ne kartą rekonstruoti ir šiuo metu yra neatpažįstamai arba beveik neatpažįstamai pakitę. Ne viskas, kas išliko, yra saugoma. Visgi, nepaisant šių praradimų, Šiauliuose vis dar apstu tarpukario architektūrinių ženklų, kurie reikšmingai praturtina Lietuvos modernizmo kolekciją.

Dr. Vaidas Petrulis yra architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas