Karaimų ir lietuvių poezijos sąlytis (II)

Savo nacionaline kultūra bei kalba jie išsiskiria bendrame Lietuvos kultūros fone, bet yra labai gerai integravęsi į daugiakultūrę Lietuvos terpę, ir vargu ar jiems kada buvo kilęs net teorinis klausimas, kaip „įsirašyti“ į nacionalinę krašto kultūrą. Per šešis šimtus gyvenimo Lietuvoje metus karaimams nuolat rūpėdavo kitas klausimas – kaip kiekvienoje dominuojančioje nacionalinėje krašto politinėje sistemoje išsaugoti savo tautinį tapatumą, gimtąją kalbą, savo kultūrą.

Gyvendami per amžius toje pačioje teritorijoje, nepaisant valstybių ir politinių sistemų joje kaitos, karaimai vertėsi įvairia veikla – karyba, amatais, smulkia prekyba, žemės ūkiu, daržininkyste, užėmė įvairius ir gana aukštus postus įvairiose valstybės administracijose, buvo teisininkais, gydytojais, mokytojais, verslininkais, inžinieriais, bet profesionalių literatų ar rašytojų tarp jų nėra buvę. Nepriklausomai nuo savo profesinės veiklos, karaimų šviesuomenė nuolat rūpinosi gimtosios kalbos, esančios viena seniausių tiurkų kalbų šeimos šaka, išlikimu.

Pirmąją teksto dalį skaitykite čia.

Situacija pasikeitė po 1988 m. gegužės 15 d., kai prof. Česlovo Kudabos (1934–1993) paskatinti karaimai atkūrė savo organizaciją, kuri iš pradžių buvo pavadinta Karaimų kultūros rėmimo grupė ir, kaip ir kitos tautinės tuo metu susikūrusios organizacijos, glaudėsi prie Lietuvos kultūros fondo.

1989 m. Trakuose įvyko tarptautinė karaimų sueiga, ir ta proga Mykolas Firkovičius, entuziastingas karaimų kultūrino palikimo tyrinėtojas bei puoselėtojas, būsimasis vyresnysis dvasininkas ir Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas, skrupulingas kalbos mokytojas, sudarė ir išleido pirmąją karaimų poezijos rinktinę „Karaj jyrlary“ („Karaimų eilės“). Čia pirmą kartą dienos šviesą išvydo trylika senųjų (XVII–XVIII a.) karaimų poetų kūrinių, anksčiau saugotų tik rankraščiuose, rankraštiniai Simono Kobeckio, Simono Firkovičiaus, Simono Kobecko, Šelumielio Lopatto ir kitų poetų tekstai.

1997 m., švenčiant 600-ąsias karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje metines, buvo išleista dr. Karinos Firkavičiūtės sudaryta karaimų poezijos rinktinė „Čypčychlej učma Trochka / Į Trakus paukščiu plasnosiu“. Šalia 75 originalių poezijos tekstų karaimų kalba knygoje buvo atspausdinti ir jų vertimai į lietuvių kalbą.

Kai kurie šių eilėraščių ir jų vertimai buvo spausdinti 1988 m. žurnale „Švyturys“ ir 1989 m. antologijoje „Poezijos pavasaris“. Turbūt galima teigti, kad atskiro skyrelio „Iš karaimų poezijos“ pasirodymą šioje antologijoje paskatino 1988 m. rugsėjo 21 d. Rašytojų sąjungos klubo salėje vykęs susitikimas su karaimais. Jo metu Mykolas Firkovičius giedojo raudą ir liturginę giesmę, Janina Rajeckienė – lopšinę „Bir Bar ėdi“ („Buvo buvo…“), Karina Firkavičiūtė – dainą pagal Simono Firkovičiaus žodžius „Kajtmach“ („Sugrįžimas“), Ina Firkovič – lopšinę pagal Simono Kobeckio žodžius „Jukla, uvlum“ („Miegok, sūnau“), o visi kartu padainavo užstalės dainą „Širiń ėľ“ („Mielieji žmonės“).

Apie šį susitikimą 1988 m. spalio 1 d. informavo laikraštis „Literatūra ir menas“. Nors nuo ano laiko daugiau jokių tiesioginių karaimų ir lietuvių poetų (išskyrus atskirus atvejus) susitikimų ir bendradarbiavimo nebuvo, karaimų poezijos pasirodymas antologijoje „Poezijos pavasaris“ vertintinas kaip pirmas oficialus jos pripažinimas lygiaverte lietuvių kultūros dalimi. Ji lyg įžengė viena koja į lietuvių literatūros erdvę, o vertimus atlikę lietuvių poetai Judita Vaičiūnaitė, Jonas Strielkūnas, Mykolas Karčiauskas, Vytautas Skripka, Alfonsas Bukontas, Sigitas Geda, Almis Grybauskas, Vladas Braziūnas bent trumpai buvo pasinėrę į karaimiškos poetikos pasaulį.

Visuotinio karaimų susirinkimo 1988 m. Trakuose svečiai rašytojai Vidmantė Jasukaitytė, Sigitas Geda ir Vytautas Rubavičius. Halinos Kobeckaitės asmeninio archyvo nuotrauka

2015 m. buvo išleista aukščiau minėto Trakų vyresniojo dvasininko, poeto, visuomenės veikėjo, mokytojo, dramaturgo Simono Firkovičiaus kūrybos rinktinė „Bir kiuń ėdi…/ Buvo tokia diena…“ (sudarytojos Karina Firkavičiūtė ir Halina Kobeckaitė). Joje spausdinami 108 originalūs poeto eilėraščiai ir jų vertimai į lietuvių kalbą (anksčiau atlikti bei nauji), 4 raudos ir jų pažodiniai vertimai, jo dramaturgijos pavyzdžiai (4 pjesės) ir jų vertimai. Knygoje taip pat rasime 28 Simono Firkovičiaus atliktus Puškino, Lermontovo, Nadsono, Maironio, Vaičiūnaitės, Mickevičiaus ir kitų poetų kūrybos vertimus į karaimų kalbą, straipsnių apie autorių. Stengtasi atspindėti šio tauraus žmogaus kūrybą kuo išsamiau, nes retai atsiranda galimybė išleisti tokią knygą. Kita vertus, dėl vietos stokos sudarytojos negalėjo įdėti jo atlikto Puškino poemos „Bachčisarajaus fontanas“ vertimo į karaimų kalbą. Taip pat nespausdinome jo rusiškai parašytos poemos „Bоспоминания прогулок по Тракай“ („Pasivaikščiojimų po Trakus prisiminimai“) ir kitų eilėraščių, rašytų lenkiškai ar rusiškai.

Kadangi karaimai visada buvo daugiakalbiai, natūralu, kad buvo tarp jų ir rašančių kitomis kalbomis – daugiausia rusų ir lenkų. Kai kurių karaimų kūryba yra tvirtai įėjusi į rusų literatūros fondą, pavyzdžiui, Vilniuje gimusio Michailo Lopatto (1892–1981). 1901–1910 m. Michailas Lopatto mokėsi Vilniaus berniukų gimnazijoje, kur anksti pasireiškė jo literatūriniai gabumai. Čia jis susidraugavo su vyresniuoju Michailo Bachtino (1895–1975), vėliau garsaus literatūros ir kultūros teoretiko ir istoriko, broliu Nikolajumi (1894–1950). Ši draugystė, nepaisant istorinių peripetijų, nenutrūkusi iki pat N. Bachtino mirties, sąlygojo iš dalies ir paties M. Lopatto literatūrinius ieškojimus. Įstojęs 1910 m. į Sankt Peterburgo universitetą, M. Lopatto netrukus tapo garsaus „Puškino seminaro“ nariu. Tą seminarą lankė ir tokie vėliau garsūs rusų literatūrologai, A. Puškino kūrybos tyrėjai kaip J. Oksmanas (1894–1970), J. Tynianovas (1894–1943), S. Bondi (1891–1983) ir kiti. Užsiėmimų seminare paskatintas M. Lopatto 1912–1914 m. parašė referatą „Įvadas į prozos teoriją (Puškino Belkino apysakos)“.

Besimokydamas Peterburge M. Lopatto buvo užmezgęs glaudžius ryšius su poetiniais būreliais, su Rusijos sostinės bohema, buvo dažnas garsaus literatūrinio kabareto „Бродячая собака“ („Valkataujantis šuo“) lankytojas. Ten jis susipažino su poetais akmeistais N. Gumiliovu (1886–1921), M. Kuzminu (1872–1936), O. Mandelštamu (1891–1938). Draugystė su jais atliko svarbų vaidmenį jo 1914–1916 m. poetiniuose ieškojimuose, ir draugų įkalbėtas 1916 m. jis išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį „Izbytok“ („Perteklius“).

Šio rinkinio leidimas susijęs su leidyklos, pavadintos „Omfalos“ (graikų kalbos žodis, reiškiantis „bamba“ – aut. past.) vardu. Analogiško pavadinimo literatūrinį būrelį M. Lopatto kartu su N. Bachtinu buvo pradėjęs burti jau Vilniaus gimnazijoje, bet apie šią veiklą, kaip teigia jo kūrybos tyrinėtojas, Pizos universiteto profesorius Stefano Gardzonio (Михаил Лопаттo. Я не гость, не хозяин – лишь имя. Pisa-Москва, 2015 m., p. 438), žinių beveik nėra. Būrelis atgimė Peterburge, kur Vilniaus gimnazistai susitiko kaip universiteto studentai, o 1916 m. jų įsteigta tokio pat pavadinimo leidykla tapo būrelio kūrybinio projekto įgyvendinimu (ten pat, p. 440). Iš pradžių leidykla „Omfalos“ buvo sumanyta kaip jaunuolių burleskinio būrelio platforma, bet pamažu projektas plėtėsi ir į jį įsitraukė vis daugiau jaunų literatų. Ypač aktyviai leidyklos „Omfalos“ veikla pasireiškė 1918–1919 m. Odesoje, kur tuo metu apsigyveno M. Lopatto. Revoliucijos ir pilietinio karo laikotarpio rusų literatūros tyrinėtojų susidomėjimas leidyklos veikla sąlygojo ir šiandieninį literatūros istorikų dėmesį M. Lopatto kūrybai.

Po pilietinio karo Rusijoje Michailas Lopatto 1920 m. su šeima emigravo į Italiją ir ten praleido likusią gyvenimo dalį. Čia parašė romaną „Чертов сын“ („Velnio sūnus“) apie revoliucijos įvykius Rusijoje. Romanas buvo išverstas į italų kalbą ir ten išleistas, o 2015 m. Maskvoje serijoje „Русская Италия“ („Rusiškoji Italija“) buvo išleista Michailo Lopatto kūrybos rinktinė „Я не гость, не хозяин – лишь имя“ („Aš ne svečias, ne šeimininkas – tik vardas“), kurioje spausdinamas šis romanas bei perspausdinamos jo 1916 m. Peterburge ir 1954 m. Paryžiuje išleistos poezijos knygos. Tad Michailo Lopatto kūryba – gana ryškus karaimų kūrėjo ženklas rusiškoje kultūroje.

Kita karaimė – advokatė, aktyvi tarpukario Vilniaus karaimų bendruomenės veikėja, valdybos narė Ksenija Abkovič (1886–1945) taip pat rašė rusiškai, nes irgi buvo baigusi mokslus Sankt Peterburge. Beje, Ksenija buvo pirmoji karaimė moteris profesionali teisininkė. Ji dirbo advokate Vilniuje, kolegų buvo gerbiama ir neretai smerkiama, kad nemokamai ginanti varguolius. Jos publicistiniai straipsniai ir eilėraščiai buvo spausdinami Vilniuje ėjusiame žurnale „Караимское слово“, o 1922 m. Vilniuje ji išleido savo poezijos rinkinį „Огни и дали“ („Žiburiai ir toliai“). Šiandien ji minima ne tik kaip talentinga poetė karaimė, bet ir tarp Vilniuje tarpukariu rusiškai rašiusių poetų. To meto Vilniuje šie poetai irgi buvo „ne savi“, nes dominuojanti kultūra anuomet buvo lenkiška. Tad ir tuomet egzistavo „antrosios kalbos“ klausimas.

Rašė karaimai ir lenkiškai, bet ši jų kūryba beveik nespausdinta. Mano Tėvas Simonas Kobeckas (1911–1985) kūrė eiles ir vodevilius trimis kalbomis – karaimų, lenkų ir rusų. Lenkiškai jis rašė lyriškus eilėraščius jaunystėje – 1928–1929 m., vėliau daugiausia raudas ir satyrą – karaimiškai, o jau išėjęs į pensiją – rusiškai. Ir nors dar 1939 m. Trakuose jis organizavo pirmuosius lietuvių kalbos kursus karaimams ir pats puikiai kalbėjo lietuviškai, eilėraščių lietuviškai nerašė. Viena jo poema, kurią neseniai aptikau tarp Tėvo rankraščių, parašyta 1930 m. iškart trimis kalbomis. Įdomu, kad trijų kalbų žodžiai nesudėti į vieną sakinį (kaip paprastai karaimai ir šneka), o skirtingos kalbos taikomos skirtingiems herojams apibūdinti.

Lietuviškai kūrė eiles Vilniuje neseniai miręs Aleksandras Zajončkovskis (1933–2019), išleidęs kelias savo poezijos knygeles. Deja, karaimiškai rašančių poetų beveik nebeturime. Kelis eilėraščius yra parašęs Gabrielius Juzefovičius, puikiai mokantis gimtąją kalbą, nors didesnę jo poetinės kūrybos dalį sudaro eilėraščiai lenkų kalba.

Pastaruoju metu karaimų poezija retkarčiais verčiama ir į lenkų kalbą. Vertimai spausdinami Lenkijoje gyvenančių karaimų leidžiamame žurnale „Awazymyz“ („Mūsų balsas“), kurio pavadinimas karaimiškas, bet spausdinami tekstai – lenkiški. Vargu ar galima sakyti, kad karaimų poezija dėl tų vertimų tampa lenkų kultūros dalimi, bet ji leidžia susipažinti su savo tautiečių poezija Lenkijoje gyvenantiems karaimams, tarp kurių jau tik vienetai prisimena gimtąją kalbą.

Žanro požiūriu karaimų poezija priskirtina daugiausia lyrikai, nors yra ir satyrų, didaktinių, alegorinių eilių. Simonas Firkovičius daug eilėraščių buvo sukūręs vaikams. Būdamas dvasininkas iš pašaukimo, religijos ir kalbos mokytojas, visą gyvenimą jautėsi esąs atsakingas už savo tautos likimą ir skaudžiai išgyveno pasitaikančius nutautėjimo, emigracijos iš Trakų atvejus. Ši tema ryškiai jaučiama jo alegoriniuose kūrinėliuose ir net jo pasirinktuose į karaimų kalbą versti rusų poetų eilėraščiuose. Perkeltinės prasmės persmelkti ir jo eilėraščiai apie dvasinius išgyvenimus.

Diduma karaimų poetų rašė apie meilę Trakams, apdainavo jų gražią nepakartojamą gamtą ir Lietuvos istoriją, karaimų vietą joje, ypač šlovinamas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, vadinamas Vatat Bijumi, rašoma apie kasdienį gyvenimą, patiekalus, papročius. Bet kuriuo atveju – tai vietinės realijos, ir ta prasme karaimų poezija yra lietuvių kultūros dalis.

Ypatingą karaimų poezijos žanrą sudaro raudos, kurios būdavo kuriamos kiekvienam iškeliavusiam iš šio pasaulio velioniui ir rečitatyvu deklamuojamos prie karsto prieš išvežant į kapines. Simonas Firkovičius yra parašęs trisdešimt keturias tokias raudas. Kelios iš jų kartu su pažodiniu vertimu spausdinamos minėtoje jo kūrybos rinktinėje.

Raudų eilėdara griežtai reglamentuota: kiekviena eilutė turi būti 11 skiemenų, ir jos atliekamos ta pačia melodija. Jose pasakojama apie velionio gyvenimą, jo nuopelnus, atliktus gerus darbus, išreiškiama užuojauta ir paguoda velionio šeimai bei artimiesiems. Tokį pat raudų žanrą turi ir kitos tiurkų tautos. Labai gaila, kad šiandien paliekantys šį pasaulį karaimai jau nebelydimi tokių raudų.

Vieną garsiausių raudų „Syjyt jyry sahynčyna kyrančnyn Lietuvada 1710 jylda“ („Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukoms atminti“) 1714 m. yra parašęs Saliamonas Aarono sūnus (Trakietis, 1650–1735?). Ją ir dabar kasmet gieda dvasininkas per karaimų Vėlines kapinėse, ir ji taip pat neatskiriama nuo Lietuvos istorijos.

Karaimų poezijos vertė ir prasmė

Jei mėgintume ieškoti karaimų poezijos sąlyčio taškų su lietuvių, rusų ar lenkų poezija, deja, turėtume pripažinti, kad tokių akivaizdžių tiesioginių sąlyčio taškų nebuvo ir vargu ar galėjo būti. Pirmiausia dėl to, kad rašoma karaimų kalba beveik nebuvo publikuojama (išskyrus minėtą periodiką), ir antra – dėl to, kad iki 1988 m. ji nebuvo verčiama į jokią kitą kalbą. Žinoma, karaimų poetams įtakos turėjo kitų tautų poetų kūryba, bet čia jau kita tema.

Norėdami pasverti karaimų poezijos literatūrinę vertę, turime pasirinkti atitinkamus kriterijus. Gal pasaulinės poezijos mastu negalėtume jos gretinti su Puškinu ar Goethe, bet karaimų kultūros kontekste jos vertė didžiulė. Ji saugojo ir puoselėjo gimtąją kalbą, liudijo tautoje esant poetinį potencialą, atskleidė tautos estetinius ir moralinius idealus bei vertybes. Šios poezijos ir gimtosios kalbos meistrų dėka karaimų kalba šiandien tebėra gyva, nors ir įrašyta į UNESCO pateiktą nykstančių kalbų sąrašą, o Lietuva – vienintelė vieta pasaulyje, kur karaimų kalba dar tebevartojama.

Karaimai didžiuojasi, kad būtent Lietuvoje tolerancija ir visokeriopu palaikymu savo kalbą išsaugojo, o Lietuva didžiuojasi turėdama tokią egzotikos kruopelę, kuri retkarčiais įkvepia ir lietuvius rašytojus įterpti į savo kūrinį kokį šios egzotikos krislelį. Be to, kaip minėjau, lietuviškų ir ypač su Trakų istorija, su LDK susijusių realijų buvimas leidžia karaimų poeziją ir kitą literatūrinę kūrybą laikyti neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi.

Tad nors karaimų poezija plačiajai visuomenei nebuvo žinoma, bet pačių karaimų buvimas Lietuvoje tapo kai kurių rašytojų kūrybos motyvu. Pavyzdžiui, galėtume prisiminti 1970 m. parašytą Juditos Vaičiūnaitės (1937–2001) eilėraščių ciklą „Karaimai“, kurį, beje, Simonas Firkovičius yra išvertęs į karaimų kalbą. Pastaruoju metu pasirodė rašytojo Laimono Inio „Sakmė apie gervių tiltą“, Agnės Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė“, kuriuose yra nemažai karaimams ar karaimų kilmės veikėjams skirtų detalių.

Karaimams visada įdomu, kas apie juos ką rašo ir kur jie, kad ir probėgšmais, paminėti. Svarbu net ne tiek pati poezija, kiek galimybė užfiksuoti karaimų kalbos, gyvos kalbos, buvimą pasaulio kalbų šeimoje. Todėl labai džiugu, kad pasaulio idiomų sąvade, kurį sudarė ir 2012 m. išleido neseniai mirusi vokiečių profesorė Elizabeth Piirainen, tarp 180 kalbų yra ir idiomos karaimų kalba; kad 1989 m. Kijeve išleistuose Taraso Ševčenkos eilėraščio „Testamentas“ vertimuose į 149 kalbas yra ir Trakų dialekto karaimiškas tekstas (Simono Firkovičiaus vertimas).

Prieš dešimt metų man pačiai teko versti vieną turkų poeto eilėraštį į karaimų kalbą, nes jis buvo sumanęs savo eilėraštį „Lietus“ paskelbti įvairiomis pasaulio kalbomis. Tokią pat idėją įgyvendinome ir prieš kelerius metus, kai Vlado Braziūno iniciatyva latvių poeto Leono Briedžio eilėraštį „Valtys“ į karaimų kalbą išvertė Gabrielius Juzefovičius. Kaip recenzuodamas Helsinkyje 1998 m. pasirodžiusią karaimų poezijos antologiją „Rannalla paarynaapuu“ („Kriaušaitė ant kranto“) žurnale „Parnasso“ (2000, Nr. 3, p. 369–370) rašė Suomijos žurnalistas Antti Ruotsala, „šie eilėraščiai vertingi jau vien tuo, kad jie bendroje žmonijos atmintyje palieka nykstančios tautos pėdsaką“.

Trakų karaimai nykstančia tauta savęs nelaiko ir iš visų jėgų stengiasi kuo ilgiau išlikti gyvai pulsuojančia Europos daugiakultūriškumo dalele. Kaip naujausią tokių pastangų rodiklį galiu įvardyti 2019 m. pabaigoje Vokietijoje leidyklos „Edition Tintenfas“ 300 egzempliorių tiražu išleistą Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ vertimą į karaimų kalbą. Šį darbą atlikti mums pasiūlė „Mažojo princo“ draugija, kuri leidžia šio neblankstančio šedevro vertimus į mažai vartojamas kalbas. Karaimiškas vertimas yra 95-as šioje serijoje, o į karaimų kalbą apysaką verčiau kartu su dukra Karina Firkavičiūte, ir mes abi labai džiaugiamės, kad taip galėjome dar kartą paliudyti savo gimtosios kalbos gyvastį.