2020 05 01

Romas Bacevičius

XXI amžius

Vidutinis skaitymo laikas:

17 min

Kaip karantino metu gyvena kunigai?

Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros bazilikos feisbuko paskyros nuotrauka

Tekstas, originaliu pavadinimu „Mūsų karantinas nepalyginamai patogesnis, negu buvęs lageryje“, leidinyje „XXI amžius“ publikuotas tada, kai Lietuvos vyskupai dar nebuvo paskelbę nutarimo, leidžiančio šiokiadieniais aukoti viešas šv. Mišias.

Šiemet mūsų Velykos buvo kitokios. Nebesusirinkome bažnyčioje į vieną svarbiausių katalikų švenčių, kurios sutraukdavo minias tikinčiųjų. Dėl koronaviruso grėsmės ir karantino bažnyčiose ilgiau kaip mėnuo nebuvo viešų pamaldų. Kokius jausmus patiria ir kaip esant tokiai situacijai gyveno kunigai ir parapijiečiai? Apie tai virtualiu būdu „XXI amžius“ paprašė papasakoti kelių vyskupijų kunigus.

[…]

Kunigai išgyvena gelbstint parapijiečiams

Iš ko kunigas išsilaiko, ar yra iš ko susimokėti už mokesčius ir darbus? Gal sukaupta piniginių ar maisto atsargų, ar parapijiečiai per karantiną užsisako šv. Mišių, ar kuo nors kitu padeda? Ar išvis kokiu nors reikalu ateina žmonių į kleboniją, gal bijo užsukti ir stengiasi būti namuose?

Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas, kan. Viktoras AČAS: Mano, kaip kunigo, ir parapijos pajamos per karantiną sumažėjo. Vis dėlto, mano parapijiečiai yra labai dėmesingi. Po truputį perveda pinigų į parapijos sąskaitą tiek Bažnyčios reikalams, tiek mano išsilaikymui. Be to, vis paskambina, paklausinėja, ar netrūksta ko nors. Jei ko trūksta, tuoj atveža ir palieka prie klebonijos durų. Aš savo parapijiečiams esu be galo dėkingas, už juos aukoju šv. Mišias ir meldžiuosi. Žvelgdamas į ateitį, gyvenu su viltimi, nes pasitikiu geruoju Dievu ir savo parapijiečiais.

Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas, kun. Gintautas JANKAUSKAS: Šiuo metu mažiau tikinčiųjų užsako šv. Mišias ir kitus patarnavimus. Raštinę parapijiečiai aplanko tik išskirtiniais atvejais, kai tenka laidoti artimąjį. Reikia suprasti, kad pasaulyje išplitęs koronavirusas skaudžiai smogė visoms šalims, neišskiriant ir Lietuvos. Žlunga verslas, mažinami atlyginimai, žmonės netenka darbo. Vyriausybė kalba apie ekonomikos ir verslo gelbėjimo planą, į kurį įtraukiami ir paslaugų sektoriaus atstovai. Bažnyčia yra atskira nuo valstybės ir į jos pagalbą pretenduoti negali. Ji priklauso tik nuo savo parapijiečių dosnumo ir jų galimybių remti Bažnyčią. Šiuo metu tikrai mažesnių nuostolių patirs tie kunigai, kurių bendravimas su parapijiečiais buvo paremtas dvasinėmis vertybėmis. Primygtinis kartojimas apie kunigiją užgriuvusį sunkmetį ir pinigų prašymas iš tą patį patiriančių žmonių gali turėti ir atvirkštinį efektą – žmonės gali nusisukti nuo Bažnyčios. Juk kiekvienas sunkmetis turi pradžią ir pabaigą.

Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas, kun. Kęstutis PALEPŠYS: Tenka išsilaikyti ir sukauptų santaupų, nors parapijiečiai pagal galimybes stengiasi savo aukomis prisidėti prie Bažnyčios išlaikymo, pervesdami auką per bankininkystės prieigas arba atnešdami į kleboniją. Parapijiečių apsilankymas minimalus, dažniausiai ateinama dėl laidotuvių arba dėl ligonių lankymo.

Kun. Kęstutis Palepšys.

Petro Ivanovo nuotrauka

Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo klebonas, kun. Saulius PALIŪNAS: Šiuo neįprastu mums visiems laikotarpiu parapijiečiai šv. Mišias užsako visokiausiais būdais ir per socialinius tinklus, ir telefonu, ir bažnyčioje įmesdami auką, parašydami savo nurodytus prašymus. Tačiau jei lygintume, kiek šv. Mišių buvo užsakoma prieš prasidedant karantinui ir dabar – maždaug apie 10 %. Krikštai ir santuokos nukeliami į rudenį, tačiau yra laidotuvių. Su Dievo pagalba išsilaikome.

Vydmantų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas, kun. Karolis PETRAVIČIUS: Kiekvienas mažesnės parapijos klebonas paliudys, kad ir tada, kai nebuvo karantino, išsilaikyti buvo sunku. Jei pažvelgsime į kunigus, tarnaujančius, pavyzdžiui, Vokietijoje, JAV ar kitose šalyse, ten jie, nepaisant parapijos dydžio, gauna nustatytą atlyginimą. Telšių vyskupijoje kunigai išsilaiko iš užsakomų šv. Mišių intencijų. Jei tą dieną aukoji už kelias intencijas, sau gali pasiimti vieną auką, o kitas pervedi vyskupijos kurijai. Didesnėse parapijose, kiek žinau, intencijų nors mažėja, bet netrūksta, tačiau tokioje mažoje parapijoje, kaip mano, būna tikrai sunkių momentų. Kalbant apie kunigų socialines garantijas, tai čia yra rimtų problemų. Dabar kunigų išlaikymo ar savitarpio pagalbos fondai tikrai neužtikrina oraus kunigo gyvenimo ligos ar senatvės atveju. Žinoma, kunigų savitarpio pagalba, didesnių problemų, atrodo, iki šiol išvengta, tačiau, mano nuomone, tai turėtų būti sutvarkyta valstybiniu mastu. Apie tai kalbėjausi ne su vienu vyskupu, tačiau, matyt, esama didesnių problemų, tad šiuo klausimu žingsniai labai lėti.

Vydmantų parapija yra besikurianti. Jai gula rūpestis pasistatyti bažnyčią, tad dabar meldžiantis laikinoje koplyčioje ir neturint parapijos teritorijoje kapinių, natūralu, kad laidotuvių nėra, traukia netoli esanti Kretinga ir Palanga. Kiti patarnavimai, tokie kaip krikštas ar santuoka, labai reti, nes šventėms žmonės nori gražios aplinkos. Bet su buhaltere paskaičiavome, kad mokesčiams ir algoms turėtume užtekti iki vasaros.

Žinoma, šiuo sudėtingu metu galiu pasidžiaugti, kad parapijiečiai pradėjo manimi labiau rūpintis. Jau daugiau kaip mėnuo karantinas, o aš kasdien aukoju šv. Mišias jų užsakytomis intencijomis, kai įprastai jų turėdavau tik pusei mėnesio.

Žiežmarių Šv. Jokūbo parapijos rezidentas, kun. Marius TALUTIS: Kadangi parapijoje esu rezidentas, tai esu toliau nuo finansinių klausimų, susijusių su sąskaitų apmokėjimais. Žinoma, dabar visko yra mažiau, bet būtų labai nesąžininga verkšlenti, kai visiems žmonėms ne pyragai. Mūsų gerieji Žiežmarių parapijiečiai ir toliau užsako šv. Mišias, aišku, jų yra mažiau, bet kai yra nors viena intencija, džiaugiesi, jog šv. Mišių auka žmonėms reikalinga. Kai kurie užsako šv. Mišias internetu, kiti paskambina telefonais ar tiesiog laikydamiesi saugumo reikalavimų ateina į kleboniją. Kad žmonės nepamirštų, kaip atrodo kunigas pavakarėje apsivilkęs sutaną su rožantėliu rankoje ir kauke ant veido, einu pasivaikščioti miestelio gatvėmis, pamojuoju, palabinu parapijiečius. Laidotuvių turėjome, aišku, labai gaila, kad negalime atiduoti daugiau pagarbos mirusiajam, o tik kapinėse meldžiamės ir aukojame šv. Mišias vieni bažnyčioje. Bet juk tai laikina. Viliamės, kad galėsime vėl vienas į kitą žiūrėti be kaukių.

Džiaugiuosi kai žmonės pasidomi, kaip sekasi. Visai neseniai jaunas šeimos tėvas parašė man ir pasidomėjo, ar turime su klebonu apsauginių kaukių ir dezinfekcinio skysčio. Nespėjau jam atsakyti, o jis jau stovi prie durų. Tai tikrai jaudina ir teikia džiaugsmo.

Kun. Gintaras Urbštas.

Ričardo Šaknio nuotrauka

Aleksoto dekanas, Garliavos parapijos klebonas, kun. Gintaras URBŠTAS: Koronavirusas pasaulyje ir mūsų šalyje suintensyvėjo tokiu laiku, kai turėjome Gavėnios laiką, ruošėmės didžiajai liturginių metų iškilmei – Kristaus Priskėlimui – Šv. Velykoms. Tai kiekvienas prisiminsime kaip išskirtinį metą. Tarnaudami parapijoje sulaukdavome švenčių metu ir tikinčiųjų atsiliepimo įsijungiant į pasiruošimo darbus šventėms, o per jas gausiai tikintieji dalyvaudami paremdavo savo parapiją. Šiemet netikėtas karantinas, manau, be išimties visose Lietuvos parapijose atsiliepė mažesnėmis parapijų pajamomis kovo ir balandžio mėnesiais, ne išimtis tikriausiai bus ir gegužės bei birželio mėnesiai. Didesnėse parapijose gali būti darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, o jiems reikia išmokėti atlyginimus bei už juos sumokėti privalomą sveikatos draudimą, bet tam įprastų pajamų šiais mėnesiais nesurinkta. Palyginęs šių metų kovo mėnesio parapijos pajamas su prieš metus tą patį mėnesį buvusiomis, gaunu, jog pernai per kovo mėnesį surinkome daugiau kaip 9000 eurų, o šiemet – vos 4000 (dar dviejų sekmadienių dėka (kovo 1-osios ir kovo 8-osios), o kovo 15-ąją bažnyčioje buvo jau labai mažai žmonių). Atlyginimą parapija kas mėnesį turi išmokėti septyniems asmenims. O balandžio mėnuo visai „kūdas“, tačiau atlyginimus darbuotojams reikės mokėti! Ačiū Dievui, jog šiek tiek žmonių, perskaičiusių kreipimąsi šiuo metu ateiti į pagalbą savo parapijoms, skyrė auką į parapijos sąskaitą. Gelbsti, kad parapija yra sukaupusi rezervą, tačiau jis buvo numatytas ir dideliems bažnyčios remonto darbams.

Gižų Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas, kun. Virginijus VAITKUS: Žinoma, visus „užkabina“ klausimas dėl materialinių nuostolių, bet gerai žinome Biblijos išmintį, kad Dievas daro „turtingais ir vargšais…“, taigi jei dabar turėsime mažiau išlaidų, tai nereiškia, kad mes negalėsime gyventi normalaus gyvenimo – nebent reikės susilaikyti nuo nenaudingų išlaidų, kurių kartais padarydavome ne tik mes, kunigai, bet ir visi žmonės, pernelyg nesaikingai valgydami ar pirkdami nereikalingų egzistencijai daiktų bei naujausių elektroninių įrenginių. Žinoma, nekalbu apie verslo žmones, kuriems tai, be abejonės, atsilieps neigiamai ir labai skaudžiai, bet Bažnyčia ir jos tarnai išgyvens dėl parapijiečių solidarumo ir pagalbos. Ačiū visiems savo Gižų parapijiečiams, kurie atėjo dar prieš Šv. Velykas ir atnešė auką klebonui, kad jo neslėgtų nepriteklius.

Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Ernestas ŽELVYS: Kunigai vis dar gyvi, ir ne vien tik Šventąja Dvasia gyvena. Negaliu kalbėti apie visus kunigus. Padėtis yra skirtinga, bet aš dar susimoku visus mokesčius, ir ne tik už šiukšles. Taip, parapijiečiai užsisako šv. Mišias, aukoja Bažnyčiai ir internetu, ir meta pinigėlius į aukų dėžutes. Ačiū jiems visiems!

Jei bėgsime paskui pinigus, tai pinigai bėgs nuo mūsų

Per Verbų sekmadienį ir Velykas, kai į bažnyčią ateidavo žymiai daugiau žmonių nei įprastai, iš surinktų aukų parapija ir kunigai turbūt kelis mėnesius galėdavo išgyventi?

Kan. Viktoras AČAS: Verbų sekmadienio rinkliava Telšių vyskupijoje kasmet tradiciškai yra skiriama Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijai išlaikyti. Nors šiemet žmonės nesusirinko į parapijos bažnyčią, tačiau į klebonijos kiemą atvežė ir prie namo durų seminarijai paliko nemažai įvairiausių maisto produktų. Dalis parapijiečių paliko ir piniginę auką. Šiek tiek kukliau, tačiau seminarijai buvo paaukota tiek pinigais, tiek įvairiais maisto produktais. Šv. Velykų rinkliava visada likdavo parapijos reikalams. Tai būdavo pati didžiausia metinė rinkliava. Žinoma, jos nebus, tačiau pasitikiu savo geraisiais parapijiečiais, jie tikrai Bažnyčios reikalų nenustums į paskutinę vietą ir suras būdų, kaip paremti ir išlaikyti.

Kun. Viktoras Ačas.

Aidano Valaičio nuotrauka

Kun. Kęstutis PALEPŠYS: Be abejonės, Velykų ir Kalėdų rinkliavos yra didelė dalis parapijos biudžeto, tačiau tikrai ne esminė, yra dar šventinės dienos, pavyzdžiui, Motinos, Tėvo dienos, atlaidai ir panašios šventės.

Kun. Saulius PALIŪNAS: Verbų sekmadienio, Velykų rinkliavos ir aukos buvo pagrindiniai ištekliai, kai surinkęs ją galėdavai planuoti ūkinę, pastoracinę veiklą bei sielovadą. Šiais metais bus kitaip, bet aš esu optimistas, nes žinau, kad Dievas visada yra mano pusėje.

Kun. Karolis PETRAVIČIUS: Dera priminti, kad visos aukos, išskyrus aukas už šv. Mišias ar aukas už sakramentų teikimą, eina į parapijos kasą. Jos naudojamos parapijos išlaikymo ar karitatyvinėms parapijos veikloms. Taigi jei parapija neturi sukaupusi rezervo, tai, tikėtina, kad daug veiklų bus sustabdyta. Bet aš tikiu, kad tikintieji yra sąmoningi ir tikrai atsiras geros valios žmonių, kurie, suprasdami sunkią situaciją, padės išlaikyti savo parapiją.

Kun. Marius TALUTIS: Ką darysi, nuėjo tos rinkliavos, dabar jau jų nebesugaudysi, bet juk valstybė per karantiną irgi daug prarado. Jei bėgsime paskui pinigus, tai jie bėgs nuo mūsų, o jei bėgsime nuo pinigų, tai mus vysis. Dėl savo ateities ir dėl visa ko turime pasitikėti Dievu. Mano vienas klebonas sakydavo: „Dievas savo tarnų neapleis“. O gal ši situacija paskatins Bažnyčios vadovus iš naujo permąstyti kunigų ir parapijų išlaikymo mechanizmo reformavimo schemas. Pavyzdžiui, seniau parapijos turėjo nemažai žemės, klebonijos turėjo savo ūkius, todėl kunigai buvo mažiau priklausomi nuo intencijų, kurių dabar kas metai vis mažėja. Deja, žemės valstybė Bažnyčiai negrąžino, nors restitucijos teisė lygi visiems. Dabar mažai kuri parapija turi kokį nors šalutinį finansavimo šaltinį, o išlaidų parapijoms tikrai netrūksta. Intencijos ir patarnavimai labai nevienodai pasiskirsto. Kaimuose jų beveik nėra, o miestuose susidaro konvejeris, todėl yra ir nevienodos sąlygos kunigams gyventi. Manau, kad reikia galvoti vis apie didesnį ir reiklesnį kunigų tarpusavio solidarumą. Bet apskritai intencijų mažėja, nes tikėjimo praktikos keičiasi. Pavyzdžiui, vienoje parapijoje pažinojau labai pamaldžią močiutę, kuri kas mėnuo užsakydavo šv. Mišias bažnyčioje. Kai ji mirė, vaikai užsakydavo kartą per metus, o jos anūkai iš viso nelabai supranta, kas tai per daiktas. Todėl svarbu vis labiau akcentuoti mūsų katalikiško tikėjimo tradicijas.

Kun. Marius Talutis.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Gintaras URBŠTAS: Būtų teisinga, pavyzdžiui, nusimatyti, jog katalikais save laikanti šeima skiria savo parapijai per savaitę bent vieną eurą (o tai, manau, beveik visiems įmanoma ir nebūtų labai skausminga) ir per metus paaukotų bent po 50 eurų. O tai jau būtų didelė pagalba parapijai. Taigi visur reikia gyvo tikėjimo, kuris skatina žmones daryti gera ir atlikti savo tikėjimo pareigas.

Kun. Ernestas ŽELVYS: Man sunku kalbėti apie mūsų bažnyčios finansinę padėtį, nes tai – klebono rūpestis. Bet manau, kad Viešpats ir tikintieji tikrai pasirūpins savo Bažnyčia. Kai žmogus jaučiasi Dievo šeimos nariu, paprastai turi ne tik pareigą, bet ir norą ką nors duoti, dovanoti. Senajame Testamente kalbama apie dešimtinę, kuri buvo surenkama iš nuimto derliaus, iš bandos prieauglio. Paprastai Dievui būdavo aukojamas pirmasis ožiukas, pirmasis veršelis, pirmieji vynuogių derliaus vaisiai ar pirmieji nupjauti javai. Jei žmonės nebeturės pinigų, tikiuosi, atneš gėrybių iš savo daržo ar namų ūkio, ir neleis kunigėliui iš bado numirti.

[…]

Rimtas egzaminas ir klausimai katalikams

Šv. Velykos yra metas susirinkti šeimose, susitikti su ilgai nematytais namiškiais, įprasta, kad ir užsienyje dirbantys sugrįždavo, dažnai ateidavo į Prisikėlimo šv. Mišias bažnyčioje. O tada turbūt ir kartą per metus išpažinčių einančiųjų daugiau būdavo. Dabar ir susirinkti šeimose pavojinga, ir į bažnyčią eiti nereikėjo… Ar proginiams katalikams, kurių yra absoliuti dauguma, po tokių Velykų nekyla realus pavojus išvis pamiršti Bažnyčią? Juk jiems turbūt reikės „atsigauti“ kitose vietose…

Kan. Viktoras AČAS: Žmogus arba yra tikintis, arba ne. Sunkumuose įprastai žmogaus tikėjimas išsigrynina. Jei žmogus ateidavo į bažnyčią tik dėl smalsumo ar palaikydamas kai kuriems tikintiesiems kompaniją, tai jis bažnyčią jau ir taip seniai yra pamiršęs. Sunku nuspėti ar tas pamiršimas bus dar didesnis.

Kun. Gintautas Jankauskas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Gintautas JANKAUSKAS: Manau, jog pasekmės bus jaučiamos ilgai. Prie patogaus gyvenimo greitai priprantama. Nereikia niekur eiti, nerūpi, koks oras, atsisėdama patogiai ant sofutės, pasiūla didelė, pasirenkamos vyskupo ar kunigo aukojamos šv. Mišios, o gal ir paties Popiežiaus iš Šv. Mortos namų koplyčios. Labai patogu. Ir iki šiol išgirsdavome nuomonę, kam reikalinga ta bažnyčia, melstis galima bet kur, žmogui bendraujant su Dievu, esą nereikia jokių tarpininkų. Manau, jog šitaip mąstančių dabar padaugės. Kam eiti į bažnyčią, jei religines programas galima žiūrėti internetu žmogui patogiu laiku, klausytis jam patinkančių pamokslų iš populiaraus kunigo lūpų? Beje, aš pastebėjau dar vieną dalyką, kuris atsiliepia mažesniam bažnyčios lankymui. Lankydamas savo parapijos tikinčiuosius apie šimtui šeimų nustačiau „Marijos radijo“ FM 105,2 MHz bangas. Po kurio laiko pastebėjau, kad dalis šitų tikinčiųjų jau nedalyvauja sekmadieniais šv. Mišiose. Kitais metais, lankydamas jų namus, pasiteiravau, kodėl jie sekmadieniais nedalyvauja šv. Mišiose bažnyčioje. Atsakė, kad nuolatos klausosi „Marijos radijo“ laidų, transliuojamų šv. Mišių ir neturi poreikio atvykti sekmadienį į bažnyčią… Taigi viena vertus, turėti galimybę klausyti šv. Mišių yra privalumas, tačiau, kita vertus, jie pažeidžia trečiąjį Dievo įsakymą „Švęsk sekmadienį“ ir Bažnyčios antrąjį įsakymą „Sekmadieniais ir šventėmis dalyvauk šventose Mišiose“ (bažnyčioje).

Kun. Kęstutis PALEPŠYS: Čia reikia pripažinti proginių katalikų fenomeną ir kartu problemą. Dievas pirmiausia ieško kiekvieno žmogaus ir nebūtinai per Velykas ar Kalėdas, bet kiekvieną dieną ar net akimirką. Nereikia bijoti vengti nestandartinių galimybių…

Kun. Saulius Paliūnas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Saulius PALIŪNAS: Taip, dabar galima pagalvoti, kad žmonės atpras eiti į bažnyčią, stebės šv. Mišias per televiziją, tačiau, kai sulaukiu pavienių žmonių skambučių ir ateinančių užsakyti šv. Mišių, iš jų supratau, kad žmonės jau išsiilgę bažnyčios, todėl turiu vilties, kad po karantino daugiau atsiras einančių į Dievo namus. Mūsų bažnyčioje yra Švč. Sakramento koplyčia. Joje nepaliaujamai buvo garbinamas Švč. Sakramentas. Karantino metu tai yra sustabdyta. Žmonės jau gyvena ilgesyje. Tai džiugina. Pasirodo mums reikia Viešpaties, prisikėlusio Viešpaties.

Kun. Karolis PETRAVIČIUS: Kartą per LRT transliuotoje Zitos Kelmickaitės laidoje buvo kalbinamas Australijoje tarnaujantis kun. Juozas Deveikis. Jo klausė, ar nesijaučiąs nejaukiai, kad į sekmadienio šv. Mišias susirenka labai negausi lietuvių išeivijos bendruomenė. Jis atsakė labai išmintingai: „Esmė ne kiekybė, o kokybė“. Aš laikausi to principo, kad negali būti Bažnyčios aplinkoje terminų, kaip „reikia susitvarkyti su sakramentais“. Arba esi tikintis, arba ne. Jei žmonės nemato reikalo sekmadieniais su savo bendruomene švęsti šventadienio, jei savo aplinkoje ir savo gyvenimu nerodo tikinčio žmogaus pavyzdžio, tad gal geriau, kad aiškiai žinotume, ar tikrai galime save vadinti katalikais. Darau viską, kad visiems parodyčiau tikėjimo grožį, bet jei yra žmonių, kuriems tikėjimo nereikia, tad tegul gyvena taip, kaip jiems atrodo geriausia. Mažai tikėtina, kad proginiai katalikai yra tikrai tikintys. Juk daugelis per Šv. Velykas eina į bažnyčias, kad pažiūrėtų tradicinį renginį, įspūdingų procesijų, išpuoštų bažnyčių ir t.t. O Velykų rytą atlikta išpažintis skubančiam kunigui vėlgi ar tikrai turi tokią pat dvasinę naudą, kaip pasiruošta ir eiliniu laiku nuoširdžiai neskubant reguliariai atlikta išpažintis. Mano giliu įsitikimu, svarbu ne kiekybė, o tikinčiųjų sąmoningumas.

Kun. Gintaras URBŠTAS: Prieš šias Šv. Velykas suplanavę parvykti iš užsienio artimieji tikriausiai liko taip ir neparskridę dėl atšauktų skrydžių ir panašių priežasčių. Taip pat ir Lietuvoje gyvenantys skirtingose vietovėse negalėjo vieni kitų aplankyti. Mums, kunigams, nebuvo įprasto žmonių srauto prie klausyklų. Vyskupų informacija, jog tikintieji gali dėl to nesijaudinti, nes iki birželio 29 dienos galės atlikti velykinę išpažintį, turbūt žmones nuramino. Šiaip kas metai jaučiasi vis retesnis Atgailos sakramento praktikavimas, todėl ir ši situacija kažin ar prisidės prie šios malonės atradimo. Išpažinties neatliksi nuotoliniu būdu, o šv. Mišias gali išklausyti. Vaikus ruošiant sakramentams galima prisikviesti suaugusius ir juos katechizuoti. Atsiranda galimybė su jais švęsti Didžiosios savaitės apeigas. Bet, deja, šios galimybės šiemet neturėjome. O suaugusieji, būdami labai užimti, kažin ar tam kitą kartą niekieno neparaginti atras laiko.
Kun. Marius TALUTIS:
Sunku prognozuoti, kas bus toliau. Bet gal ir gerai atsisijoti… Rimtas egzaminas ir klausimas, ar mums per šį laikotarpį trūko šv. Mišių ir parapijos bendruomenės? Gal kaip tik šis laikas padės Lietuvos katalikams suprasti, koks svarbus dalykas yra parapija, nes Lietuvoje per 30 Nepriklausomybės metų vis dar nesutvarkytas „religinis turizmas“, t.y. kai sakramentai švenčiami ne savo gyvenamojoje parapijoje, o kur gražesnė bažnyčia ar populiaresnis kunigas. Aš šešerius metus gyvenau Lenkijoje ir mačiau, jog žmonėms net į galvą negali ateiti mintis krikštyti savo vaiką ne savo parapijoje – tam reikia daugybės leidimų, racionalių paaiškinimų, nes Krikštas yra krikščioniško gyvenimo pradžios sakramentas, krikštu tampi savo bendruomenės nariu. Leisdami ir net skatindami religinių patarnavimų turizmą mes griauname žmonių tapatybę, todėl nenuostabu, kad tapatybės nebuvimas – viena iš sunkiausių mūsų visuomenės bėdų.

Kun. Virginijus VAITKUS: Visi supratome, kad šiais metais Šv. Velykos kitokios: be artimųjų giminaičių šilumos, be gražios procesijos ir Šv. Velykų Prisikėlimo šv. Mišių. Bet Šv. Velykos dar gyvesnės, nes turime keltis kasdien su viltimi įveikti visus nepatogumus, kurie kyla dėl buvimo nuolat su tais pačiais žmonėmis, turime išmokti vienas kitą gerbti ir mylėti, reikia padėti vienas kitam atrasti ramybę, nugalėti baimę palaikyti savyje viltį ir drąsą, kad Jėzus yra Prisikėlęs ir eina su mumis ne į Galilėją o į mūsų kiemą, mažą senolės butą, mažą ligonio palatą – Jis gyvas. Tai – tikroji Prisikėlimo prasmė, o ne tik išoriniai liturginiai gestai ar gausus svečių būrys prie stalo, dažnai apsivalgantis Šv. Velykų gėrybių gausa ir paskui dažnai apsergantis dėl nesaikingo šventimo. Šiais technologijų laikas nėra sunkumų pamatyti savo artimuosius, įvairios interneto ir socialinių tinklų programos leidžia pamatyti juos ir pasiųsti savo šilčiausius jausmus. Svarbus dalykas atgims širdyje, kaip trūksta artimo, mylimo žmogaus apkabinimo, bučinio, tai galiausiai gims naujas pojūtis, kaip reikia branginti savo artimą žmogų, kol jį turime šalia. Taip dar nauja krikščioniška vertybė atgims širdyje. Taigi, brangieji, gyvenimo kasdienybė yra tokia ir mes, tikintys katalikai, ją turime priimti kaip Dievo valią, gal net dovaną. Kai baigsis pandemija, tikiu, jog turėsime didesnį užsidegimą susirinkti bendrai maldai bažnyčioje, nes būsime labai pasiilgę ir norėsime su visu širdies atsivėrimu dėkoti Dievui, kad esame dar čia, žemėje, ir kad galime kartu šlovinti Dievą.

Kun. Virginijus Vaitkus.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Ernestas ŽELVYS: Dievui yra brangūs visi žmonės, net ir tie, kurie nieko dvasingo neieško. Aš visada džiaugiuosi per didžiąsias metų šventes matydamas pilną bažnyčią. Juk ir ne visai suprasdamas tikrąją šventės prasmę žmogus, atėjęs į bažnyčią, atsigręžia į Viešpatį – tą, kuris jį myli. Aišku, būtų geriau, kad jūsų minimi proginiai katalikai taptų tikrais ir įgytų tikrą tikėjimą, bet viskas yra Dievo valioje, ir mes nežinome, kada Jis panorės žmogų prakalbinti taip, kad šis neįstengtų pasakyti: „Ne“. Aš nemanau, kad pandemijai pasibaigus žmonėms nebereikės Dievo ar Bažnyčios, net ir tiems, kurie į ją užsuka tik per didžiąsias šventes. Juk, pavargusi nuo kasdienybės žmogaus siela ilgisi gėrio, meilės, teisingumo, kuri ji gali gauti tik pas Viešpatį.

Mūsų nuodėmes atpirko Kristus

Šiandien Katalikų Bažnyčios hierarchai nesako, kad pandemijos (ir kitos ligos ar nelaimės) yra tiesioginė Dievo bausmė už mūsų nuodėmes. Bet žmonės vis klausia: „Už ką ši nelaimė pasaulį užklupo?“ Ką Jūs atsakytumėte ir ko palinkėtumėte? Gal kokių nors nuodėmių esame padarę per daug? Vis dėlto gal šis išbandymas verčia pagalvoti, ką mes darome ne taip.

Kan. Viktoras AČAS: Katalikų Bažnyčios hierarchai neteigia, kad pandemija yra Dievo bausmė, nes yra tikintys. Prieš Šv. Velykas apmąstome Kristaus Kančios ir Mirties istoriją, kurioje sakoma, kad Kristus kentėjo ir mirė dėl nusidėjėlių, kad juos išvaduotų iš nuodėmės vergovės ir vestų į amžinąją laimę. Šitokiame kontekste kalbėti apie Dievo bausmę yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Jūs tik pagalvokite, Dievo Sūnus iš meilės kenčia ir guldo savo gyvybę už nusidėjėlius, o ganytojai imtų sakyti, kad Dievo Sūnus apsimetinėja. Tarsi Jis rodo begalinę meilę, o iš tiesų tai Jis pyksta ir ieško kurį čia nusidėjėlį nubausti. Taip sakyti ant Dievo, kuris parodė meilę iki galo, būtų šmeižikiška. Būtų Dievui prilipdoma etiketė, kuri Jam nepriklauso.

Šios žmoniją ištikusios nelaimės akivaizdoje norėčiau visiems linkėti laikytis visų teisėtos valdžios žmonių, oficialių medicinos specialistų ir Bažnyčios vyresniųjų rekomendacijų, neklaužadas pagarbiai perspėti, esant pažeidimams, pranešti policijai, prašantiems pagalbos padėti. Šv. Velykų šventėje noriu visiems linkėti vilties. Kristus jau mus atpirko. Jo dėka jau dabar esame amžini, o kol dar esame žemėje ir kovojame su įvairiomis nelaimėmis, stenkimės labiau puoselėti brolystės ryšius, juk mes visi esame tie patys amžinojo Tėvo vaikai.

Kun. Gintautas JANKAUSKAS: Galbūt šis laikotarpis mus įpareigoja paklausti: „Ką mes darome ne taip?“ Būtent savęs ir klauskime, neskaičiuokime visos žmonijos nuodėmių. Mūsų nuodėmes atpirko Kristus, tik mes nepriimame tos malonės. Tai – ir bausmė, tai – ir viso labo tik pagrūmojimas pirštu. Juk ir mes taip elgiamės norėdami sudrausminti kažką, priversti atsikvošėti. Ką darai, žmogau, kur skubi, kodėl nerandi laiko savo vaikams, nematai kenčiančių artimųjų, nepastebi nei kertamo medžio raudos, negirdi nei paukščio giesmės, nematai žydinčių pievų grožio, parsidavei Turto vergijon. Laimingas ne tas, kuris viską turi, o tas, kuriam pakanka to, ką turi, ir myli Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis. Dabar duotas laikas permąstyti visa tai ir pasikeisti, tarsi iš naujo pamatyti ir pajusti Dievo sukurto pasaulio grožį ir gėrį. To visiems ir palinkėčiau.

Šios Velykos dėl karantino buvo kitokios, bet jos buvo. Gal kaip tik šiemet tai buvo apmąstymo laikas, pripažinimo sau, kad nebuvome nuoširdūs prieš Viešpatį ir save, gal ta vienatvė, kai nebuvo galimybės susitikti su artimaisiais, leis susimąstyti, kad buvome apleidę Dievą, kai nebuvo jokio karantino ir niekas nedraudė eiti į bažnyčią. Gal kaip tik po kitokių Velykų mes tapsime dvasingesni, suprasime, kad buvome apleidę Dievą ir Bažnyčią. Manau, kad susimąstyti apie tai tikrai verta. Šį kartą galime kažkiek padėti sau ir aplinkiniams melsdamiesi namuose. Priimkime tai kaip duotybę, būkime stiprūs. Ši situacija išmokys gyventi kitaip. Tai – nauja patirtis. Koks didis džiaugsmas bus, kai baigsis karantinas ir vėl galėsime dalyvauti gyvai liturgijoje, priimti Šv. Komuniją, paspausti ranką linkėdami ramybės. Rodos, paprasti dalykai, bet dabar jie įgauna naują prasmę. Juos įvertiname tik netekę. Ačiū Dievui, jog per Didžiąją savaitę buvo galimybė dalyvauti Didžiosios savaitės pamaldose nuotoliniu būdu. Nors tai neatstos realaus dalyvavimo, nepasotins dvasinio alkio, bet bent troškulį numalšins.

Kun. Kęstutis PALEPŠYS: Pritariu, kad tai yra galimybė pažvelgti ir pabandyti suprasti, kaip mes gyvename, ar mūsų sprendimai visada atitinka Dievo nustatytos tvarkos reikalavimus? Dievas tikrai nėra linkęs bausti, bet nori perspėti, padėti suprasti klaidas ir kviečia jas ištaisyti. Tenka pripažinti, kad žmogui nelengva tai suprasti, todėl Dievas nepaliauja stengęsis pagelbėti. Linkėjimas paprastas – niekada neprarasti pasitikėjimo Dievu ir Jo išmintimi.

Kun. Karolis Petravičius.

Jutubo stopkadras

Kun. Karolis PETRAVIČIUS: Dar senovės romėnai kalbėjo, kad „Homo homini, lupus est“ (žmogus žmogui vilkas). Ir tikrai, žmonija eina tokiais pavojingais keliais, kad užtenka pažiūrėti į istoriją ir aiškiausiai pamatai, kad didžiosios civilizacijos prarasdavo savo įtaką ar galiausiai žlugdavo, kai visuomenėje gerėdavo materialinis gyvenimas bei menkėdavo moralė. Nereikia kalbėti ir įrodinėti, kas darosi mūsų aplinkoje. Dėl pelno paminamas bet koks žmogiškumas ar moralė. Tokiu sudėtingu ir pavojingu mums visiems laiku per žinias kalbama apie politikų reitingų šuolius ar vis tebematome nesibaigiančias tautos išrinktųjų melodramas. Tiesa, pasak kun. Roberto Grigo, tos melodramos šiuo metu jau ženkliai mažesnės. Duok Dieve, kad šis laikas mus grąžintų prie moralinių vertybių, tikėjimo autentiškumo ir pagarbos vienas kitam.

Kun. Virginijus VAITKUS: Svarbu, kad nenusimintume, negalvotumėme, kad Dievas apleido ar baudžia, tai būtų didžiausia klaida, nes prieštarautų Dievo prigimčiai, kuri yra Meilė ir Gailestingumas. Galima pažvelgti į Šventąjį Raštą, ir ten rasime labai daug įvykių, kuriuos galime priskirti prie Dievo sprendimo, bet visada buvo nurodomas neteisingas žmogaus laisvės panaudojimas. Prisimenu vieną gavėnios meditaciją. Kaip žinome, pranašas Mozė turėjo brolį Araoną, jis buvo vedęs ir turėjo žmoną vardu Marija. Tačiau, kaip įprasta ir mūsų kasdienybėje, ir giminės gyvenime, ne visada giminaičiai sutaria. Koks tada buvo konfliktas? Araono žmona Marija pradėjo pavydėti vyro broliui pranašui Mozei, kad visame kame Dievas jo klauso ir daro didelių darbų, stebuklų tautos naudai, jos gerovei. Kas įvyksta? Marijos pavydas ją susargdina, ji apserga baisia ir dažnai tais laikais pasitaikančia liga – raupsais. Jai gresia karantinas nuo šeimos, nes liga užkrečiama, kaip dabar Covid-19, reikia palikti šeimą ir laukti mirties, nes nei vaistų, nei skiepų nuo tos ligos nebuvo. Tada Marija, sielvarto apimta, galvoja, ką daryti. Nejaugi reikia nusižeminti, priimti savo kritinę situaciją ir kreiptis į vyro brolį, pranašą Mozę, kad jis užtartų pas Dievą, gal Dievas jos pasigailės ir ji pasveiks. Ji apgaili savo nuodėmę, kad pavydėjo vyro broliui, kad Dievas yra su juo ir jo klauso, prašė širdyje atleidimo ir peržengusi savo išdidumą ji kreipėsi į pranašą Mozę: „Vyro broli, padėk man, aš nusidėjau“.

Kaip fiksuoja Šventojo Rašto tekstas, Marija po savaitės pagyja, ir liga nuo juos pasitraukia. Tokia tad šio istorinio įvykio užsklanda: Mariją buvo apėmęs pavydas, ji abejojo Mozės galia, nes nesuprato, kad jis veikė Dievo vardu, nors matė daug stebuklų. Nors aš neatsekiau, kada Marija buvo ištekėjusi už Mozės brolio, neturėjau laiko į tą įvykį įsigilinti, gal ji buvo nekalta, nes nematė tų pagrindinių pranašo Mozės padarytų stebuklų, bet pavydo nuodėmė ją lydėjo. Ji negalėjo apleisti savo dvasinio nusistatymo, nors jis buvo klaidingas. Taigi Dievas ateina iš savo meilės ir gailestingumo padėti Marijai. Kokiu būdu? Liga buvo baisi, mirtina, skausminga. Bet visa šio įvykio esmė – Marijos išdidumas. Taigi nelaimė, liga ateina iš mūsų, nes laisvę, kurią dovanoja Dievas, mes naudojame pagal savo užgaidas. Dievui rūpi sielos išganymas. Ką daryti, kaip padėti žmogui? Gal dėl to žmogaus iš anksto tiki, kad Dievas baudžia, bet, logiškai galvojant, gelbsti.

Kun. Ernestas Želvys.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Ernestas ŽELVYS: Į šį klausimą atsako pats Viešpats Ezechielio knygoje: „Sakyk jiems: Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nemirtumėte..!“ (Ez 33, 11). Dievas dovanoja žmogui gyvenimą ir nori, kad jis būtų laimingas. Ši pandemija tikrai yra ne Dievo rykštė, bet mums duota galimybė pakeisti savo gyvenimus. Daugelis dalykų rodo, kad mes, žmonės, netinkamai naudojamės Dievo mums dovanota kūrinija, nuodijame ir žudome gamtą ir save: planetos tarša, karai, neteisingumas ir išnaudojimas, moralinis nuosmukis, nesibaigiančios pramogos ir tariamos linksmybės – tai, ko pasaulio politikai nepajėgė sustabdyti, dabar sustojo. Mane, kaip kunigą, ypač džiugina tai, kad Bažnyčia skleidžiasi žmonių santykiuose, kasdienybėje, bendrose šeimos maldose. Daugelis tikinčiųjų, neabejoju, iš naujo permąsto savo santykį su bendruomene, įvertina ir iš naujo suvokia, ką reiškia galimybė gyvai švęsti Mišias. Kai negali nueiti į bažnyčią ir kartu su bendruomene švęsti, supranti, kokia tai vertybė, koks tai turtas.

„Visa išeina į gera mylintiems Dievą“, – sako apaštalas Paulius laiške romiečiams (Rom 8, 28). Neabejoju, krizė baigsis, kai didesnė dalis žmonijos suvoks, kas ir dėl ko vyksta, nuspręs keisti savo gyvenimus, grįžti prie amžinųjų vertybių. Juk graikiškas žodis „krisis“, jei neklystu, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „sprendimas“. Pasistenkime vertingai gyventi šį krizės laiką, kiekvienas savo vietoje, su šalia esančiais žmonėmis, atnaujinkime ir suasmeninkime savo santykį su Viešpačiu, ir, juo pasitikėdami, melskime gailestingumo ir greitesnio šio mus visus ištikusio išbandymo pabaigos.

[…]