Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Protingavimai (3)

Grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 8)

Neriu į protingavimus, kaip į ežero gelmę. Tik panerti giliai negaliu. Kvapo neužtenka. Protingauju apie gyvenimą, kuris šalia. Kuris kasdien. Kuo labiau jis mane erzina, tuo geriau man rašosi.

Aš nesuprantu Sigito Gedos poezijos, bet ji mane velniškai veikia. Gal tai ir yra supratimas. Man jo poezija kaip muzika. Žodžiai nereikalingi.

Žiaurios yra moterys.

Pasodina Dievulis pievoje gėlę, gražią ir kvepiančią, saulės spinduliais ją maitina, lietum girdo.

Mylintis vyras išrauna ją ir dovanoja mylimai moteriai.

Mylima moteris pamerkia gėlę į puodą ir su pasigėrėjimu stebi, kaip ji lėtai miršta.

Garbingo mano jubiliejaus proga dovanokit man dešras.

Baltą dešrą dovanų tau, brangioji, dovanoju. Būna baltų dešrų. Gastronome mačiau. Miltais turbūt apibarstytos.

Moteris sako kitai moteriai:

– Tavo vyras neatrodo laimingas, jis kūdas, jo batai nešvarūs, kelnės neišprosintos, nosis bėga. Tu rūpinkis juo, aprenk jį kostiumu, penėk jį, važiuok su juo į gamtą, nosį jam nuvalyk.

Visa tai pasakiusi moteris eina į bažnyčią.

Žmona grįžusi namo labai garsiai sako savo vyrui:

– Ką???!!! Tu nelaimingas???!!! Tu visoms skundies, kad aš tavęs neprižiūriu, nepeniu tavęs!!! Nosies tau nenuvalau!!!

Bemiegės naktys, kraujo spaudimas, priešinfarktinės ir poinfarktinės būsenos.

Kodėl kai kuriems žmonėms taip norisi, kad kitam būtų bloga? Gal jie nelaimingi ir nori, kad ir kiti tokie pat būtų? Gal jie savo gyvenimo neturi ir jiems labai rūpi kitų gyvenimai? Nežinau. Paslaptinga yra žmogaus širdis.

Jeigu abejoji, ar tai, ką ruošiesi daryti, yra geras darbas ar ne, nedaryk jo. Zaratustros išmintis.

Jeigu esu tarp žmonių, aš tyliu, nes nežinau, ar visiems bus įdomu tai, ką ruošiuosi pasakyti. Galiu kalbėtis tik su vienu žmogum ir tik su tuo, kuris girdi. Man patinka kalbėti iš tribūnos, bet aš pasakau: klauskit manęs, nes kitaip aš kalbėsiu tai, kas man įdomu, bet ne jums. Aš kalbėsiu nuleidęs akis, kad nematyčiau jūsų liūdnų veidų.

Žmogus visą vakarą kalbėjo, koks nuostabus jis yra mokytojas, kaip jį myli mokiniai ir kuo jų meilė pasireiškia. Labai įdomu buvo jo klausyti, bet tik jam pačiam.

Kai žmogus visą vakarą pasakoja, kokiuose restoranuose jis buvo ir kokį nepaprastai skanų maistą valgė, tai klausytojai skonio nejaučia ir keikia savo likimą, kad viso to turi klausyti.

Kai man pasakoja apie operą, operos aš negirdžiu.

Yra žmonių, jau mirusių, kurių aš neprisimenu valgančių. Yra žmonių, kuriuos aš prisimenu tik valgančius.

Sakoma, graikų religija iš tikrųjų buvo monoteistinė. Viską valdė vienas Dievas – Likimas. O gal jų religija buvo nonteistinė. Likimui jie nesimelsdavo.

Ilfas ir Petrovas, rodos, taip sakė: Likimas pučia dūdą. Žmogus jam nerūpi.

Su dukra Aldona bandėm suprasti, kodėl taip gera tąsyti mylimą žmogų už plaukų.

Galbūt tai yra pasislėpęs noras mylimam žmogui būti reikšmingam?

Aš einu gatve visas į save sulindęs ir nematau žmonių, einančių pro šalį. Man jų nėra. O jie nori būti. Ir reikšmingi jie nori būti. Jeigu vienas iš jų duoda man į snukį, jis iškart pasidaro man reikšmingas.

Reikšmingi žmonės yra tie, kurie daro gera arba bloga kitiems. Pastarieji daug reikšmingesni. Bloga kitam padaryti ir lengviau, ir smagiau. Blogas žmogus ilgai išlieka žmonijos atminty. Pavyzdžiui, Džekas Skerdikas. Geri užmirštami. Pavyzdžiui, Alexanderis Flemingas. Nedaug kas jį žino.

Žmogaus sugebėjimas užmiršti kitų jam padarytus gerus darbus yra Dievo dovana. O tai visą gyvenimą jausies skolingas.

Mano protingavimai išvarys mane iš proto. Tik pradedu protingauti ir nebegaliu užmigti. O gal aš pradedu protingauti todėl, kad negaliu užmigti. Gal nemigoms aš turiu būti dėkingas už tai, kad gyventi man nenuobodu?

Nemigos mano. Net sapnuoju, kad nemiegu.

Man skauda galvą ir aš negalvoju, kad tobulo Dievo sukurtas pasaulis yra tobulas.

– Pasaulis yra tobulas. Tai tavo galva yra netobula.

Taip. Tobulame pasaulyje netobula mano galva.

– Dievas yra geras, – tarė visų mylimas ir vertas meilės kunigas.

– Ar pelė, kurią ėda katė, taip pat galvoja, kad Dievas yra geras? – paklausiau aš jo.

Ėjo vyrai pabaliais, mušė varles pagaliais. Antikos laikų filosofija. Vyrai laimingi, o varlės nelaimingos. Ar tikrai Dievo kūrybos viršūnė yra žmogus, kurio laimė yra varlių nelaimė? Ar negalėjo Dievas sukurti pasaulio, kuriame nereikia suvalgyti savo artimo, kad pats gyventum?

Jeigu kunigas pasakytų motinai, kurios vaikas miršta, kad Dievas yra geras, ji turbūt juo nepatikėtų. O aš nežinau. Juk ir motina nežino, ar mirtis yra gėris ar blogis. Gal kunigas teisus? Įstrigo Adomo gerklėj vaisius nuo Pažinimo medžio. Nesuvirškino Adomas vaisiaus. Tik Dievas žino, kas yra gėris ir kas yra blogis.

Priešais Centrinį knygyną stovi didelė stiklinė dėžė su gražiais keraminiais kūrinėliais. Dvidešimt minučių prie knygyno laukiau pažįstamo, o šalia vaikštinėjo vyrai, moterys ir vaikai. Jie niekur neskubėjo, nes buvo saulėtas vasaros sekmadienis. Nė vienas iš jų net nežvilgtelėjo į meno kūrinėlius stiklinėje dėžėje.

Atsirado internetas ir palaidojo meną. Internetas įdomesnis. Ir eruditai nebereikalingi, nes išmanusis telefonas daugiau už juos žino. Nereikia žinoti. Reikia spaudyti klavišus.

Brolis Kristupas pastebėjo, kad iki interneto, jeigu dailininkas padarydavo vertingą meno kūrinį, visi kalbėdavo apie jį. Ir profesoriai, ir šlavėjai. Ilgai kalbos netildavo. Rinkdavosi žmonės tarpuvartėse, gerdavo saldų vyną ir kalbėdavo apie kūrinį. Tarpuvarčių bohema klestėjo. Visų bohemų pradžia.

Varganas yra gyvenimas žmonių, kuris priklauso nuo to, ką žmonės pagalvos.

Žmogus žmogui ne lupus est. Kur kas blogiau. Žmogus žmogui niekas est.

– Būkit laisvi. Žmonės apie jus nieko negalvos.

Petras Repšys daro dabar ovalų bareljefą, skirtą keturiems Lietuvos krikštams. Kai užeinu pas jį, tai vis užlipu laipteliais į viršų bareljefo pažiūrėti. Ten žmonės kaip žmonės, augalai kaip augalai, gyvuliai kaip gyvuliai. Repšys abejoja abejonėmis, kurios apninka menininką, ilgai dirbantį vieną kūrinį. Socrealizmas, sako jis apie savo bareljefą. Ne, ten ne socrealizmas, kuris dar vadinamas herojiniu realizmu, ten pompastikos nėra, ten karaliai ant kelių klūpi. Tenka išgirsti: Repšys? Neįdomu. Nieko naujo. Ne naujumus Repšys daro.

Žiūriu į šiuolaikinį paveikslą ir girdžiu jo autorių sakant:

– Pažiūrėkite tik, koks aš originalus, unikalus, koks aš nepakartojamas. Nustebkite ir plokit man.

Repšio paveikslai man kalba:

– Žiūrėkite, koks gražus yra Dievo sukurtas pasaulis. Dievui plokite.

Išlipo Repšys iš savo ego. Aukščiau palypėjo.

Tik kiekviename jo nupaišytame gyvulėlyje, gėlelėj, kiekvienoj jo gipse išraižytoj žmogaus rankoj, kojoj, nosyje – visur Petras, visur jis kaip yla iš maišo išlenda.

Žiūriu į jo paveikslus ir gera man ir gražu, ir man visai nesvarbu, ar jo paveikslai šiuolaikiniai ar ne.

Nėra šiuolaikinio meno. Yra tik menas, apvilktas madingais drabužiais.

Mada yra gerai. Ji gyvenimą įdomesnį padaro. Bet ji tik paviršiuje. Esmės ji nekeičia. Ji trumpalaikė. Prieš du šimtus metų buvo madinga būti išbalusiam, nelaimingam, nesuprastam, neturėti vilties ir pasikarti. Dabar madinga krykštauti iš laimės, šūkaloti, kad gyvenimas yra gražus, ir dovanoti apakinančią šypseną praeiviui. Anksčiau Dievas mylėjo kenčiančius, o dabar: šypsokis ir Dievas tave mylės. O kariasi šiais laikais žmonės kaip ir prieš du šimtus metų.

Petras Repšys yra Lietuvos Macuo Bašio.

Mano motinos šešėlis negali būti juodas.

Kiek daug pasakyta vienu sakiniu.

Girdėjau pasakojimą, kad Vaižgantas nusidėjėliams liepdavo eiti ir žiūrėti į arsininkų paveikslus. Tokią bausmę jis skirdavo jiems už nuodėmes.

O gal ne? Gal Vaižgantas tikėjo, kad arsininkų paveikslai atsivers nusidėjėliams ir jie pajus meną, slypintį po neįprastu jų akims paviršium.

Prasminga atgaila.

Filosofai klausia:

– Dieve, kam visa tai, kas yra? Kam būtis? Kam visata? Kam ją padarei?

– Pasidariau sau žaislą – pūslę. Pripučiu ją, o ji supliūkšta, pripučiu ją vėl ir ji vėl supliūkšta.

O ką Jam veikti? Kitų žaislų Jis neturiu. Vaikai laimingi, kai žaidžia. Žaidimas neturi jokio tikslo, tik save patį. Beprasmė veikla pati prasmingiausia, nes ji teikia laimę. Taip sakė Aristotelis. Ir aš noriu būti laimingas, todėl darau beprasmį meną ir dėkoju Dievui už beprasmį gyvenimą, teikiantį man laisvę.

Šiuo metu yra madingas angažuotas menas. Menas, kuris ką nors reiškia, ne tik save patį. Menas, kovojantis už teisybę arba prieš neteisybę. Menas-priemonė. Mano galva, tai yra tarybinis išradimas. Tikriausia Tarybų Sąjungos kultūros ministrė Furceva taip sugalvojo. Ji buvo audėja ir materialistė. Žmogus yra mėsa, kuriai reikia maisto. O kas menas? Ar jį galima valgyti? Maistas sielai? Nėra sielos, tai ir maisto jai nereikia. Reikia paišyti tokius paveikslus, kokius pamatęs žmogus įstos į komunistų partiją ir puls kovoti už šviesų rytojų.

Netikiu, kad tokių paveikslų gali būti. Dailė tik jausmams. Ir muzika tik jausmams.

Literatūra kas kita. Skaitydamas talentingo rašytojo knygą, žmogus gyvena ten aprašytą gyvenimą ir patiria tai, ko jam savam gyvenime neduota patirti. Literatūra gali suformuoti žmogaus pasaulėžiūrą.

Skaitau Alvydo Šlepiko knygą „Mano vardas – Marytė“ ir galvoju: už ką duotas man sotus ir šiltas gyvenimas. Žmogus skamba išdidžiai. Aš didis, aš galiu užmušti vaiką ir kraujo dėmė plečiasi ant balto sniego. Toli gyvuliui iki žmogaus. Kai sutiksiu kruviną vaiką rojuje, žinosiu, kodėl jis ten, bet nežinosiu, kodėl ten aš.

…jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir išbalino juos Avinėlio krauju.

Niršdavau baisiausiai. Ką!!! pridėliojo Paulina Pukytė muiliukų ant lentynėlės ir oi! meno kūrinys. Gėrėkitės. Ir prisijungdavau prie choro, šaukiančio, kad konceptualusis menas yra nuogas karalius.

Seniai mačiau Pukytės muiliukus, bet niekaip jų pamiršti negaliu, dūšią mano jie sušildė ir iki šiol mano dūšiai šilta. Nedaug tokių kūrinių teko man patirti.

Nacionalinės dailės galerijos salėje moteris ėjo tiesiai į mane ir aš mačiau, kad ji manęs nemato. Ji užlipo ant manęs ir pasakė:

– Atleiskit. Nepastebėjau jūsų.

Aš peliukas po šluota. Kuklus be galo. Manęs nesimato ir nesigirdi. Todėl rėkiu savo paišymais ir rašymais.

Sugalvojau kultūros apibūdinimą: kultūra yra sugebėjimas būti tokiam, šalia kurio gera kitiems.

Aš nesu labai kultūringas. Aš elgiuosi, kaip Konfucijus ir Jėzus siūlė: elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Kitų norai – tai ne mano norai. Kas man gerai, kitam gali būti blogai.

Jėzus sako: būkite kaip vaikai, nes jų dangaus karalystė.

Paverčia Dievas senius vaikais, kad dangaus karalystei jie būtų tinkami.

Kunigas kalbėjo apie gerus darbus.

– Kokią moralinę vertę turi geras darbas, daromas dėl naudos sau? – paklausiau jo.

– Aš nesupratau klausimo, – atsakė kunigas.

Iš jo išmokau, ką reikia sakyti, kai nežinai, ką atsakyti.

Linksmas yra Adamo Smitho teiginys: egoizmas yra altruizmas. Žmonės! Turtuoliai yra jūsų geradariai. Kuo didesnį pyragą jiems iškepsite, tuo daugiau trupinių nuo jų stalo liks jums.

Mano kiemo draugas antros klasės mokinys rado skardinę dėžutę nuo arbatos su auksiniais pinigėliais. Suaugęs žmogus nupirko iš jo pinigėlius. Už gautus pinigus mano draugas nusipirko lenktinį peiliuką. Biznio mokykla. Rinkos ekonomika. Купи, продай. Pigiai nupirkti, brangiai parduoti. Gyvenimo prasmė. Mokėti gyventi reiškia nieko neduoti, tik imti.

Kalbu ne apie tuos turtingus žmones, kurie daug davė žmonėms ir kuriems žmonės daug davė. Jų gyvenimo tikslas ne turtai. Jie pastato MO muziejų ir išsaugo Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskas.

Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos nepriklausomai Lietuvai nereikalingos. Kur Petro Repšio knygynėlis, kur kavinė „Nykštukas“, kur Gedimino Karaliaus piramidė, sukurta anksčiau už Luvro piramidę?

Kapinės, campo santo, pristatytos kiniško širpotriebo.

Liguistas gėrėjimasis hidrocefalais angeliukais, kurių pritupdytas visas Vilnius. Kompračikosų laikai nesibaigia. Valio! Yra dar menkesnių už mus.

Daugiau skaitykite:

Protingavimai (1)

Protingavimai (2)