2020 05 01

Kun. Jokūbas-Marija Goštautas OP

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šventojo Gralio paieškos. Eucharistija krikščionio gyvenime

Jokūbas-Marija Goštautas OP.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kai pagaliau šventosios Mišios grįžta į mūsų kasdienybę ir mes vėl galime priimti Komuniją, šis pamąstymas nėra nei provokacija, nei mūsų išgyvento laikotarpio kritika, nei noras „nusodinti“ išsišokėlius. Mintis pasidalinti apie Eucharistiją ir jos svarbą krikščionio gyvenime kyla iš noro, kad žmogus suprastų šio sakramento svarbą ir taip pat savo vietą Dievo plane bei pasaulyje.

Kas yra Bažnyčios ir apskritai krikščionybės centras? Bažnyčios centras yra Kristus, nes Kristus yra Bažnyčios – Kūno – galva. Tai girdime nuo pat pirmųjų pasiruošimo Pirmajai Komunijai dienų, bet ar tikrai suvokiame – net ir dabar, kai esam pasiekę brandų amžių – ką tai reiškia? Gal ir esate prisižiūrėję filmų ar serialų „Raitelis be galvos“, bet realybėje taip nebūna. Jeigu iš Bažnyčios išimsime Kristų, tuomet kas liks? Kas bus Bažnyčia be Kristaus? Tuščios sienos ir pamaldžių davatkų būrelis. Nelaukite, nesiruošiu daugiau plėtoti šios minties, nes tai bus tikrai liūdna ir galbūt net kai kuriuos ir papiktins.

Bažnyčios centre yra Kristus – Jis lieka Joje, Jis lieka Jos gyvenime, Jos Sakramentuose, ir tas Jo buvimas yra nuolatos palaikomas Šventosios Dvasios, kuri gaivina Bažnyčią, Ją šventina, Ją daro Kristaus Kūnu. Šventoji Dvasia veikia kiekvieno tikinčiojo gyvenime ir daro jį panašų į Kristų – tai yra kelias, vedantis kiekvieną į šventumą, kuris reiškia Atsimainymą Kristuje ir Amžinąjį gyvenimą. Ir Bažnyčioje pagrindiniai šio pašventinimo instrumentai yra sakramentai. Nemanykit, kad dabar pateiksiu išsamų sakramentinės teologijos kursą. Tikrai ne! Noriu pamąstyti su jumis apie vieną sakramentą, kuris yra sakramentinio gyvenimo viršūnė – Eucharistiją.

Šventasis Gralis. Vitražas Kvimpero katedroje (Prancūzija).

Wikipedia.org nuotrauka

Turbūt esate visi girdėję legendą apie Šventąjį Gralį, kuris viduramžių literatūroje žadino vaizduotę ir įkvėpdavo riteriškiems žygiams. Šventasis Gralis – amžinojo gyvenimo šaltinis – taurė, iš kurios gerdamas gyvensi amžinai. Legenda kilo, atradus apokrifinę Evangeliją pagal Nikodemą, kurioje pasakojama, jog Juozapas iš Arimatėjos – vienas iš Jėzaus sekėjų – surinkęs nukryžiuoto Jėzaus kraujo lašus į taurę, iš kurios prieš tai buvo gerta Paskutinės vakarienės metu. Vėliau ši taurė dingusi, ir tas, kuris suras ją, gyvens amžinai. Pasaka lengvatikiams? Galbūt. Bet simbolis išlieka nepaprastai svarbus – Kristaus Kraujas yra amžinojo gyvenimo šaltinis. Todėl dabar pateiksiu savo „Šventojo Gralio“ interpretaciją, kuri nebus originali, nes istorijos tėkmėje jau analizuota krikščionių mąstytojų.

Mūsų meditacija prasideda Paskutinės vakarienės metu, kai Jėzus ištaria Eucharistijos įsteigimo žodžius, kuriuos girdime ir per šv. Mišias: „Tai yra mano Kūnas, kuris yra atiduodamas nuodėmėms atleisti, tai darykite mano atminimui; tai yra mano Kraujas, kuris…“ Mes tikime, kad konsekracijos metu duona ir vynas – žemiškosios atnašos – yra perkeičiamos į tai, kas ateina ne iš žemės – į Kristaus Kūną ir Kraują, kuriuos mes priimame į save (valgome), ir kuris tampa mūsų dalimi. Eucharistija yra būdas, kuriuo Viešpats gaivina Bažnyčią, būdas, kuriuo Jis lieka Bažnyčioje. Taigi matome, jog Viešpats yra Bažnyčioje ne tik dvasiniu būdu per Šventąją Dvasią, bet taip pat ir realiu būdu per Eucharistiją, kai lygiai per tą pačią Dvasią duona ir vynas tampa tikru Kristaus Kūnu ir Krauju, bet išlikdamas duonos ir vyno pavidale. Sustosiu čia, nes kitaip nueisime į sudėtingus teologinius išvedžiojamus.

Ką simbolizuoja kraujas biblinėje tradicijoje? Kraujas yra gyvybė. Kūnas be gyvybės miršta. Mirštant ant kryžiaus, Kristui yra perveriamas šonas, ir tokiu būdu įvyksta atsiskyrimas – kraujas išteka, kūnas atiduoda gyvybę, siela jį palieka. Tačiau Prisikėlimo metu kūnas be gyvybės ir be kraujo prisikelia. Tai yra visiškai nauja realybė – žemiškas kraujas yra perkeičiamas ir neša perkeistą gyvybę, kuri dabar yra amžinojo gyvenimo šaltinis. Būtent šiuos perkeistus Kūną ir Kraują mes priimame Eucharistijos sakramentu.

Kam viso to reikia? Ogi, kad ir mes patys būtume perkeisti. Kaip tikras yra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, taip toks pats tikras yra ir mano perkeitimas. Tai yra maistas, kuris man teikia amžinąjį gyvenimą. Man reikia šio maisto, kad gyvenčiau amžinuoju gyvenimu. Tai nėra tik kažkoks dvasinis perkeitimas. Prisiminkime, jog prisikėlęs Kristus gėrė ir valgė su mokiniais, bet lygiai taip pat ir vaikščiojo kiaurai sienas, kai visi „slėpėsi dėl žydų baimės“. Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimu vyksta slėpiningas Šventosios Dvasios darbas, nes ta pati Dvasia, kuri perkeičia duoną ir vyną, taip pat perkeičia ir Eucharistiją priimančiuosius. Vyksta slėpiningas žmogaus pašventinimo procesas. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad kuo daugiau priimsime Komunijos, tuo šventesni tapsime – toks mąstymas yra ne tik klaidingas, bet ir absurdiškas. Pats krikščionio gyvenimas turi būti pažymėtas Kristaus sekimu ir panašėjimu į Kristų. Krikščionis yra „kristoforos“ – nešantis Kristų savo gyvenimu. Be šito net ir kasdienis Eucharistijos priėmimas praranda savo šventinančiąją reikšmę.

Paskalis Dagnan-Bouveretas. Paskutinė vakarienė, 1896.

Wikipedia.org nuotrauka

Vis dėlto puikiai suprantamas tikinčiųjų jaučiamas dvasinis „alkis“ ir pateisinamas kiekvieno tikinčiojo troškimas eiti dalyvauti Eucharistijos šventime ir priimti mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują – nes Eucharistija yra ypatinga susitikimo su Viešpačiu vieta. Ir išgyvenant sudėtingus laikotarpius tikrai reikia ieškoti būdų, kaip sudaryti tam tinkamas sąlygas, tai yra pagrindinė užduotis mūsų ganytojams. Bet nereikia manyti, kad Eucharistijos priėmimas yra dvasinių baterijų įkrovimas, kurios nuo ilgo nedalyvavimo realiai šventosiose Mišiose nusėdo, išsikrovė, o mes praradome šventinančią Dievo malonę.

Yra dar vienas svarbus dalykas, kuriuo norėjau pasidalinti, kalbėdamas apie Eucharistiją, bet tam kviečiu jus į susitikimą su vienu mūsų brolių ortodoksų Bažnyčios mąstytoju. XIX a. pabaigos–XX a. amžiaus pradžios ortodoksų teologas Sergejus Bulgakovas kalba apie trečią būdą, kuriuo Kristus lieka pasaulyje – tai yra vanduo ir kraujas, kurie buvo išlieti ant Kryžiaus ir susigėrė į žemę. Taigi ir pati žemė yra pažymėta Viešpaties išlietu krauju Golgotoje – tai yra Kristaus žmogystė, kuri tampa žemės dalimi, ir taip pati žemė tampa prisikėlimo ir pašventinimo objektu. Darydamas šią atskirtį tarp eucharistinio ir neeucharistinio Kristaus buvimo, Bulgakovas atskleidžia, kad Kristus slėpiningu būdu yra ir pačiame pasaulyje, Jį šventindamas savo krauju, savo gyvybe – tai yra visos Kūrinijos perkeitimas. Šitaip yra parodoma, jog Dievo malonė nėra rezervuota atskirai žmonių grupei, kad visa Kūrinija yra pakviesta tapti Kristaus Bažnyčia. Dievo malonė veikia žmogui nesuvokiamais būdais, Šventoji Dvasia yra lyg vėjas – niekas nežino, nei iš kur Ji ateina, nei kur Ji nueina. Viena yra aišku – Dievas nėra blogio pasaulyje kūrėjas, nes kenčiančio Jo Sūnaus Kraujas susilieja su kenčiančios žmonijos krauju ir pačiu kenčiančiu pasauliu.

Gyvename sudėtingu laiku – nors pirmoji viruso banga eina į pabaigą, tačiau galime sulaukti ir antrosios, tad nerimas dėl dabarties ir taip pat dėl ateities yra visiškai suprantamas. Tačiau krikščionis yra tas, kuris gyvena tikėjimu. O kas yra krikščionio tikėjimas? Tai nėra tik viltis. Krikščionio tikėjimas yra realybė, kurią jis išgyvena, nes tikėjimas tampa jo paties dalimi – Kristus slėpiningai įsikūnija savo tikinčiuosiuose, savo šventuosiuose – mes patys tampame Eucharistija. Tik šitaip Bažnyčia, kuri yra mistinis Kristaus kūnas, tikrai tampa Jo kūnu, o Jis yra kūno Galva. Tikėjimas Kristumi yra realybė, kuri mums neša amžinąjį gyvenimą – tai yra Šventojo Gralio paslaptis, kurios taip visi ieško jau daugybę šimtmečių. Dalyvavimas Eucharistijoje – šventosiose Mišiose – ir Jos priėmimas, yra tikinčiojo gyvenimo centras, tačiau nepamirškime, kad Dievas atranda savo kelią mums pašventinti, jeigu tik atveriame duris Šventosios Dvasios veikimui ir malonei.

Jacopo Tintoretto.Paskutinė vakarienė, 1592–94.

Wikipedia.org nuotrauka

Galbūt mano pamąstymai ir nesuteikia jokio konkretumo ir praktinių patarimų, kaip veikti, kaip reaguoti išgyvenant tuos sudėtingus ir galbūt kai kam skausmingus eucharistinio pasninko laikotarpius, bet mano tikslas buvo priminti, ką mums reiškia Eucharistija, ir Jos priėmimas turi kiekvienam tikinčiajam išlikti kaip tyras dvasios troškimas – mes turime justi Jos „alkį“. Tebūnie tai vilties ir džiaugsmo šaltinis tam susitikimui su Viešpačiu Eucharistijos sakramente, kad Jis ir būtų tai, ką iš tiesų reiškia – dėkojimas Viešpačiui už Jo malones (eucharisterion – gr. k. dėkojimas). Dėkojimas eina iš Dievo, o pyktis ir supriešinimas – iš Piktojo (diabolos – gr. k. supriešinimas, atskyrimas).