Apie nuostabias, netobulas, vieninteles

Dabar dainuoju ją savo vaikams. Būna gana juokinga, nes ji tampa labai intertekstuali ir skamba maždaug taip:

Pilni žvaigždžių dangaus skliautai

(– Kas yra skliautai? – nutraukia mažasis ir aš paskubom tyliu balsu atsakau, kad „dangus“ ir dar perbraukiu ranka lubų link, parodydama skliauto formą.)

Lyg pasakų lanka.

(– Kas yra lanka? – klausia vėl. Aiškinu: „Tokia didelė pieva“ ir toliau tęsiu kaip niekur nieko.)

Lovytę kloja man baltai

Švelni mamos ranka…

Kai po daugybės metų tą lopšinę pirmąsyk prisiminiau ir bandžiau padainuoti, byrėjo ašaros. Gal todėl, kad tie metai bėgte prabėgo, nors, rodos, taip aiškiai matau save, pirmaklasę, gimnastikos stovykloje Kriūkuose su drauge traukiančią ją per Talentų vakarą. O gal dėl to, kad dainoje vis minima mamytė mylima stebi mane jau pro Dievo namų langą ir aš jos labai ilgiuosi. Mano nuostabi, netobula, vienintelė mamytė. O kai augau, ypač paauglystės metais, reikalavau iš jos tobulumo ir buvau griežčiausia jos klaidų kritikė, ne sykį pro ašaras išrėkusi: „Gyvenime taip neauklėsiu savo vaikų!“. Keista, bet su ta kritika mamytė niekada nesiginčydavo ir turėjo tik vieną kontrargumentą: „Pakalbėsim, kai pati būsi mama“.

Dažnai atsibudusios ryte su sese rasdavome mamytę prisnūdusią ant virtuvinio stalo, mat būdavo neseniai grįžusi iš naktinės pamainos (dirbo konditere). Arba vėlyvais vakarais, kai jau gulėdavome lovoje ir būdavom beįžengiančios Miegonių karalystėn, išgirsdavom, kaip ji grįžta iš popietinės pamainos, ir mes miegūstais balsais išsireikalaudavome sau po šviežią bandelę (vadinome jas bulkutėmis, kurios, be kita ko, turėjo savo vardus: Roželė, Pynutė, Snieguolė…). Negaliu patikėti, bet mes tikrai valgydavome tas roželes ir snieguoles lovoje! Juk tai 100 procentų nesveika ir nehigieniška! O vis dėlto mums tos šviežios bandelės pataluose išliko kaip didžiulė mamos meilės išraiška, mamos, kuri visą dieną nematė savo vaikų ir tik taip galėjo juos pamaloninti. Arba štai parsinešu į namus iš lauko „niekieno“ žaislą, kurį radau smėlio dėžėje. Mama kuo griežčiausiai liepia sugrįžt ir padėt, kur radau, nes galbūt kas nors verkdamas jo ieškąs…

Unsplash.com nuotrauka

Mano geroji, teisingoji, malonėmis apdovanotoji mamytė. Gimusi gausioje 11-os vaikų šeimoje (iš jų užaugo 9), auklėta religingai, kaip ir dauguma išeivių iš kaimo, didmiestyje prarado tikėjimą: namie apie Dievą nebuvo užsimenama, vaikystėje niekada nemačiau mamos besimeldžiančios… Bet nė akimirkai neabejoju, jog tik Dievo malonių remiama įstengė mus auklėti, nukęsti paaugliškus maištus, rūpintis, kad visko turėtume apsčiai (kiek tai įmanoma sovietmečiu, žinoma), ir savo ašaromis išgelbėti mus nuo daugybės pavojų. Nes motinų ašaros yra jų malda už vaikus. Bet pats didžiausias stebuklas yra tas, kad net ir mamos griežtai nubausta, visada jaučiausi mylima.

Gyvenimo pabaigoje mamytė atrado Dievą, tiksliau Dievas surado mano mamytę: ji, it viena iš  evangelijoje minimų avelių, pažino Jo balsą ir visus likusius gyvenimo metus sekė savo Ganytoją. Tada gavau iš jos galbūt svarbiausias – nuolankumo – pamokas: nė vieno neleido teisti, kritikuoti, kaltinti ir mudvi su sese mokė nusižeminti, atsiprašyti, net jei ir nesame kaltos. „Karūna nenukris“, – sakydavo. Paskutinę mamos gyvenimo valandą prie jos lovos meldėmės Gailestingumo vainikėlį. Paskui skaičiau jai tos dienos skaitinius, kuriais pats Jėzus kreipėsi į mamytę nuostabiausiais žodžiais: Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš…  O ji, jau nebegalėdama kalbėti, vienijosi su šventąja Elžbieta iš Luko evangelijos: Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Tada nesupratau, bet dabar tikiu, kad paskutinę gyvenimo valandą pati Švenčiausioji Motina atėjo palydėti savo tarnaitės į Tėvo namus. Mano nuostabios, netobulos, vienintelės mamytės.

Dieve, noriu padėkoti už netobulumo malonę, už tai, kad myli mus silpnus ir nelabus, trumparegius ar net visai aklus, kad šauki mus vardais, eini mums priešakyje, kai keliaujame per tamsiausius slėnius, kad visko duodi apsčiai. Dėkoju už mūsų netobulas mamas, mirusias ir dar gyvas, tebetęsiančias savo tarnystę, vis klumpančias ir vis Tavo malonės pakeliamas, tavo žaizdomis pagydomas. Nes Tu, Gerasis Ganytojau, leidi ir mums prisidėti prie Tavųjų avelių ganymo.

Bet užbaikime vaikystės lopšinę. Dainuodama paskutinį posmą visada regiu jau ne savo mamytę, o Švč. Motiną:

Nukris žvaigždelė po žvaigždės

(– Ką reiškia po žvaigždės? – klausia mažasis. – Viena po kitos, – aiškinu, o pati mintyse regiu visą kosmosą ir sukrėstas jo galybes.)

Nuo spindinčių skliautų.

(– Ką reiškia skliautų? – Taigi jau sakiau, kad „dangaus“.)

Per naktį tik sapnai budės

Su mamyte kartu…

Čia vaikai jau nebeklausinėja. Matyt, jiems savaime aišku, kad mama visada bus, budės net per naktį. Jei ne žemiškoji, tai dangiškoji Motina – tikrai.

Eglė Venslovaitė-Šiliūnienė yra aštuonių vaikų mama, Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos sodalė.