O. Konošenko: aš ne balerina, jeigu šokiu neištirpstu istorijoje

Ji yra baigusi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, jau ketvirtį amžiaus – šokio pasaulyje, iš kurių 24 metus – LNOBT baleto trupėje. Taip pat ji yra sukūrusi reikšmingų vaidmenų Anželikos Cholinos šokio teatro bei Vilniaus baleto spektakliuose. Operos švyturių apdovanojimuose 2002 m. O. Konošenko išrinkta Metų baleto viltimi ir net keturis kartus pelnė Metų baleto solistės titulą (2007, 2010, 2011, 2016 m.). 2008-aisiais už vaidmenis Gamzati („Bajederė“), Balerina („Raudonoji Žizel“), Karmen („Karmen“), Nastasija Filipovna („Idiotas“), sukurtus LNOBT ir Vilniaus balete, pelnė Auksinį scenos kryžių baleto kategorijoje. 2014 m. O. Konošenko skirta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Ji aktyviai reiškiasi įvairiuose projektuose, plačiai gastroliuoja pasaulyje tiek su LNOBT, tiek kaip solistė su „Monica Loughman Ballet Ireland’s Ballet Company“.

Šiais metais kovo pabaigoje turėjusioje įvykti Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonijoje O. Konošenko buvo nominuota šokėjų kategorijoje už Krikštamotės Frau Droselmajer vaidmenį balete „Spragtukas“ (rež. Kirillas Simonovas), sukurtą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Įvertinimo ženklus numatyta įteikti pasibaigus žmoniją ištikusiai pandemijai. Belaukdami to kalbamės su O. Konošenko, kuri, baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistrantūros studijas, įgijusi choreografo ir pedagogo profesines kvalifikacijas, jau penkerius metus baleto moko jaunąją ir jauniausiąją kartas, ruošia būsimas šokio meno asmenybes savo vardo baleto studijoje.

Olga Konošenko (krikštamotė Frau Droselmajer) choreogr. Kirilo Simonovo spektaklyje „Spragtukas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Martyno Aleksos nuotrauka

Baleto praktika karantino sąlygomis

Gerbiama Olga, šiandien pasaulis fizinio judėjimo prasme pristabdytas. Kaip tai veikia jus – judesio žmogų – perkeltine ir tiesiogine prasme?

Situacija išties sudėtinga, sakyčiau, truputėlį išmušanti iš vėžių; tačiau menininkai tikrai nesėdi sudėję rankų, aktyviai toliau dirba toje erdvėje, kokioje dabar visi esame. Nors ir su šokiu tokiu apmaudu mes, baleto artistai, nuosekliai kiekvieną dieną atliekame trenažą, mokomės naujų dalykų, atrandame įvairių veiklų.

Mano diena yra visiškai užpildyta. Nuo pat ryto nuotoliniu būdu vedu individualias pamokas vaikams, taip pat vyksta pamokos mano baleto studijos auklėtiniams. Taigi nekalbant apie mano kaip balerinos profesinę veiklą teatre, tas karantino laikas man labai greitai prabėga, tarsi net nepastebiu. Iš tiesų nejaučiu jokio diskomforto būdama savo namuose, puikiai visi suderiname savo veiklas ir, sakyčiau, netgi smagiai išgyvename šį metą.

Pasidalinkite, kaip vyksta darbas nuotoliniu būdu. Kaip asmeniškai vertinate šią praktiką, ar ji naudinga ir išnaudosima ateityje, ar vis dėlto tai daugiau laikinas sprendimo būdas, leidžiantis šioje situacijoje dirbti, mokyti(s)?

LNOBT visi baleto trupės nariai gavome po du metrus baletinių grindų, vadinamojo linoleumo, ir, kaip sakiau, nuosekliai palaikome formą. Aš gyvenu trijų kambarių bute, prieš keturiolika metų, kai čia įsikūrėme, labai norėjau turėti erdvę baleto pamokoms, repeticijoms, tam yra būtina atrama, prie kurios dirba baleto šokėjai. Visus tuos metus atrama nebuvo naudojama, tačiau dabar ji iš tiesų labai pasiteisina (juokiasi).

Nuotolinis darbas tikrai nėra toks kokybiškas, koks būna dirbant salėje, kuri yra didesnė, erdvesnė, pritaikyta šokti, ypač kalbant apie profesionalaus meno atstovus. Dabartinė situacija iš tiesų apriboja, dėl techninių priežasčių negalime atlikti tam tikrų specifinių dalykų. Taigi karantinas turi minusų, todėl linkiu, kad kuo greičiau sugrįžtume į repeticijų sales, studijas ir vėl imtume kokybiškai dirbti.

Atmintis

Kalbate apie erdvės svarbą, o jeigu mintimis grįžtumėte į vaikystę, kokios vietos, aplinkos išjaustos, įsimintos?

Iš tiesų pati nežinau, kodėl, bet vaikystė tarsi pasiliko kažkur labai toli. Kartais man atrodo, kad vaikystė buvo tarsi sapnas… Aš gimiau ir augau Antakalnyje, gyvenome šalia miško, pamenu, kad su tėveliais, močiute eidavome pasivaikščioti į tą mišką. Vėliau persikėlėme gyventi į kitą rajoną, ir daug laiko tenai nebuvau. Kartą pagalvojau, kad labai norėčiau aplankyti tą mišką, tad su vyru ir dukra nuvykome. Patyriau didžiulę nuostabą, nes tai, kas man, mažam vaikui, atrodė vienaip, dabar ta pati vieta – visiškai kitokia, tiesiog nebeatpažįstama man. Labai keistas potyris.

Vykdama į tą mišką norėjau tarsi sugrįžti į savo mėgtas vietas, tikėjausi išvysti tą patį, pažįstamą, man artimą reginį, bet, deja, taip neįvyko, ir iš tiesų man buvo labai liūdna. Dabar dažnai aplankau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nueinu į sales, kuriose mokosi vaikai, viskas išlikę kaip mano prisiminimuose – tos pačios didelės, erdvios salės, niekas nepasikeitę. Dėl to susimąstau, kodėl taip yra? Kodėl gamtoje viskas keičiasi, o materiali erdvė išlieka tokia pati, be pasikeitimų?.. Labai įdomu, slaptinga…

Gerbiama Olga, kaip, kada pajutote ir supratote, kad būtent kūniškoji išraiška – šokio menas, baletas – yra būdas įprasminti save?

Tai suvokiau iš tiesų anksti, dar būdama labai maža. Pamenu, kaip tame mažame butelyje Antakalnyje šokdavau, ėmiau atlikti pirmuosius baleto judesius. Žinojau, kad mano mama yra balerina, net nežinau, iš kur tai žinojau, dar nebuvau mačiusi jos šokančios spektaklyje. Šokis kaip išraiška tarsi savaime buvo manyje, kūnu, judesiais toje mažoje erdvėje, net gerai nesuvokdama jau mėginau kažką perteikti, išreikšti mintis, emocijas, vaizdinius. Visa tai kaip sapne, tačiau nuo pat mažens šokau visur! – namuose, darželyje, mokykloje. Galbūt drąsiai pasakysiu, bet man poreikis šokti – nuo gimimo.

Olga Konošenko (krikštamotė Frau Droselmajer) choreogr. Kirilo Simonovo spektaklyje „Spragtukas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Imanto Boiko nuotrauka

Scena kaip namai

Kiek jums svarbi, kaip jus veikia erdvė, aplinka, kurioje šokate?

Gerai jaučiuosi šokdama LNOBT scenoje – savo namuose. Labai retai būna patogu ir malonu šokti kitoje vietoje, nes šokio salė, scena, pasirodymo erdvė turi būti pritaikyta, yra tam tikri techniniai aspektai, ypač kalbant apie baletą. Iš tiesų baleto šokėjas nelabai gali šokti bet kur ir bet kada. Scena yra jo namai. Manau, kad kiekvienas LNOBT baleto trupės narys gerai jaučiasi mūsų teatre, būtent savo scenoje.

Galbūt turite idėjų, ką ir kaip reikėtų patobulinti LNOBT scenoje, repeticijų salėje?

LNOBT baleto salė yra tikrai labai gera, erdvi. Galbūt mūsų teatre šiek tiek trūksta repeticijų salių; jos yra trys, bet viena – nenaudojama, kita – labai maža, tad praktiškai visos repeticijos vyksta didžiojoje pagrindinėje salėje. LNOBT statytas prieš daug metų, o erdvių, kurios nematomos žiūrovams, remontas vyko labai seniai, tad reikėtų perdažyti tamsias sienas, kad būtų daugiau šviesos ir galėtume kūrybai išnaudoti visas teatro patalpas. Tad yra tam tikrų niuansų, kuriuos galima ir vertėtų patobulinti, bet iš esmės mūsų teatre jauku ir visados malonu būti.

Olga Konošenko (krikštamotė Frau Droselmajer) choreogr. Kirilo Simonovo spektaklyje „Spragtukas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Martyno Aleksos nuotrauka

Ištirpti vaidmenyse

Pasidalinkite savo pirmosiomis baleto patirtimis.

Mano pirmieji spektakliai buvo, kai dar mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pats pirmasis išėjimas į sceną – atliekant mažą vaidmenį spektaklyje „Pelenė“, kuris iki šiol gyvuoja LNOBT. Tuo metu man tai buvo išties ypatinga, viskas atrodė taip didinga, taip aukšta, taip gražu… Vėliau, kai jau atėjau į teatrą, pirmaisiais metais turėjau mažų vaidmenų, bet pirmasis solinis buvo Raimondos to paties pavadinimo spektaklyje, kuriame šokome kartu su Nerijumi Juška, tai buvo mūsų abiejų premjera.

Esate sukūrusi daugiau nei tris dešimtis vaidmenų. Kuriuos jų išskirtumėte kaip ypatingas patirtis, kaip tai, kas artimiausia, kas sudėtingiausia, kas pareikalavo, o kartu ir davė visa ko jums?

Vaidmenų išskirti negaliu, kad ir kuriame iš daugybės spektaklių šokčiau, savo personažuose, jų istorijose tiesiog ištirpstu. Ypač brangios – Ana Karenina, „Raudonosios Žizel“ Balerina, kiekvieną kartą – naujas gyvenimas. Dažniausiai nebandau sukurti nieko naujo, išgyvenu visa tai, kas ir kaip parašyta istorijoje, turiu virsti, būti ta personažė. Visi pliusai ar minusai pabunda manyje, priklausomai nuo pasiruošimo spektakliui, kuris yra ilgas ir kruopštus darbas, vykstantis netgi ne salėje, o galvoje, širdyje, sieloje, nes kiekvieną dieną tu vis gyveni to personažo istoriją. Taigi aš ištirpstu joje ir perteikiu pasauliui ne save – ją – heroję.

Jeigu šokdama nenorėčiau papasakoti, perteikti tam tikras mintis, emocijas, jausmus, idėjas, nevadinčiau savęs balerina. Jeigu neturi tikslo, nesieki transliuoti kažko vertingo, tada nematau prasmės rinktis šią profesiją. Jeigu apie nieką – tai kam?! Jeigu einama šokti į sceną dėl paties išėjimo, buvimo scenoje, tada visa tai nieko nereiškia, tai – bevertis menas, netgi ne menas, o amatas blogąja to žodžio prasme. Idėjinio, prasmės turinio klausimus turi sau užduoti kiekvienas menininkas. Aš visados savęs to klausiu, labai atsakingai žiūriu į tai, ką ir kaip šoku, kodėl tai darau. Kiekvienas spektaklis, vaidmuo jame yra istorija, kurią turiu papasakoti, mano užduotis – ją perteikti taip, kad pasiektų, sujaudintų žiūrovą ir spektaklis būtų prasmingas. Kiekvienas menas turi skleisti šviesą, būti vertingas.

Vertinimai

Įdomu, kokia esate baleto žiūrovė, ar gebate atsitraukti nuo asmeninės patirties, išmanymo ir pajusti meną įsitraukdama ir išgyvendama jį be kritinės analizės?

Labai įdomus klausimas. Iš tiesų visados lankau teatrą, man patinka stebėti spektaklius. Tiesa, anksčiau buvau kitokia žiūrovė, dabar esu žiūrovė tikrąja žodžio prasme. Yra spektaklių, kurie man patinka, yra nepatinkančių. Išties patiriu didžiulį malonumą stebėdama jautrų, gilų, menišką baleto šokėjo pasirodymą, džiaugiuosi dėl jo, kad jis taip puikiai šoka, taip paveikiai kuria ir perteikia savo vaidmenį. Kartais mane tai iki ašarų sujaudina. Taip nutiko ir stebint Martyno Rimeikio „Eglę žalčių karalienę“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Julija Stankevičiūtė. Jos sukurtas vaidmuo mane labai giliai sujaudino, išties be galo paveikus išjautimas ir emociškai tikras vaidmens perteikimas. Po spektaklio nuėjau pas Juliją ir padėkojau už sukurtą ir papasakotą šokiu istoriją. Didžiulis malonumas patirti natūralumo, tiesos gelmę, sklindančią iš šokėjo scenoje. Štai tokia esu žiūrovė dabar.

Spektaklio žiūrėjimas visados daugiau ar mažiau susijęs su vertinimu, tad, gerbiama Olga, kiek svarbu tai, ką sako šokio meno kritika?

Kritika yra gera. Kritika yra bloga. Kritika yra teisinga. Kritika yra neteisinga. Iš tiesų mes, menininkai, esame itin jautrūs, todėl labai skaudžiai reaguojame, jeigu parašoma ne taip, kaip norėtume, kaip įsivaizduojame. Kiekvienam spektakliui atiduodame visą save, gyvenimą, todėl tikimės, laukiame tarsi padėkos. Iš tikrųjų kartais būna prastų spektaklių, todėl kritiką turime priimti – visokią, kad ir kokia ji būtų, ir mokytis iš visa ko, visados eiti tik į priekį. Kritika išties kartais yra geras postūmis, jis skatina neužmigti ant laurų ir judėti tolyn.

Paminėjote laurus. Esate įvertinta daugybe reikšmingų apdovanojimų, kaip minėta, 2019 m. taip pat nominuota Auksiniam scenos kryžiui, taigi ką reiškia įvertinimo ženklai, simboliai meno asmenybei, jums – primabalerinai?

Nė vieno apdovanojimo nesitikėjau. Visada žinojau, kad gyvenimas, tavasis likimas nesiklosto, kaip tu norėtum, žmogus planuoja – Dievas juokiasi. Visi įvertinimai man buvo staigmenos, tačiau kartu žinojau, kad tikrai daug dirbau ir esu to verta, kad tai yra ne atsitiktinumas, o pastangų, darbo rezultatas. Tad lieka priimti ir parodyti, ką moku, ką galiu, pateisinti visa tai.

Olga Konošenko (krikštamotė Frau Droselmajer) choreogr. Kirilo Simonovo spektaklyje „Spragtukas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Imanto Boiko nuotrauka

Baleto menas

Olgos Konošenko baleto studija veikia jau penkeri metai. Remdamasi sava patirtimi, nusakykite, ką reiškia mokyti(s) baleto meno?

Balerinos profesija man asmeniškai visados labai patiko grožiu, lengvumu, bet iš tiesų tai yra labai sudėtingas, daug reikalaujantis darbas. Besimokydama M. K. Čiurlionio menų mokykloje gana anksti suvokiau, kad aš sau nebepriklausau. Turėjau labai gerus, reiklius pedagogus, todėl šis žinojimas pasireiškė greitai. Supratau, kad turiu puikius balerijos profesijos duomenis, žinojau, ką noriu pasiekti, todėl visiškai pasinėriau į baleto meną. Toks aiškumas mane stiprino, kad einu teisingu keliu, ir skatino dar labiau siekti. Kartais būna taip, kad, nepaisant didžiulių pastangų, šokėjas išauga ne visai toks, kaip norėtųsi, nes kūnas yra duotas gamtos, jo kardinaliai pakeisti negalima. Aš supratau, kad esu tas laimingasis atvejis, kai viskas, ko reikia, duota, – telieka tobulinti.

M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje išmokau, kad tai, jog mokiniai sugeba paimti, sugerti į save iš pedagogo, yra didžiulis privalumas. Dabar, pati mokydama baleto meno, matau, kada vaikai stengiasi, kad jie nori, tai yra labai svarbu. Iš tiesų visi pelnomi komplimentai, apdovanojimai yra pedagogų nuopelnas.