Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie laimę patirti savo kailiu

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras skambėjo LRT „Mažojoje studijoje“

Jau pirmosiomis karantino dienomis kažkur perskaičiau gudrų užvardijimą „eucharistinis pasninkas“. Kadangi ir šiaip neturiu įpročio kasdien eiti į Mišias ir priimti Komuniją, nebuvau tarp pirmųjų, pajutusių skausmingą sakramentų stygių, nors vėliau tikrai turėjau apmąstyti, kad, pasirodo, man tai labai svarbu. Tiesą sakant, net grožėjausi skaitydama įvairiausius nusiskundimus ir patarimus ar sielovados bandymus, mėginančius išreikšti tą fizinio Dievo artumo ilgesį ir svarstančius, kaip tai ištverti ir su tuo tvarkytis. Grožėjausi todėl, kad tai rodo, koks svarbus ir didelis žmonėms gali būti dalykas, kurio jie taip įspūdingai nesugeba išsakyti. Tačiau tuo pat metu supratau, kad vieno palyginimo viešuose svarstymuose labai pasigendu. Juk ką tik vykusio Amazonijos sinodo metu viena iš pagrindinių temų ir buvo tai, kaip sunku nuošaliose, neprieinamose vietose gyvenantiems katalikams ištverti, kai nueiti išpažinties ar priimti Komuniją gali, pavyzdžiui, tik kartą per metus. Nežinau, gal tik mano širdis tokia atbukusi, bet gal yra ir daugiau katalikų, kurie iš tikrųjų tik dabar supranta ir įsivaizduoja, kaip tie žmonės jaučiasi, kodėl tai tokia didelė problema?

Paskui, po dar kelių karantino savaičių, kai atlėgo ir pirmasis siaubas dėl to, kad pasaulis griūva, ir savotiško nuotykio jaudulys, susitraukusiame, sumažėjusiame savo gyvenime, pratuštėjusioje aplinkoje ėmiau justi nuobodulį. Tuomet ne su vienu pažįstamu visokių technologijų dėka susisiekę kartojome: net nėra ką papasakoti, kaip gyveni, kai šitaip nieko gyvenime nevyksta. Ir nežinau, ar čia pati akivaizdžiausia analogija, bet man tada kažkodėl mintyse iškilo žmonės iš pabėgėlių stovyklų. Man visada atrodė, kad labiausiai iš visų vargų ir nelaimių juos turėtų slėgti nuobodulys – tai, kad negali nei rimtai dirbti, nei ko nors mokytis, nei laisvai bendrauti su įvairiais žmonėmis (tik su nelaimės draugais), nei kurti planų, nei įgyvendinti sumanymų. Dabar ir mūsų darbai apstoję, planai nebeaiškūs, nežinia, ką daryti su norais ir svajonėmis.

O pastarosiomis dienomis, kai vienas po kito sproginėja koronaviruso židiniai slaugos namuose, nepaliauju dėkoti Dievui už savotišką malonę, kad mūsų šeima jau prieš porą metų atsisveikino su savo slaugytomis sunkiomis ligonėmis. Prisiminus, kokią didelę mūsų visų tvarkaraščio dalį tada sudarė planavimas, kas ir kada eis jų aplankyti, kokių skanumynų joms atnešti, kokių pramogų ir užsiėmimų prigalvoti – dabar net širdį spaudžia įsivaizdavus žmones, turinčius mamą, tėtį, senelį, močiutę ar kitą mylimą žmogų, senatvės ar ligos taip suriestą, kad teko apsigyventi namuose, kur užtikrinama slauga ir priežiūra visą parą. Aplankyti juk nevalia, kalbėtis telefonu ligoniai ir senukai ne visada pajėgia, tenka trigubai pasitikėti svetimais, kad gerai rūpinsis, nuolat netikrinami įkyrių giminaičių, ir jau nė nekalbant apie visą tą siaubą dėl pandemijos ir rizikos grupių.

Man nesinori tokių pasvarstymų suvesti į kokį nors banalų moralą. Manęs neaplankė jokios genialios įžvalgos, kaip išspręsti didžiąsias pasaulio problemas, ir net mano pačios gyvenimo prasmė nenušvito ypatingomis spalvomis. Kai man būna sunku, manęs dažniausiai neguodžia mintis, kad kažkam dar sunkiau – kartais net priešingai, atrodo, kad neturi teisės kam nors pasiguosti ar pasiskųsti tokiais niekais, kurie slegia tave pačią. Aš netgi nemanau, kad Dievas atsiuntė mums šitą pandemiją, kad leistų savo kailiu patirti tai, ką kiti patirdavo ir anksčiau. Nemanau, kad Dievas mus laiko darželinukais ir organizuoja mums tokias pamokėles.

Aišku, tikra pergalė būtų dabar sugebėti iš tikrųjų nuolankiai apsikeisti vietomis: tegu Amazonijos ir kitų nuošalių kraštų katalikai pamoko mus ištverti eucharistinį pasninką, tegu pabėgėliai savo stovyklose parodo mums pavyzdį, kaip gyventi nuobodų ir suvaržytą gyvenimą, bet neprarasti dėkingumo už jį ir prasmės jausmo. Ir tai taip pat, žinoma, supaprastinta schemutė, kurioje visi galai sueina daug tvarkingiau negu tikrovėje. Bet dar yra ir tiesiog atradimo džiaugsmas: aš galiu suprasti, kaip jaučiasi žmogus vienoje ar kitoje padėtyje, aš randu panašumų tarp jo ir savęs – mes turime šį tą bendro! Man kartais atrodo, kad toks džiaugsmas – kaskart stebinantis, net tarp artimiausių ir mylimiausių – iš esmės išreiškia visus žmonių laimės pavidalus.