2020 05 04

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Vienuolė ir „niūchai“ (XIII). Ryčio istorija

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

„Tu parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai?“ – toks klausimas nuskambėjo sesei Juozapai Živilei Mieliauskaitei priklausomybių reabilitacijos institucijoje, kur ji atliko antropologinį tyrimą. Iš jo vienuolė apsigynė magistrą Vytauto Didžiojo universitete. Ji siekė išsiaiškinti, kaip ir kodėl kinta priklausomybę turinčių asmenų identitetas reabilitacijos metu.

Kviečiame skaityti tyrimo metu rašytą dienoraštį, tai, kas liko mokslinio darbo paraštėse. 

Pirma dalisAntra dalisTrečia dalisKetvirta dalisPenkta dalisŠešta dalisSeptinta dalisAštunta dalisDevinta dalisDešimta dalisVienuolikta dalis; Dvylikta dalis

Rytis susitinka su manimi per pertrauką pokalbių kambaryje. Pasakodamas apie mokyklą sako, kad mokytis sekėsi nelabai gerai, tiksliau, nesisekė, bet kai pradėjo mokytis profesinėje mokykloje, „kur knygų nemėgsta“, mokėsi daug geriau. Bet ten pradėjo ir gerti – devintoje klasėje. Dabar Ryčiui 29-eri, jis alkoholikas.

„Trylika metų, kai turiu šitą problemą: bandžiau ir gydytis, ir Minesotos (gydymo programos) trys, ir devynios psichūškės (gydymas psichiatrinėje ligoninėje), penki detoksai (detoksikacijos programa)… Psichūškėj galvojau, kas čia darosi. Kodėl Dievas man duoda gyvenimą tokį – nesąmonė, kad alus viską gadina. Buvo neigimas: negali būti, alus man kaip tik padeda. Kaip geriausias draugas, kuris man  visada duoda stiprybės, duoda drąsos, kuris man nuima visas įtampas. O jis mane, taip sakant, girdė, tas mano geriausias draugas. Ir atėjo tas laikas, kad aš prisipažinau, kad, nu, va – viskas. Kas mėnesį darbą keičiau. Aš žinojau, kad trukdo alkoholis, bet negalėjau prisipažinti šimtu procentų, kad aš alkoholikas. Kažkoks lūžis buvo, kad jau nieko nebeturiu: ir darbo neturiu, dvasinė būsena baisi, mano resursai jau baigėsi, galvojau nusižudyti. Mama pasiūlė pabandyti gydytis. Tai galvoju, visgi Dievas manęs nepaleidžia…“

Rytis sako, kad yra pirmūnas – žudytis bandė devynis kartus. Mirti norėjo iš nevilties, dėl negalėjimo gyventi su priklausomybe, nepajėgumo valdyti savo gyvenimą. Visus bandymus nusižudyti lydėjo netikėta pagalba, išgelbėjimai, kuriuos vadina stebuklingais. Juokiasi, kad „Dievas manęs nepriima į rojų“ – dar ne jo laikas. Anot jo, didžiausias stebuklas, kad artimieji per daugybę situacijų nuo jo nenusigręžė, kad vis dar jį palaiko ir juo rūpinasi. O priklausomybės ligos supratimas pakeitė požiūrį, nuostatą kovoti į apsisprendimą su ja susigyventi, ją priimti ir mokytis kurti gyvenimą sergant šia liga:

„Aš esu žmogus visų pirma. Aš esu Rytis, aš esu asmenybė su savo demonais, su savo charakteriu. Aš tiesiog sergu. Čia kai turi, pavyzdžiui, žmogus skrandžio vėžį, ir jis vaikšto su maišiuku, į kurį šlapinasi. Tai jį kažkaip supranta, o aš turiu tokią ligą – alkoholizmą, ir mane irgi kai kurie supranta, kai kurie – ne. Bet jeigu jie to nesupranta, tai aš neturiu jiems čia taikstytis. Aš toks žmogus. Aš į savo ligą dabar žiūriu, kad sergu, ir negaliu to pakeisti. Man Dievas davė šią ligą, ir aš susigyvenau su ja šiai dienai, ir aš kažkokią pagarbą jaučiu tai ligai, kad suteikė ta liga galimybę man labiau pažinti save, atrasti spragas, kurias aš dariau, ir jų nebedaryti.“

Rytis save apibūdina kaip vienišių, daug sunkumų sieja su šiuo bruožu. Bet reabilitacijos bendruomenėje patyrė, kad labai svarbu kitų priklausomų asmenų buvimas kartu, pagalba. Čia nebesijaučia vienišas: nes visi yra priklausomi, visi turi problemų, o kartu ir bendrą tikslą, siekį gydytis, dėl to vieni kitiems padeda. Nors gydymo programos pradžia buvo labai sunki – norėjo sulaužyt visas taisykles, kad tik jį išmestų iš reabilitacijos, nebereikėtų čia būti ir kankintis. Kartu pripažįsta, kad bendruomenėje labai daug išmoko: ne tik atsiprašyti, bet ir kalbėtis apie sunkumus, jausmus, baimes. Rytis juokdamasis įvardija, kad pats pasikeitė kaip asmenybė:

„Mažiau aršus darausi. Pavyzdžiui, su Aleksu (kartu gyveno viename kambaryje) aš labai gerai mokiausi nuolankumo. Nes jis toks yra, negaliu, jis mane nervina. Aleksas ir Dievas man padeda. Dievas suteikia jėgų jam (Aleksui) neduot į snukį, o Aleksas mane moko šito – nuolankumo. Nes aš anksčiau labai aršus būdavau, labai daug pykčio turėjau. Susikaupia viskas viduj, sproginėja, o kai pradėjau šnekėtis – man lengviau.“

Nauja patirtis buvo ir religijos praktikavimas. Lig tol jis nebuvo religingas, bet krikščioniškoje terpėje pamažu ėmė patirti santykio su Dievu tikrumą, naujas galimybes, kurias toks santykis dovanoja.

„Šiai dienai, ką man Dievas davė – davė man dovaną dar vieną dieną. Ar norėjau, ar nenorėjau, bet ta diena buvo, aš gyvas, aš sveikas, blaivas, o jeigu esu blaivas, vadinasi, galiu blaiviai gyvent, džiaugtis. Dabar Jėzus mano draugas. Geras, turiu draugą su kuriuos neinu gerti.“

Rytis kvatoja ne tik dėl pokšto, bet dėl džiaugsmo, kurį patiria būdamas blaivus. Dėl džiaugsmo, kad gali kurti naujus tvarius santykius, dirbti darbą be baimės, kad vėl jo neteks dėl priklausomybės, atrasti naujus pomėgius ir laisvalaikio leidimo būdus. Ir pradėti gyvenimą iš naujo su Jėzumi, kuris yra jo draugas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.