2020 05 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kaip suprantame depresiją, taip esame linkę ją gydyti

Unsplash.com nuotrauka

Kristopheris Nielsenas šiuo metu studijuoja psichologiją Viktorijos universitete, Velingtone, Naujoje Zelandijoje. Pagrindinis šio mokslininko tyrimo tikslas – suvokti, kas iš tiesų yra psichiniai sutrikimai ir kaip mes juos apibrėžiame.

Psichinio sutrikimo apibrėžimas yra svarbus komponentas bandant paaiškinti, kodėl tokių sutrikimų apskritai atsiranda, kaip visuomenė reaguoja į žmones, turinčius psichinių sutrikimų, ir taip pat kaip mes, visuomenė, susitariame dėl jų gydymo. 

Anot K. Nielseno, mokslininkų bendruomenėje nėra aiškaus sutarimo dėl psichikos sutrikimo apibrėžimo. Pavyzdžiui, kai kurie mano, kad psichikos sutrikimas yra smegenų liga (todėl šie žmonės pasirenka gydymą, pavyzdžiui, depresiją, tik vaistais). Taip pat yra manančių, jog psichiniai sutrikimai yra socialiniai konstruktai, kuriais siekiama „medikalizuoti“ nepageidaujamą sociume elgesį. Mokslininkai taip pat galvoja, kad psichikos sutrikimai yra savotiškos evoliucinio proceso liekanos (rudimentai), t. y. tam tikri elgesio modeliai, atsakai į įvairias situacijas, kurių šiuolaikiniame pasaulyje mums jau nebereikia. Dar kiti mokslininkai sako, kad psichiniai sutrikimai tėra „klaidos“ mūsų kognityvinio aparato „kode“. Galiausiai yra manančiųjų, jog psichiniai sutrikimai yra visiškai normalūs mūsų organizmo atsakai į sudėtingas situacijas, tad jų apskritai nederėtų vadinti „sutrikimais“. 

Viktorijos universiteto tyrėjas sako, kad tai, kaip apibrėžiame psichinį sutrikimą, yra glaudžiai susiję su mūsų suvokimu, kaip veikia žmogaus kūnas ir protas. Juk labiau tikėtina, kad biologas, tyrinėjantis ląsteles, manys, jog psichiniai sutrikimai gali būti apibrėžti kaip smegenų ligos, o štai sociologas galvos, kad psichinių ligų apibrėžimas nuolat keičiasi ir tėra socialinis konstruktas. Kitaip tariant, tai, kaip mes suprantame žmogaus kūno ir proto veikimą, susiję su tuo, kaip suprantame, kas nėra „geras veikimas“, t. y. koks nors sutrikimas.

K. Nielsenas rašo, jog tokios įžvalgos verčia kelti klausimą apie tai, kad galbūt įmanoma rasti kokį nors būdą žvelgti į psichologinius sutrikimus, kuris nebūtų toks „siauras“. 

Kognityvinių mokslų ir sąmonės filosofijos srityje šiuo metu populiarėja pozicija, vadinama „įkūnytu veikimu“ (angl. embodied enactivism), kuri stengiasi į psichinių sutrikimų apibrėžimą įtraukti keletą dimensijų. Šiai pozicijai svarbus biologinis žmogaus matmuo, t. y. ji teigia, kad fiziologiniai procesai, vykstantys mūsų kūne ir smegenyse, yra labai svarbūs, jei norime suprasti žmogaus elgesį. Bet lygiai taip pat svarbus ir žmogaus asmeninis žvilgsnis, t. y. kaip jis pats supranta, kas su juo vyksta.

„Įkūnyto veikimo“ pozicija žvelgia į žmogaus protą kaip kūnišką. Kitaip tariant, mūsų smegenys yra materialios, bet negali būti suvoktos kaip atsietos nuo viso kūno, t. y. jos neveikia kaip automobilio vairuotojas, tiesiog spaudantis greičio ir stabdžių pedalus ir taip „valdantis“ žmogų. Mūsų „savastis“ yra visas mūsų kūnas, o ne tik smegenys. 

Žmogus yra „įtvirtintas pasaulyje“ arba „pasauliškas“ (angl. embedded): mums daro įtaką aplinka, bet lygiai taip pat mes darome jai įtaką. Gyvename tiek fizinėje, tiek socialinėje tikrovėje: per ilgą laiką tiek ji mums daro įtaką, tiek mes patys keičiame ją. Galiausiai nematome aplinkos kaip sausų faktų kratinio, o nuolat jį suvokiame kaip turintį prasmę: prasmė nėra „kažkur pasaulyje“, ir mes patys jos tikrai nesukonstruojame, o veikiau prasmė ir yra santykis su mus supančiu pasauliu. 

Ši pozicija psichologus skatina galvoti apie mūsų smegenis, kūną ir aplinką kaip veikiančius kartu. Tokia platesnė perspektyva sako, kad kalbant apie psichologinius sutrikimus reikia atsižvelgti tiek į genetiką, tiek į kultūrą, mus supantį sociumą. 

Pavyzdžiui, depresiją kaip psichologinį sutrikimą galima suprasti ne tik kaip tokią, kuri tiesiog „yra kur nors smegenyse“ arba „yra sukelta išorės veiksnių“, o veikiau kaip tam tikrą žmogaus mąstymo, veikimo ir emocijų modelį, į kurį žmogaus smegenys, kūnas ir jo visa aplinka yra linkusi „įkristi“. Gydant tokius psichologinius sutrikimus reikia rasti veikiančius mechanizmus (tiek smegenyse, tiek kūne, tiek aplinkoje), kurie žmogų verčia „įkristi“ į tam tikrus elgesio ir buvimo modelius. 

Tokia psichologinė perspektyva siūlo žiūrėti į žmogų kaip į visapusišką būtybę ir neredukuoja jo nei tik į „kūną“, nei tik į „aplinką“. K. Nielsenas taip pat pabrėžia, kad jo pasiūlytas žvilgsnis į psichologinius sutrikimus nėra galutinis, tačiau siūlo ieškoti kuo sudėtingesnių būdų į tai, kaip apibrėžiamas psichologinis sutrikimas: juk žmogus nėra paprasta, lengvai paaiškinamais dėsniais veikianti būtybė. 

Parengta pagal AEON.com