2020 05 05

Asta Skujytė-Razmienė

Šiaurietiški atsivėrimai

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Maro pavidalai lietuvių ir latvių tautosakoje

Paveikslas „Maras Vilniuje 1710 m.“, esantis Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Astos Skujytės-Razmienės nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2019 m. Nr. 2)

Maras (lot. pestis) į istoriją įėjo kaip viena daugiausia aukų nusinešusių epideminių ligų: vienų mokslininkų skaičiavimu, vien XIV a. siautusi Juodoji mirtis Europoje galėjo pražudyti apie trečdalį žmonių1, kiti teigia, jog mirti galėjo apie 60 procentų visos Europos gyventojų2. Maro epidemijų būta ne vienos, tačiau dažniausiai kalbama apie tris maro pandemijas: VI a. Bizantijos imperijoje kilusį Justiniano marą, XIV a. Juodąja mirtimi prasidėjusią ir 400 metų trukusią antrąją maro bangą ir XIX a. Azijoje kilusią ir XX a. vid. pasibaigusią trečiąją šios ligos pandemiją. Vakarų Europoje paskutiniosios maro epidemijos fiksuotos XVIII a.3, tačiau pasaulyje iki šiol žmonės tebeužsikrečia maru – 2014, 2017 metais maro epidemijos kilo Madagaskare, o šiemet susirgimai ir mirtys pradėti fiksuoti Mongolijoje.

Lietuvą, anot istorikės Raimondos Ragauskienės, 1347–1351 m. Europoje siautusi Juodoji mirtis galėjo pasiekti arba palyginti gana vėlai, arba ir išvis aplenkti. Tačiau 1452 m. kilusios maro epidemijos padariniai šaliai turėjo būti didžiuliai – žmonės staiga susmukdavo dirbdami savo kasdienius darbus4. Maro epidemijos Lietuvoje buvo dažnas reiškinys: vien „XVI a. epidemijos siaubė Lietuvą 14 kartų, t. y. maždaug kas 7–8 metai. Dauguma jų buvo lokalios, tačiau nuostoliai ar dezorganizacija paveikdavo daug valstybės gyvenimo sričių“.5 XVII amžiuje maras iš Lietuvos taip pat nesitraukė – 1652–1663 m. siautė ne tik ši liga, bet ir dėmėtoji šiltinė bei raupai, numarinę 48 proc. gyventojų6. Ne mažiau demografiškai skausmingi buvo ir 1709–1710 metai: paskutinioji maro epidemija Baltijos regione vien Vilniuje nusinešė nuo 23 000 iki 33 700 tūkst. gyvybių. Apie 100 000 žmonių nuo maro mirė 1710 m. Rytų Prūsijai priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje7.

Kaimyninėje Latvijoje pirmieji įrašai apie marą pasirodė XIV a. pr., vėliau šios ligos epidemijos buvo fiksuojamos kas šimtmetį, ypač daug epidemijų, kaip ir Lietuvoje, buvo XVI a. XVII a. vykstant kariniams konfliktams tarp Lenkijos ir Švedijos, Latvijoje kilo badas, o po jo sekusi maro epidemija nusinešė daugiau nei 30 tūkst. žmonių gyvybių. 1709 m. liga Latviją pasiekia iš Prūsijos, o piką pasiekia 1710 m.8 Mirtingumas buvo didelis, kai kuriose vietose maru išmirdavo iki 93,7 proc. gyventojų9.

Maras plito per blusų, užsikrėtusių maro bakterija yersinia pestis, įkandimus. Susirgęs maru imdavo karščiuoti, jį krėsdavo drebulys, pykindavo, žmogus imdavo viduriuoti, pilvą raižydavo skausmai, parausdavo arčiausiai įkandimo vietos. Vėliau po oda susidarydavo bubonai – skausmingi limfmazgių patinimai – dėl to maras ir buvo vadinamas buboniniu maru. Ligoniai dažnai panirdavo į komą ir mirdavo staigiai sustojus širdžiai10. Maro sukeliami skausmai būdavo sunkiai pakeliami – kaip liudija Londone XVII a. maro epidemiją išgyvenęs rašytojas Danielis Defo, nebeatlaikę tinimo arba net ir paties gydymo keliamų skausmų, žmonės nusiskandindavę upėje, o gatvėse buvo pilna yrančių kūnų11.

Panašių į Defo aprašytuosius vaizdų galima rasti Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų maldaknygėse, giesmėse apie maro laikotarpį, pavyzdžiui: „Smarkumas maro praplitęs, lavonais sviets pribarstytas,/ Kad ne gali grabus pridengti, viens antrą negali pakasti./ Ant lauko gul vilkti kūnai, šunys juos valgo bei varnai,/ Vaikelius mažus išmeta, nuo savęs vadenin meta.“12 Maro metu žmonių patirti ir matyti siaubingi vaizdai įamžinti ir kitoje giesmėje, skirtoje Šv. Rozalijai: „Kai pavietrius žmones griūva,/ Pilni miškai kūnų pūva,/ Paukščiai žvėrys kūnus rija “ (LTR 811 /55113). Trauminės patirtys užfiksuotos ir lietuvių mitologinėse sakmėse, pavyzdžiui: „Neduok, Dieve, matyti tą, ką mudu matėm. Verčiau mirt negu vaikščiot tarp negyvų žmonių. Kur tik eini – visur pilna nabašninkų. Gyvuliai vaikščioja baubdami. Karvės vaikščioja pertvinkusios, kiaulės žviegia neėdusios. Baisu.“ (LMD I 144/3314).

Maro (sinonimiškai liaudyje dar vadinto pavietre) ligos staigumas, neišvengiamumas, didžiuliai mirusiųjų skaičiai kėlė baimę ir sumaištį. Daugelyje tautų ši liga buvo pradėta animuoti, t. y. sugyvinti, suteikiant jai gyvūnų arba daiktų pavidalus, tačiau dažniausiai lietuvių ir latvių mitologinėse sakmėse bei tikėjimuose galima susidurti su antropomorfiniais, t. y. žmogiškais maro pavidalais.

Lietuvių liaudyje maras, nepaisant žodžio vyriškos giminės15, dažniausiai buvo įsivaizduojamas turintis moterišką išvaizdą, todėl mitologinėse sakmėse pavadinamas moterimis, mergomis, panelėmis, pavyzdžiui: „Senuovie kai būdava marai, žmuonis mirdava ištisuom kaimuom. Ir vaikščiuodava tuokes, nu, kas juos tuokes nega nežinau kaip juos pasivadin, tik moteris pasivertuses.“ (LTR 5031/239), „(чума) Vadinas pas lietuvius Maro merga, kuri vaikščioja po langais ir inkišus par langą savo ranką mostele raudona skepeta ir tuom užneša smertį.“ (LTR 2200/145) arba „Atsimindavo senelė ir bado metus. Tada ir maras buvo. Išmirė labai daug praščiokų ir net ponų. Tada vaikščiojo tokios gražios panelės tik su juodais veidais. Jos lankė kaimus ir beldėsi į duris.“ (LTR 2069/225). Ypač dažnai sakmėse maras pavadinamas ponia, t. y. priskiriamas aukštesniam luomui, pavyzdžiui: „Pavietrius seniau po svietą karieta pora arklių važinėdavo – kaip ponia su kepeliušu. Įvažiuoja kaiman, botagu pliaukšteri – žmonės ten maru ir išmiršta.“ (LTR 2430/38). Tais atvejais, kai maras tiesiogiai ponia nepavadinamas, jam priskiriamą socialinį statusą išduoda tam tikros pasakojimo detalės, pavyzdžiui, minima karieta ir / ar į ją įkinkytų žirgų skaičius: „Maro metuose pavietre važinėdavus karietoj su šešiais arkliais po kaimas, miestus laukus, po miškus ir visur, kur tik galėdavo išvažiuoti.“ (LMD I 144/33); „Per pavietrę, sako, važinėdavę gražiose kalamaškose ketvertu arklių prategiuj panos su furmonu.“ (LTR 198/346); „Jau važiavo tos mergos įsisėdusio, karieto kokio puikio te. Jau jos kur te nuvažiuodavo toliau.“ (LTR 4545/239). Toks maro-ponios įvaizdis nesvetimas ir slavų folklorui16. Tačiau maras galėjo būti įsivaizduojamas visiškai priešingai – kaip boba:

Jų pačių sklype, kai ji maža buvo, rodėsi Pavietrių boba. Išlenda juodais plaukais apsikudlojus.

Kartą du artojai užmigo lauke. Atėjo Pavietrių boba, prašė pervežt per ežerą. Vienam palietė ranką, kitam koją. Ten jiems mėsos iškrito.

O Tamošavos kaime buvo visi išsmaugti Pavietrių bobos. Palaidojo juos. Dabar ten vadinasi Pavietrių kapinės.

Sako, kad Pavietrių boba tvarte gyveno. Kartą ją vyrai pagavo, galvą nupjovę ir tarp kojų padėję, pakasė. (LTR 4551/218) 

Toks išvaizdos ambivalentiškumas būdingas daugelio tautų folklorui: slavų tautosakoje ligos taip pat gali pasirodyti kaip „gražios, jaunos merginos, moterys ilgais plaukais, arba baisios senės (išbalusios, sulysusios, kaulėtos, neįprastai aukštos, milžiniškos)“17. Moterišką pavidalą turintis maras pasirodo kaip senutė palaidais plaukais; aukštaūgė moteris; kuprota moteris, susivėlusiais plaukais, apdriskusiais juodais drabužiais, ilgais nagais, kaulėtomis rankomis18. Marui senos moters pavidalą suteikdavo ir graikai, norvegai, albanai19.

Dėmesį patraukia tekstai, kuriuose siaučianti epideminė liga pavadinama deive (maro / mario deive arba marodeivėmis). Juos pagal maro deivei priskiriamą išvaizdą galima skirti į dvi grupes: pirmojoje ji vaizduojama kaip turtingųjų luomo atstovė, o antrojoje susiduriama su archajiškesnės deivės įvaizdžiu. Vienas įspūdingiausių maro deivės aprašymų pateikiamas Jono Basanavičiaus užrašytoje sakmėje: 

„In Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu juodžių. Ji, sako, buvus puikiai juodai įsirėdžius ir važinėjus nuo namo iki namo. Žmonės išsigandę bėgo į galisodes, varyklus, kasė sau duobes ir įlindę rūkinosi visokioms žolėmis; kiti girioje slapstėsi. Bet kas davė! Visur ji užlenda, viską aplanko ir atranda – ir čion ji užsuko. Visame kaime liko tik trys broliai, Baliūnai. Pamatę jie deivę, važiuojančią per kaimą, išbėgo ant kelio su buožėmis ir pradėjo karietą kulti, norėdami ją užmušti. Bet ji, iškišus galvą, sako: „Liko viens, liko!“ – ir mostelėjo ranka – štai viens ir guli jau brolis. Bet nuo šio laiko ar išsigandus, ar ką, ir dingo.“20 

Kitos grupės sakmėse maro deivei priskiriamas pavidalas yra nebe toks ištaigingas, čia ji važiuoja nebe karietoje, bet geldoje: 

Kadais an žmonių būva užajus tokia kvaraba, kad žmonės labai mirė. Būdava, kad vienoj pirkioj po nakt neatsikeldava visa gaspada. Saka, jog tai darydava mario deivė, o tai būva taip. Jinai važiuodava kap jauna moteris nekočioj, katrą tysė balta kumelaitė. Nakčiu atvažiavus kur nor po langu jinai klausdava: „Ar jau miegat.“ Žmonės dažniausiai atsakydava: „Jau miegam.“ Tai tadu tieji ir neatsikeldava. Katrie atsakydava: „Da nemiegam“ tieji da nemirdava. Kadu žmonys dažinoj taip atsakinėt, jieji taip sakydava, o tadu jie nemirdava.“ (LTR 2560/353) 

Šioje sakmėje yra svarbu atkreipti dėmesį į minimą baltą spalvą. Mitologinių būtybių – mirties, ligų siejimas su balta spalva, anot Radvilės Racėnaitės, rodo archajiškąjį šios vaizdinijos klodą, „nes balta spalva buvo vyraujanti senovės lietuvių įkapių bei gedulo drabužių spalva“.21

Maro pavadinimas deive nurodo į jai priskiriamą galią, aukštą hierarchinį statusą. Galima sakyti, kad tai išlieka ir krikščioniškoje pasaulėžiūroje, kai maras įsivaizduojamas kaip tiesioginis Dievo valios nešėjas, tarnas:

Giltinė nėra deivė arba dievaitė, bet tikt Dievo tarnaitė, arba angels. Lyg kaip Aigipte myrio angels per butus perėjo ir pirmgimusius nusmaugė, teip ir giltinė ne iš savęs, bet Dievui paliepiant žmones smaugia. Jai lygus Dievo tarnas yra Maras bei kitur teip vadinamoji Magyla. (BsV, 1998: 124 Nr. 1) 

Žvelgiant plačiau, mitologas Norbertas Vėlius savo lietuvių mitologinių sakmių klasifikavimo schemoje ligas taip pat priskyrė prie aukšto hierarchinio rango dievybių, motyvuodamas tuo, kad laimės, giltinės, ligos turinčios didžiulę įtaką žmogui: „Į pirmą vietą jos iškeliamos ir dėl jose vaizduojamų mitinių būtybių „kilmingumo“: žmogaus likimo lėmėjos ir mirtis daugelio indoeuropiečių religijose priskiriama aukštesniajai – dievų – kategorijai.“22

Tai, kad maras galėjo būti suvokiamas kaip dievybė, rodo ne tik jo pavadinimas deive, bet ir ritualai, kurie buvo atlikti norint šiai ligai įsiteikti: jai gali būti paliekama (aukojama) sriuba23 („Paėmė žmones išmislija – padėt‘ sriubas bliūdų. Bliūdą sriubas padeda, jis kai prieina, runda šitų sriubų ir susrebia.“, LTR 5078/142) arba šlapimas („Kartą užsimanė česties. Tai žmonės padėjo jai bliūdelį myžalų. Patiko.“, LTR 2430/38)24.

Galiausiai maro sudievinimą galėjo lemti ir jo įsivaizdavimas kaip visur esančio ir neišvengiamo, pavyzdžiui: „Visur ji užlenda, viską aplanko ir atranda – ir čion ji užsuko.“ (BsĮT, 2002: 445–446) arba „Pavietrės metuose žmonės labai mirdavę. Visi išbėgioja, išsislapstė po miškus. Pavietrė ir tinai atrasdava.“ (LTR 808/93) ir t. t.

Latvių tautosakoje maras (lat. mēris) dažniausiai buvo įsivaizduojamas kaip vyriškis, vilkintis baltus arba juodus poniškus („vokiškus“) drabužius25. Kartais jis galėjęs atrodyti kaip mažas, pilkšvai apsirėdęs vyrukas su lazdele rankoje – ką ja užkliudęs, tas susirgdavęs26. Maras neretai buvo vaizduojamas kaip raitelis, jodavęs ant balto arba juodo arklio: „Reiz vienās mājās, Daugavas malā, atjājis cilvēks baltā zirgā un pats arī bijis baltās drēbēs ģērbies.“27 („Sykį vienuose namuose, Daugavos krašte, atjojęs žmogus ant balto arklio ir pats taip pat buvo baltais drabužiais apsirengęs“).

Latvių liaudies dainose marui netgi suteikiamas vardas – jis vadinamas Indrikiu (Indriķis), pavyzdžiui: 

Es par mēri nebēdāju,      Aš dėl maro nedejuoju,

Mēŗam vārdu i zināju:      Maro vardą sužinojau

Pats mērītis Indriķītis,      Pats marelis Indrikytis

Mēŗa māte Madaļina.28 Maro motė Madalina. 

Vienoje sakmėje kalbama ir apie konkrečią maro gyvenamąją vietą:

„Bērzauniešos mēris mitis Bētiņos (pēc cita izteikuma – Albratu mājās). Te viņam bijusi īpaša istabiņa bez jumta ar mazu lodziņu sānos, kam tikai viena stikla rūts bijusi. Še mēris katru vakaru, saulei norietot, ar baltu zirgu iejājis.“29 („Berzaunėje maras gyvenęs pas Betinius (anot kito liudijimo – Albratų namuose). Ten jam buvęs nuosavas kambarėlis be stogo su mažu langeliu sienoj, kuriame tik vienas stiklas buvęs. Čion maras kiekvieną vakarą, saulei nusileidus, ant balto arklio įjodavęs“). 

Maro galią latvių tautosakoje atspindi jo nešiojama knyga, kurioje surašytos visos jo būsimos aukos30. Išbraukti žmogų iš šio sąrašo – neįmanoma: štai vienoje sakmėje keltininkas sudera su maru, kad šis jo nenumarinsiąs, jei perkelsiąs per upę. Vis dėlto, pasiekus kitą krantą, maras keltininkui atsakęs, jog mirti teks, tačiau už parodytą gerumą mirtis bus lengva31.

Lyginant su latviška medžiaga, turime tik vieną panašią mitologinę sakmę: 

Vienas senukas eina į miestelį. ir susitinka tokį juodą poną ir juodą moterį. Ir jie klausia:

– Kur čia kelias į Merkinę?

– Nu, – sako, – tai kas jūs tokie žmonės?

Tas ponas ir sako:

– Aš esu Maras. O čia tai Giltinė – mano sesuo.32 

Tačiau neretai buvo akcentuojama ne tiek marui priskiriamo pavidalo lytis, kiek tautybė. Bendruomenėje ligą suvokiant kaip nelaimę, bėdą, buvo imamasi ieškoti jos priežasčių – kuo sunkiau buvo galima atsakyti į klausimą „kodėl?“, tuo dažniau liaudyje į paaiškinimus buvo įtraukiama antgamtė, ligos ištakų ieškant kur nors „aukščiau“.

Svarstant, už kokias nuodėmes žmonijai buvo siunčiamos įvairios epidemijos, krikščioniškose šalyse atrama tapdavo Dešimt Dievo įsakymų ir Septynios mirtinos nuodėmės, tad, pavyzdžiui, maro epidemijų metu ypatingas dėmesys krypdavo į prostitutes, girtaujančius, lošiančius, kliūdavo netgi teatrams, kurie, anot dvasininkų, propaguodavo nusidėjimą. Tačiau nusidėjėliai buvo ne vienintelė kylančių epidemijų priežastis – tiek viduramžiais, tiek vėlesniais laikais ligos buvo susiejamos ir su tam tikromis etninėmis grupėmis arba konfesijomis33. Štai vienoje sakmėje užsimenama, kad marą platinantis Dievo siųstas žydas: 

Pirm šimto metų, ar daugiau laiko prabėgus, buvo maras. Tai maro ženklas: žyds vaikščiodavęs su maišeliu ant kupros nešins. Tas žyds nešnekėjęs nieko, nevalgęs nieko, tik kur užėjęs – ten nieko neliko. Ne tik užėjimu naikinęs, ale kai į katrą pusę papūtęs dvasią, tai per devynias mylias nieko nelikę.

Maro šitą žydelį, sveikam laike, kada Dievs nori svietą užlakyt, tai atitolinąs jį ant ledinių marių ir ten tarp ledų vaikščiojąs. O jei nor svietą nunaikinti, tai daleidžiąs išeit ant žemės tarp žmonių, tai tada ir naikinąs. (LMD I 1063 /744) 

Žydo atsiradimas šioje sakmėje neatsitiktinis. Anot R. Racėnaitės, žydų siejimas su maru taip pat turi plačias europines paraleles34. Pirmiausia, tai sietina su krizinių situacijų valdymu: dėmesiui nukreipti ir socialinėms įtampoms sumažinti neretai ieškoma kaltininkų ir šis reiškinys tapdavo ypač aktualus epideminių ligų kontekste35. Bendruomenė savo žvilgsnį neretai nukreipdavo etninių mažumų (ypač romų ir žydų) link: Europoje antisemitinės nuotaikos viduramžiais buvo gajos, ir maro epidemijos jas tik sustiprindavo – XIV a. žydai buvo apkaltinti maro skleidimu, už tai persekiojami ir deginami daugelyje šalių. Buvo tikima, jog marą jie platinantys per užnuodytą vandenį ir maistą36. Žydų persekiojimai ir žudynės baigėsi tik Popiežiaus Klemenso VI bule, kai jis atkreipė tikinčiųjų dėmesį į tai, jog žydai taip pat mirštantys maru ir ši liga plintanti net ir tuose regionuose, kur šios tautybės žmonių nėra37. Anot kitataučių įvaizdį lietuvių folklore tyrinėjusios Laimos Anglickienės, XVI a. LDK buvo suformuotas ir įsisavintas iš Vakarų atėjęs „kolektyvinis žydų tautos stereotipas“: „Žydai – gudri, klastinga, apgavikų ir menkystų turtuolių / krikščionių skurdintojų tauta, amžinas krikščionių priešas ir kenkėjas.“38 Tai, anot jos, pagrįsta savo–svetimo priešprieša, kai dėl žinių apie kitą tautą trūkumo, ypač religiniu aspektu, kildavo įvairios, menkai pagrįstos fobijos39.

Be žmogiškojo (antropomorfinio) pavidalo, maras taip pat įsivaizduotas kaip galintis perimti ir įvairių gyvūnų (zoomorfinius) pavidalus. Latviai tikėjo, kad maras galintis pasiversti šuneliu su skambalu pakaklėje, katinu, baltais (arba keistais, nematytais) paukščiais40. Lietuvių folklore sakmių, kuriose maras būtų vaizduojamas kaip gyvūnas, beveik neturime. 2016 metų vasarą Lietuvių kalbos institute saugomose Lietuvos žemės vardyno anketose (LŽVA) pavyko aptikti tekstą, užrašytą Rinkūnų (originale – Rimkūnų) kaime Pasvalio rajone. Šį tekstą kol kas galima laikyti vieninteliu zoomorfiniu maro pavidalo paminėjimu lietuvių tautosakoje:

Baudžiavą kaimas ėjo Žadeikių dvaran. Bado metu žmonės valgydavo duoną, maišytą su sėmenų pelais. Spėjama, kad ir maro metu kaimas buvęs, nes pasakojama, kad šuo pauostęs gryčios slenkstį, tuojau visi išmirdavo. Per Did. karą gyventojai buvo išbėgę į mišką. Vietinių gyventojų tik tebuvo 8. Visi kiti – atėjūnai. “. (LŽVA, 1936 m. užr. Sokas). 

Šis tekstas panašus į latviškąsias sakmes, kuriose maras aprašomas po namus lakstantis ir lojantis šunytis41, tad ir aukščiau cituojamas sakmės fragmentas įsirašo į bendrą maro vaizdinijos kontekstą.

Lietuvių liaudyje buvo tikima, kad maras taip pat galintis pasiversti į įvairius daiktus, pavyzdžiui – pantį: 

„In Ožkabalius, sako, maro deivė atkeliavo karietoj su šešetu juodžių. Atvažiavo ant kiemo ir siunčia savo vežėją, kad nuneštų pas šulinį pantį. Ant rytojaus marti atėjo vandens, ir nutrūko seilas; ji da radus pantį užsirišo ir parsinešė namo. Ne po ilgam visi tų namų gyventojai iškrito.“42

Kaip galima matyti, pantis šiuo atveju gali būti laikomas daiktiškuoju maro pavidalu. Latviškame šios sakmės variante maras vaizduojamas pasivertęs karna:

„Mēra laikos mēris izmeties gan par dzijas kamoliņu, gan par bantīti, gan par kādu citu lietu. Kurš nu to paņēmis jeb aizkāris, tas saslimis un nomiris. Viena sieva reiz gājusi uz aku pēc ūdens un notrūcis kāsītis no nestavām. Pie akas gadījies kāds lūciņš, kuŗu tā paņēmusi, lai piesietu kāsīti. Bet tas lūciņš bijis mēris. Viņa tūliņ saslimusi un nomirusi“ („Viena moteris sykį ėjusi šulinin vandens ir nutrūkęs neštuvų kabliukas. Palei šulinį pasitaikė kaži kokia karna, kurią ji paėmusi, kad pririštų kabliuką. Bet ta karna buvęs maras. Ji tuoj susirgusi ir numirusi.“)43.

Dar kitoje lietuviškoje sakmėje maras plintantis per drabužius: 

Buvusios vestuvės. Į tas vestuves atvykusios iš prūsų trys panos. Naktį jas nuvedė ant šieno. Rytą moterų neberado, tik suknios buvo likusios. Moterys jas apsivilko. Joms tuoj išdygo melsvi spuogeliai ant burnos ir jos mirė. Tuoj pradėjo mirti visi žmonės. (LTR 2077/440) 

Latviai tikėjo, kad maras kartais stengiasi perimti kokio nors daikto pavidalą, kad jo negalėtų atpažinti, todėl jis pasiverčiantis siūlų kamuoliu, karnomis, įrankiu, arba kaip visiškai nežinomu, nematytu objektu44.

Svarbu pabrėžti, kad tiek lietuvių, tiek latvių tautosakoje pasitaiko tekstų, kuriuose marui nėra suteikiamas joks konkretus pavidalas ir jis traktuojamas kaip nematoma būtybė. Tai būtų galima sieti su jau minėta maro kaip „esančio visur“ idėja45. Galima manyti, kad tekstai, kuriuose veikia nematoma liga, skirtingai nei kitos sakmės, kuriose tikslas buvo padėti „atpažinti maro dvasią“ ar patarti „kaip išvengti maro“46, atspindi desperatišką žmonių padėtį epidemijų metu, kai nežinomybės baimė pasiekia aukščiausią laipsnį bei yra nulemtos tam tikrų istorinių aplinkybių.

Lietuvių mitologinėse sakmėse maras buvo įsivaizduojamas kaip nematoma esybė, kuri, pasivijusi žmogų, jį „praryja“ (LTR 5078/142), tačiau net ir tokiu atveju žmonės nebuvo paliekami nežinioje –maras išduoda savo buvimo vietą, kai, pavyzdžiui, srebia jam paliktą sriubą (LTR 5078/142), yra girdimas jo vežimo girgždėjimas ir botago pliauškesys (LTR 808/93) arba garsus trenksmas, įspėjantis žmones apie atėjusią ligą (LTR 5080/78). Maras taip pat mėgdavęs užkalbinti žmones, pavyzdžiui: 

Ogi kai buvo marai. Būdavo žiūrėk naktį atsiguli ir nežinai ryto ar atsikelsi ar ne. Atsiguli užsidarai visas langenyčias ir miegi tai žiūrėk naktį – bar, bar, bar – langan ir šaukia: „Petrai, Jonai“ arba „Barbor“ atsiliepei ir blogai ryto jau nebeatsikelsi. Tai šaukdavo marai sau dūšias. (LTR 1940/60) 

Dialogas su maru yra dažnas ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių šalių folklore, neatsiliepti, jei kažkas nepažįstamas šaukia, buvo įspėjama ir latvių tautosakoje: „Tas, kuris atsišaukęs, galėjęs susirgti ir mirti trijų dienų laike.“47

Maro vaizdinija, kaip galima pamatyti, išties plati ir įvairi. Tiek lietuvių, tiek latvių tautosakoje jis buvo įsivaizduojamas kaip žmogus, gyvūnas ar daiktas, lygiai taip pat jis galėdavęs likti nematomas, tačiau vis tiek pranešti apie savo buvimą. Nepaisant kai kurių skirtumų, lietuvių ir latvių sakmės bei tikėjimai, pasakojantys apie marą, yra itin panašūs ir vienas kitą papildantys. Tai rodo, kad nepaisant skirtingų kultūrinių, istorinių, socialinių kontekstų egzistuoja bendresni, giluminiai vaizdiniai, kurie kartais iškyla į paviršių.

***

1 Aleksandras Ikamas, „Įdomieji viduramžiai“, „Kronta“, 2006, p. 155.

2 Ole J. Benedictow, „The Black Death: The Greatest Catastrophe Ever“, 2005, prieiga per internetą.

3 Joseph P. Byrne, „Encyclopedia of Black Death“, ABC-CLIO, Santa Barbara, California, 2012, p. 112.

4 Raimonda Ragauskienė, „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija. (XV a. pabaiga – XVII a.)“, Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2017, p. 200.

5 Darius Baronas, „Ligos ir epidemijos“//Lietuvos didžiosios kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai, sudarė Vytautas Ališauskas, Liudvikas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila, „Aidai“, 2001, p. 298.

6 Ragauskienė, 2017, p. 201.

7 Karl-Erik Frandsen, „The Last Plague in the Baltic Region, 1709–1713“, Copenhagen: Museum Tusculanum Press, 2010, p. 20–37.

8 Māris Baltiņš, „Mēris latviešu folklorā un Latvijas vēsturē“//Latvijas ārsts, Nr. 2, Latvijas ārstu biedrība, Rīga, 1992, p. 185.

9 Baltiņš, 1992, p. 186.

10 Christine M. Boeckl, „Images of Plague and Pestilence“, Truman State University; 1 edition, 2000, p. 11.

11 Daniel Defoe, „A Journal of the Plague Year Being Observations or Memorials of the Most Remarkable Occurrences, as Well Publick as Private, Which Happened in London During the Last Great Visitation in 1665, Written by a Citizen who Continued All the While in London Never Made Publick Before by Daniel Defoe, With an Introduction by Henry Morley“, second edition, London: George Routledge and Sons, 1886, p. 107–110.

12 Darius Petkūnas, „Didžiojo Maro 300-ųjų metinių minėjimas“, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios svetainė, prieiga per internetą, 2010.

13 LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.

14 LMD – Lietuvių mokslo draugijos rankraščiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne.

15 „Maras“ nuo „mirti“ („mirtis“), bet egzistuoja ir moteriškos giminės žodis „marauna“ („sunki liga, mirštamoji, maras: Kad juos maraunà užeitum! JIII12. Užejo kokia marauna, ir kiaules kap peiliu išpjovė Lš.“, LKŽe, žr. marauna) bei S. Daukanto pavartota „mara“ [daugiau žr. http://etimologija.baltnexus.lt/?w=maras].

16 Maras (rus. Чума, Моравая язва), kaip ir lietuvių sakmėse, galėjo būti įsivaizduojamas kaip turtinga ponia, važiuojanti karietoje, tik šią traukia šeši balti žirgai, o iš paskos lekia pikti šunys (О.В. Белова, „Чума“//Славянские Древности Т. 5 (С-Я), Международные отношения, Москва, 2012, p. 562–566).

17 Т. А. Агапкина, В.В.Усачева, „Болезнь человека“// Славянские Древности Т. 1 (А-Г), Российская академия наук, институт славяноведения, Москва, 1995, p. 225–227.

18 Белова, 2012, p. 563.

19 Kypros Chrysanthis, „The Personification of Plague and Cholera According to the Cypriots“//Folklore, Vol. 56, No. 2, 1945, 260–261.

20 „Įvairi tautosaka iš rinkinių“, surinko Jonas Basanavičius, parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 11), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 445–446.

21Radvilė Racėnaitė, „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 76.

22Norbertas Vėlius, „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“, Vilnius: „Vaga“, 1977, p. 23.

23 Palyginimui: pietų slavai marui įsiteikti bandydavo palikdami duoną, sūrį, pieną, druską, riešutus, taip pat muilą, šukas, vandens prausimuisi, nes buvo tikėta, kad maras pageidaujantis švaros (Белова, 2012, p. 564).

24 Šlapimo aukojimas turbūt reikalautų atskiro paaiškinimo: anot R. Racėnaitės, aptarusios išvirkščio pasaulio koncepciją lietuvių tautosakoje, tai, kas žmonėms atrodo netinkama ir pasišlykštėtina, mitologinėms būtybėms yra delikatesas, nes jų pasaulis yra tarsi mūsiškio atspindys, tik išvirkščias. Toks pasaulis dažniausiai vaizduojamas pasakose, kurios, anot R. Racėnaitės, moko, kad objektą reikia vertinti pagal jo paskirtį, o ne išvaizdą, nes šlapimas mitologinių būtybių pasaulyje virsta vynu – tai liudija įvairios pasakos ir sakmės (Radvilė Racėnaitė, „The Concept of the Inverse World in Lithuanian Folklore“// Space and Time in Europe: East and West, Past and Present, Ljublijana, p. 133–135).

25Pēteris Šmits, „Latviešu pasakas un teikas, XIII“, Apkopojis un rediģējis prof. P. Šmits, Rīga, 1936, 330–335 p. Maras taip pat įgaudavęs ir moterišką pavidalą, tačiau jis, lyginant su lietuviška medžiaga, būdavęs gerokai retesnis.

26 Baltiņš, 1992: 187.

27Šmits, 1936, p. 331.

28 Ten pat.

29Šmits, 1936, p. 331–332.

30 Ten pat.

31Šmits, 1936, p. 330–331.

32 „Atbėga elnias devyniaragis“ (sud. Pranė Jokimaitienė, Norbertas Vėlius, Bronius Ambraziejus), Vilnius: „Vaga“, 1986, p. 196–197.

33 Byrne, 2012, p. 330.

34 Radvilė Racėnaitė, „Regimieji mirties pavidalai skirtinguose lietuvių tautosakos žanruose“// Tautosakos darbai XXXIII, 2007, p. 85.

35 Byrne, 2012, p. 332.

36 Samuel K. Cohn Jr., „The Black Death and the Burning of Jews“// Past & Present, No. 196 (August, 2007), p. 3–4.

37 Carlo Ginzburg, „Esctasies. Dechipering the Witches‘ Sabbath“, Penguin Books, 1992, p. 67.

38 Laima Anglickienė, „Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore“, Vilnius: Versus Aureus, 2006, p. 141.

39 Anglickienė, 2006, p. 70.

40 Baltiņš, 1992: 188; taip pat „Latviešu tautas ticējumi“ t. 1–4, sakrājis un sakārtojis prof. P. Šmits, Rīgā: Latviešu folkloras krātuves izdevums ar kulturas fonda pabalstu, 1940–1941, prieiga per internetą: http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/, žr. mēris, Nr. 20377.

41„Latviešu tautas ticējumi“, http://valoda.ailab.lv/folklora/ticejumi/, žr. mēris, Nr. 20378.

42 Basanavičius, 2002, p. 445–446.

43 „Mēris“, http://valoda.ailab.lv/folklora/pasakas/gr15/15G0801.htm.

44 Baltiņš, 1992, p. 188.

45 Reet Hiiemäe, „Handling Collective Fear in Folklore“// Folklore, 2004, p. 68, prieiga per internetą.

46 Hiiemäe, 2004, p. 66.

47 Baltiņš, 1992, p. 188.