2020 05 07

Daiva Vilkelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Dingusią K. Jakubėno kalbą išsaugojo NKVD byla

Kazys Jakubėnas (1908-1950). Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Teksto autorė Daiva Vilkelytė yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. specialistė

Spaudos atgavimo dienos proga verta susipažinti su viešumoje dar neskelbtu tekstu, padedančiu atkurti Stalino epochos LTSR rašytojų sąjungos administracinius veiksmus ir rašytojų bandymus išlikti nemeluojant.

Pernai publikuotas rašytojo Petro Cvirkos ranka rašytas skundas NKVD bei stalinistinės LSSR rašytojų sąjungos narių (Antano Venclovos, Juozo Baltušio, Aleksio Churgino, Kosto Korsako) melagingi parodymai, kad du poeto Kazio Jakubėno eilėraščiai „Laikrodėlis“ ir „Paukštelis“ buvo antitarybiniai.

Savo įskundimu socialistinio realizmo apaštalai K. Jakubėną pasmerkė naktiniams tardymams saugumo kalėjime Vilniuje ir penkerių metų prievartiniam vergo darbui Karagandos lageryje. Tai, kad jis buvo į laisvę paleistas pirma laiko, nesumenkina minėtų rašytojų melagingo įskundimo.

Kaip galima perskaityti LTSR rašytojų sąjungos posėdžių protokoluose, kuriuos saugo Lietuvos Literatūros ir meno archyvas, 1948 m. gegužės 17 d. Kauno valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų literatūros skyriaus vyresnysis redaktorius Eduardas Mieželaitis raštu kreipėsi į LTSR rašytojų sąjungos valdybą su svarbiu klausimu: ar spausdinti K. Jakubėno eilėraščių rinkinį vaikams „Kiškis Puikorėlis“? Sprendimas buvo trumpas ir taip pat raštu: „Nerekomenduoti išleisti Kazio Jakubėno eilėraščių vaikams, nes jame nėra beveik jokių tarybinių eilėraščių.“ Jį pasirašė tuometinis Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Šimkus, pareigas pradėjęs eiti po P. Cvirkos mirties.

Gal kas ir trūkčiojo pečiais, kai jau kitąmet ta pati leidykla išspausdino garsiąją E. Mieželaičio poemą vaikams pavadinimu „Zuikis Puikis“. Tad manykime, kad sutapimai čia atsitiktiniai, juoba kad „zuikis“ nėra „kiškis“, o „puikis“ – visai ne „puikorėlis“. Toli gražu.

LTSR rašytojų sąjungos valdybą tuomet domino kiti, žemiškesni, reikalai. Reikėjo nepriimi į sąjungą Juozo Keliuočio, nes jis „nepasireiškė tarybinėj literatūroj savo jokiais kūriniais“, reikėjo pasirūpinti memorialine lenta velioniui P. Cvirkai. Svarstyta, kad, jei pavyktų perkelti jo šeimą į Vilnių, Kaune, namuose Trakų gatvėje, kur jie tuomet gyveno, galima būtų įsteigti memorialinį muziejų, o ir pačią gatvę pervadinti P. Cvirkos vardu. 

Susitikimas po kalėjimo su draugais. Iš kairės: K. Jakubėnas, Br. Kiaupa, M. Paulauskas, Ol . Venclovaitė, Bulkevičienė, Kaminskas. Apie 1930 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Rašytojai, anų laikų ir dabartiniai, neramios sielos, nekonformistišką K. Jakubėną pamiršo, kaip ir jo eiles – keturis kūrybos tomus, už savo lėšas išleistas šeimos vos trisdešimties egzempliorių tiražu. Kaip ir jo audringą kalbą, sudrebinusią pirmąjį LTSR rašytojų suvažiavimą. Kalbos tekstas buvo paslaptingai išplėštas iš suvažiavimo protokolo. Amžininkų atsiminimuose liko tik miesto legendos ir žodžių rimas – „Cvirka ir Kudirka“. 

Visgi ji išliko K. Jakubėno byloje, toje pačioje, kur išsaugoti o ir P. Cvirkos bei dar keturių LTSR rašytojų sąjungos narių skundai. Kalbą, tiesa, NKVD vertėja išvertė į rusų kalbą, tad teko versti ją „atgal“, aukojant skambesį ir grožį. Bet čia gal ir nedidelė bėda. Kur kas didesnė – kad per septyniasdešimt metų rašytojams taip ir neparūpo jos surasti. Spaudos atgavimo dienos proga prasminga išgirsti, dėl ko K. Jakubėnas tapo rašytojų atstumtuoju.

Vienintelis K. Jakubėno kalbos LTSR rašytojų suvažiavime 1945 m. rudenį paminėjimas keliais sakiniais randamas istoriko dr. Arūno Streikaus knygoje „Minties kolektyvizacija. Cenzūra sovietų Lietuvoje“ (Vilniaus universitetas, 2018, 250 p.). Nekupiūruota ji viešinama pirmą kartą po septyniasdešimt penkerių metų. 

Paminklinis akmuo Papilyje, K. Jakubėno tėviškėje, 2017 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Išrašas iš Jakubėno ir Korsako pasisakymų Liet. TSR tarybinių rašytojų sąjungos suvažiavimo stenogramos 1945 m. (diena nenustatyta). Byla rusų kalba saugoma Lietuvos ypatingajame archyve (fondo Nr. K-1, aprašo Nr. 58, bylos Nr. P4465, lapo Nr. 131-132).

JAKUBĖNAS. Draugai, čia jau nemažai buvo pasakyta, buvo išsakytos įvairios mintys, rašytojams buvo reiškiami įvairūs priekaištai. Kai kurie gydytojai net ėmėsi mus mokyti, ir mes bijojome, kad nepradėtų gydyti. Kritika geras dalykas, ir, kaip buvo pastebėta, pastaruoju metu mes griebiamės kritikos.

Draugas KORSAKAS, kaip žinote, Didžiojo tėvynės karo metu buvo kovingai nusiteikęs, parašė eilėraščių, kurie kėlė dvasią, ir dabar, nors karas baigėsi, ta dvasia neišnyko. Ir kai neturi priešų, su kuriais reikia kovoti, pradedi išsigalvoti ir neegzistuojančius priešus. Kalbėjo, kad, matai, rašytojai rašo, jie rašo, bet atsiranda anarchistų, skeptikų. O jeigu jau vieną kartą man tokį vardą prilipdė, tai ir mesiu keletą skeptiškų minčių.

Visų pirma pasakysiu, kad tokiomis sąlygomis mūsų rašytojai negali sakyti, kad dirba. Jeigu kas nors pasako, kad literatūrinis gyvenimas sustingo, tai reikėtų pagalvoti, prisiminti, kad literatūra – atskiras dalykas. Ji eina kartu su kultūriniu ir buitiniu gyvenimu. Jeigu darome prielaidą, kad literatūra sustingo, turime mesti kaltinimą, kad visas šitas gyvenimas sustingo. Tenka pagalvoti, ar taip yra. Dabar, žinoma, galbūt rašytojai ne tokie produktyvūs kaip kitais laikais. Bet nepamirškime, kad rašytojai išsibarstę. Kadrų stoka visur, tai gali būti jaučiama ir tarp rašytojų.

Toliau, įprasta sakyti, kad rašytojai visada verkia. Taip būna. Aš susitinku su drg. LASTU, ir kalbamės, sakome – blogai šiais laikais nevedusiam žmogui, čia kortelės duonai, visokie reikalai. Nėra buto, maži vaikai, nėra elektros, skundžiasi vedusieji. Pasitaiko trūkumų, kurie kartais ir entuziastą nuteikia skeptiškai. Bet, nepaisant to, dirbu, ir man atrodo, kad leidykla nepakankamai išleidžia. Jeigu darysime prielaidą, kad nepakankamai dirbama, tai negalima kalbėti, kad leidybos pusė būtų tvarkinga. Ir čia yra trūkumų. Tai vokiečių okupacijos pasekmės – nėra popieriaus. Bet atrodo, kad yra reikalų, kuriuos galima būtų sutvarkyti. Pavyzdžiui, atvyko pilietis suplyšusiais kailiniais, batais, ir sako: „Aš tarybinis rašytojas, išverskite man per tris dienas. Reikia taip dirbti, kaip aš. Aš ir rašytojas, ir prokuroras, ir profesorius.“ Gerai, imuosi išversti. Paskui atneša dar penkiolika kūrinių, keista, bet yra draugo Žiugždos rekomendacijos. Pasirodo, jis visur vaikšto, nešioja versti savo knygas ir jas leidžia. Tuo tarpu mano knyga jau anksčiau buvo spaustuvėje. Jis išnešė mano knygą iš tipografijos su automatais. Ėmė aiškinti, kad kiekvieną lietuvį reikia pamokyti, tada jis žinos, kad reikia dirbti.

Štai prie kokių sąlygų veda entuziazmas. Kai kalbame apie tautų draugystę, tokie reiškiniai tokios draugystės nesukelia. DAUGUVIETIS sako, kad atominės bombos mums nebaisios. Mes – ne drąsuoliai. Jau Vincas KUDIRKA sako, kad lietuviui dažnai dreba kinkos. Aš ir pats kartais išsigąstu paprasto automato.

Tarybinių rašytojų darbas nejuda ypatingais tempais, bet esamomis sąlygomis daroma tai, ką galima padaryti. Pasitaiko trūkumų, nerūpestingumo tarp mūsų sąjungos narių. Draugas ŠIMKUS savo pranešime sako, kad silpnai pasireiškia. Aš norėjau pasireikšti. Atidaviau kai ką KIELAI, jis ir mano, ir kitų, galbūt būdamas neblaivus, kažkur padėjo. Tokie sąjungos narių veiksmai nepageidautini.

Ypač daug buvo kalbama apie jaunų rašytojų auklėjimą. Tačiau, kol neturėsime žurnalo, tai taip ir liks tik žodžiai. Pavyzdžiui, mūsų kaimyninė respublika Latvija leidžia didelį ir gražų žurnalą. Manau, kad ir pas mus, esant norui, šį klausimą galima būtų sutvarkyti. Neatleistina, kad nėra vaikams skirto žurnalo. O jie turėtų būti du: ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams. Ypač šiuo metu, kai juntamas knygų trūkumas, vaikai lieka be knygų, be spaudos. O auklėjimas, ypač tarybinėje valstybėje, turėtų būti vienoje iš pirmų vietų.

Kalbėdamas apie vaikų literatūrą, draugas KORSAKAS kalba apie tematiką, kad nėra tematikos, tik paukšteliai, gėlytės ir kt. Toks apibūdinimas netinka. Jeigu draugas KORSAKAS pažiūrėtų, tarybinėje literatūroje šito pakanka. Tai būtina, ypač kai kalbame apie literatūrą ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vaiką pradeda auklėti nuo aplinkos, apie ją ir reikėtų kalbėti.

Dar keletą žodžių noriu pasakyti apie Rašytojų sąjungos veiklą. Man atrodo, kad mūsų Rašytojų sąjunga nepakankamai įsitraukė į visuomeninį gyvenimą, nepakankamai reaguoja į įvykius. Amerikoje yra milijonas lietuvių. Kodėl nepakviesti atstovų iš Amerikos. Atvažiuotų, pažiūrėtų, kaip mes gyvename. Iš to būtų daug naudos. Antra, kartais iš tikrųjų neatsižvelgiama į tokius faktus, kurių negalima nepastebėti, kuriuos derėtų įvertinti. Šiomis dienomis mirė Felicija BORTKEVIČIENĖ. Jeigu kas nors stebėjo Lietuvos kultūrinį gyvenimą, turi pripažinti, kad tai ypatingos reikšmės žmogus. Šiuo metu, kai turime žurnalų, leidžiamų tūkstantiniais tiražais, šis klausimas nėra toks svarbus, bet turime prisiminti, kad žurnalai tuo metu tik buvo kuriami. Tai spaudos pionieriai, o Rašytojų sąjunga nematė reikalo pasisakyti šiuo klausimu.

Baigdamas šias pastabas, turiu pasakyti, kad šiuo klausimu esu nusiteikęs optimistiškai, kad visi mūsų žmonės dirba, ir tikiu, kad užaugs mūsų jaunos jėgos. Tam dirba mūsų mokyklos ir mokytojai, ir mes, dirbdami galėsime daug pasiekti. (Plojimai)

Išvertė LTSR MGV tardymo dalies vertėja, jaun. leitenantė Lineva

Drg. KORSAKO ATSILIEPIMAI APIE JAKUBĖNĄ

… Iš tiesų, kai kurie diskusijos dalyviai kalbėjo su atitinkama aistra. Čia ir vėl mano kalboje iškyla dr. JAKUBĖNO pavardė. Jis sulaukė daugybės oponentų, ir nenorėčiau ilgiau sustoti ties šiuo klausimu, bet man atrodo, kad vis dėlto dr. JAKUBĖNO pasisakymas mūsų suvažiavimo tribūnoje, su pabrėžtinu humoru, sarkazmu, neatitinka šios tribūnos svarbos. Tarkime, jo atsiliepimas apie jo draugą KIELĄ. Kodėl rankraščiai nebuvo išsiųsti, manau, dr. JAKUBĖNAS galėjo sužinoti ir be to. Tokie dalykai neatneša šlovės mūsų draugiškiems santykiams. Toks požiūris į savo draugus, pagaliau ir į kai kuriuos atvykusius iš kitų vietų avantiūrinio charakterio žmones, kuriems taikomas vardas tipas, todėl save gerbiantis rašytojas gali neturėti su tuo nieko bendra, jeigu pats nenori būti tipu. Aferistų pasitaiko visur. Visuomenė niekada nebus nuo jų laisva. Šios 4 draugo JAKUBĖNO brošiūrėlės vaikams nebuvo išleistos. Sužinojusios apie jas, atitinkamos įstaigos neišleido. Drg. JAKUBĖNAS apie tai žinojo. Kalbant iš esmės, mes visi drg. JAKUBĖNĄ pažįstame kaip opozicinių tendencijų rašytoją, pasireiškusį Smetonos režimo metu, kovojusį su juo, ir matosi, kad tas jo opoziciškumas yra jo amžina liga, kad jo psichikoje glūdi gilesnės šaknys, sakyčiau, atitinkamos ideologijos likučiai, kurią BINKIS su jam būdingu humoru pavadino „pūgžlių ideologija“. Man atrodo, kad šios ideologijos vertėtų drg. JAKUBĖNUI ir kitiems atsisakyti esamomis naujo gyvenimo sąlygomis.

Jeigu apie drg. JAKUBĖNĄ tiek daug buvo kalbama, tai ne tik jo adresu, per jį buvo kritikuojami visi bendri reikalai, bendros tendencijos, pasireiškusios tarp kitų draugų, jeigu ne suvažiavimo metu, tai literatūrinėje praktikoje. Ta kritika turi būti suprantama bendrąja prasme, ir todėl neturėtų įžeisti drg. JAKUBĖNO, o turėtų būti pavyzdžiu bolševikų atviros principingos kritikos, kuri ragina žmones žiūrėti į dalykus plačiau.

Išvertė LTSR MGV tardymo dalies vertėja, jaun. leitenantė Lineva

Kazio Jakubėno eilėraščio „Kiškis“ rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Rankraštinė knyga „Šimtas dainužėlių“. 1949 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Jakubėno knygos viršelis. I. Žemaitytės piešinys. 1959 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.