2020 05 07

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

E. Macronas koronaviruso krizę pavadino „tiesos akimirka“ ES. Ką tai reiškia?

EPA nuotrauka

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kalbėdamasis su „The Financial Times“ korespondentais, susirūpino Europos Sąjungos (ES) kaip politinio projekto ateitimi. Anot prezidento, „nėra kito pasirinkimo“ kaip tik visą Bendriją įpareigoti bendrai skolai ir finansuoti šalis padedant gelbėtis nuo koronaviruso pandemijos ir vėliau ateisiančios ekonominės krizės ne pagal jų ekonomikos dydį, o veikiau pagal poreikį, egzistuojantį tose šalyse. Šiai idėjai prieštarauja vadinamosios „taupiosios“ valstybės: Vokietija ir Nyderlandai. 

Anot prezidento, ES laukia „tiesos akimirka“, kuri nuspręs, ar šis projektas tėra ekonominė sąjunga, o joje šalys narės veikia ne kaip partnerės, o kaip konkurentės, ar tai iš tiesų politinis (matyt, Macrono žodžiuose „politinis“ įgauna „vieningumo“ prasmę) užmanymas.

Solidarumo trūkumas, anot Macrono, gali sukelti dar vieną populizmo bangą Europoje: „Kalbu apie valstybę, kuri prieš šimtą metų padarė klaidą. Kalbu apie mus, apie Prancūziją, kuri liepė Vokietijai mokėti [reparacijas – red. past]“. Macronas turi omenyje laikotarpį po Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau dėl vokiečių nepasitenkinimo iškilusį A. Hitlerį. Bausmę Vokietijai Macronas laiko istorine klaida, kuri nepasikartojo po Antrojo pasaulinio karo: „Visi juk atsimena Maršalo planą“, – kartoja prezidentas, kalbėdamas su „The Financial Times“. 

„Krizė, kurią išgyvena pasaulis šiuo metu, nėra asimetriška, t. y. negalime priskirti didesnės atsakomybės kokiai nors vienai šaliai. Tai yra epidemija, ji daro įtaką visiems“, – kalba Prancūzijos prezidentas. Įdomu, kad Macronas, kalbėdamas apie solidarumą su kitomis valstybėmis, akcentuoja tai, jog tiek Prancūzija, tiek Vokietija, tiek kitos ES valstybės yra skolingos Italijai ir Ispanijai. 

Skolingos dėl šių valstybių žinių ir patirties joms pirmoms susidūrus su sudėtinga situacija: kitaip tariant, tik atsitiktinumas lėmė, kad Italija pirmoji susidūrė su koronavirusu, o jos patirtis, vėliau perduota kitoms ES valstybėms, padėjo išvengti dar didesnio mirtingumo. Macronas retoriškai klausia: kaip įvardyti tikslų „skolos“ dydį ir įvertinti žalą, kurią patyrė Ispanija ir Italija, su virusu susidūrusios pirmos? Būtent tokios „logikos“ vedama turėtų toliau judėti visa ES. Solidarumas ir pasitikėjimas vienų kitais turėtų būti ateities Europos Sąjungos variklis. „Esame vienas nuo kito priklausomi“, – kelis kartus interviu pakartojo Macronas. 

„Nesakau, kad turėtume panaikinti visas praeities skolas, tačiau dabar turime turėti bendrą tikslą tam, kad judėtume į priekį“, – pabrėžia Prancūzijos prezidentas. Macrono nacionalinis interesas yra gana aiškus. Šiuo metu Prancūzija nėra geriausioje padėtyje: lygiai taip pat kaip ir Ispanija ar Italija, jos dorojimasis su COVID-19 pandemija negalėtų būti pavadintas „pavyzdingu“. Tačiau Prancūzijos prezidentas supranta, kad be savitarpio pagalbos Europos Sąjungai toliau judėti prasmingai bus sunku.

Macrono teigimu, būtent dabar ES turi suvokti savo vaidmenį ir tai, kokiais principais remdamasi ji veikia: „Man atrodo, kad ES yra politinis projektas. Ir jeigu ji tokia yra, žmogiškumas yra mūsų prioritetas, solidarumas taip pat yra sąvoka, apie kurią turime galvoti… ekonomika seka tik po to, ir nederėtų pamiršti, kad ekonomika yra mokslas, paremtas morale.“ (pranc. l’économie est une science morale). Šia sudėtingai į lietuvių kalbą išverčiama fraze Macronas nori pabrėžti, kad tai, kaip veikia ekonomika, visiškai priklauso nuo mūsų, kaip visuomenės, moralinių įsitikinimų ir moralinių pasirinkimų. Atrodo, jog Macronas apeliuoja į tokias valstybes kaip Vokietija, Danija ar Nyderlandai, akcentuodamas, kad jų sprendimas dalintis ištekliais ir patirtimi su silpnesniaisiais bus ne politinis, ekonominis, o moralinis sprendimas. 

Macronas, paklaustas ar įsivaizduoja euro zonos griūtį, jei solidarumas su silpnesnėmis valstybėmis nebus galutinis sprendimas, atsako vienareikšmiškai: „Taip. Neįsivaizduoju, kaip tai įvyks, bet toks [scenarijus] yra nepaneigiamas.“ Macronas prideda, kad tas pats laukia ir Europos idėjos kaip tokios: be solidarumo ir be įsivaizdavimo, kad Europos Sąjunga – politinis projektas, ES neturi prasmės egzistuoti. 

Atrodo, kad Prancūzijos prezidentas stengiasi brėžti naujas Europos Sąjungos veikimo ir mąstymo trajektorijas: pabandyti mąstyti apie ją ne tik kaip apie paskirų nacionalinių valstybių bendriją, o veikiau kaip apie panašioje situacijoje atsidūrusių žmonių bendruomenę, kurioje tam tikri dalykai turėtų būti suvokiami kaip bendrasis gėris: „švietimas, sveikata, ekologija, bioįvairovė“, – interviu „The Financial Times“ kelis kartus pakartojo Prancūzijos prezidentas. Politikos mokslininkas Ivanas Krastevas, apmąstydamas Europos Sąjungos krizę po „Brexit“ ir migracijos bangų, knygoje „Po Europos“ (2017 m.) rašė, kad gebėjimas keistis, o ne senų (saugių) sprendimų kartojimas turėtų padėti Europai: lankstumas, o ne nepaslankumas šiuo atveju yra atsakymas į ES užklupusias problemas. 

Macronas pabrėžia, jog šios krizės metu išryškėja žmogaus svarba. Daugelis valstybių nė nesvarstė, kad galima būtų „aukoti piliečius“ dėl ekonomikos tolesnio augimo (tiesa, trumpai tokį scenarijų įsivaizdavo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas ir toliau įgyvendina Švedija), o tučtuojau nusprendė, kad karantinas ir gyvenimo sustabdymas yra vienintelė išeitis krizei suvaldyti. Macronas tai įvardija kaip „gilų antropologinį šoką“, o tokio „precedento istorijoje nėra buvę“ ir kad „ekonomika daugiau nebėra pirminis mūsų susirūpinimo objektas“. Anot Prancūzijos prezidento, yra daug svarbesnių dalykų nei ekonomika, t. y. kaip mes (su)gyvename kartu bendruomenėje ir kaip gyvename gamtoje. Macronas pabrėžė, kad šiuo metu nei jis, nei niekas kitas negali įsivaizduoti, kaip šis „antropologinis šokas“ pakeis valstybes, jos piliečius ir daugiašalį bendradarbiavimą. 

Macronas, kalbėdamas nuolat pabrėžia žmogiškąjį faktorių, o daugelio piliečių žvilgsnis krypsta į nacionalines valstybes, vyriausybes, vadovus ir Europos Sąjungą. Anot politikos mokslininko Ivano Krastevo, toliau dorojantis su krize turės išaugti centrinės valdžios įtaka (kitaip tariant, „valstybė turės padidėti“): tiek pandemijos suvaldymo kontekste, tiek ekonomikos gaivinimo atveju esame linkę kliautis valdžia, nes vieni tiesiog nepajėgiame keisti situacijos ar daryti jai įtakos. Būtent institucijos, bendradarbiaudamos su ekspertais, ieško naujų viruso atvejų, kuria scenarijus krizei įveikti, priima sprendimus dėl griežtesnio ar švelnesnio karantino. Lygiai taip pat daugelis žmonių, ilgą laiką praleidę namie, tikisi savo valdžios paramos, mokesčių atidėjimo ar įvairių ekonomikos skatinimo mechanizmų. Tikėtina, kad nacionalinės valstybės, o ir Europos Sąjunga, kaip tokia, jei tinkamai išspręs problemas, su kuriomis susiduria Bendrijos piliečiai, turėtų paradoksaliai… savo egzistavimą įprasminti. Europos Sąjunga, anot Macrono, turi galimybę išeiti iš šios krizės dar stipresnė. „Esu optimistas“, – sako Prancūzijos prezidentas. 

Pagal užsienio spaudą parengė Kristina Tamelytė