2020 05 07

Janina Survilaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ką įrašai kalendorių lapeliuose pasako apie knygnešius?

Knygnešys Martynas Survila ir Ona Survilienė (apie 1899 m).

Atsiverčiu 2020 m. plėšomo sieninio kalendoriaus gegužės 7 d. lapelį su įrašu: „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena“, tačiau nė eilutės šiai unikaliai tautos istorijai paaiškinti XXI a. gimusiems Lietuvos piliečiams. Įdomu, kiek jie žino apie keturiasdešimt metų trukusį caro įsakymą uždraudusį lietuvišką spaudą ir jos gelbėtojus: tautos pilkuosius didvyrius knygnešius? Juk LR partijų, besiveržiančių į Seimą, programose skirti dėmesio šios unikaliausios pasaulyje tautos istorijos atminimui išsaugoti jau 30 metų nėra. Nenustebtume, jeigu ne visi jaunieji Seimo nariai ką nors daugiau galėtų paaiškinti…

Uždraustos lietuviškos spaudos atgavimo (1904 m. gegužės 7 d.) paminėjimus savo šeimoje prisimenu jau daugybę metų. Sunku dabar atminti vaikystės metus, kai suvokiau tų minėjimų prasmę Lietuvos istorijoje, tačiau tikrai daug anksčiau negu kiti mano bendraamžiai.

Nors knygnešio vardas sovietinio režimo metais buvo sąmoningai ignoruojamas, tačiau, dėstydama literatūrą vidurinėje mokykloje, tą vardą sureikšmindavau. Niekas nebūtų privertęs išbraukti iš mano atminties senelio knygnešio Martyno Survilos nuopelnų išsaugoti lietuvišką raštą veikiant pavojingose lietuviškų knygų iš Prūsų į tėvynę gabenimo baruose. 

Kai 1993 m. iš Orienburgo kalėjimo į Vilniaus genocido centrą buvo pargabenta mirties bausme nuteisto ir 1941 m. sušaudyto tėvo mokytojo Jono Survilos byla, pastebėjau, kad prie aktyvaus pasipriešinimo prieš sovietinę santvarką nusikalstamų faktų tėvo byloje buvo pabrėžiama antibolševikinė jo kilmė: „Pavojingo nacionalisto knygnešio sūnus. Vadinasi, ypatingas priešas.

Kiekvienais metais atvykusi atostogų į Lietuvą nueinu prie 1940 m. vasarą laikinosios sostinės Kauno karo muziejaus sodelyje pastatytos Knygnešių sienelės su 100-tu žymiausių Lietuvos knygnešių pavardėms, tarp kurių ir mano senelio Martyno Survilos pavardė. Įdomu, kad išlikusi sveika per pirmąją rusų ir per vokiečių okupaciją sienelė sunaikinta buvo tik… 1950 m. „Matyt, tuo laiku dar nedaug turėjome išdavikų kolaborantų“, – patvirtina ne vienas patriotas istorikas.

1989 m. Sąjūdžio mitingų įkvėptas skulptoriaus Juozo Rimšos sūnėnas inžinierius Aidas Rimša ėmėsi šventos pareigos Knygnešių sienelę atkurti, o LR archyvų departamento bibliotekos direktorius B. Kaluškevičius 1997 metais įsipareigojo parašyti knygą „Šimtas knygneši. Džiaugiuosi, kad asmeninėmis lėšomis (1993 m.) įsteigta mano Knygnešio M. Survilos piniginė premija irgi tiems darbams gražiai pasitarnavo.

Knygos „Šimtas knygnešių“ autorius pasakoja, kaip mielai jam talkino rajonų ir Lietuvos miestelių kraštotyrininkai, archyvarai, bibliotekininkai, Respublikinė „Knygnešio“ draugija, vadovaujama aktyvaus knygnešio anūkės prof. Irenos Kubilienės. 

Pakalbintas, kaip sekėsi atgaminti knygnešių likimus, B. Kaluškevičius pasakoja: „…apie keletą sienelėje įrašytų knygnešių beveik nieko nebuvo žinoma… dalis jų ištremtų caro, o vėliau sovietiniais laikais į Sibirą, ten ir baigė savąjį gyvenimo kelią…

Apie knygnešius, daraktorius iš įvairių šaltinių rinko Vaclovas Biržiška, Petras Ruseckas, Vladas Nagius-Nagevičius. Daugelis sienelėje įamžintų knygnešių: J. Bielinis, M. Valančius, V. Kudirka, F. Bortkevičienė buvo žmonių atmintyje dar gyvi. Tačiau apie kai kuriuos žinios šykščios, o enciklopedijų duomenys neretai klaidingi. Sienelėje buvo pasistengta parinkti įvairių visuomenės sluoksnių, išsilavinimo, profesijų žmones, kurie turėjo atstovauti visoms Lietuvos vietovėms.

B. Kaluškevičius tikslas buvo apie kiekvieną knygnešį papasakoti kiek galima išsamiau, kad ateinančioji Lietuvos patriotų karta žinotų savo tautos istoriją.

Baimė būti caro žandarų persekiojamiems, nuteistiems mirties bausme, kankinamiems caro kalėjimuose nedavė ramybės nė vienam iš knygnešių. Rūpestis, kad daugelio jų didelės šeimos liks be maitintojo, jiems grės baisi caro, o vėliau sovietinio režimo neapykanta, užkertanti kelius į geresnę ateitį. Tokios neapykantos svorį pajutau savo likimu, nes sovietmečiu patirtos skriaudos lyg įdagai sieloje persekios iki mirties… 

Knygnešys Mindaugas Survila (1853-1937). „Knygnešio“ draugijos nuotrauka

Paminklas knygnešiams, atgimus Lietuvai, atstatytas. Senosios lietuvių poezijos tomuose išlikęs ir Petro Vaičiūno eilėraštis sukurtas specialiai Knygnešių sienelės didvyriams: „…kurie knygomis gynė nuo caro Tėvynę…“

Pasidomiu į LR Seimą rudenį kandidatuojančių partijų programomis ir netyčia akys užkliūva už vienos, kur įrašyta: „…kad būtų atnaujinami Tautos istoriniai iškovojimai…“

Vadinasi, viltis ateičiai graži: LR Vyriausybė nebus pakanti pagal Kremliaus ideologines schemas dirbantiems „naujiesiems kolaborantams“, dar vis mėginantiems ištrinti jiems nepatinkančius tautos istorijos puslapius tiek Lietuvoje, tiek Pasaulio lietuvių (iš Lietuvos išvykusių emigrantų) bendruomenėje.