2020 05 07

XFM radijas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Katalikai, baptistai ir „laisvieji krikščionys“ Mėmelyje

Klaipėdos katalikų Šv. Trejybės bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotrauka.

XFM radijo laidoje „Ekomisija“ (vedėjas Eduardas Bytautas) svečiavosi ARŪNAS BAUBLYS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis bei Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Klaipėdos regione, kuris apžvelgė istorinę Klaipėdos (Mėmelio) bažnyčių įvairovę. Šį kartą daugiausia dėmesio – katalikams, baptistams bei laisviesiems krikščionims.

Romos katalikai

Senajame Klaipėdos krašte Romos katalikų nebuvo ypač gausu. Jų padaugėjo tik Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą. Po Reformacijos Romos katalikai šiame krašte neegzistavo beveik porą šimtų metų.

Pastatyti nuolatinę bažnyčią nuspręsta tik 1784 m. medinės pašiūrės vietoje, kuri darkė miesto vaizdą. Miesto gyventojai nusprendė, kad nedidelei katalikų bendruomenei reikia pagalbos. Medinės bažnyčios statybai rąstus aukojo miesto pirkliai protestantai, lėšų skyrė magistratas, o 1812 m. gyventojų rūpesčiu suręsta ir medinė varpinė. Gaila, tačiau medinė architektūra nebuvo patvari. Bažnyčia neišliko, kaip ir jos brėžiniai bei piešiniai.

Katalikų parapija mieste augo gana lėtai. 1855 m. joje buvo maždaug 350 asmenų. 1863–1865 m. senosios bažnyčios vietoje pastatyta nauja mūro bažnyčia. Įdomu, jog bažnyčia buvo pavadinta Šventosios Trejybės vardu. Įprastai Romos katalikų bažnyčios vadinamos tų regionų, vietovių ar dominuojančių šventųjų vaidais, o tokiu vardu pavadintų bažnyčių Didžiojoje Lietuvoje galima rasti labai mažai, daugiausia – pakraščiuose. Ši bažnyčia buvo architektūrinė vakarinės ir šiaurinės miesto dalių dominantė. Pastato vidus puikiai derėjo prie jos išorės: altorius, sakykla ir sakyklos gaubtas buvo neogotikinių formų su daugybe drožinių, langai buvo puošti geometrinio rašto vitražais.

Augant pramonės įmonėms bei gyventojams migruojant iš Žemaitijos išaugo ir katalikų parapija, 1895 m. joje jau buvo 750 tikinčiųjų. Tokiai bendruomenei jau nebuvo sunku pasirūpinti ir Mišioms iškilmingumo suteikiančių vargonų. 1911 m. bažnyčioje pastatyti garsaus Karaliaučiaus vargonų meistro B. Goebelio vargonai.

Lietuviškos administracijos planuose – Smeltės priemiestyje – buvo numatyta statyti ir antrą katalikų bažnyčią. Projektavimo konkurse dalyvavo net 24 architektai, o jį laimėjo inžinieriaus Lukoševičiaus ir architekto Reismano parengtas projektas. Tačiau jis taip ir nebuvo įgyvendintas, viskas liko tik popieriuje.

Po 1939 m. katalikų skaičius stipriai slūgo, nes dauguma išvyko atgal į Didžiąją Lietuvą. Šventosios Trejybės bažnyčios likimas taip pat liūdnas: tai buvo vienintelė bažnyčia, į kurią karo metu tiesiai pataikė aviacinė bomba ir nušlavė ją nuo žemės paviršiaus. Tad pokariu į Klaipėdą vėl plūstelėjus naujų gyventojų bangai, Romos katalikai meldėsi uosto teritorijoje išlikusioje anglikonų bažnyčioje. Sovietmečiu pradėtos naujos bažnyčios statybos.

Klaipėdos katalikų Šv. Trejybės bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotrauka.
Klaipėdos katalikų Šv. Trejybės bažnyčios altorius. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotrauka.
Klaipėdos katalikų Šv. Trejybės bažnyčios vieta pokariu. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotrauka.

Baptistai

Baptistų bendruomenės bažnyčia Klaipėdoje – tik viena, tačiau istoriškai žiūrinti įdomu tai, kad ji, ko gero, yra vienintelė, išlaikiusi ne tik formą, bet ir turinį.

Baptistų bendruomenė, viena iš seniausių bendruomenių ne tik Rytų Prūsijoje, bet ir Vokietijoje, savo veiklą pradėjo apie 1841 m. Apie dvejus metus baptistai Klaipėdoje meldėsi privačiame name, liuteroniška miesto valdžia į tai žiūrėjo labai nepalankiai. Klaipėdos baptistų bendruomenei pradžią davė Eduardas Grimas, gimęs ir užaugęs Klaipėdoje. Į baptistų tikėjimą jis atsivertė Šveicarijoje, susižavėjęs kitokia, nesustabarėjusia bažnyčios struktūra. Kaip dvasininkas, deja, E. Grimas nebuvo pripažintas, tačiau po 1854 m. gaisro visi pamatė kilnią jo širdį. Tada miestas sudegė, iš visų konfesinių pastatų išliko tik baptistų bažnyčia. Baptistai į savo patalpas įleido melstis visų konfesijų atstovus. Miesto taryba už tai atsidėkojo bendruomenei gausiais padėkos raštais, tačiau svarbiausia buvo tai, kad labai daug asmenų pakeitė savo nuomonę apie šią bažnyčią ir jos tikinčiuosius – nors ji dar nebuvo pripažinta kaip lygiavertė kitoms, priešiškumo baptistams nebeliko.

1851 m. pastatyti erdvūs maldos namai, kuriuose po 25 metų atlikta nemaža rekonstrukcija. Kaip ir katalikams, tąkart baptistams padėjo turtingi pirkliai, kurie atvėrė savo pinigines ir parūpino statybinių medžiagų. 1891 m. buvo pertvarkytas pagrindinis bažnyčios frontonas, išlikęs iki šiandien.

Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčia. wikipedia.org nuotrauka

„Laisvieji krikščionys“

Jau pats pavadinimas „Laisvieji krikščionys“ akivaizdžiai sako, kad tai – žmonės, nesusaistyti tam tikrais bažnytinių struktūrų saitais. Jie ieškojo tiesioginio priėjimo prie Dievo žodžio taip, kaip suprato.

„Laisvųjų krikščionių“ judėjimas plačiau paplito pramonės revoliucijos laikotarpiu, kai labai daug žmonių išvykdavo iš savo tradicinių gyvenamųjų vietų, palikdavo bendruomenes ir dažnai nesugebėdavo prisitaikyti prie naujų realijų, sėkmingai įsilieti į naująsias miesto bendruomenes.

Kelios „Laisvųjų krikščionių“ bendruomenės nuomojosi šaulių gildijai priklausantį pastatą, kuris dabar yra žinomas kaip miesto Koncertų salė. Jiems nereikėjo prabangių, puošnių, liturginių rūbų, ištaigingų pastatų, interjero. Jie tiesiog rinkdavosi pagal principą: „Kur du ar trys susirenka, ten yra ir Dievas“. Kadangi bendruomenė nebuvo pagrįsta piramidine hierarchija kaip kitos konfesijos, neegzistuoja jokių archyvinių dokumentų.

Taigi per beveik 600 metų, iki Antrojo pasaulinio karo, Klaipėdos konfesinė istorija buvo tikrai labai graži ir daugialypė, tad norisi palinkėti, kad ir ateityje Klaipėda išlaikytų savotišką laisvos jūros dvasios kontekstą, kuris atsispindi miesto istorijoje, architektūroje bei miestelėnų gyvenime.

Parengė Skaistė Tumulytė ir Ilona Petrovė