2020 05 07

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Šiuolaikinių menininkų pagarba palaimintajam Teofiliui

Su politiniais kaliniais.
Vyskupas Teofilius Matulionis kartu su politiniais kaliniais lietuviais Potmos Invalidų namuose Mordovijoje, 1955 m. Teofilio Pilkos nuotrauka

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondo (toliau – TM fondo) pirmininkas, dailininkas, žurnalistas VAIDOTAS ŽUKAS pasakoja, kas nauja šios įstaigos veikloje. Paklaustas, ar dėl visuotinio karantino nestoja svarbiausi numatyti darbai, jis sakė, kad TM fonde beveik visi žmonės užimti profesiniais, kūrybiniais reikalais, tad ir anksčiau reikalus tvarkė virtualiai.

„Vyskupo Teofiliaus dokumentinis palikimas buvo sukauptas ir suskaitmenintas dar iki beatifikacijos 2017-ųjų birželį. Tekstai renkami, verčiami, redaguojami ir maketuojami per atstumą. Aišku, labiausiai esame apriboti finansų, ir būtent dėl lėšų stokos, bet ne dėl karantino yra sulaikyti kai kurie palaimintojo Teofiliaus projektai“, – pasakojo TM fondo pirmininkas. Tačiau, pasak jo, metus laukti teko ir anąsyk, su fotodokumentikos knyga, kai 2018-ųjų rudenį TM fondas staiga gavo verslininkės Ingos Rakštelienės paramą, ir per keturis mėnesius albumas jau gulėjo ant stalo.

„Dabar turime medžiagą dviem naujoms knygoms – vyskupo Teofiliaus laiškams (numatyta 350 puslapių) ir jo ranka surašytų vaistažolių sąsiuviniui (apie 100 puslapių)“, – fondo kūrybinius planus atskleidė V. Žukas.

Priminsiu jums kunigo Juliaus Sasnausko žodžius, ištartus pristatant TM fondo išleistą fotoalbumą „Palaimintasis vyskupas kankinys Teofilius Matulionis. Blessed Bishop Martyr“. Anot J. Sasnausko, kalbant apie Teofiliaus heroizmo ar kankinystės pavyzdžius, ypatinga – kad jis niekada nesusireikšmino. „Man labai gražu ir tikra, kad žmogus tai priėmė kaip natūralų, logišką rezultatą savo vyskupiškos, kunigiškos tarnystės. Ir tai tikrai nebuvo kokia nors poza, – fotoalbumo pristatyme Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2019 metais kalbėjo J. Sasnauskas. – Šio pontifikato laikais matome paradoksą, švaistomės etiketėmis: liberalioji Bažnyčia, konservatyvioji Bažnyčia… Liberalioji – atseit suprantama, priimtina, išgirstama. Konservatyvioji – nepriimtina. Teofilius Matulionis buvo labai konservatyvus. Ir kiekvienas tai gali puikiai matyti ir iš jo pamokslų, laiškų, ir iš jo elgsenos. Jis buvo XIX a. kunigas. Bet nepaisant visa to, kažkas be galo šventa ir tikra toje asmenybėje buvo ir taip įsišaknijo, kad ir šiais laikais tai traukia žmones.“

Jūsų nuomone, kuo toks traukiantis šių laikų žmogų – ir jus asmeniškai – yra palaimintasis Teofilius Matulionis?

Man labai patinka, kad Teofilius Matulionis buvo tikras ir drąsus žmogus, jis nebuvo patogus prisitaikėlis. Šiuolaikiniai žmonės tokius dalykus mato ir jaučia.

Vyskupas Teofilius turėjo daug seserų, brolių, brolienių ir su jais visais artimai bendravo, susirašinėjo. Visa tai liudija palaimintojo laiškai iš laisvės ir nelaisvės. Kai vyskupas buvo iškeistas kaip politkalinys ir 1933 m. grįžo iš Solovkų lagerio, jis Kaune eidavo su savo gimine ir mažais vaikais – šešiolika žmonių – į geras fotostudijas Matulionių šeimos nuotraukoms.

Arba, pavyzdžiui, vyskupas į Kauno benediktinių vienuolyno šventę vėl sukvietė savo šeimą, susodino nuotraukai visus pirmoje eilėje. Šalia kelių kunigų sėdi vyskupo Teofiliaus pamotė, kelios brolienės, sesuo, svainis, o sesutės vienuolės – už svečių nugarų. Tai buvo tarpukario Kaunas, bet Teofilius jau tada elgėsi su pasauliečiais atidžiai, lyg Vatikano II susirinkimas jau būtų seniai įvykęs. Tokie dalykai traukia ir moko, kokia yra eilinio žmogaus ir šeimos vieta Bažnyčioje ir kokia Bažnyčios pozicija.

Arba jo nemeluotas atidumas likimo draugams. Štai švento vyskupo vertas pavyzdys, kurį papasakojo neseniai miręs Teofilis Pilka, vyskupo sūnėnas, 1956 m. nuvykęs į Potmą ir pats dalyvavęs tame veiksme. Kai 83-ejų metų Matulionis gavo žinią, kad kalinimas pagaliau pabaigtas ir po septynerių metų Vladimiro griežtojo režimo bei po poros metų Mordovijos izoliacijos jis pagaliau gali grįžti į Lietuvą, vyskupas sūnėnui liepė neskubėti. Kaliniai pagal ortodoksų tradiciją Teofilių vadino Vladyka (rus. владыка – „valdytojas“). Iš poros šimtų politkalinių, katalikų ten buvo tik trisdešimt. Daugiausia tai buvo tiesiog sistemos iškankinti, sužaloti, suniekinti žmonės. Taigi valdytojas Teofilius lankė ir kalbėjosi su visais – Invalidų namų palatose sėdėjusiais ar gulėjusiais politiniais kaliniais, praradusiais sveikatą ir suvežtais į Mordoviją iš sovietinių lagerių, kalėjimų, tremčių. Vyskupas Teofilius visą savaitę vis ėjo per palatas, norėdamas su visais likimo broliais paskutinį kartą neskubėdamas pabendrauti ir žmoniškai atsisveikinti.

Teofiliaus Matulionio atvirlaiškis, pasiųstas iš viešbučio Berlyne broliui Antanui Matulioniui į Vilnių, 1934 m. kovo 21 d. Vyskupas rašo, kad keliauja į Romą kartu su draugu kunigu, kelios dienos grįžusiu iš Rusijos. Tas žmogus – tai dar vienas iškeistasis ir 1934 m. pradžioje iš Rusijos kalėjimų išgelbėtas kunigas Julijonas Gronskis, su kuriuo Teofilius netrukus viešėjo pas popiežių Pijų XI Vatikane.
1950 m. gruodžio 5 d. Teofiliaus laiškas broliui Jeronimui į Kauną. Vyskupas praneša, kad iki šiol gavo 15 piniginių perlaidų, sveikina artėjančių švenčių proga seserį Elžbietą su šeima, brolius Juozą (čia vėl kalėjimo cenzoriai kažką užtušavo), vaikus Marytę, krikštasūnį ir brolį Jurgį. Sako už visus kasdien besimeldžiąs, prašo neužmiršti melstis už jį. Informuoja, kad vėl galės parašyti tik per Velykas.

Lietuvos kultūros sektorius pastarąjį mėnesį patyrė kolapsą – uždraudus teatrų, koncertų, parodų sales, kultūros įstaigos priverstos persiorientuoti ir pasitelkti virtualią sklaidą. Kaip jūs šioje situacijoje ieškote naujų galimybių?

Kai TM fondo veikla objektyviai nutyla, darome kitus meno ir spaudos darbus jau nebe fondo vardu. Štai pastarasis projektas – filosofo Stasio Šalkauskio giminės fotoarchyvo paroda, kurią parengiau per pusmetį ir kurią atidarysime 2020-ųjų gegužės pabaigoje. Viskas bus čia pat, Teofiliaus Matulionio muziejaus kaimynystėje Alantos dvare, kilnojamų ekspozicijų salėse. Molėtų savivaldybė dar iki karantino skyrė šiai parodai lėšų, nors jų užteko tik trečdaliui paruošiamųjų darbų. Laimė, kitas dvi biudžeto dalis skyrė patys Šalkauskių-Witortų fotoarchyvų saugotojai – S. Šalkauskio marti Ritonė Šalkauskienė ir advokatas Romualdas Mikliušas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Užsiminėte, kad TM fondas rengia virtualųjį šiuolaikinio meno aukcioną, norėdamas surinkti lėšų naujajai knygai apie palaimintąjį išleisti. Pristatykite plačiau šią virtualiąją platformą. Kokius autorius ir jų darbus matysime aukcione?

Dauguma mūsų fondo narių yra pajėgūs kūrybiškai, bet ne finansiškai. Todėl Teofiliaus laiškams išleisti sugalvojome šiuolaikinio meno aukcioną internetu, kurį pavadinome „Pandemija 2020“. Iš žiniasklaidos vis išgirstame, kad karantino akivaizdoje randasi netikėtų ir labai labdaringų iniciatyvų iš fizinių ar juridinių asmenų, kurie visų laimių ir nelaimių akivaizdoje skiria lėšų medikams, spaudai, kultūrai. Žinau, kad Lietuvoje yra tikrai reikšmingas būrys pasiturinčių ir filantropiškai nusiteikusių katalikų – teisininkų, politikų, verslininkų.

Žinią apie numatomą TM fondo aukcioną paskleidėme tarp kai kurių Lietuvos dailininkų, jie atsiuntė savo kūrybos. Fotografas Andrius Surgailis aukcionui paskyrė savo tėvo, modernizmo klasiko Leopoldo Surgailio tapytą „Šv. Jurgį“, prof. Edmundas Saladžius iš Kauno atsiuntė puikų grafikos triptiką „De profundis“ (tai psalmės žodžiai „Iš gelmių šaukiuosi tavęs, Viešpatie“). Stasys Eidrigevičius iš Varšuvos aukcionui atsiuntė porą nedidelių savo darbų. Kai kurie meno kūriniai į TM fondo aukcioną pateko iš privačių kolekcijų, pavyzdžiui, litvako Neemijos Arbit Blato trys spalvotos litografijos, skulptoriaus Vlado Vildžiūno bronzinis „Šv. Kristoforas“, Ričardo Vaitiekūno tapytas „Natiurmortas“, Valentino Antanavičiaus „Angelas“, Algimanto Švėgždos, Vinco Kisarausko, Elvyros Kairiūkštytės darbai.

Lietuvos abstraktaus meno kūrėjai aukcione irgi bus atstovaujami – grafikė Aistė Ramūnaitė, skulptorius Vladas Urbanavičius, tapytojai Kunigunda Dineikaitė ir Benediktas Žukas. Kol kas turime surinkę 21 autorių ir 58 jų kūrinius. Aukciono platforma pradės veikti gegužės 18 dieną, bet susipažinti galima jau dabar.

Teofiliaus Matulionio 1956 m. sausio 12 d. laiškas krikštasūniui Mindaugui Baltazarui iš Potmos Invalidų namų Mordovijoje. Vyskupas dėkoja berniukui už kalėdinius sveikinimus, rašo, kad „dėl sveikatos, ačiū Dievui, laikausi ant trejukės su minusu“. Pasakoja krikštasūniui, kad net nenori aiškinti, koks čia vienodas, nykus, pilkas gyvenimas. O galvoja apie vieną ir tą patį dalyką – kada ir kaip patekti į laisvę, grįžti į mylimą tėvynę, susitikti, pasimatyti su savaisiais kuo greičiau. Laiško pabaigoje T. Matulionis rašo, kad Potmos Invalidų namuose yra šeši lietuviai ir dvi lietuvaitės, o katalikų iš viso 31, su kuriais neseniai šventė Kūčias gražioje, pakilioje nuotaikoje. Pasirašo: „…Milęs Tave Tavo krikštatėvas +Teofilas.“

Kaip naujoji knyga pratęs arba papildys fondo 2019 metais išleistą albumą „Palaimintasis vyskupas kankinys Teofilius Matulionis. Blessed Bishop Martyr“?

Jeigu surinksime knygai pakankamai lėšų, norėčiau, kad antrasis TM fondo leidinys su Matulionio laiškais būtų tokio paties formato kaip pirmasis – lyg antrasis tos pačios serijos tomas. Jūsų minimo albumo tiražas per metus jau beveik ištirpo, dėl jo sulaukėme gerų vietos žmonių ir užsienio vertinimų – iš Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos. Tad vėl – jeigu surinksime ir papildomų lėšų, išleisime palaimintojo Teofiliaus dvikalbio fotoalbumo antrą leidimą.

Kokią unikalią, dar neskelbtą faktinę, epistoliarinę, fotografinę medžiagą apie palaimintąjį žadate pristatyti?

Daug šių unikalumų suradau pas vyskupo Teofiliaus giminaičius. O po to, kai jau buvo įkurtas T. Matulionio muziejus Alantos dvare, palaimintojo dukterėčia Marija Matulionytė-Bendoraitienė su vyru Vitu Bendoraičiu padovanojo TM fondui visą jų tėvo Jeronimo ir mamos Emilijos išsaugotą dėdės vyskupo laiškų palikimą.

Nors muziejininkai nesiūlo parodinėse erdvėse eksponuoti laiškų originalų, bet mums jie yra ir relikvijos, o relikvijos negali būti imituotos. Būtent dėl to visus T. Matulionio muziejaus langus užtemdėme, kad eksponuojamų laiškų nepasiektų ir negadintų saulės šviesa. Nekaitrinės lemputės apšviečia pakankamai.

Iš mūsų sukauptos epistoliarinės palaimintojo dokumentikos yra pusšimtis laiškų, vyskupo siųstų iš sovietinės Rusijos kalėjimų į Lietuvą brolių ir seserų šeimoms. Oršos ir Vladimiro kalėjime jis buvo priverstas rašyti rusų kalba, kad prižiūrėtojai ir cenzoriai galėtų kontroliuoti turinį. Dar pusšimtis – jau lietuviški laiškai, iš Potmos Invalidų namų Mordovijoje. Dar yra keliolika laiškų ir atvirlaiškių iš tarpukario Kauno, Berlyno, Aleksandrijos, Romos, JAV. Ir keliolika laiškų bei sveikinimų jau grįžus iš kalėjimų į sovietinę Lietuvą 1956–1962 m. Į tokią laiškų knygą reikėtų įdėti ir giminaičių išsaugotus piniginių perlaidų kvitus – iš viso jų apie penkiasdešimt. Vyskupo artimieji kas mėnesį į kalėjimą siuntė po 200 rublių. Ir vienas Dievas težino, ką vyskupas Teofilius Vladimire darė su tais pinigais – kiek išdalijo nuskurdusiems kamerų draugams, ką paliko sargybiniams.

Būsimojoje palaimintojo laiškų knygoje vienoje atvarto pusėje numatyta dėti skenuotus originalus, palaimintojo rašytus parkeriu arba pieštuku, o šalia bus kompiuteriu surinkti tekstai. Jei tai rusiški laiškai (dažnai kalėjimo cenzorių išbraukyti), tuomet – su vertimais į lietuvių kalbą ir kai kuriais istoriko Arūno Streikaus komentarais.

Kairėje – Teofiliaus Matulionio laiškelis, parašytas pieštuku iš Oršos kalėjimo ligoninės. Tuo metu tai buvo kalinių persiuntimo punktas Baltarusijoje. Vyskupas rašo priverstinai rusiškai. Į trikampį sulankstytą laiškelį be pašto ženklo kalėjimo administracija išsiuntė brolio Jeronimo šeimai į Kauną 1947 m. gruodžio 15 d. Teofilius informuoja, kad tai antrasis laiškas iš Oršos, prašo siuntinio (su produktais), sveikina visus artėjančių Kalėdų ir Naujųjų metų proga, savo krikštasūnį (brolio Jeronimo sūnų Mindaugą Baltazarą) sveikina Angelo dienos proga, prašo neužmiršti ir melstis. Pasirašo: „Mylintis jūsų brolis T. Matulionis.“ Brolienė Emilija netrukus su produktais važiavo aplankyti sergančio vyskupo į Oršą, bet jos prie kalinio neprileido. Šis laiškas eksponuojamas Palaimintojo Teofiliaus Matulionio muziejuje Alantoje. Dešinėje – laiškas broliui Jeronimui po 9 mėnesių, jau iš Vladimiro kalėjimo, 1948 m. rugsėjo 11 d. Vyskupas dėkoja už atviruką, laišką ir du siuntinius iš Kauno ir Kaišiadorių nuo brolio Jeronimo ir prelato valdytojo, praneša, kad sviestas, medus ir lašiniai atėjo sėkmingai. Dar prašo atsiųsti tabako (pats nerūkė) ir taukų moliniame inde, nes kameroje nėra kur laikyti. Ir atsiprašo, kad tiek daug prašo. Laiško pabaigoje – kalėjimo cenzoriaus užtušuotos šešios eilutės, kuriose kalinys rašė kažką, kas buvo uždrausta (gal apie blogą savijautą, gal apie kalėjimo tvarką). Netrukus kitame laiške vyskupas praneš, kad Vladimiro kalėjime tvarka sugriežtinta – galima rašyti tik du laiškus per metus, siuntiniai nebepriimami, leidžiama atsiųsti tik pinigines perlaidas (kalėjime veikė maisto ir rūkalų kioskas).