2020 05 08

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie vidinę taiką ir karantininius graužtukus

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

Kartais, meldžiantis už taiką, galima pastebėti, kad nuosavos širdies mintys ne itin taikios, ir labai išsamus galėtų būti atsakymas į klausimą, kiek šiandien sukėliau karų? Ir net jei žinome, jog esame pašaukti būti taikdariais, tenka pripažinti, kad ne visuomet taika prasideda nuo manęs – kitais kartais nuo manęs prasideda konfliktai.

Konfliktai ne visada turi objektyvią priežastį, neretai jie kyla iš vidinio nerimo, baimių, įsitempimo. Atrodo, karantino laikotarpiu konfliktų galėtų būti mažiau dėl sumažėjusio socialinių kontaktų kiekio. Bet vidinės taikos nebūtinai padaugėjo. Viena mama sakė: „Išgyvensim, esam matę blogiau…“ Išgyvensim, bet dabartinė karta tą „blogiau“ kažin ar matė, gal nematė nė nieko panašaus – jiems šita situacija, netikėta gyvenimo kaita iš tikro jaukia nusistovėjusią tikrovę. Jaunimas dalijasi, kad labai pavargo nuo tokio gyvenimo – būtent dėl vidinės įtampos, negebėjimo kontroliuoti savo baimių, nerimo. Atrodo, viskas turėtų būti gerai: mokosi, dirba, su namiškiais dažniausiai irgi gana gerai sutaria, su draugais susitinka „online“ – prie esamos padėties prisitaikė ir laukia jos pabaigos.

Bet vidinis nerimas, nepasitenkinimas savimi, irzlumas, liūdesys neretai stumia į nuolatinę savigraužą: kad „blogai“ būna, kad nenuveikia didelių darbų (kas objektyviai kažin ar įmanoma), kad ne tokie puikūs kaip „turėtų būti“ ir t. t. Mergaitė sakė: „Jaučiuosi tokia „fu…“ Atrodo, labai jau populiaru darosi viską graužti: per „online“ jaunimo žaidimų vakarėlius graužia sausainius ir obuolius, per asmeninius pokalbius – ridikėlius, o laisvalaikiu – save ir visus aplinkui. Ne tik save, bet ir kitą graužia – kad per lėtai duris uždarė, ne taip pajuokavo, per garsiai vaikšto ir šiaip „blogai“ būna ir jo nugara „pikta“… Tas savęs ir kito „graužimas“, priekaištavimas, nepasitenkinimas kyla iš vidinės taikos stygiaus, iš negalėjimo priimti pirmiausia savo tikrovės, savęs nemylėjimo, siekio pakeisti save čia ir dabar.

Mano draugė sakydavo, kad, kai sau nepatinka, nieko gero savyje neranda – graužiasi, kol „graužtuku“ tampa. Kol iš laimingo gyvenimo lieka nuograužos. Ir dar šalia esantį „pagraužia“ – pakritikuoja, papriekaištauja, paerzina. O kam jį graužti – jam ir taip nelengva, jis gal irgi savo vidinės taikos duženose paskendęs… O užtektų priimti save – keistą, neramų, sužeistą, bijantį, liūdintį… Ne užklimpti ir likti tame, bet priimti, neneigti, leisti sau būti savimi – su savo poreikiais ir trapumu.

Negi nėra įdomesnių užsiėmimų kaip tik save ir kitą graužti bei nepaliaujamai kaltinti? Nėra įdomesnių minčių kaip tik atrajoti, kas kaip pažiūrėjo ar ko aš nepadariau (nors gal nė neturėjau). Gal graužiame kitą ir save, nes neturime ko „valgyti“, stokojame tikro maisto – tinkamos minties, turinio, kuris pamaitina? O jei būtume sotūs mintimi, mąstymu, žinojimu, kad esu geras, mylima, norėtas, tinkama? Kad Dievas manimi gėrisi, kad mano vertė nesumažėja dėl karantino, apribojimų, gal mažiau padaromų ar matomų dalykų. Kad galiu kiekvieną akimirką gyventi maksimaliai kokybiškai – su džiaugsmu, be kaltės, be baimės, be siekio atitikti išsigalvotus kriterijus. Kad nieko neturiu įrodyti, kad užtenka paprastai, kasdieniškai laimingai gyventi ir su kitais ta taikia laime be įtampos dalintis. Kad kitas irgi geras ir gali būti savo būdu.

Jaunimas nustebino mane – paprašė rekolekcijų (nuotoliniu būdu). Jei būtų sakę, kad pavargo nuo maldos grupių (dabar tikrai daug darom tokių susitikimų) ar kad nori daugiau žaidybinių vakarėlių kartu daryti – mažiau būčiau nustebusi. Ne, prašo rekolekcijų, gylio, „maisto“, kuris užmaitintų, kuris pripildytų taip, kad nebereikėtų graužti – nei savęs, nei kitų. Nori atnaujinti žinojimą, kad yra geri ir tinkami – ir iš jo kylančia vidinę taiką. Ir būti laimingi tiesiog gyvendami.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.