2020 05 09

Giedrius Saulytis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Blogio problema Augustino raštuose (III). Pats geriausias iš visų įmanomų pasaulių

Sandro Botticelli. „Šv. Augustinas savo kabinete“ (freskos fragmentas), apie 1480 m. Wikipedia.org nuotrauka

Dievas nusprendė, kad žmonės jam tarnaus geriau, jei tarnaus laisva valia. Taip nebūtų, jeigu jie tarnautų jam iš būtinybės, o ne savo noru. […] Nuodėmė iš esmės yra savanoriškas blogis. Ji apskritai nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. (Augustinas, Apie tikrąją religiją)

Dievo numatymas ir blogis

Dievo, kaip visa žinančio, idėja įpareigojo Augustiną svarstyti, kaip išankstinio Dievo žinojimo ir numatymo perspektyva dera su moralinio blogio egzistavimu. Juk Dievas iš anksto žino, ką žmogus pasirinks ir kokios bus vieno ar kito pasirinkimo pasekmės. Tokia išankstinio Dievo numatymo prielaida iškelia pagrįstą klausimą: kodėl Dievas, iš anksto žinodamas siaubingas nuopuolio pasekmes, nesutrukdė Adomui nusidėti? Augustino nuomone, galimybė pasielgti neteisingai yra geriau, negu tokios galimybės neturėjimas. Sukurti žmogų, turintį pasirinkimą peržengti Dievo įsakymą, buvo geriau, negu suteikti jam tokią valią, kuri neleistų nusidėti. Be abejonės, Dievas galėjo sukurti žmogų be galimybės peržengti teisingus nuostatus. Tačiau tokio savo kūrinio Dievas nepanoro bent jau žemėje. Suteikęs laisvę rinktis, – nusidėti ar ne, – Dievas sprendė, išskirti sau vertus pagyrimo žmones, kurie, šiame gyvenime galėdami nusidėti, nenusidėjo, ir atlyginti jiems tuo, kad ateinančiame gyvenime jie apskritai nebegalės nusidėti.

Šie svarstymai atveda prie kito, ne mažiau svarbaus klausimo: kas kaltas dėl blogio atsiradimo? Jeigu Dievas tikslingai numatė atsirasiant blogį, argi tuomet jis pats ir neturėtų labiausiai būti atsakingas už jo egzistavimą? Pasak Augustino, Dievo numatymas neverčia žmogaus nusidėti ir neatleidžia jo nuo kaltės už nuodėmes. Juk galimybė nusidėti dar nereiškė, kad Adomas ir Ieva nusidės, o jiems pasirinkus peržengti Dievo nuostatą, jie tapo atsakingi už savo pasirinkimą. Laisva valia suponuoja moralinę atsakomybę, todėl turintis pasirinkimo laisvę žmogus, o ne jį sukūręs Dievas, yra atsakingas už nusižengimą. Apskritai nuodėmė nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. Nuodėmė yra savanoriškas, nepriverstinis blogis.

Valią Augustinas apibūdina kaip proto judesį, niekam neverčiant, kažko neprarasti arba kažką įgyti. Tad žmogus nusideda tik valios pastangomis. Valios nusigręžimas nuo Dievo yra laisvas, o ne priverstinis veiksmas. Bet kokia prievarta panaikintų laisvą apsisprendimą. Veikale Apie laisvą valios sprendimą Augustinas akcentuoja, kad žmogaus atkritimas nuo Dievo nebuvo lyg koks kritimas akmens, kurį veikia išorinė traukos jėga. Tai buvo savarankiškas žmogaus pasirinkimas, deja, nukreiptas prieš Dievą. Laisvi žmonės nėra verčiami elgtis amoraliai. Nuodėmė yra valia, sielos pasirinkimas niekam neverčiant, daryti tai, ką draudžia teisingumas, ir nuo ko ji yra laisva susilaikyti. Taigi valia yra vienintelis moralinio blogio šaltinis ir tik ji už tai atsakinga.

Giedrius Saulytis. Šiaulių vyskupijos pastoracinio centro nuotrauka

Kita vertus, Augustinas nesutinka su nuomone, kad žmogaus laisvė rinktis niekais paverčia Dievo numatymą. Jei Dievas iš anksto žino visus ateities įvykius, tuomet teisinga teigti, kad tie įvykiai turi įvykti. Jie turi įvykti, nes Dievo žinojimas neklysta. Tačiau jei Dievo žinojimo objektai atlieka laisvus veiksmus, tie veiksmai savo esme nekyla iš būtinybės. Kaip laisvi veiksmai, jie nėra iš būtinybės, ir visgi jie numatyti Dievo kaip įvyksiantys:

Nors Dievas ir žino tam tikrą visų įvykių eigą, nereikia manyti, jog niekas nepriklauso nuo mūsų laisvos valios pasirinkimų. Nes ir pati mūsų valia reiškiasi Dievo numatytų įvykių plotmėje; juk ir žmogaus valia yra žmogaus veiksmų priežastis. Ir todėl Tas, kuris iš anksto žino visų įvykių priežastis, be abejonės, žino ir mūsų valios pasirinkimus. (Dievo miestas 5, 9)

Laisvi žmogaus pasirinkimai nėra atsitiktiniai, neapibrėžti ar nenuspėjami. Tačiau Dievo numatymas jokiu būdu neužgniaužia žmogaus laisvės, o kaip tik ją garantuoja:

Kadangi Dievas iš anksto žino, kokia bus mūsų valia, ji ir yra jo numatytoji. […] Valia negalėtų būti, jei nebūtų mūsų galioje. Vadinasi, jis numato ir galią. Taigi Dievo numatymu iš manęs neatimama galia, nes ją tik dar tikriau turėsiu dėl to, kad ją man numatė Tas, kurio numatymas neklysta. (Apie laisvą sprendimą 3, 3)

Taigi galime daryti išvadą, kad Augustinas suderina Dievo visažinystę ir žmogaus laisvą valią. Dieviškasis numatymas neatima iš žmogaus laisvės, tačiau ir nesumažina jo atsakomybės už tai, kaip ši laisvė naudojama.

Pats geriausias iš įmanomų pasaulių

Paskutinį Augustino teodicėjos aspektą tyrėjai vadina „estetiniu motyvu“ arba „estetiniu optimizmu“. Pagrindinė šio motyvo prielaida tokia: kūrinija, nepaisant joje egzistuojančio blogio, yra visiškai gera. Anot Augustino, netgi blogis Dievo kūrinijoje prisideda prie visumos tobulumo. Žavėdamasis Dievo kūrinijos grožiu bei darna, Augustinas palygina ją su įspūdingu meno kūriniu, kuriame kontrastinės spalvos yra tokios pat žavios kaip ir švelnūs atspalviai. Puolęs žmogus ir egzistuojantis blogis tarytum ištirpsta grožio visumos panoramoje.

Kūrinijos tobulumas Augustinui nėra statiška visuma, bet organiškas, nuolat kintantis procesas. Žvelgiant iš Kūrėjo perspektyvos, visa kūrinija yra nuostabiai harmoninga ir visiškai gera: „Tau nieko nėra blogo, ir ne tik tau, bet ir visai tavo kūrinijai“ (Išpažinimai, VII, 13). Jei žmonės piktinasi kūrinijos tvarka, rodydami į joje esantį blogį, tai taip jie elgiasi tik dėl savo riboto žvilgsnio, trukdančio pamatyti pasaulį Dievo akimis. „Šios tvarkos grožis nežavi mūsų todėl, kad dėl savo mirtingo trapumo esame taip susikoncentravę į vieną jos dalį, jog negalime suvokti visumos, prie kurios puikiai dera mus piktinantys fragmentai“ (Dievo miestas 12, 4). Tą pačią perspektyvą regime ir Išpažinimuose: „Visi dalykai, kurie nedera vieni su kitais, dera prie žemesnės pasaulio dalies, kurią vadiname žeme, turinčia savo debesuotą ir vėjuotą dangų.“

Blogio egzistavimą Augustinas palygina su juoda spalva paveikslo drobėje. Atskirai paėmus, ji labai nemaloni spalva, tačiau dailininkas ją meniškai naudoja, siekdamas galutinio visa apimančio vaizdo – be juodos spalvos paveikslas nebūtų toks gražus. Atrodytų, kad Augustinas tam tikru savo gyvenimo momentu išties gavo ypatingą Dievo malonę pamatyti kūrinijos grožį Kūrėjo akimis. Giliai sujaudintas to vaizdo jis rašo: „Jau nebetroškau geresnio pasaulio, nes suvokiau, jog nors aukštesnieji dalykai yra geresni už žemesnius, bet visos kūrinijos visuma yra geresnė vien tik už aukštesnius“ (Išpažinimai VII, 13).

Caravaggio. „Šv. Augustinas“ (fragmentas), apie 1600 m. Wikimedia Commons nuotrauka

O kokia gi žmogiškoji šio paveikslo pusė? Ar estetinis Augustino optimizmas deramai įvertina moralinį blogį? Čia Augustinas vėl sugrįžta prie laisvos valios sampratos. Jis įsitikinęs, jog geriau laisvam Dievo kūriniui gyventi ir suklupti, negu iš viso negyventi: „Juk kaip nuklydęs arklys yra geresnis negu akmuo, neklaidžiojąs todėl, kad negeba judėti ir justi, – taip ir kūrinys, nusidedąs laisva valia, yra pranašesnis už tą, kuris laisvos valios neturi ir todėl nenusideda“ (Apie laisvąjį valios sprendimą 3, 5). Kitas svarbus aspektas yra tas, kad nuodėmė susilaukia atpildo. Todėl, pasak Augustino, moralinės tvarkos pusiausvyra išsaugoma. Kūrinija, kurioje nuodėmė egzistuoja, tačiau susilaukia bausmės, yra ne mažiau gera negu kūrinija, kurioje nebūtų nei nuodėmės, nei bausmės. Pasaulio harmoniją Augustinas regi tiek tame, kad vengiantys nuodėmės džiaugiasi laime, tiek ir tame, kad nusidedantys jaučiasi nelaimingi.

Tokiu būdu nuodėmė ne tik nesudarko geros kūrinijos, bet Dievas, leisdamas egzistuoti blogiui, pasiekia didesnį gėrį. Net piktus blogų žmonių sumanymus Dievas panaudoja savo geriems tikslams, kaip tai atsitiko bibliniame pasakojime apie Juozapą ir jo brolius, kurie pardavė jį į Egiptą, bet vėliau jo dėka buvo išgelbėti nuo bado. Iš tikrųjų Augustino pasaulėžiūrą puikiai iliustruoja Juozapo atsakymas broliams: „Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pakeitė tai į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome – išgelbėti daugybę žmonių“ (Pr 50, 20). Į klausimą, kodėl Dievas sukūrė tokį pasaulį, žinodamas, jog žmonės piktnaudžiaus laisve ir nusidės, Augustinas nedvejodamas atsako: „Dievas nusprendė verčiau blogį panaudoti geram, negu iš viso neleisti blogiui egzistuoti“ (Enchiridionas 27). Tad skolindamiesi iš Gottfriedo Leibnizo jo garsiąją įžvalgą, galėtume sakyti, kad Augustinas buvo tvirtai įsitikinęs, jog šis pasaulis yra „pats geriausias iš visų įmanomų pasaulių“.

***

Apibendrinant šį straipsnių ciklą reikėtų pripažinti, kad blogio problemos sprendimas Augustino raštuose nėra be trūkumų ir neišvengia paradoksų. Visgi jo refleksijos yra sąžiningos, nepaviršutiniškos ir nuoseklios. Mums, tikintiesiems, jos gali padėti ne tik polemikoje su netikinčiaisiais, bet ir patiems įgyti daugiau dvasinės tvirtybės bei pasitikėjimo. Blogis kaip gėrio trūkumas yra trumpalaikis, o gėris, kaip ir pats Dievas, amžinas.

Geras yra Viešpats tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško. Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties (Rd 3, 25–26).