2020 05 09

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kodėl mums taip sunku ilsėtis?

Unsplash.com nuotrauka
Unsplash.com nuotrauka

Moderniame pasaulyje technologija turėjo mus išgelbėti. Atrodo, jos pažanga turėjo paversti daugelį procesų tokiais veiksmingais, kad per dieną galėjo atsirasti daugybė laiko įvairiems dalykams, kurie mums iš tiesų rūpi ir kurie nėra darbas. Taip nenutiko: daugelis jaučiamės nuolat pervargę arba apskritai nebeturime jėgų nieko daryti. Nuolat galvojame apie tai, kad paroje galėtų būti dar kelios valandos: tada jau viską pabaigtume. O jei gautume laisvo laiko, tai „nuverstume kalnus“: parašytume knygą, rašytume tinklaraštį ar kurtume tinklalaidę ar muziką. Laisvalaikis kaip darbas. Nors ir nemėgstame savo darbo ir nuolat jaučiamės apgauti neišsipildžiusio kokybiškesnio ir ilgesnio laisvalaikio pažado, tačiau vis tiek nuolat dirbame arba planuojame darbą. 

Žinoma, daug žmonių neturi pasirinkimo nedirbti arba dirbti mažiau: darbas yra vienintelis būdas jiems išpildyti pačius paprasčiausius poreikius. Tačiau pasaulyje daugėja žmonių, kurie gali ir nedirbti tiek daug, tačiau renkasi dirbti kuo daugiau. Pasirinkimas nedirbti, atsisakyti kokio nors naujo projekto ar veiklos jiems sukelia nerimą ir kaltės jausmą. Kai kurie sako sau, kad laisvalaikis yra „užsidirbamas“ puikiai atliktu darbu, o darbas… juk niekada nepasibaigia. Jeigu aplinkoje daugelis žmonių tiek daug dirba, tai kas aš toks, kad keisčiau šią susiklosčiusią situaciją ir pabandyčiau gyventi kitaip? Nesijaučiame turį teisę keisti. 

Daugelis mūsų, dar prisimenančių pasaulį iki itin greito interneto, nostalgiškai žvelgia į laikotarpius, kai galėjome produktyviai ir nepertraukiamai dirbti: be jokių trikdžių, laikas buvo lėtas. Taip pat maloniai prisimename, atrodo, tik vaikystėje iškildavusį klausimą: ką veikti? 

„CBC Ideas“ tinklaidės epizode „Laisvalaikio mirtis“ (angl. Death of Leisure) vienas mokslininkas prisimena gana ilgą laiką, kai gyveno Afganistane: rengė įvairius projektus, rašė daktaro disertaciją, knygas, tyrė aplinką. Vienas iš šio laiko ypatumų: Afganistane buvo sunku rasti interneto prieigą, o ir elektra kartais buvo tiekiama kelias valandas per dieną, todėl jis turėjo kliautis tuo, ką turėjo kompiuteryje, nelegaliai į Afganistaną atvežtoje skaityklėje, turimomis popierinėmis knygomis. 

Unsplash.com nuotrauka

Per dieną buvo galima tik pusvalandį praleisti prie elektroninio pašto, todėl į visus laiškus reikėjo atsakyti per šį trumpą laiką. Šis gyvenimo laikotarpis naudingas tuo, kad buvo galima atsidėti mąstymo darbui, o ne poreikiui nuolat rinkti vis naują informaciją, kuri vargina ir kelia didelę įtampą: o gal ką nors praleidau? Gal ko nors nepacituosiu? Gal pasirodysiu pernelyg neišsilavinęs? Norint parsisiųsti dainą, tuomet reikėdavo keli kartus prisijungti prie interneto, o ką jau kalbėti apie filmą, todėl teko skaityti knygas – gerokai „lėtesnę“ mediją. 

Viena iš priežasčių, kodėl daugeliui atrodo, kad nuolatos esame pavargę, yra kitaip suvokiamas ir kitaip „suvartojamas“ laikas: medijų greitis mūsų laiką trumpina, todėl mums gali atrodyti, kad turime jo labai mažai. Tikėtina, kad turime tiek pat laiko, tačiau naudojame jį kitaip nei anksčiau. Labai sunku egzistuoti tokiame pasaulyje ir nesekti šiuo greičiu, nebūti jo dalimi. Vienas iš būdų „pakartoti“ tą lėtą, mūsų taip išsiilgtą laiką: sąmoningai išjungti interneto ryšį kelioms valandoms ir ramiai dirbti. Arba ramiai ilsėtis. 

Anksčiau „darbas“ reikšdavo, kad turime tam tikras valandas, kuriomis dirbame ir kuriomis ilsimės, tačiau dabar jis skverbiasi į visas per parą esančias valandas. Atrodo, kad nebesame „savo laiko šeimininkai“ ir negalime rinktis, kada ir kaip nebedirbti. 

Kai kurie žmonės, kad pasiektų aukščiausią produktyvumo lygmenį, stengiasi visiškai užsidaryti nuo išorės pasaulio įtakos, sportuoti, medituoti. Tačiau tai daro tik tam, kad taptų dar produktyvesni. Kai kurie atsisako pomėgių ir laisvalaikio veiklų, kurios nepatenka į „produktyvios“ mąstysenos tinklelį. Netgi „užsidarymas miške“ dažnai tampa priemone ne iš tiesų pailsėti, o veikiau „atlikti darbą“, t. y. parašyti knygą ar užsiimti „kokiais nors rimtais dalykais“.

Psichologinėje literatūroje ir iš tiesų daug dirbančių žmonių pasakojimuose po truputį atsiranda „perdegimo“ sindromo apibūdinimų, t. y. tokia psichologinė būsena, kai po ilgo ir įtempto darbo, nuolatinio streso ir nesugebėjimo ilsėtis, kūnas pats atsisako „toliau dirbti“. Iki tol buvęs gyvenimas, kai visko prasmė buvo darbas (o tokią prasmę grindžia įsivaizdavimas, kad tik sunkiai dirbdamas gali būti sėkmingas) tarsi baigiasi, užstringa. Atrodo, kad „perdegimo“ sindromą patyrę žmonės prieš tai darbą laikė pačia aukščiausia moraline pareiga, kurios nevalia pažeisti jokiomis kitomis aplinkybėmis. 

Unsplash.com nuotrauka

Perdegimo sindromą išgyvenantys žmonės nebesugeba atsikelti iš lovos, nori tiesiog būti vienoje vietoje, visiškai dingsta jų produktyvumas. Patyrusieji tokią būseną apibūdina ją kaip „visiškai plokščią“: niekas darbe, kurį anksčiau norėjai daryti, nebetraukia, nebestebina, nebedomina. Užvestas produktyvumo variklis užgęsta: žmogus nebegali daryti to, ką darė anksčiau. 

Daugelis sutaria, kad 1980–1990 m. gimusių žmonių kartai tokį sudėtingą santykį su darbu ir laiku sukėlė keli dalykai: 2008 m. ekonominė krizė, kuri juos privertė pabaigus mokyklą ar universitetą ieškotis darbo pasaulyje, kuriame darbą surasti labai sunku, todėl daugiau dirbantis, daugiau siekiantis yra patrauklesnis tiems, kurie tą išsvajotąjį darbą siūlo. Lietuvoje, nors kartais jaučiamės saugesni nei JAV dėl įvairių socialinių garantijų, vis tiek patyrėme finansinės krizės padarinius: staigų kritimą ir netikrumą dėl savo ateities. Su panašiais išgyvenimais turėtų susidurti ir dabartiniai abiturientai, universitetų absolventai ir kiti žmonės, kurių gyvenimo trajektorijas jaukia COVID-19. 

JAV tokį santykį su darbu ir sėkme taip pat galėjo lemti ir už aukštąjį išsilavinimą susikaupusios milžiniškos skolos, kurios priverčia žmones dirbti daug: juk kitaip neįmanoma sumokėti skolų. Išlaikyti darbą ir gauti kuo didesnį atlyginimą yra būtina. 

Trečioji priežastis, kodėl mums taip sunku ilsėtis ir taip norime dirbti, yra socialinės medijos, kurios keičia santykį su laiku. Kai kurie apibūdina netgi tokias patirtis: peržiūrint kokį nors socialinį tinklą tiesiog patinka spausti „mygtukus“. „Serijinio laikintojo“ (angl. serial liker) būsena, kai norint „prastumti laiką“ (laukiant ko nors ar netgi jaučiant nerimą) tiesiog nuolat „laikinama“. Nejaučiant jokio malonumo, netgi apskritai nematant tai, kas iš tiesų „laikinama“, negebant prisiminti, dėl kokios priežasties „patinka“ ir ar iš tiesų „patinka“. Socialiniai tinklai bent teoriškai turėtų mums teikti malonumą, tačiau tas malonumas toks greitas, kad net nespėja jo iš tiesų… patirti. Kai kurie žmonės netgi „laikinimo“ procedūrą palygina su darbu: „Tai tėra dar viena užduotis, kurią turiu padaryti“.“ 

Daug mūsų „laisvo laiko“, kai leisdavome savo smegenims pailsėti, pabūti tik su savimi, dabar vis tiek yra užimamas socialinių tinklų. Pavyzdžiui, laukiant eilėje tikrai nežiūrėsime į kitus žmones, kaip jie elgiasi, kaip jie kalba, ką veikia, kaip atrodo (nesmalsausime), o veikiau pasiimsime savo telefoną ir žiūrėsime į jį, „stumsime laiką“. Vadinasi, šis laikas, anksčiau skirtas dykaduonystei, tampa dar viena užduotimi. Sėdėti socialiniame tinkle nebeatrodo kaip pasirinkimas, o veikiau kaip duotybė, prievarta, įprotis, kurio negalime pasirinkti. Jis tiesiog yra. Kartais pagauname save įsijungiant kokią nors socialinio tinklo programėlę telefone ir kas kartą atnaujinant srautą. Nesąmoningai, tai tiesiog įvyksta. Matyt, todėl mus taip kankina socialinės medijos: jaučiamės taip, lyg nesirinktume, tarsi tai nepriklausytų nuo mūsų, lyg būtume valdomi instinkto. 

Žmonės, kurie nuolatos dirba, dažnai įsivaizduoja savo laisvalaikį kaip dieną, kurios metu jie neturi nieko daryti ir negali jaustis prastai dėl to, kad jie nedirba. Pavyzdžiui, tokį laisvalaikį žmonėms suteikia ligos dienos, t. y. aiškiai gydytojo apibrėžtos priežastys, dėl kurių jie negali eiti į darbą. Tokios dienos atrodo kaip legitimus leidimas ilsėtis ir dykaduoniauti. Lyg pats negalėtumei sau to leisti, o tik kitas – būtinai profesionalas – galėtų tau tai pasakyti. 

Laisvalaikis, panašiai kaip ir grožis, yra subjektyvus dalykas. Kiekvienas mūsų jį įsivaizduojame kitaip: pavyzdžiui, vieniems kapstytis sode teikia didžiulį malonumą, o kitiems tai – didžiulis darbas. Net knygos skaitymas ne visiems atrodo kaip laisvalaikis, jei knygą „reikia“ perskaityti. 

Matyt, vienas iš būdų vėl išmokti ilsėtis: bent trumpam, kelioms dienoms ar valandoms atsisakyti žodžio „reikia“, mažiau kalbėti apie darbą ir pakelti akis į tikrą pasaulį, leisti sau pasidžiaugti vienatve ir paprasta dykaduonyste. 

Britų filosofas Bertrandas Russellas savo esė „Pagiriamasis žodis dykinėjimui“ (angl. In Praise of Idleness) prisipažįsta, kad jam daugelį metų buvo kartojama, jog nedirbančiųjų laukia velnias. Ir nors jis buvo paklusnus berniukas, galiausiai suprato, kad poilsis ir laisva tinginystė yra žmogaus laisvės pagrindas. 

Esė filosofas rašo: „Pernelyg daug galvojame apie produkciją ir pernelyg mažai apie vartojimą. Šito išdava: per mažai svarbos suteikiame malonumui ir paprastai laimei.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.