Žmonijos religija Europos neišgelbės

2014 m. sakydamas kalbą Europos Parlamente, Strasbūre, popiežius Pranciškus Europą palygino su sena, nevaisinga močiute. Mane toks palyginimas stebina kiekvienąkart apie jį susimąsčius. Kai pirmą kartą aplankiau JAV ir bandžiau palyginti šią patirtį su kelionėmis po Europą, pasirinkau panašią analogiją. Amerika man atrodė kaip veržlus jaunuolis – kartais nemandagus ar šiurkštokas, bet kupinas sveiko troškimo gyventi, kurio pojūčio, atrodo, stigo Vakarų Europoje. Pastarąją tuomet lyginau su senstančia moterimi – mandagia, tvarkinga, prižiūrinčia savo aprangą, nagus ir šukuoseną, žodžiu, civilizuota, tačiau laisvalaikį greičiausiai leidžiančia ant minkštos sofos su vyno taure rankoje – pavargusia nuo savo pačios ilgo gyvenimo. Neturiu nieko prieš vyresnio amžiaus žmones ar vyno taures – tai tebuvo primityvokais vaizdiniais išreikštas įspūdis. Todėl man ir atrodo keista, kad popiežius Europai apibūdinti pasirinko panašų įvaizdį.

Tai nebuvo vienintelis kartas, kai Pranciškus sukritikavo europiečius ir Europos Sąjungą. „Svajoju apie Europą, apie kurią nebūtų galima sakyti, kad rūpinimasis žmogaus teisėmis buvo paskutinė jos utopija“, – sakė Pranciškus Achene 2016-aisiais, o interviu su prancūzų intelektualu Dominque Woltonu popiežius išreiškė nusivylimą mūsų laikmečio Europos politikais: „Nebematau Schumano, nebematau Adenauerio“. Kalbėdamas apie Europos Sąjungą popiežius vartoja tokius žodžius kaip „senstelėjusi“, „prislėgta“, „nebevaisinga“, „nebegyvybinga“.

2014 m. lapkričio 25 d. popiežius lankėsi Europos Parlamente. EP nuotrauka

Daugiausia apie Europos sąstingį kalbėjęs ir rašęs šiuolaikinis mąstytojas, ko gero, yra prancūzų filosofas Pierre‘as Manent‘as. Anot jo, Europa juda link tvarkos, kurioje aukščiausia valdžia priklauso ne piliečiams ar jų atstovams, bet „neapibrėžtos kilmės“ taisyklei, kurios tikslas yra įgyvendinti to, ką P. Manent‘as vadina „žmonijos religija“, pasaulio viziją.

2013 m. Harvardo universitete skaitytoje paskaitoje P. Manent‘as teigė matantis kelis būdus suprasti Europos Sąjungą. Pirmąjį jis pavadino religiniu – anot filosofo, kai kurie ar net daugelis krikščionių Europos Bendrijos atsiradimą išgyveno kaip savotišką atsivertimą, senųjų, išdidžiųjų „aš“ ir „mes“ atsisakymą ir pakeitimą taikesne, į bendradarbiavimą orientuota savivoka. Senajame pasaulyje atsirado naujas žmogus – ir atvirkščiai, apibus Reino atsiradusiame naujajame pasaulyje vis dar liko senųjų žmonių, kurie neišsižadėjo ištikimybės senosioms tautoms, nepametė stereotipų ir fobijų, neatsisakė ginklavimosi bei karine jėga paremto saugumo. Juos kuo skubiau reikia atversti į naująjį Europos tikėjimą – naująjį, nes šias idėjas greitai perėmė humanistinė religija, besiremianti žmonių panašumo jausmu ir nedalomos žmonijos idėja. Europos Sąjunga įsivaizduojama kaip kone nauja bažnyčia – naujoji Europa neturi likti tik Europoje, jai nereikia sienų, savo gėrį ji turi skleisti visame pasaulyje.

Filosofas Pierre Manent. Claire Manent / Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kitas būdas – konservatyvus sveiko proto žvilgsnis (tai, žinoma, nereiškia, kad konservatyvumas visuomet yra tas pat kas sveikas protas), ES suvokiant kaip valstybių, pasirinkusių bendradarbiauti, nes joms tai buvo politiškai reikalinga, kūrinį. Joms vis dar reikia vienai kitos, tačiau nebūtinai reikės visada. Europos Bendrijos įkūrimas buvo politine prasme išmintingas atsakymas į specifinę pokario situaciją, neturintis nieko bendra su tikėjimu žmogumi ir žmonija. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija, Prancūzija ir Italija buvo virtusios griuvėsiais, joms reikėjo vienai kitos ir užtikrinti taiką. Todėl Europos tautos ir pasuko šiuo keliu – pradžioje atsirado Europos anglies ir plieno bendrija, leidusi atgaivinti Vokietijos pramonę nebijant, kad nekontroliuojami vokiečiai vėl ims ginkluotis, vėliau – Muitų sąjunga, palengvinusi prekybą. „Tai buvo bendra Europos tautų iniciatyva – manau, ji buvo gera, protinga ir turėjo tokia likti. Bet žmogus, senasis žmogus, išdidus ir ambicingas žmogus negalėjo nustygti vietoje. Jis troško ko nors didesnio, didingesnio, įspūdingesnio, garbingesnio“, – teigia P. Manent‘as.

Bendra Europos tautų iniciatyva virto žmonijos gelbėjimo iniciatyva. P. Manent‘as įvardija kelis šio projekto bruožus: Europa nebeturi plėtimosi ribų, nes iš jokio žmogaus negalima atimti savaime jos nešamo gėrio, tolesnė Europos integracija laikoma ir neišvengiama, ir kartu reikalaujančia nuolatinių pastangų bei vis didesnio solidarumo, tauta kaip politinis organizavimosi vienetas diskredituojama ir laikoma pasenusia, tad Europos tautų savivaldą vis labiau pakeičia beasmenė teisė, tampanti vis greitėjančios globalizacijos įrankiu. Aišku, europiečiai niekada neatsisakytų tautinių valstybių, jei jiems tai būtų pasiūlyta tiesiogiai, todėl tikimasi, kad valdomi bendrų taisyklių Europos vartotojai virs Europos piliečiais. Tačiau P. Manent‘as abejoja, ar tokia viltis pagrįsta. Anot jo, šio Europos projekto gėris ir sėkmė laikoma plika akimi matomu dalyku, o jo nematantieji yra drausminami: „Tu, mažo tikėjimo žmogau, negi nematai? Europa tau prieš akis!“ Europos ateitis kuriama remiantis naiviu, vargiai pagrįstu tikėjimu.

Pexels.com nuotr.

Lietuvos politinė patirtis, žinoma, kitokia nei Prancūzijos, iš kurios kilęs P. Manent‘as. Tačiau skirtingi žvilgsniai į Europą mums pažįstami. Galime matyti, jog į ES įstojome norėdami, kad Berlynas ir Paryžius būtų arčiau, o Maskva – toliau. Tai buvo politiškai išmintingas žingsnis, turėjęs padėti atsikratyti tiek Rusijos karinės galios keliamos baimės, tiek jos energetiką valdančių oligarchų įtakos. Iš Europos gavome daug – jos skiriama parama virto asfaltuotais keliais, atnaujintomis mokyklomis ir ligoninėmis bei išleistomis knygomis. Tačiau ir praradome nemažai – visų pirma į kitas Europos šalis išvykusius piliečius. Europa kol kas neišgelbėjo mūsų nuo Astravo jėgainės keliamo pavojaus, nors, tiesą sakant, mūsų pačių pasyvumas ne mažiau dėl to kaltas. Pripažindami tiesą apie save ir Europą, galime svarstyti, ką ir kaip norėtume bei galėtume pakeisti – tai yra politinis žvilgsnis į situaciją.

Tačiau dažnai į Lietuvos priklausymą Europai žiūrime visiškai kitaip. Kai kuo nors nusiviliame – ar tai būtų atlyginimai, mokyklos, poliklinikos, darbadavio ir darbuotojo santykiai, net vairavimo kultūra – įprasta skųstis, kad Lietuva „dar nepasiekė Vakarų lygio“, tarsi istorija būtų panaši į sprinto trasą, kurioje vienos valstybės buksuoja prie starto linijos, o kitos jau baigia pasiekti finišą – kad ir kaip atrodytų istorijos finišas. Atrodo, vis tikimės, jog priklausymas Europai mus jau tuoj pakeis, ir vis nusiviliame matydami, kad dar nepakeitė ar pakeitė tik vos vos – jaučiame, jog esame senieji žmonės ir laukiame, kada nusimetę senuosius save tapsime naujaisiais žmonėmis.

Tai niekada neįvyks. Europos Sąjunga, jei veikia tinkamai, gali padėti siekti saugumo ir gerovės, tačiau negali išganyti – jei to trokštame, ieškoti reikėtų kitur. Romos, Mastrichto ir Lisabonos sutartys sukūrė naujas institucijas, o ne naujus žmones. Paradoksalu – lietuvių noras tapti naujaisiais žmonėmis – „tikrais europiečiais“ – kyla iš senojo žmogaus ambicingos ir pavydžios prigimties. Matydami Vakarų pasiekimus netveriame savo kailyje. Mums reikalingi nuolatiniai patvirtinimai, kad esame niekuo neblogesni ar bent greitai ir neišvengiamai tokie tapsime. Džiaugiamės, kai mus vadina ne Rytų, o Šiaurės Europa, ir tyliai piktinamės, kai kas nors primena, kad kultūriškai esame panašūs į lenkus ar dar blogiau – į baltarusius.

Kartais entuziastingi akademikai su dideliu pasitikėjimu Europą vadina „moralės imperija“. Iš tikrųjų tai yra pagrindinė jos problema – ji nustojo mąstyti apie politiką, susikoncentruodama tik į humanistinę moralę. Čia, P. Manent‘o požiūriu, slypi Europos pasyvumo šaknys. Todėl Europoje lieka vis mažiau galimybių reikštis piliečių savivaldai ir kolektyviniam politiniam veiksmui – vis daugiau atiduodama bendroms individualistine etika paremtoms taisyklėms. Tautinė valstybė, kaip politinė forma, praranda savo galią suvienyti mus bendram reikalui, ir mes liekame vienišais bejėgiais individais neaprėpiamame pasaulyje. Atsisakius nacionalinės nepriklausomybės, anot Manent‘o, nelieka nieko kito, kaip būti „minkštu ir lanksčiu specializuotos ekspertizės mazgu globalios prekybos tinkle“, praradus bet kokią galimybę savo padėtį keisti.

Tačiau bandant iš Europos padaryti universalų individualistinės moralės projektą politiniai klausimai nedingsta. Europa šiandien susiskaldžiusi – ryškėja nesutarimai tarp Šiaurės ir Pietų, nekalbant apie įtemptą Lenkijos ir Vengrijos situaciją. Vokietija, anot P. Manent‘o, šiandien yra Europos hegemonas, išgyvenantis patį stabiliausią laikotarpį savo istorijoje, dominuojantis vien savo svoriu ir neturintis jokio poreikio siekti pokyčių, netgi atvirkščiai – Vokietijai reikia stengtis nieko nedaryti. P. Manent’o nuomone, to dar nesupranta Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, siūlantis vis naujų iniciatyvų. Tiesa, kartais vokiečiai sau leidžia nekreipti dėmesio į kitų šalių interesus – Nord Stream 2 yra puikus to pavyzdys, ypač prisimenant, kad ES prasidėjo nuo energetinių interesų derinimo sutarties.

Pexels.com nuotr.

Neseniai prancūzų žurnalui Le Figaro duotame interviu COVID-19 pandemiją P. Manent‘as vadino proga atsibusti. Mes, europiečiai, norėjome kuo didesnės tarpusavio priklausomybės – tarpusavyje ir su visu pasauliu, o dabar pamatysime ekonomines šio troškimo pasekmes. Nepaisant to, kad kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Prancūzijos ar Ispanijos, vadovai ragina Europą imtis bendrų ekonomikos gelbėjimo veiksmų, turtingoji šiaurė – Vokietija, Nyderlandai ar Danija – nesižavi su italais ir ispanais bendros paskolos galimybe. Vokietijos Konstitucinis teismas neseniai blokavo Europos centrinio banko norą didžiules sumas skirti finansiniam Europos valstybių gelbėjimui. Koronaviruso sukelta krizė gali turėti itin nemalonių pasekmų Europos politikai.

Beje, P. Manent‘as yra trumpai aptaręs ir nemaloniai realistiškai skambantį ES griūties scenarijų. Dabartinės Europos sutartys neleidžia atlaisvinti bendrų taisyklių. Kai Europos vyriausybės ir žmonės pripažins, kad negali sutarti dėl kelio atgal, kelias begalinės plėtros ir begalinės vienybės link bus galutinai diskredituotas, o ekonominio racionalumo argumentai nebegelbės, būsime nubausti, kad taip pasitikėjome šiais stabais. Tuomet, anot P. Manent‘o, „kaip pagonys, kaip senieji žmonės liksime su savo aistromis ir manau, kad tai nebus malonu“.

Prancūzų filosofas ne vien niūriai įspėja – jam rūpi ir galimybės taisyti padėtį. Anot jo, europiečius saistantys ryšiai yra tuo pačiu metu ir pernelyg stiprūs, ir pernelyg silpni. Pernelyg stipriais tapusius ryšius ir tironiškomis tampančias bendras taisykles reikėtų atlaisvinti. Europa niekada netaps nauju politiniu kūnu, reikšmingiausiu politiniu veikėju liks valstybės, net jei jos ir ieškos bendros politikos galimybių. Šios nelengvos užduoties Europai visiškai užtektų, užuot trūks plyš siekiant įgyvendinti rojaus žemėje utopiją. ES galėtų būti ne ideologinių internacionalų, o valstybių projektas; ne moralinis ar žmonijos religijos, o politinis projektas; ne viso pasaulio, o Europos projektas.

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas Europos Parlamente, prisiminė Siksto koplyčioje Rafaelio nutapytą freską, kurioje Platonas rodo į viršų, o Aristotelis – į priekį. Anot Šventojo Tėvo, šis kūrinys yra savotiška Europą apibūdinanti metafora – ji ir veikli, gebanti spręsti konkrečias problemas, ir kontempliatyvi, žvelgianti Dievop. Abu dalykus Europa baigia pamiršti, o dabar galėtų būti pats laikas prisiminti.