Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Literatūros kritikas V. Sventickas: „Svarbiausias gyvenimo nutikimas – grįžimas į Lietuvą“

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Vlado Braziūno nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros kritikais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais. Lietuvai atšventus Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per šiuo metus nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek kultūros, literatūros laukuose.

Literatūros kritikui VALENTINUI SVENTICKUI Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą įteikta 2014 m. Su rašytoju, literatūros tyrinėtoju kalbėjome apie Lietuvos per 30 nepriklausomybės metų pasiektas pergales ir išgyventus pralaimėjimus, prabėgusio laikmečio lietuvių literatūros vaidmenį dabartyje, tapatybės matus ir neįveikiamumą, apdovanojusias, o kai kuriais atvejais ir atėmusias gyvenimo patirtis bei kitas temas.

Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į šiuos nepriklausomybės metus pažvelgti iš laiko perspektyvos. Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Kas esmingai nekintančio išlieka arba keičiasi nežymiai?

Daug kas pasikeitė į gera. Girdžiu politologų „nerimo kupinus“ kalbėjimus, kad tebesą žmonių, šūkaujančių „prie ruso buvo geriau“. Manau, kad taip manančių tautiečių nėra daugiau, negu yra idiotų. „Nustokime krūpčiot!“

Man trūksta kompetencijos trumpai apibrėžti permainų proceso visumą. Tad apsiribosiu žodžiais apie lauką, po kurį vaikštau kasdien. Čia esminis pokytis buvo cenzūros panaikinimas. O žodžio laisvė svarbi ne tik rašytojams.

Kokios, Jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės, o kai kuriais atvejais – pralaimėjimai?

Didžiausia pergale laikau Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą taikingu būdu. Palyginti taikingu, nes aukų visgi nepavyko išvengti. Kalbu, žinoma, apie 1990 metus. Bet ir apie 1918 metus kalbėčiau panašiai. Taikingas politinis veiksmas atskleidė proceso lyderių išmintį, susitelkimą, gebėjimą įvertinti vidaus ir tarptautinę situaciją ir veikti laiku bei preciziškai. Masinis Lietuvos žmonių dalyvavimas Nepriklausomybės susigrąžinimo procese – prisiminkime didžiuosius mitingus, Baltijos kelią, aktyvų dalyvavimą referendume ir rinkimuose – buvo nepaprastai svarbi to veiksmo atrama.

Pralaimėjimas – sunkaus maratono bėgikas patikėjo nugalėjęs, kai buvo įveikęs vos pusę distancijos. Per anksti patikėjome, kad valstybės atkūrimo darbas baigtas. Užplūdo laisvės svaigulys – turtėti, keliauti, pramogauti, mažai dirbti ir daug gauti. Vienybės jausmas, solidarios pastangos tvirtinti savą visų mūsų valstybę išblėso. Kas visgi pasiekiama, pasiekiama darant politines injekcijas, o tai jau nepanašu į Baltijos kelio dvasią.

Netekau kuriam laikui namų ir namų supratimo, sodo ir jo vaisių, takų ir keliukų, vaikui atveriančių gimtųjų apylinkių vaizdus, žąsų ganymo, veršelio glostymo, kiemo žaislų, pasišnekėjimų su giminėmis ir kaimynais, atlaidų šviesos ir klegesio, pakenčiamo valgio ir drabužio, pirmos kelionės į bažnyčią ir mokyklą. Buvo atimti gėlių, žolynų, gyvulių, darbų, buities daiktų, lietų ir vėjų savieji vardai. Kaip rašto žmogus, aiškiai jaučiu, kad vaikystėj buvau išvarytas iš gimtosios kalbos, tarmės, dainų gyvojo laiko. Liko pėdsakas.

Nūdienos viešojoje erdvėje matyti, kad įvairių kultūrinių renginių – koncertų, spektaklių, knygų pristatymų – skaičius auga. Kasmet vyksta knygų, kino filmų festivaliai… Knygų leidybos laukas supažindina su vis naujais autoriais, taip pat žinomų rašytojų naujais kūriniais. Kiekybiškai, regis, viskas auga, o kaip atrodo kokybės plotmė? Kokius laikus šiomis dienomis išgyvena Lietuvos kultūra, ypač literatūra?

Jūsų klausimas turi kryptį, ir aš jai pritariu. Kokybės reikėtų siekti atkakliau, tvarkytis profesionaliau. Ar turėtume gailestauti dėl kultūrinių renginių gausos? Ne. Jie liudija, kad turime daug įvairių kūrybinių galių ir kad yra noro bei galimybių joms skleistis, siektis besidominčių žmonių. Ir vis dėlto renginių sumanytojai bei organizatoriai turėtų daugiau galvoti apie vertybes, skirti tikrus dalykus nuo padirbinių, meną nuo jo imitavimo ir draugiškų tarpusavio paslaugų. Yra tekę matyti tuščių akių, kalbu apie kai kuriuos rengėjus: vakaras vyksta, projektas vykdomas, plane pliusas, valdžia matys, kad darbuojuos sėkmingai. Sėdi pirmoje eilėje ir nei girdi, nei mato.

Kas iš to, jei pasakysiu, kad knygų, mano galva, leidžiama per daug? Tūlas atkirs, ir teisingai, kad tai atėjusios laisvės ir rinkos visuomenės dėsningas reiškinys. Vis dėlto replikuočiau, kad per didelis srautas knygos vertę devalvavo. Būtų ekologiška (popierius – iš medienos), jeigu kai kas pereitų į skaitmeninius leidinius – parapijų, miestelių, mokyklų istorijos, mėgėjiški rašinėjimai. Vėl apie vertybes. Matau ne daugiau kaip dešimtį leidyklų, kurios rimtai žiūri į kūrinių atranką, redagavimą, vertimų kokybę, dizainą. Kalbos ir meninės kalbos priežiūra, deja, sumenkusi. Lietuvių literatūra jokiu istorijos laikotarpiu nebuvo tokia laisva ir įvairi kaip dabar. Pagaliau ji gali leisti sau būti tik literatūra. Yra ir tarptautinio pripažinimo epizodų. Laiko grimasa – daugybė žmonių, vadinančių save rašytojais. Arba žiniasklaidos taip vadinamų. O Juozas Baltušis, Romualdas Granauskas drovėdavosi, taip pavadinti, dvejodavo, ar rašytojo vardo verti.

Kiek provokuojantis klausimas, tačiau kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigusios atmintin?

Teberašančiam kritikui į šį klausimą atsakyti neapdairu. Bet atsakymą, bent jo dalį, atidesni skaitytojai rastų, pasidomėję mano knygų, straipsnių, recenzijų, mano sudarytų, redaguotų, vienaip ar kitaip proteguotų knygų sąrašu. Bibliografinės žinios lengvai prieinamos. Atmintin labiausiai įstrigusi Petro Cvirkos pasakų knygelė vaikams, iš kurios mokiausi skaityti lietuviškai (beveik dvi klases baigiau rusiškoje mokykloje).

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, o gal apskritai rečiau susiklosto situacijos, kai tapatybę tenka nusakyti labai konkrečiai, remiantis tam tikrais matais, todėl jos suvokimas esti gana aptakus. Jūsų biografija iškalbinga nuo pirmųjų puslapių. Joje greta gimimo datos regimas kitas įrašas – tremtis. Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate? Ar tremties patirtis formavo tapatybės suvokimą ir ar iš Sibiro patirčių atminty kas nors išliko? Kokie svarbiausi ir giliausi įspūdžiai iš šio gyvenimo laikotarpio?

Apie tapatybę iš tiesų galima kalbėti ilgai ir sudėtingai. Bet galima ir paprastai. Savąją prigimtinę tapatybę žmogus gauna su motinos pienu, ją toliau formuoja šeima, giminė, kasdienė aplinka, tėviškė, gimtinė. O tautinės tapatybės pamatas yra gimtoji kalba. Būtinai pridėčiau, kad kalba yra sugėrusi viską – tautos istoriją, etninę kultūrą, papročius, tikėjimus, civilizavimosi tėkmę, įsivyravusius charakterius, didžiųjų asmenybių atmintį, santykius su geografiniais kaimynais.

Trėmimai buvo sumanyti kaip tapatybės trynimas, kaip pastangos ją pakeisti – „naujo tarybinio žmogaus formavimas“. Tai visiškas politinis idiotizmas. Nesupratimas, kad tapatybė yra neįveikiama jėga. Sibiro mano gyvenime tėra 5 vaikystės metai – nuo trejų iki aštuonerių. Kartą pamėginau užsirašyti, ko dėl to netekau ir ką gavau. Pakartosiu.

Netekau kuriam laikui namų ir namų supratimo, sodo ir jo vaisių, takų ir keliukų, vaikui atveriančių gimtųjų apylinkių vaizdus, žąsų ganymo, veršelio glostymo, kiemo žaislų, pasišnekėjimų su giminėmis ir kaimynais, atlaidų šviesos ir klegesio, pakenčiamo valgio ir drabužio, pirmos kelionės į bažnyčią ir mokyklą. Buvo atimti gėlių, žolynų, gyvulių, darbų, buities daiktų, lietų ir vėjų savieji vardai. Kaip rašto žmogus, aiškiai jaučiu, kad vaikystėj buvau išvarytas iš gimtosios kalbos, tarmės, dainų gyvojo laiko. Liko pėdsakas.

Ką gavau? Greitesnį supratimą, kas yra žmonės, kokie jie gali būti, žinią, kad reikia apsieiti su tuo, ką turi, – nei valgio, nei apavo, nei užtarimo nebus daugiau nei yra. Tai svarbi, neišnykusi patirtis. Negaliu skųstis dabartiniu savo gyvenimu. Tačiau pusbadžiu gyvenęs ir išgyvenęs taigos kaimelio vaikas budi, jis tebėra, – jeigu kas, pasinaudos savo įgūdžiais neūbaudamas. Tremtis vertė prie daug ko prisitaikyti, kad išliktum. Itin nemalonu sakyti, bet taip. Sugrįžusieji iš lagerių ir tremties negalėjo užmiršti šių įgūdžių, nes jie buvo taikiklyje, jų biografija „žymėta“.

Koks gyvenimo nutikimas ir įvertinimas Jums yra svarbiausias?

Svarbiausias nutikimas – grįžimas į Lietuvą. Iš įvertinimų – Nacionalinė kultūros ir meno premija. Laureatą ypač veikia žinojimas, kad šią premiją skiria meno profesionalų autoritetinga komisija, ir jokia valdžia jos sprendimų negali paveikti ar pakeisti. Veikia ir tai, kad konkurencijos lauke patekai į laimingųjų šešetuką (tais metais – iš keturiasdešimt trijų kandidatų).

Labai man svarbūs įvertinimai, apie kuriuos niekas kitas nežino. Išsakyti skambučiu, laišku, atviruku tų žmonių, kurių darbus ir požiūrius gerbiu. Būta ir visai netikėtų, ne tik iš literatūrinės aplinkos. Kai išėjo mano knyga „Apie Justiną Marcinkevičių“ (2011), vis pasitaikydavo, kad sustabdo gatvėje nepažįstamas žmogus, nekuklu pasakoti, ką kalba, jei moteris – dažnai apsiverkia. Manau, kad dėl poeto likimo. Turėjau progų pasidžiaugti autoritetingų recenzentų dėmesiu.

Pažinojau teatro kritiką Egmontą Jansoną, kartu kurį laiką dirbome „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Egmontas išgyvendavo tikrą kūrybinį pakilimą, kai pasirodydavo spektaklis, kurį jis gali „supilti“. Neturiu šios savybės.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija „Sovietmečio lietuvių literatūra: skaityti, pamiršti, pasmerkti?“ Klausimas ne tik provokuojantis, bet ir opus. Pastaraisiais metais neretai tenka skaityti, diskutuoti apie sovietmečio lietuvių literatūros aktualumą, reikšmę nūdienoje, apie tai, ar ji tampa tik sovietmečio amžininkų ir lietuvių literatūros bei istorijos tyrėjų dėmesio objektu. Kokia šiuo klausimu būtų Jūsų pozicija? Ar šiomis dienomis svarbūs ir kuo reikšmingi sovietmečio literatūros kūriniai bei sovietmečio literatūros lauko tyrimai? Ką visuomenei atveria tokie egodokumentai kaip neseniai publikuoti Juozo Baltušio dienoraščio tomai ar sovietmečio rašytojų prisiminimai?

Reikia skaityti, kad įsitikintum, ką smerkti, o ką patirti. Į šį klausimą trumpo atsakymo negali būti. Galima išsakyti tik prieigas. Problema ir požiūriai atskleisti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistose didelėse knygose „Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu“ (2015), „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“ (2015), „Sovietmečio lietuvių literatūra: reiškiniai ir sąvokos“ (2019), kai kuriose monografijose, pavyzdžiui, Elenos Baliutytės knygoje apie Eduardą Mieželaitį. Kartu su dideliu būriu šių knygų autorių sakyčiau, kad per tris paskutinius sovietmečio dešimtmečius parašyta vertų lig šiol skaityti kūrinių. Skaityti ir permanyti, pasak Martyno Mažvydo. Laikausi ir linkiu laikytis istoriško požiūrio.

Ką daryti, kaip jaustis, šiaip jau visai vykusiame romane aptikus pasilankstymų režimui (be kurių romanas nebūtų pasirodęs)? Jau studijų metais, skaitydamas pasirodančias naujas knygas, tokius epizodus praleisdavau, kaip praleidžia peizažų piešinius intriguojančio nuotykių romano skaitytojai. Nesakau, kad nieko nepagalvodavau apie tuos pasilankstymus, bet čia jau kitas reikalas. Sugretinimas, gal ir keistas. Lankome buvusius konclagerius, įvairių režimų paliktus kalėjimus, saugumo izoliatorius, skaitome kagėbistų sukurptas artimųjų bylas, kad pamatytume ir atmintume, kaip kas buvo. Kai ką galima „aplankyti“ neišeinant iš namų, jeigu jūsų sandėliukuose liko pirmu dešimtmečiu po karo išėjusių perdėm sovietiškų knygų.

Toliau apie istorišką požiūrį ir skaitytojo psichologiją. Ar turėtume skandinti užmarštyje Jono Basanavičiaus veikalus dėl jam brangios lietuvių kilmės iš trakų-frygų teorijos, kuri seniai atrodo komiška? Ar metame šalin Fiodoro Dostojevskio romaną dėl to, kad jame skleidžiasi rusų mesianizmas? Ar tiktų pasmerkti Vinco Kudirkos kūrybos visumą dėl riebaus satyrinio kai kurių tautų vaizdavimo? Susikuriame savo santykį, distanciją ir sugeriame tai, kas esminga, kas reikšmingiausia ir gražiausia. Yra taip. Susikurti tinkamą santykį su sovietmečio literatūros politinėmis grimasomis sunkiai sekasi dėl to, kad tas laikas ir jo baisybės tebėra per arti, slegiančios patirtys tebėra mūsų atmintyje ir likime, daug ką jos tiesiogiai skaudinusios.

Esama ir tokio požiūrio: jis buvo tikrai talentingas, bet geriau nebūtų rašęs ir leidęs knygų tada. Nepritariu. Jeigu taip būtų buvę, būtume likę pogrindžio ir tuštumos lauke – be savo kalbos, be literatūros, be jos laisvinančio balso, atvedusio į šviesą. Suprantu, daug kas erzinasi dėl to, kad prisiminimuose jų pasakotojas randa būdų nupiešti save gražiai, pateisinti savo paklydimus. Bet prisiminimai vis tiek vertingi – kaip tolstančio laiko, žmonių ir įvykių fiksavimas. Užsimojusiems rašyti prisiminimus paprastai sakau: visų pirma pagalvok, gal tamstos atmintyje yra dalykų, kurių niekas kitas jau nežino. Dienoraščiai, jeigu į teksto publikavimą niekas be reikalo nesikiša, – dar vertingesni. Juozo Baltušio tomai „Vietoj dienoraščio“ neabejotinai vertingi, rašiau apie juos, nesikartosiu. Panašiai vertinčiau Romualdo Ozolo dienoraščius.

Lietuvių literatūros lauke pasižymite kaip gilaus ir išskirtino žvilgsnio literatūros kritikas, publicistas, eseistas. Ne vienam susižavėjimą kelia Jūsų darbų gausa ir produktyvumas. 2014 m. Jums įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą. Ką reiškia būti literatūros kritinių vertinimų priešakyje, prisidėti prie viešosios nuomonės formavimo vieno ar kito literatūros kūrinio, autoriaus atžvilgiu? Ilgainiui tai tampa privilegija laisvai reikšti savo nuomonę, o gal prievole, įpareigojančia nuolat sekti naujienas ir jas analizuoti? Ką apskritai manote apie literatūros kritiko, tyrėjo ir visuomenės santykį?

Anokia čia gausa – trylika knygų. Štai kasdien stovi man prieš akis Viktorijos Daujotytės, Vytauto Kubiliaus knygų rikiuotės – čia tai bent! Tiesa, reikėtų pridėti mano sumanytas, sudarytas, parengtas ir į viešumą palydėtas kitų autorių knygas, jų būtų penkiolika. Sunkokas, imlus, visokių kompetencijų reikalaujantis tai darbas. Priklausytų „proceso formavimui“, kaip ir viešoji, „šnekamoji“, organizacinė, leidybinė veikla.

Rašydamas apie literatūrą save suvokiu kaip tarpininką tarp rašytojo ir skaitytojo. Toks tad buvimas visuomenėje. Publicistika, eseistika – kas kita, čia jau vargini skaitytojus savo mintimis, įsivaizdavimais, inspiracijomis. Žinote, klausimo tekste yra tokių didingų žodžių, kad net nejauku. Nejau iš tiesų manote, kad kritikas galvoja apie tą „priešakį“, „privilegiją“, įpareigojimus? Darai, žmogus, ką tariesi gebantis daryti, ir viskas. Kas rūpi, kas įdomu, kas atrodo verta, ką spėji ir aprėpi. Tenka pridėti, kad tai savanoriškas laisvalaikių užsiėmimas. Iš kritikos duonos nevalgysi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Literatūros kritika daug priesakų, „saugiklių“ turintis, taip pat atsakingas darbas. Literatūros kritikas pristato kūrinį visuomenei, pabrėžia jo stipriąsias ir silpnąsias puses, tačiau kritiką ne visi geba priimti noriai. Į būsimą klausimą pažvelkime su šypsena. Ar esate sulaukęs nepasitenkinimo dėl Jūsų išsakytos kritikos, o galbūt net aktyvių bandymų pakeisti Jūsų nuomonę dėl vieno ar kito kūrinio? Galbūt būta net komiškų situacijų? Su kokiais iššūkiais savo darbe susiduria literatūros kritikas?

Pažinojau teatro kritiką Egmontą Jansoną, kartu kurį laiką dirbome „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Egmontas išgyvendavo tikrą kūrybinį pakilimą, kai pasirodydavo spektaklis, kurį jis gali „supilti“. Neturiu šios savybės. Tai pirma.

Antra. Man teko dirbti darbus – minėtoje redakcijoje, trijose leidyklose, Rašytojų sąjungoje, kurie skatino, gal net reikalavo palaikyti priimtino bendravimo galimybę su daugeliu rašytojų. Taigi vengiau rašyti apie tas knygas, kurias būčiau vertinęs iš esmės kritiškai. Ar tai principingas elgesys? Ne. Sunkoka paaiškinti. Kai kas daroma vienaip ar kitaip ir dėl to, kad Lietuva nedidukė, nedidukė ir literatūrinė bendruomenė, jai reikia solidarumo, kad apsigintų nuo puolimų iš šalies. Tokios mintys ypač komplikavo kritiko kūrybinius užsidegimus, kai jis buvo rašytojų pirmininkas.

Trečia. Jeigu imiesi monografijos apie rašytoją, kažkodėl manoma, kad tai bus liaupsė. Kas netingėtų nuodugniau perskaityti mano knygas apie Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį, Aidą Marčėną, Justiną Marcinkevičių, tas be vargo išsirankiotų kritiškų apmąstymų puslapius ir galėtų deramai juos eksponuoti. Bet nereikia. Nes jie priklauso vertinimo visumai. Visgi esu parašęs ir visai kritiškų recenzijų. Ar dėl kėdžių, kuriose sėdėjau, ar dėl ko kito į kaulus už tai nesu gavęs.

Gal komiškas buvo pokalbis su Juozu Erlicku. Atėjo pas mane, kaip pas pirmininką, su reikalu. Turėjo būti 2001 metai. Susitarėm, kaip tą reikalą tvarkysim, ir tada išdrįsau paklausti, ar nėra piktas dėl mano recenzijos. „Metų“ žurnale recenzavau jo knygą „History of Lithuania“. Turėjau ką pagirti, bet ir papeikti buvo už ką, gerokai.

Po ilgiausios pauzės klasikas tarė:

– Seniai to laukiau.

Kadangi mano pirmininkavimo kadencija ėjo į pabaigą, paklausiau Juozo, ar nenorėtų būti pirmininku. Jis atsisėdo į pirmininko kėdę, nužvelgė stalą, telefonus, kabinetą ir pasakė:

– Patogi kėdė.

2013 m. išleistoje knygoje „Guriniai: užrašai, esė, literatūros kritika“ rašėte, kad Lietuvos simbolis ir įvaizdis galėtų būti širšė. Ką atspindi ir apibūdina šis vaizdinys ir ar šiomis dienomis Lietuvai taip pat siūlytumėte rinktis širšės įvaizdį?

Tikrai ne, jis priklauso konkrečiam laikui. Mano gurinėlis „Šekit įvaizdį!“ parašytas 2008 metais, kai Lietuva išgyveno ekonominę krizę ir Vyriausybė nusprendė papildomai apmokestinti autorinius atlyginimus ir padidinti PVM tarifą kultūros sričiai. Ir kitoms socialinėms grupėms mokesčiai buvo padidinti, bet kūrybos pasauliui bene labiausiai. Išpopuliarėjo posakis „veržtis diržus“. Širšė atėjo į įvaizdį dėl to, kad jos liemuo pasigėrėtinai grakštus, labiau nesuverši. Širšė turi ir daugiau savybių, tikusių tam laikui ir mano pokštui.

Sklido kalbos, kad sprendimai dėl mokesčių didinimo sutarti vieną gruodžio naktį. Ir apie tai būta juokų. Pavyzdžiui, Romualdo Granausko: „Tai buvo Lietuvos Ilgųjų Peilių naktis. Kubilius ir Šemeta taip išgalando peilius, kad dabar galės ilgai atpjaustinėti po gabalėlį…“

Spausdinta. Ar atpjaustinėjo?

Kokia, Jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva? Kokią ateities Lietuvą regite?

Turėtų būti lietuviška. Tokią ją ir regiu. Atsakymo pabaigoje skamba Lietuvos himnas, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.