2020 05 12

Vytautas Abromaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kino kūrėjas J. Cassavetes ir gyvenimo – meilės – filosofija

Aktorius Johnas Cassavetes rež. Romano Polańskio filme „Rozmari kūdikis“ („Rosemary’s Baby“, 1968 m., JAV). Imdb.com archyvo nuotrauka

Italų režisierius Sergio Leone, pagarsėjęs savo spagečių vesternais ir kriminaliniu epu „Kartą Amerikoje“, paklaustas, kas, jo nuomone, yra geriausias amerikiečių režisierius, atsakė, kad, atiduodamas visą pagarbą Stevenui Spielbergui ir Robertui Altmanui, didžiausiu amerikiečių kino kūrėju laiko Johną Cassavetį (1929–1989 m.). O režisierius Quentinas Tarantino, Paryžiuje rašydamas „Bulvarinio skaitalo“ scenarijų, sužinojo apie J. Cassavetes’io filmų retrospektyvą ir savaitę praleidęs su jo filmais nusprendė J. Cassavetes’io kino herojų natūralaus nedalykinio bendravimo stilistiką perkelti į savo kiną. Abu savaip talentingi kino kūrėjai išreiškė pagarbą kitokiam, komercinės sėkmės neradusiam, bet JAV nepriklausomo kino tėvu vadinamam režisieriui. Kuo gi ypatinga J. Cassavetes’io kūryba Amerikos ir pasaulio kine?

Į klausimą, kas tas J. Cassavetes, geriausiai gali atsakyti jo kūriniai, bet jo kūrybos esmę padės išsiaiškinti jo pirmojo filmo istorija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka Jonas Mekas. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje J. Cassavetes buvo Niujorko teatro ir televizijos aktorius, aplink save subūręs kolegų aktorių būrelį, jis bandė gauti rimtesnių vaidmenų. Nepatenkintas darbo trūkumu, 1957 m. J. Cassavetes su kolegomis aktoriais už savo lėšas pradėjo filmuoti didžiąja dalimi improvizuotą filmą apie rasę, meilę ir laisvę, gavusį pavadinimą „Šešėliai“. Filmas nesulaukė sėkmės kino salėse, tačiau rado vieną aistringą – J. Meką. Šiam filmas taip patiko, kad jis ne tik išgyrė filmą recenzijoje, bet ir asmeniškai suorganizavo šešis filmo seansus Niujorke.

Vis dėlto J. Cassavetes šį pirmąjį „Šešėlių“ variantą laikė tik repeticija. Ne veltui sakoma, kad tai, kaip filmą reikėjo filmuoti, sužinai tik jį nufilmavęs – po premjeros J. Cassavetes sukonstravo filmo scenarijų, siužetui pridėdamas vingių, o veikėjų santykiams – dinamiškumo. Nufilmavus naujas ir perfilmavus kai kurias jau nufilmuotas scenas, 1959 m. gimė šiandien žinomas „Šešėlių“ variantas. J. Mekas išpeikė J. Cassavetį, kad jis iškeitė pirmosios versijos improvizacinį stilių į Holivudui artimesnę stilistiką, ir juodu nesikalbėjo 10 metų, tačiau būtent ši versija tuo metu laimėjo kritikų prizą Venecijos kino festivalyje.

„Šešėliai“ buvo pirmasis tokios sėkmės sulaukęs nepriklausomas JAV filmas. Po „Šešėlių“ J. Cassavetes gavo pasiūlymą statyti filmus „Paramount Pictures“ studijoje ir persikėlė į Los Andželą. Keletą metų nuoširdžiai bandė tapti Holivudo režisieriumi, tačiau užteko dviejų filmų, kad suprastų, jog taip ir neprisitaikys prie Holivudo filmų gamybos proceso. Režisuodamas filmą „Vaikas laukia“ (1963 m.), J. Cassavetes koncentravosi ne į filmo žvaigždes Burtą Lancasterį ir Judy Garland, o į psichinių sutrikimų turinčius vaikus, kurie jam ir buvo pagrindiniai filmo herojai. Galų gale po kūrybinių nesutarimų senbuvis režisierius Stanley Krameris permontavo filmą, bandydamas iš medžiagos išspausti studijai priimtinesnį produktą.

J. Cassavetes buvo įsiutęs ir suprato, kad, norėdamas užsitikrinti finansavimą Holivude ir patenkinti kūrybai antrąją vietą skiriančius prodiuserius, kūrybiniuose pasirinkimuose turės aukoti savo principus. Po patirties su „Paramount“ J. Cassavetes tvirtai apsisprendė, kad siekdamas turėti kūrybinę laisvę geriau užstatys savo namus, bet finansuos savo kiną pats. Ir iš tikrųjų statydamas kitą filmą „Veidai“, norėdamas žūtbūt jį užbaigti, J. Cassavetes įkeitė savo namus ir naudojo kreditines korteles. Niekas nebuvo per daug norint išreikšti tai, kas sukurdavo impulsą filmui – manymas, kad žiūrovai nusipelnė daugiau nei paviršutiniški jausmai ir išsikvėpę siužetai. Statomas filmas – atskiras gyvenimas, ir tie, kas jį žiūrės, nusipelnė gauti bekompromisį variantą – taip mąstė J. Cassavetes.

Aktoriai Ralphas Bellamy, Johnas Cassavetes ir Mia Farrowus rež. Romano Polańskio filme „Rozmari kūdikis“ („Rosemary’s Baby“, 1968 m., JAV). Imdb.com archyvo nuotrauka

Apie ką J. Cassavetes’io kūryba? Jo kinas yra apie tiesą – to, kas turėtų būti, ir to, kas yra, santykį ne aukštai ant Olimpo kalno, bet ant žemės, žmonių santykiuose. Jo herojai netobuli, kiek įmanoma toli nuo tobulumo, ir jam neįdomu, kaip jie turėtų elgtis pagal kažkieno nustatytas taisykles, jam įdomu, kaip ir kodėl jie elgiasi iš tikrųjų. 

Nepaisant J. Cassavetes’io antipatijos Holivudui, jis niekad nenustojo filmuotis populiariuose Holivudo produktuose (tarp jų filmuose „Purvinasis tuzinas“ ir Romano Polańskio „Rozmari kūdikis“), ir tai padėjo J. Cassavetes’iui finansuoti savo kiną. 1968 m. jis grįžo su filmu „Veidai“, o per kitus dvidešimt metų sukūrė filmus „Vyrai“ (1970 m.), „Minė ir Moskovicas“ (1971 m.), „Paveikta moteris“ (1974 m.), „Kino bukmekerio žudymas“ (1976 m.), „Premjera“ (1977 m.), „Glorija“ (1980 m.) ir „Meilės srovės“ (1984 m.). Nė vienas iš jų nesulaukė didelės komercinės sėkmės, tik kai kurie – kritikų pripažinimo, tačiau J. Cassavetes įkūnijo idėją, kad filmus pamatys ir įvertins visi, kurie bus jiems atviri. Juk į klausimą gali pradėti atsakinėti tik tada, jei jis bus užduotas.

Nenuostabu, kad J. Cassavetes’io filmai sunkiai keliaudavo iki žiūrovų – juose nėra kompromisų. Kiekvienas jo filmas trunka bent dvi valandas, kai kurie ir dvi su puse. Jis nebandė pusvalandžiu sutrumpinti filmo tik tam, kad priviliotų daugiau žiūrovų, o kartais darė viską, kad žiūrovas, besirenkantis filmą pagal laukiančiųjų eilės ilgį, į jo filmą ir neateitų. Jo darbuose daug improvizacijos, scenose dažniausiai bandomi užfiksuoti ne siužeto posūkiai, o jausmų kaitos procesai, todėl kiekvienai scenai leidžiama vystytis, „groti“ tiek, kiek reikia. Yra nuobodulio rizika. Vis dėlto užfiksuoti jausmai ir poelgiai atitinka kiekvienam pažįstamus, gal slepiamus instinktus, ir tokios scenos tampa netobulomis, tačiau organiškomis kūrinį papildančiomis dalimis, o ne trukdžiais nuosekliai išsakyti mintį.

Daugumoje J. Cassavetes’io filmų filmavosi tie patys aktoriai, todėl žiūrėdamas juos retrospektyvoje pasijauti lyg leisdamas laiką su keista, problemiška, bet įdomia šeima. Kinas režisieriui buvo būdas linksmintis su jam brangiais žmonėmis ieškant tiesos ir tikrumo, šio procesu metu sužinant ką nors apie save ir apie kitus, tikintis, kad ir žiūrovas bus tam pasiryžęs. J. Cassavetes laikėsi nuomonės, kad, norėdamas ekrane išreikšti ką nors svarbaus ir tikra, turi išdrįsti būti prastai įvertintas ir privalai nebijoti nesėkmės. J. Cassavetes nesibaimino rodyti žmones apnuoginančių emocijų, net jei jos kartais išreiškiamos klišėmis. Čia ir slypi jo kino pažeidžiamumas. Filmai stiprūs patys savaime, tačiau jie iki žiūrovo beldžiasi, ir tik nuo žiūrovo priklauso, ar filmui pavyks peržengti slenkstį. 

Apie ką J. Cassavetes’io kūryba? Jo kinas yra apie tiesą – to, kas turėtų būti, ir to, kas yra, santykį ne aukštai ant Olimpo kalno, bet ant žemės, žmonių santykiuose. Jo herojai netobuli, kiek įmanoma toli nuo tobulumo, ir jam neįdomu, kaip jie turėtų elgtis pagal kažkieno nustatytas taisykles, jam įdomu, kaip ir kodėl jie elgiasi iš tikrųjų. Gyvenimas sudaro paviršutiniškos ir gilios akimirkos, ir J. Cassavetes gyvenimą nagrinėja gilindamasis į pastarąsias. Kitaip nei amerikiečių režisierius Robertas Altmanas, kuris išnaudoja panašius chronometražus stebėdamas keliasdešimt veikėjų, J. Cassavetes kelias valandas stebi tik kelis herojus. Nedidelis plotis, bet didelis gylis jo filmus ir daro išskirtinius. Žiūrėdamas jo kiną neišvengiamai jauti slypintį klausimą: ar nori prisikasti prie tiesos, ar atvirkščiai – nori jos išvengti ir tik dar kartą patvirtinti nuomonę, kuria esi apsišarvavęs?

J. Cassavetes’io filmo herojai dažnai nežino, ko nori, ką jaučia, ir bando išvengti savęs, gyvenime vadovaudamiesi tuo, ką mano, kad turėtų jausti, ko turėtų norėti. Kodėl jie nenori sau padėti? Jie gali gerti kokteilius iki ryto, diskutuoti apie politinius skandalus ir pasaulio aktualijas, būti protingiausi ir gudriausi vakarėliuose, sėkmingiausi karjerose, bet tuo pat metu – ir nepatenkinti savimi, galvoti apie švaistomą laiką ir nesuprasti, dėl ko naktį negali užmigti. Jie slepiasi už politikos, idėjų, konformizmo, mandagumo uždangų. Net jausdami, jog kažkas ne taip, jie per daug protingi, kad paklaustų savęs labiausiai kankinančių klausimų, ir atkakliai bando nesiaiškinti to, kas juos kankina. Tai labai žmogiška. Atėjus laikui, kai nebeturi jėgų gyventi savo susikurto gyvenimo, jie dažnai nebeturi ir noro ne tik užduoti klausimų, bet ir rasti atsakymų. Tai – taip pat žmogiška.

Norint gyventi su bent šiek tiek ramybės, reikia turėti gyvenimo filosofiją ir nebijoti ja vadovautis. Kas jiems pasakė, kokie jie turi būti, ir kodėl jie tiki bet kuo, tik ne savimi? J. Cassavetes, nagrinėdamas savo herojų keliones, siekia, kad žiūrovas suprastų, jog jo giliausi jausmai, norai ir poreikiai yra pagrįsti ir verti, nepaisant savo grožio ar bjaurumo. Šiuos žmogų identifikuojančius elementus turime ir jaučiame visi, ir galbūt tik jie ir turi kažkokią vertę. Leisdami sau pamiršti, ko norime, ir galų gale nustodami norėti, galime kaltinti tik patys save. Tokias savo svajones J. Cassavetes ir užfiksuoja ekrane, kad mes galėtume jas pamatyti, jomis gėrėtis ir pagalvoti, kaip norime gyventi, kad suprastume, jog galime gyventi, kaip iš tiesų norime, jei tik sau leisime. Su visais tai lydinčiais amerikietiškais kalneliais.

Aktoriai Susan Sarandon ir Johnas Cassavetes. Imdb.com archyvo nuotrauka

Tai sunkūs filmai, kurie prisikasa iki kaulų smegenų ir iki širdies. Bet matydamas kažkur tarp kadrų ryškėjančią meilę ir žmonių bandymą suprasti vienam kitą bet kokia kaina, prisikasti prie vienas kito esmės, gali tik grožėtis, nes ekrane kadras po kadro gimsta stebuklas. J. Cassavetes yra sakęs, kad labai norėtų kurti viltingus, pasakiškus Franko Capros stiliaus filmus.

Gyvenimo filosofija ir meilės filosofija – J. Cassavetes tarp jų deda lygybės ženklą. Jo herojai, ieškodami gyvenimo filosofijos, atranda meilės filosofiją. Tačiau retas žmogus yra šventasis, turintis jos apsčiai ir galintis ją dalinti visiems aplinkui kaip apdovanoti keliaujantys pamokslininkai. Turime ribotą kiekį meilės, daug atsakomybių, pareigų, krūvas nusivylimų, ir gyvenimas reikalauja nuspręsti, su kuo ir kaip ja dalinamės. Kine lengva parodyti, kaip užsimezga ar baigiasi aistra, bet daug sunkiau parodyti meilę jai pradėjus gesti, tačiau išliekant pastangoms ją išgelbėti. Dėl to J. Cassavetes’io herojai neišvengiamai kalba apie meilę, pykstasi dėl jos, degina ją, tuomet atranda ją pelenuose, atranda ją nepaisydami pelenų, žudo meilę, o tada ją vėl prikelia. Jiems tai atrodo sunkus, bet vertas, galbūt vienintelis vertę turintis dalykas.

Turbūt geriausio J. Cassavetes’io filmo „Paveikta moteris“ (1974 m.) pabaigoje liekame su dviem pagrindiniais herojais – darbininku Niku ir jo ekscentriška žmona Mabele. Filmo pradžioje Nikas bando suderinti darbą, šeimynines pareigas vaikams ir žmonai, bet po pasikartojančių Mabelės krizių, įtikintas kolegų, kad jo žmona serga psichine liga, Nikas galų gale pasiduoda ir nenoromis išsiunčia ją gydytis į psichiatrinę ligoninę. Jos grįžimo dieną jis sukviečia visus gimines į sutiktuvių vakarėlį, bet nepaisant bandymų palaikyti šventišką atmosferą, kaip tai taip paprastai pavyksta kitoms šeimoms, galų gale visi giminės išvejami, o Mabelė patiria dar vieną krizę. Šįkart Nikas bando ne neigti, o susitvarkyti su savo realybe, bandydamas susigrąžinti Mabelę primindamas jai pažįstamą žmonos ir mamos vaidmenį. Mabelė prisimena mamos ritualus, apkamšo lovose vaikus, atsisveikina su jais prieš miegą, tuomet kartu su Niku tvarko namus. Skamba telefonas, bet jie toliau tvarko namus ir kalba tarpusavyje tik jiems suprantama kalba. Taip, ji ekscentriška, ji nepasikeitusi, bet pasikeičia Nikas, kuris pagaliau supranta, kad jos su visu žavesiu ir keistenybėmis nereikia „gydyti“. Jų šeima išskirtinė, ir ji gali tokia būti. Taip Mabelė grįžta, ir jie – vėl šeima.

Andrejus Tarkovskis 1980 m. liepos 22 d. savo dienoraštyje rašė: „Pažiūrėjau „Kinų bukmekerio žudymą“ (1976)“. Matosi Cassavetes’io braižas, bet man jo taip gaila, kad norisi verkti.“ Šiame netipiniame J. Cassavetes’iui kriminaliniame filme jis nagrinėjo kitą, taip pat jo gyvenimą pažymėjusią kompromiso ir parsidavimo temą. A. Tarkovskio frazė dviprasmiška: arba A. Tarkovskis gailėjosi manydamas, kad J. Cassavetes iškeitė savo kūrybą į labiau komercinį kiną, arba suprato, kad norint sukurti J. Cassavetes’io pasaulį reikia neproporcingai daug išgyventi – ir nebūtinai laimingai.

J. Cassavetes’io filmuose niekas nežūva, nemiršta, nekrinta sraigtasparniai, neskęsta laivai. Nepaisant to, kartais žiūrint jo filmus apie šeimą, bandančią laimingai gyventi savo gyvenimą, tėvą, besistengiantį gerai leisti laiką su vaikais, mamą, bandančią rūpintis šeima nepaisant psichinės ligos, skauda labiau, negu žiūrint filmą apie milijonų žmonių mirtį. 

Tai sunkūs filmai, kurie prisikasa iki kaulų smegenų ir iki širdies. Bet matydamas kažkur tarp kadrų ryškėjančią meilę ir žmonių bandymą suprasti vienam kitą bet kokia kaina, prisikasti prie vienas kito esmės, gali tik grožėtis, nes ekrane kadras po kadro gimsta stebuklas. J. Cassavetes yra sakęs, kad labai norėtų kurti viltingus, pasakiškus Franko Capros stiliaus filmus, pavyzdžiui, „Tas nuostabus gyvenimas“ (1946 m.), bet iš prigimties jam kaskart pavyksta tik jo „nesveiki ir kieti filmai“. Savaip, kasavetiškai, jis vis dėlto pats nežinodamas kūrė F. Capros filmus.

Šiuo metu, kai vilties ypač trūksta, bet ypač reikia, siūlau pažiūrėti J. Cassavetes’io filmus. Jie jos pilni.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.