2020 05 13

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Naujoji Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė sieks visuomenės pasitikėjimo

Valstybinės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė. Sauliaus Paukščio nuotrauka

Gegužės 12 d. pusei metų be vadovo likusiai Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pradėjo vadovauti ILMA SKUODIENĖ, pastaruosius dvejus metus dirbusi Vilniaus miesto vyriausiąja patarėja socialinės politikos ir įtraukiojo švietimo įgyvendinimo klausimais. Su naująja tarnybos vadove kalbamės apie nuveiktus darbus Vilniaus mieste bei apie drąsą vadovauti nuolat pelnytos ir nepelnytos kritikos susilaukiančia institucijai. 

Ką pavyko nuveikti Vilniaus miesto savivaldybėje ir ko jai palinkėtumėte? 

Linkiu, kad bendradarbiautų švietimo, socialinių paslaugų ir sveikatos apsaugos įstaigos. Šis bendradarbiavimas visose srityse yra pamatinis, nors ir keliantis iššūkių. Dar kūdikiui esant mamos įsčiose jau reikia domėtis, ar mamai reikia pagalbos. Taip pat ir darželyje būtina aiškintis, ar vaikas turi specialiųjų poreikių, o gal jam reikia individualizuotų paslaugų, psichologo pagalbos, gal šeima išgyvena krizę. Auklėtojai pirmieji pamato situaciją, nes vaikai yra kaip atversta knyga. Kuo anksčiau pradėsime teikti pagalbą šeimai, tuo mūsų visuomenė bus atviresnė ir sveikesnė. 

Vilniaus miesto savivaldybėje pradėjau dirbti beveik prieš dvejus metus. Pradžioje ėmiausi spręsti vyresnio amžiaus vilniečių problemas: pastebėjome, kad jiems trūksta užimtumo bei ilgalaikės socialinės globos paslaugų. Vienas tokių įdomesnių projektų buvo „Senjorų avilys“, kuriame senjorai gali užsiimti įvairiausia veikla. Kitas darbas buvo vyresnio amžiaus žmonių užimtumo finansavimo projektai, kuriuos laimėjo bent trylika Vilniaus organizacijų, skirtingose Vilniaus vietose organizuojančių veiklas senjorams. 

Kitas svarbus klausimas – paslaugų plėtra negalią turintiems vaikams. Vilniuje pavyko suformuoti Kompleksinių paslaugų centrą. Šeimoje gimus neįgaliam vaikui labai svarbu kuo anksčiau jam ir jo šeimai pradėti teikti paslaugas, įtraukti jį į darželį, mokyklą, kurioje teikiamos kokybiškos paslaugos, o galiausiai – į darbo rinką, kad suaugęs jis galėtų jaustis oriu ir pilnaverčiu mūsų valstybės piliečiu. Atlikome neįgaliųjų situacijos vertinimo tyrimą, kurio pagrindu bus rengiama dešimtmečio strategija, skirta negalią turinčius asmenis įtraukti į visuomenę.

Džiaugiuosi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos gegužės 6 d. sprendimu, kuriuo įsipareigota suteikti vienodas mokymosi sąlygas visiems Vilniaus vaikams – tarp jų – neįgaliems vaikams bei vaikams, turintiems emocijų ir elgesio sutrikimų. 

Rasos Baškienės nuotrauka

Koks motyvas paskatino dalyvauti konkurse į labai svarbią ir dažnai pelnytos ir nepelnytos kritikos susilaukiančios institucijos vadovo postą? 

Pagrindinė mano motyvacija – meilė Lietuvai, meilė vaikams. Jei jaučiu, kad savo iniciatyva galiu prisidėti – aš einu. 

Nors naujasis Vaiko teisių ir apsaugos įstatymas įsigaliojo 2017-aisiais, o reforma startavo 2018 m. liepos 1 d., 2019 m. dėl smurto artimoje aplinkoje nukentėjo 979 vaikai, iš kurių trys buvo nužudyti, nors 2018 m. neturėjome žuvusių vaikų. Ar sutinkate, kad dėl šių trijų gyvybių netekties dalinai kalta yra ir institucija, kuriai pradedate vadovauti? Jei sutinkate, ką planuojate keisti? 

Manau, kad dėl smurto apraiškų esame atsakingi visi. Tai nėra vienos šeimos problema. Į šią problemą įtraukti esame visi, pradedant gydytoju-akušeriu, stebinčiu besilaukiančią mamą ir matančiu jos problemas. Gimus vaikeliui ateina šeimos gydytojas, kuris prižiūri vaikelį ir mamą, mato, kaip ji kuria santykį su kūdikiu, kaip juo rūpinasi. Vėliau atsiranda darželis, kuriame labai svarbus darželio auklėtojų ir netgi šeimininkučių požiūris. 

Vaikas yra mūsų visų atsakomybė. Jei esi namuose ir girdi už sienos verkiantį vaiką, išdrįsk nueiti ir paklausti, ar mama nėra pervargusi, ar šeima neišgyvena krizinės situacijos. Pasiūlyk savo pagalbą išvesti vaiką pavedžioti ar tiesiog kartu su mama išgerk arbatos ir pakalbėk. Norėčiau visus pakviesti būti atsakingiems už mūsų vaikus, ir gal tas skaičius smurtaujančių ar nukentėjusių vaikų mažės. 

Alireza Attari/Unsplash.com nuotrauka

Viena mūsų visuomenės dalis gyvena pagal principą: „Kaip radom, taip paliksim“, kita orientuojasi į naujausias psichologijos ir psichiatrijos mokslų atvertis, įrodančias, kad vaikas, kurio klausosi ir kurį supranta, o ne vien baudžia ir kontroliuoja, užauga laimingu ir mylinčiu žmogumi. Kaip galime mažinti tą atskirtį visuomenėje? 

Mes nebegalime būti tokie, kokie buvome. Turime džiaugtis ir dėkoti, kad turime galimybę keisti ir keistis. Pagrindinis variklis, vedantis mus visus į priekį, yra vystymasis, žinojimas ir pažinimas. Kas būtų Lietuvai, jei nesikeistume, neitume į priekį, nesinaudotume naujomis technologijomis? Mes privalome vystytis, augti, tam padeda švietimas ir edukacija, pradedant nuo besilaukiančių mamų. Yra puikių tėvystės, žindymo kursų, tiesiog reikia mokėti pakviesti į juos žmones. Mokyklos atranda formų burti savo bendruomenes, kelti klausimus ir kalbėtis, tėvai atviriau kalba susirinkimuose. O kas gali kelti klausimus ir kalbėti? Tą gali daryti vietos lyderiai, pradedant nuo kiemo, kaimo lyderio, nuo seniūno, mokytojo. Reikia kalbėtis ne „iš viršaus“, o bendrai ieškoti sprendimų, jei mums rūpi Lietuva. Turime naudotis savo kūrybiškumu, prisitaikyti ir spręsti savo problemas, kas, beje, labai neblogai pavyksta šioje Covid situacijoje.

Svarbu vaikų neužgniaužti, neuždaryti, o lavinti jų kūrybiškumą, gebant nustatyti ribas tam tikrose situacijose. 

Kaip manote, ar jau keičiasi visuomenės požiūris į vaiko teisių apsaugos sistemą? Ar ji tampa pagalbą teikiančia, o nebe kontroliuojančia ir baudžiančia institucija? 

2020 m. įstatymas nustato ne grėsmės lygius, o poreikius, nes pati grėsmės sąvoka šeimai kelia didžiulį nerimą ir baimę. Bet jei kalbame apie poreikį, tikrai įmanoma keistis. Norėčiau grįžti į 2018 m. liepos 1 d. situaciją, kuomet prasidėjo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos reorganizacija. Organizacija išgyveno begalę virsmų: pradžioje buvo pyktis ir pasipriešinimas, ne visi norėjo ateiti į naująją struktūrą, bet palaipsniui kilo poreikis kurti, įsivardint, kokios kompetencijos būtinos, norint kurti vaikų gerovę. Svarbu buvo atrasti, kas svarbu organizacijai ir joje dirbantiems žmonėms. Ypač svarbi jų motyvacija, kuri man atrodo svarbesnė netgi už patirtį. Visam tam reikia laiko, nes net dvejų metų neturinti organizacija vystosi ir nuolat keičiasi. Kursime kompetencijas, vertybes, ypatingą dėmesį skirsiu skaitmeninimui, nes būtina mažinti biurokratinius procesus, efektyvinti darbą, kad po pokalbio su šeima jau galėtume gautą informaciją įvesti į sistemą, skirti atvejo vadybą. To pagrindu kalbėsime su nevyriausybininkais ir savivaldybėmis ir plėsime paslaugas Lietuvoje. 

Kaip galime didinti įvaikinamų ar šeimose globojamų vaikų skaičių? Ar pakankamą psichologinę pagalbą gauna žmonės, norintys juos įvaikinti? 

Vaikas turi gyventi šeimoje. Tam pasitelkti turime globėjus ir įtėvius, plėsti paslaugas jų šeimoms. Reikalingas dialogas su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, dedant pastangas, kad tas paslaugų spektras būtų plečiamas. O tam svarbu turėti skaitmenintą duomenų bazę, sistemą, apie kurią jau minėjau, kuri apimtų ir globojamus, ir įvaikinamus vaikus, kad matytume, kokių paslaugų reikia šeimoms, o kokių dar trūksta. 

Sauliaus Žiūros / Vilniaus m. savivaldybės nuotrauka

Kokią situaciją vaiko teisių apsaugos srityje norėtumėte matyti po penkerių metų, kai baigsis Jūsų kadencija? 

Man svarbu, kad tai būtų organizacija su aiškiais tikslais, vertybėmis ir motyvacija. Svarbu, kad joje dirbtų motyvuoti ir kompetentingi specialistai, kuriuos jungtų bendros vertybės. Svarbu, kad paslaugos savivaldybėse būtų veiksmingos, individualizuotos, kad tai padėtų šeimoms įveikti krizes ir išlikti kartu. Norėčiau, kad tai būtų šiuolaikinė XXI amžiaus organizacija su aiškia skaitmenizacija, padedančia stebėti pokyčius, vystyti paslaugas, nes paslaugų kokybė ir poreikis irgi kinta, nes to, ko reikėjo prieš trisdešimt metų, kažin ar reikia dabar. Norėčiau, kad tai būtų organizacija, kuria pasitiki visuomenė ir veikia išvien.