2020 05 13

Andželika Aleksandravičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Imkite, (ne)nenumarinkite. Kūrybiškumas kaip mokymosi būdas

EPA nuotrauka

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,

Aš atsidūriau miško tankmėje,

Pametęs tiesų pėdsaką takelio.

 (Dantė)

Išgirdus, ar pačiampatyrus dieviškojo Dantės „skundą“ vis dar akademiniais gebėjimais grįsta švietimo sistema ir šių dienų mokiniui tebesiūlytų keletą konkrečių abc atsakymų, ką veikti, jei pasiklydai „miško tankmėje“. Ir jis tais atsakymais galbūt pasinaudotų, jei jie tiktų konkrečiai šiam „miškui“,jei atsidūręs netipiškoje situacijoje vis dar galėtų pasikliauti atmintimi, kurišiandien neišvengiamai persikėlusi į išmaniojo telefono ekraną. Tačiau su kokiais iššūkiais susidurtų, kokias savybes savyje atskleistų, jei net ir staiga dingus GPS signalui, drįstų neišsigąsti, eksperimentuoti, įveikti kliūtis, rasti sprendimų, žengti. Galbūt žengtiį sritį, kurioje nėra aiškių gyvenimo orientyrų, leisti savo smalsumui būti įveiklintam, kad dar kartą įsitikintų, jog yra beribis ir gali daugiau, nei kartais atrodo. Atsivėrimai skatina atradimus: Sunku man apie tai kalbėt, deja: / Tokia tamsi giria ta ir siaubinga, […] / Tad vardan gėrio, surasto tenai, / Papasakoti viską bus naudinga. (Dantė)

Lyrinis subjektas įtikina mus, kad nepažini erdvė, kurioje jam teko pabuvoti, susijusi su patirta baime ir siaubu. Būtent šioje vietoje kuriama intriga, juk nepaisant viską apimančios baimės jausmo (Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga!), subjektą veikiantis smalsumas skatina peržengti baimę,nuveda jį į netvarias pasaulio formas, tam tikrą užribį, skatina rizikuoti, veikti. Pasitikėjimas vidiniu balsu, noras žengti į nepatirtą sritį atveria vartus į naują pasaulį, apie kurį jam teko ne išgirsti, bet patirti. Nenuostabu, kad tik iš to pasaulio patyrimo gimsta didingas kūrinys – „Dieviškoji komedija“, nes būtent patyrimas tampa noru apie tą patirtą gėrį papasakoti kitam. Visais pojūčiais išjaustas kelio į sąmoningumą ir palaimos atradimo įspūdis yra toks globalus, neišdildomas ir viską apimantis, kad tuo įspūdžiu, nauju žinojimu tiesiog trokštama pasidalinti su kitais. Faktas, jog smalsumas ir drąsa apdovanojami palaimos jausmu, tikrai įkvepia. Įkvepia kalbėti apie šiuolaikinį švietimo lauką: mokinio ir mokytojo patyriminius žinių mainus. Žodžiai „mokinys“ ir „mokytojas“ a priori tarsi nubrėžia žmonių, esančių tam tikrame santykyje, statusą. Kartais, deja, tie santykiai vis dar suvokiami kaip subordinaciniai. 

Visgi Dantės pasakojama istorija yra puikus pavyzdys, iš kurio galime semtis įkvėpimo šių dienų mokyklai plačiąja prasme kurti. Dantės subjektas kelionėje į nežinomą pasaulį (patyrime, atradime, mokymesi) keliauja ne vienas, jį lydi Vergilijus. Jo figūra čia įdomi tuo, kad jis įkvepia, yra ne mokytojas didaktikas, moralizuotojas, bet vedlys, mentorius, tik šiek tiek praveriantis uždangą į nepažintą sritį, sužadinantis smalsumą, bet patyrimą paliekantis savo globojamam bičiuliui. Būtent esant tokioms sąlygoms drąsu žengti ten, kur vakar tos drąsos stigo. Žinios ir informacija vartotojiškos kultūros kontekste kartais yra tik tai, kas perduodama iš mokytojo mokiniui. Visgi šiuolaikinį mokymąsi labiau matau be subordinacijos tarp mokytojo ir mokinio: žinios yra objektas, kurį patiri, kuriuo reikia mainytis.Tokį mokymąsi galėtume vadinti ir kompetencijų įgijimu bei jų panaudojimu grįstu mokymusi. Juk viena yra aišku – tai, kas yra vien žinoma, nebūtinai yra pritaikoma. Neturėdamas jokios auginančios patirties, neįgysi nei tiek pasitikėjimo, nei drąsos, kad galėtum veikti kūrybiškai, nestandartiškai. Teorinių žinių perteikimo keliaspatogus mokytojui, nereikalaujantis priimti šiandienos keliamų edukacijos iššūkių ir beveik visiškai ignoruojantis šiuolaikinio, į daugiaveiką orientuoto mokinio poreikius. Tuo tarpu patyriminis, judus, mobilus mokymasis reikalauja tiek mokytoją, tiek mokinį išeiti iš komforto zonos: abiem proceso dalyviams tam, kad bendradarbiautų, reikia pritaikyti darbo komandoje įgūdžius, komunikuoti, priimti iššūkius, kartu rasti sprendimus, galiausiai – tiesiog išklausyti, imtis iniciatyvos (savanoriškai, nenurodant, sąmoningai), auginti pasitikėjimą savimi, stengtis būti veikliam, drįsti bandyti, nuosekliai dirbti, auginti savo smalsumą, norą tyrinėti. 

Mokyklą dažniausiai suvokiame kaip konkrečioje erdvėje esantį objektą. Žinome, kad atėjus ten laukia konkrečios pamokos, per jas bus atliekamos tam tikros užduotys. Neretai mokykla virsta vartojimo erdve. Puiku, jei mokinys į mokyklą ateina ne tik kaip klientas – jei tas pastatas jam yra daugiau nei pažymių kalykla. Visgi kartais tokių globalių procesų nulemti negalime, ir mokykla kaip institucija virsta savotišku vakuuminiu burbulu, kuriame imituojamas gyvenimas, juk „mokomės gyvenimui“. Tačiau tas gyvenimas suvokiamas kaip esąs tolimas, būsimas ateityje, mistinis Eldoradas, ir jame reikėtų vienaip arba kitaip elgtis. Izoliuotame, atskirtame mokyklos burbule mokinys nepatiria realios socialinės praktikos, dažniausiai mokinys išvis lieka vienas, vienišas žinių priėmėjas ir jų retransliuotojas. Jeigu mokykla turi tokį atotrūkį nuo gyvenimo, kuriam moko ir ruošia, kyla klausimas, kiek svarbi ji gali būti kiekvienam mokiniui, kiek jų tapatina save būtent su šia švietimo įstaiga, kas ją daro autentišką? 

Perfrazuodami prancūzų antropologą M. Auge, sakytume, kad mokykla tarsi tampa savotiška ne-vieta, tranzito erdve, ji nėra nei istoriška, nei turinti gilesnių sąsajų, nei siejama su identitetu (Auge, 1995). Anot Auge, ne-vietos suvokimas yra šiuolaikinio pasaulio veidas. Galime tik pasvarstyti, su kokiu jausmu tenka susidurti mokiniui, jei jis jaučiasi esąs žmogumi be vietos. Įvietinimas savo ruožtu kuriatvirtą ryšį su šalia esančiaisiais, augina pasitikėjimą savimi. Kūrybiškas, patyriminis mokymasis skatina mokytojus ir mokinius išeiti už tradicinio mokymosi suvokimo ribų,už mokyklos ribų, pamatyti, kad konkrečiai ši mokykla yra šiame rajone, šiame mieste, šioje šalyje. Matome, kaip plečiasi erdvės suvokimas, jis tarsi graduojamas, kartu su tuo suvokimu tam tikriems objektams (mokyklai, gimtojo miesto, šalies objektams) suteikiama didesnė prasmė. Natūralu, kad kuriant vietą atsiranda glaudus santykis su ja, ta vieta suvokiama kaip kelianti gerų prisiminimų, šilta, jauki, sava. Taigi, kuriant ryšį su vieta, neišvengiamai galime kalbėti apie mokinio identitetą. Identitetą Lietuvos antropologas V. Čiubrinskas apibrėžia kaip nuolatinį ribų braižymą apsiribojant ir kartu atsiribojant per tam tikrus identifikavimosi žymenis, matmenis, simbolius (Čiubrinskas, 2008). Kūrybiškas mokymasis, kai mokyklos sienos išnyksta, o mokykla mokiniui tampa visa aplinka, leidžia įgyvendinti pamatinius Geros mokyklos koncepcijos postulatus, jog šių laikų mokyklai yra „svarbus tapatybės, vertybinio „stuburo“ ir asmeninės gyvenimo prasmės sukūrimas“. Nesuskaičiuojama kiekvienos vietovėsgalimybių virtinė atsiveria kiekvienam. Gimnazijojepuoselėjame praktiką, kai vieną dieną per savaitę vienos klasės mokiniai visą tos dienos pamokų laiką mokosi integruojant lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos bei istorijos dalykus, ugdymas vyksta ne mokykloje. Tokios dienos veiklą ir mokymosi erdves mokytojai nuosekliai ir kruopščiai planuoja. Tai leidžia ne tik pakeisti ugdymosi erdvę, bet net ir per dieną keisti įvairias erdves, kurios pritaikomos mokytis: muziejai, skverai, bibliotekos, kino salės, meno nišos, bažnyčios etc. Vien išėjimas iš mokyklos kaip iš institucijos veikia mokinius teigiamai: jie tampa dėmesingesni, jautresni vienas kitam, bendruomeniškesni, atviriau bendrauja, išreiškia savo poziciją, išdrįsta būti savimi, tampa pastabesni. Nuolatinė erdvių ir vietų kaita leidžia ilgiau išlaikyti dėmesį (juk šių dienų mokiniai negali pakęsti rutinos, jiems reikia nuolat judančio paveikslėlio), taip pat neprarasti susidomėjimo, išlaikoma intriga. Įtraukdami miesto objektus, erdves ir vietas į ugdymosi programą, jas siedami su tuo, kuo gyvename, galime mokinius įtraukti į platesnį dalyko konteksto suvokimą, taip patpadėti jiems kurti savą ryšį su gimtąja aplinka. Kai žmonės turi bendrą suvokimą apie aplinką ir mato įvairius istorinius, kultūrinius juos siejančius ryšius, tai leidžia kalbėti apie tai, kas tuos žmones vienija ir formuoja jų identitetą. Vadinasi, mokiniai ne tik mokosi dalykų žinių, bet ir sieja jas tarpusavyje, aplinkos detalės leidžia atrasti platesnį juos siejantį kontekstą, skatina išradingumą, padeda rasti sprendimus, leidžia reikštis kūrybiškumui (gebėjimas spręsti įvairias iškilusias problemas, atkaklumas, smalsumas etc.). Tokiomis sąlygomis tarp žmonių ir vietos užsimezga stiprūs ryšiai. Neišvengiama čia tampa ir socialinė praktika. Ji padeda bendradarbiauti tarpusavyje, gilinti įvairias XXI amžiaus žmogui reikalingas kompetencijas – problemų sprendimo, išradingumo, gebėjimo susigaudyti situacijoje ir išspręsti čia ir dabar iškilusius iššūkius, taigi ir kritinio mąstymo, lyderystės, komunikacijos, kūrybiškumo etc.Galiausiai formuojasi atsakomybės ir prasmės suvokimas. Nuolatinė mokinių ir mokytojų (savi)refleksija, leidžia įsivertinti, numatytitolesnę veiklos kryptį, inspiruoja sąmoningai mokytis, suteikia galimybę ugdymo(si) turinio kūrimo atsakomybe pasidalinti su mokiniais. 

Moren Hsu / Unsplash.com nuotrauka

Aptariama mokymosi forma patinka absoliučiai visiems mokiniams, jie supranta, kad mokymasis gali būti žaismingas. Taip mokydamiesi akademinių dalykų mokiniai atranda save, aiškiai jaučia, kad keičiasi, jaučia norą tobulėti, atranda naujų gebėjimų: nebebijo suklysti, yra drąsesni, drąsiai reiškia nuomonę, klausia, atsako, suvokia, kad yra asmenybės ir šalia esantieji yra asmenybės, jaučia, kad tampa smalsesni, nori daugiau sužinoti, eksperimentuoti, reikšti savo jausmus. Pakilus emocinis fonas, linksmumas, kuris yra kūrybiško mokymosi būdo palydovas, lemia tai, kad mokiniai jaučiasi esą saugesni. Saugumo jausmas skatina atsivėrimus, drąsą būti autentiškam. Lėtas, patyrimu grįstas mokymasis atitolina nuo vartotojiško mokymosi suvokimo ir leidžia skleistis geriausioms mokinių savybėms bei dar neatrastiems talentams: suprasti, kad yra geras fotografas, nes puikiai pavyko užfiksuoti antiką atspindinčią detalę / mintį; suvokti, jog yra puikus oratorius, nes gali savo grupės darbą pristatyti ant MO muziejaus laiptų; suvokti, kad yra geras aktorius, nes pristatymas pritraukė Italų kultūros instituto skverelyje esančios lauko kavinės lankytojų dėmesį; suvokti, kad yra geras kulinaras, nes pertraukos iškylai Vilnelės pakrantėje atsineštas maistas buvo įvertintas ir šalia sėdinčio draugo, ir į krantą iškrypavusios anties etc. Žmogus, užmezgęs glaudų ryšį su vieta, kurioje jis patyrė daug teigiamų emocijų, jaučia prisirišimą prie jos, jaučiasi už ją atsakingas, identifikuojasi su ja, ta vieta tampa jo savasties, tapatybės dalimi. 

Įtraukiosios erdvės dar kartą patvirtina, kad mokytis nėra nuobodu. Ar gali būti nuobodu mokytis važiuojant traukiniu iš Vilniaus į Kauną, kai turi paruošti orientavimosi žaidimą mieste pritaikydamas mokomųjų dalykų žinias, kai tave supa gėlės, medžiai, antys, miesto Rotušės kolonos, paveikslai, jei tampi su(si)kurto performaso dalimi tiesiog vidury gatvės, kuri literatūrinius asambliažus (interpretuoji), jeigu mokaisi bažnyčioje ir susipažįsti su dvasininku, mokaisi jaunimo centruose, kavinėse, Nacionaliniame vėžio institute kartu su tikru gydytoju, jeigu mokaisi mokykloje gamindamas maistą etc. Erdvių ir veiklų bei jų pristatymo formos kaita skatina eksperimentuoti. Kūrybiškumas – išskirtinė žmogaus savybė, leidžianti atsiverti, gimti naujiems dalykams – tiek pačiam žmogui, tiek mus supančioje aplinkoje. Nurodymų, instrukcijų kalba mokykloje neretai virsta blokavimo kalba, atima iš mokinio pamatinę žmogaus savybę – kūrybiškumą. Prisiminkime teksto pradžioje minėtą antikos „mentorių“ Vergilijų – įkvepiantį ir sužadinantį smalsumą, visa kita – vaisingas mokinio darbas ir asmeniniai, esminiai jo gyvenimo atradimai.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.