2020 05 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Lietuviška ar rusiška pirtis? Ką sako istorija?

Laimučio Brunzos / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka
Laimučio Brunzos / Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Lietuvoje įprasta pirtis vadinti šalių, iš kurių jos galimai kilusios, arba bent jau išpopuliarintos vardais: suomiška pirtis, turkiška pirtis, rusiška pirtis. Pastaroji minima itin dažnai, tačiau ar tikrai rusiška pirtis yra iš tikrųjų rusiška? Gal tai tik asociatyvus pavadinimas? O gal lietuvišką pirtį mes šiuo metu tiesiog vadiname rusiška, nes tokį pavadinimą išpopuliarino žiniasklaida ir populiarioji kultūra, kinas? Pabandykime prisiminti keletą istorijos momentų, kurie padėtų pagrindus tolimesnei diskusijai apie pirčių skirtumus.

Pirtys istorijos metraščiuose

Istoriniai šaltiniai rodo, kad viduramžiais Prūsijoje, Latvijoje ir net Estijoje būta nemažai pirčių. Ši maudymuisi ir sveikatingumo procedūroms skirta vieta ne kartą pagarsėjo ir ne iš teigiamos pusės.

Štai, pavyzdžiui, Livonijos kronikoje aprašyta, kaip 1245 metais dominikonų vienuolyno vienuoliai iš Falkenau vyko pas popiežių skųstis dėl nepakeliamų pirties procedūrų, kurias patyrė Latgaloje, dabartinėje Latvijoje. Pasirodo, vietiniai juos pamaitino „keistais“ patiekalais ir nusivedę į pirtį gerai išpėrė. Vienuoliams tai pasirodė nederamu priėmimu, apie kurį vėliau informavo ir popiežių, pasakodami apie šio pagoniško krašto „baisumus“.

Lietuvoje pirtys irgi pagarsėjo ne vien tik iš gerosios pusės. Rusų metraštininkas Ipatijus rašo, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo klastingai nužudytas savo dėdės Mindaugo dvariškių (beje, Treniota galimai prisidėjo prie paties Mindaugo nužudymo) eidamas į pirtį – „mylnicą“. Tai rodo, kad Lietuvos didikai maudydavosi pirtyse ir į jas eidavo vieni arba su mažai apsaugos.

Kiti stačiatikių metraščiai (Jarmolino, Sofijos ir Prisikėlimo vienuolynų) taip pat mini faktą, kad LDK kunigaikštis Algirdas pirtyje galimai pėrėsi su stačiatikiu, kuris vėliau pripažintas šventuoju. O kunigaikštis Švitrigaila iš paties popiežiaus 1431 metais išsirūpino leidimą pirtyse maudytis ir sekmadienį, kas iki tol būdavo griežtai draudžiama, laikoma šventvagyste.

Rusiška ar lietuviška pirtis?

Tai tik keli istoriniai faktai, įrodantys, kad Prūsijoje, Latvijoje ir LDK dar viduramžiais buvo naudojamos pirtys. Kai kurios jų buvo gana didelės, talpindavo dešimtį ir daugiau žmonių. Paprasti žmonės maudydavosi mažose pirtelėse, dažniausiai iškastose žeminėse. Prabangios pirtys buvo prieinamos tik dvarininkams ir pasiturintiems miestiečiams. Viešosioms pirtims statyti buvo reikalingi ir specialūs valdovo leidimai, privilegijos.

Keistas faktas sukelia diskusijų apie pirčių kilmę. Rusijos imperatorius Petras I, pakeliui į Olandiją, užsuko į Vilniuje esančias viešąsias pirtis, kurios jam paliko didelį įspūdį. Nejaugi Sankt Peterburge imperatorius neturėjo pirties ar nebuvo jų matęs? Ar Rusijos aristokratijai maudymasis pirtyje buvo nepriimtina pramoga, tuo tarpu LDK tai buvo visiškai normali praktika? Gali būti. Natūralu, kad žemesniuose visuomenės sluoksniuose tam tikros higienos ir buities technologijos buvo panašios, nepriklausomai nuo tautos. Pirtis buvo panaši Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Latgaloje, Žemgaloje, Vakarų slavų teritorijose.

Šiuolaikinės pirties technologines madas diktuoja suomiai, kurie yra vieni iš lyderių pirties įrangos gamybos srityje. Sauna yra sauso karščio pirtis, tačiau patikimų duomenų, kad tokios pirtys būtų statomos Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos teritorijose nėra. Čia buvo statomos dūminės pirtys – su akmenine krosnimi pačioje pirties patalpoje. Pirtis buvo garinė – joje palaikomas karštis ir drėgmė ant įkaitusių akmenų pilant vandenį.

Pirtys viduramžiais tarnavo ir gydymo procedūroms, gydant įvairias kvėpavimo takų ligas. Gydomosios pirčių savybės pastebėtos gana seniai. Jas šiuo metu yra bandoma gaivinti šiuolaikinės pirtyse ir SPA.

Pirtys Lietuvoje sparčiai populiarėja. Jos yra dažnai statomos kaimo turizmo sodybose, todėl pirčių nuomos paslauga taip pat gana populiari. Lietuvoje vyksta įvairūs pirtininkų renginiai. Tai rodo, kad ši grožio ir sveikatingumo procedūra atsikovoja savo vietą Lietuvos visuomenėje.